Art Belikov – nematomas matomų darbų žmogus
- 2021 m. kovo 23 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
„Esu nepavykęs muzikantas, bet radau, kaip būti muzikoje“, – juokiasi grafikos dizaineris Artas Belikovas, pasakodamas apie savo gyvenimo fragmentus. Artas kuria tapatybes kitiems. Jo griežtas, drąsus, minimalistinis, tamsus braižas turbūt geriausiai atpažįstamas dėl grupės „ba.“ vizualinio identiteto. Jungdamas spalvas, stuktūras, detales ir formas jis lipdo vaizdą įvairiems garsams ir patirtims: muzikinių albumų viršeliams, koncertų, filmų, šokių vakarėlių plakatams. Iš jo sakinių ir detalių bandau sudėlioti A. Belikovo visumą.
Karantino reikalai
„Nors pandemija mane uždarė bute, darbo specifika nepasikeitė. Pradėjau daugiau matyti, ne tik žiūrėti. Po pusmečio nuo pirmojo karantino pradžios pradėjau pastebėti naujų stilių užuomazgų pasaulyje garsių kūrėjų ir dizainerių darbuose. Kai rauna stogą, žmonės bando eksperimentuoti, ieško naujų, įdomesnių kelių bent kūryboje. Dėl greito gyvenimo tempo kartais nėra laiko pasigilinti į naują žanrą ar mintį, ją plėtoti, o dabar tam laiko pilna, net per daug. Keista, nes prieš tai turėdavome spėti gyventi, kad neatsiliktume, o dabar skubėti nereikia niekur.“
Išsilavinimas ir nepriklausomybė
„Mano išsilavinimas – grafikos dizaineris. Baigiau Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą. Dar studijų laikais su draugais organizuodavome šokių vakarėlius ir į uostamiestį kviesdavome žvaigždes iš Vilniaus, tada mus pačius pakvietė į sostinę, tuometinį barą „Soul Box“, kuriame surengėme rimtą vakarėlį. Pradėjome bendrauti su elektronine Vilniaus muzikos scena. Čia apsigyvenęs pradėjau darbuotis su „Despotin Beat Club“, o naujos „Opium“ vakarėlių serijos dizainui reikėjo kažko… kitokio. Sugalvojome daryti 3D iliustracijas, nors mokydamasis VDA tų paskaitų nelankiau. Neturėdamas pagrindų pradėjau dirbti su programa, per savaitę išmokau ir sukūriau pirmąjį plakatą. Nuo to laiko prasidėjo 3D dizaino stilistika mano plakatuose. Juokinga, nes bėgau nuo 3D stilistikos, o dabar Vilniuje su tuo daug dirbu. Atvykęs dirbau reklamos agentūrose ir freelance’inau – derinau biuro gyvenimą su laisva menine kūryba.
Man labai nepatinka dirbti kam nors, todėl su partneriais įkūrėme tarpdisciplininę dizaino studiją „Younique“, kuriame prekių ženklus. Turiu daug asmeninių projektų: esu „Kablio“ meno vadovas, dirbu su „ba.“, kuriu kitiems vietiniams atlikėjams. Manau, akademinis pasaulis man padėjo – besimokydamas net nepastebi, kaip žinios formuoja tavo požiūrį, analitinį mąstymą, parodo, kuriuo keliu eiti. Žinoma, yra nuostabių menininkų, kurie patys išmoko amato ir dabar kuria pasaulinio lygio projektus. Internetiniame amžiuje požiūris į išsilavinimą kitoks, nei buvo prieš kelis dešimtmečius, dabar daug kas gali studijuoti ir ketverių metų pagrindą įgyti per kelių mėnesių kursus.“
Namai
„Gal ne pats faktas, kad esu Berlyne ar Paryžiuje, man padeda kurti, bet specifinės miesto vietos: knygynai, galerijos, žmonės, ritmas, dinamika. Kartą buvau užklydęs į seną biblioteką Reikjavike ir radau Lietuvos šiuolaikinio meno centro retrospektyvą iš ‘90-tųjų. Buvo labai įdomu pamatyti lietuvių kūrėjų darbus kitame krašte. Vilnius man brangus, ypač jo proveržis, noras eiti toliau. Bet mane žavi ir maži miesteliai, kuriuose yra vos vienas baras ir visi vieni kitus pažįsta. Idealizuoju tokias vietas kaip Ohajas, Arizona, Vajomingas. Ten daug romantikos.
