Publika laukia „Abudu“ koncerto prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune. Foto: Šarūno Jaskutėlio

Pasakojo Rūta Giniūnaitė
Fotografavo Šarūnas Jaskutėlis

Jei šiltuoju metų laiku, apgaulingai atsitraukus pandemijai, blaškėtės tarp koncertų, turėjote praeiti bent pro vieną, kuriame ant scenos lakstė raudonu kostiumu pasipuošęs vokalistas. Gal netyčia jo grupę matėte pagrindinėje „Loftas Fest“ scenoje rugsėjį. Gal netyčia apsilankėte per siūles braškėjusioje „Vasaros terasoje“, kur jie pristatė naują albumą. Gal netyčia užmatėte radijo ar televizijos laidose rugpjūtį. O gal kaip tik tyčia sekėte naujienas ir kiekvieną jų žingsnį, kurių buvo daug ir tvirtų.

2020-ieji grupei buvo stiprūs. Prie „Abudu“ prisijungė tapytojas, būgnininkas Mantas Daujotas („Arklio Galia“, Daujotas, „Candee Train“), jie išleido antrąjį albumą „Gaisras“, buvo priglausti po „DAMN GOOD“ vadybos sparnu ir nominuoti trijose M.A.M.A. apdovanojimų kategorijose. Nežinia, ar tai kokybės indikatorius, bet kad kovo pabaigoje „Abudu“ vardą pirmą kartą išgirs tūkstančiai televizijos žiūrovų – faktas.

Jie susibūrė 2015 metais Šakiuose, Suvalkijoje. Penki vaikinai nardo skirtingose profesinėse srityse: nuo psichologijos iki muzikos, nuo teatro iki programavimo, nuo kino iki komunikacijos. Būta jų jau ir „Galapaguose“ (2016), ir „Devilstone“ (2017), ir „Loftas Fest“ (2020). Bet didžiausia grupės jėga slepiasi soliniuose koncertuose, kur jaunų žmonių rankų jūra nešioja „Abudu“ tiesiogine to žodžio prasme. Daug kas bando apibūdinti grupės skambesį, bet jie patys to daryti nenori. Maišydami roką, elektroniką, lyriškas gitaras, ekspresyvumą, gyvulišką energiją, laisvę ir melancholiją, jie kuria „Abudu“ savitumą, augdami ne tik patys, bet ir augindami kūrybos temas.

Jei singluose ir debiutiniame albume „Akys žvyro pilnos“ jie rašė įkvėpimui, pavasariui ir gražiai merginai Agnei, „Gaisre“ neliko paaugliškų fantazijų ir perdėto švelnumo. Maištas, jauno žmogaus emocijos, pripažinimas sau, kad nejaučia meilės ir kartais nori patylėti. Stipresni išgyvenimai ir apsivalymas. „Sunku įsivaizduoti, kad galėčiau sukurti naują „Agnę“ ar „Patinka“, – prieš metus sakė grupės lyderis Domantas Starkauskas. Akys gal vis dar žvyro pilnos, bet juodos. Jos priklauso grojantiems jau piktesnėmis gitaromis, ryškesniais būgnais ir žaidžiantiems stipresniu vokalu. Prieš trejus metus pavargę dar norėjo „prigulti šiltoje žolėje“, dabar nori keltis, bėgti ir išlieti kartybę.

Panašu, kad naujoje kūryboje nesikeičia tik vienas motyvas – gimtinės, Šakių ir Lietuvos krašto. Jam parašytas ne vienas kūrinys, pavyzdžiui, „Entai“, pratęsiantis sėkmės sulaukusio „Pavasario“ liniją, bet sukurtas jau iškeliavus iš namų. Į studijas, į miestus ir naujas patirtis. Dainos žodžiai paimti iš „Žiedų valdovo“, o melodija įkvėpta kunigo Vincento Lizdenio. Entai – tai labai lėtai vaikštantys medžiai, entės ir entai beveik nesusitinka, bet dainuoja vieni kitiems šią dainą. Klausydamas albumo supranti, kad kartais jie dar „paskendę nostalgijoj vaikai“, kuriems prieš akis „tik žali laukai / noris vėl jais bėgt“. Nors ir suaugusių, pilnų pykčio ir nebemokančių tylėti, giliai širdyje jaučiamas „Abudu“ noras grįžti namo ir pamiršti miesto rutiną, problemas ir savo kartos vienišumą.

Domantas anksčiau yra minėjęs: „Šakiai man visada liks namais. Gal tai sãvo krašto patriotizmas, bet negaliu sakyti, kad Vilnius – namai, nors praleidžiu čia didžiąją dalį metų. Grįžus į Šakius pasikeičia mano būsena: nurimstu, niekur nereikia skubėti. Man atrodo, taip ir turėtume jaustis namuose“. Panašu, kad „Abudu“ muzika ne vienam leidžia tapatintis su gimtine. „Buvo vasara. Su sese važiavome skinti aviečių pas draugą į kaimą. Fone – laukai, sakantys, kad vasara jau netrukus pasibaigs, ir daina „Karalius“. Užplūsta stiprūs jausmai ir ašaros, bet ne liūdesio, o kažkokio didesnio neapsakomo jausmo, šiurpinančio visą kūną. „Abudu“ muzika visada paliečia iki gelmių. Joje telpa