Vilnius man dabar yra namai, bet jaučiuosi gerai visur, kur mano mylimas žmogus. Jei sugalvosime važiuoti į Klaipėdą ar Kopenhagą, ten bus namai. Vilnius yra tobulai koncentruotas: daug kultūrinės veiklos, gerų barų, koncertų, bet tau nereikia dvi valandas važiuoti metro. Nemėgstu didelių miestų, juose jaučiu nerimą.“
Visuma iš kitų kūrėjų detalių
„Detalėse dažnai įžvelgiu grožį. Kai žiūriu filmą, mane aplanko profesinė liga: analizuoju spalvas, kompozicijas, atmosferą. Būtent ji mane labiausiai žavi vizualiniuose kūriniuose, pats savo darbuose stengiuosi išreikšti atmosferinę nuotaiką. Pavyzdžiui, žiūrėdamas Wimo Wenderso „Paris, Texas“ stebiuosi jo gebėjimu jungti spalvų derinius. Pats nesu sukūręs daug filmų plakatų (pastarieji – „Izaokas“, „El Padre Medico“, – R. G.), turėjau kelias užklausas iš užsienio – vienas filmas buvo apie Maroko riedlentininkus, kitas apie vokiečių reperį. Dabar dirbu su režisieriumi Sauliumi Baradinsku prie naujo projekto, todėl teko prisidėti ne tik prie plakato kūrimo, bet ir prie grafinių filmo elementų – pagrindinio užrašo, pabaigos titrų.
Fotografijoje Antonas Corbijnas yra didis mano įkvėpimas – jo juodos / baltos kontrastai stipriai veikia. Kitų detales surenku iš skirtingų kūrinių ir apjungiu į savo visumą. Iki šiol nejaučiu, kad turėčiau savo braižą, bet vis girdžiu, kad kiti tai pastebi. Nors kartais matau, kad dizaineriai akivaizdžiai semiasi įkvėpimo iš manęs, ypač po „ba.“ albumo „H8“.
Didžioji meilė ir muzika
„Pagrindiniai įkvėpimai išliko tie patys, po sužadėtuvių jaučiuosi dar labiau pakylėtas. Meilė yra užtaisas kurti, nestovėti vietoje, stengtis nuversti kalnus ne tik dėl savęs. Kalbant apie muziką… Esu nepavykęs muzikantas, bet radau būdą būti muzikoje ir grupėje. Visada norėjau groti, įsivaizdavau, kad galiu būti performeris, nors buvau visiškai neimlus jokiam muzikiniam instrumentui. Nusipirkau elektrinę gitarą, sukūriau porą kūrinių, bet niekuomet taip ir neišmokau groti. Dabar muziką vertinu ne tik kaip inspiracijos šaltinį, bet ir kaip darbo dalį. Atėjo etapas, kai nenoriu nieko klausytis, viskas nusibodę, bet šiais metais vėl iš naujo atradau „Massive Attack“, daug grunge muzikos: „Alice in Chains“, „The Smashing Pumpkins“. Nesu naujos kūrybos šalininkas, mėgstu atrasti senesnius kūrinius, grupes, nuo postpanko iki shoegaze’o.“
Grupės vizualinė estetika – kokybės rodiklis
„Kiekvienas prekės ženklas turi turėti savo identitetą, kurį žmonės lengvai atpažįsta. Tačiau ne logotipas daro tave žinomą, bet visuma, kurią transliuoji. Grupei labai svarbu turėti išskirtinumą, kad žmonės galėtų tapatintis. Lietuvoje mažai atlikėjų, puoselėjančių savo estetiką. Jie nekuria žinutės, nepagalvoja apie konceptą, išpildymą. Jei šį tekstą skaito muzikantai: galvokite apie dizainerius, idėjas, nuneškite stogą ne tik garsu, bet ir vaizdu. Mes su Benu Aleksandravičiumi gyvename idėja, kad auditorija turi matyti įdomų produktą, ir stengiamės daug dėmesio skirti vizualams.“
Darbiniai ir asmeniniai santykiai
„Man yra trys kūrybos keliai. Pirmas: turi asmeninį ryšį su labai mėgstamu muzikantu, nors jo nepažįsti. Pavyzdžiui, jei Nicko Cave’o vadyba manęs paprašytų sukurti jo turui plakatą, man pradėtų sproginėti galva ir, tikiuosi, sukurčiau ką nors gero. Aš jaučiu jo muziką. Kitas kelias: pažįsti žmones, kurie tau užsako darbus, bet artimo santykio nėra. Tada būna sunku susidirbti, nes lyg ir jauti grupės muziką, o jiems netinka, prasideda ilgas taisymo procesas. Trečias kelias: pažįsti grupę labai gerai ir jauti jų muziką – tada galvoji, kad kuri ne grupei, o sau. Tai, ką darau grupei „ba.“, man pačiam svarbu. Aš esu neoficiali grupės dalis, bet kartais darbiniai santykiai su draugais gali pakišti ir koją. Kaip sakoma, nekurk verslų su artimais žmonėmis.“
Spręsti apie albumą iš viršelio
„Posakis „nespręsk apie knygą iš viršelio“ yra kvailas. Būtina žiūrėti į viršelį, pajusti pirminį kūrinio pojūtį. Jei sukuri muzikinį šedevrą ir neinvestuoji į albumo dizainą, sugadini savo įvaizdį ir vardą. Pats dažnai analizuoju viršelius ir noriu daryti vis įdomiau. Dažnai pagalvoju apie „The Beatles“ 1968-ųjų „White Album“ viršelį, kurtą britų poparto menininko Richardo Hamiltono. Grupė paprašė dizainerio sukurti viršelį, visiškai priešingą ankstesniam spalvotam albumui „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“. Hamiltonas nudažė viršelį baltai ir uždėjo tik grupės pavadinimą. Tai man simbolizuoja popmuzikos pradžią ir dizaino minimalizmą. Aišku, dar „Pink Floyd“ viršeliai, kurti legendinio Stormo Thorgersono, yra dizaino etalonas.
Dabar darosi sunku sekti dizaino madas: buvo spalvotas laikotarpis, kai visi darė psichodelinius viršelius, vėliau tamsius, dabar pastebiu 3D populiarumą, ypač iliustracijose. Pernai Lady Gaga išleido albumą „Chromatica“, kurio visa reklaminė kampanija buvo paremta įspūdingais 3D dizainais. Dar išskirčiau grupių „Foals“, „Idles“ naujausių albumų viršelių dizainą.“
Užsienio projektai – per instagramą
„Užsienio kūrėjai mane dažniausiai suranda per instagramą – tai gera platforma viešinti savo darbus. Kartą man parašė Los Andželo kūrybinė studija „Amber Park Studio“ ir pakvietė sukurti viršelį Ritos Oros singlui „R.I.P.“. Pats neklausau tokios muzikos, bet manau, kad būtina plėsti patirtis. Visada yra kūrinių, kurie labiau patinka, tačiau kiekviename užsakyme stengiuosi rasti ką nors sau patinkančio ir profesionaliai atlikti darbą. Aišku, jei mane pradėtų spausti, gal ir atsisakyčiau.
Smagu sėdėti Vilniuje ir daryti darbus pasaulinio lygio žvaigždėms. Kūriau plakatą ir britų grupei „Squid“, jie susisiekė su prodiusere Egle Aleksandravičiūte ir paprašė, kad būtent aš sukurčiau turo vizualą. Palaikau ryšį su vokiečių repo scena: RIN, kuris yra turbūt klausomiausias reperis Vokietijoje, atlikėjui Kynda Gray kūriau visą vizualinį identitetą – nuo singlų viršelių, plakatų iki naujo albumo kampanijos ir atributikos.“
Naktinė Vilniaus kultūra
„Manau, kad penktus ar šeštus metus viskas žydi. Viskas prasidėjo nuo pogrindžio klubų atsiradimo. „Opium“ labai gerbiamas klubas, daug kas nori stotelės Vilniuje, kad galėtų čia pagroti. „Kablyje“ irgi vyksta daug gerų koncertų – nuo „Soft Moon“ iki „The Underground Youth“. Tai vardai, kuriais pats žaviuosi.
Manau, kad ir lietuviška scena stiprėja, maždaug 2012-aisiais viskas pradėjo keistis – tiek roko muzika, tiek kitas andergraundas. Gal pasakysiu labai subjektyviai, bet manyčiau, kad nuo „ba.“ „Sugebėt pasikeist“ viskas ir pajudėjo, gitarinė muzika įgavo naują svorį. Mūsų elektronika stipri daugybę metų su tokiais vadais kaip Vidis, „Ten Walls“, Manfredas. Lietuva pamažu tampa vieta, iš kurios nereikia išvažiuoti, kad gautum geros muzikos. Kartais sunku išsirinkti, į kurį renginį vakare eiti – tiek vietinių, tiek užsienio atlikėjų. Aišku, pilna muzikantų, kuriuos norėčiau išgirsti Lietuvoje, bet mes per maži kai kuriems A lygos atlikėjams. Džiaugiuosi, kad „8 Days A Week“ labai stipriai prisideda prie muzikinės kultūros plėtimo Vilniuje. Tikiuosi, žadėtuosius „Pixies“ pavyks pamatyti, beprotiškai jų laukiu.“
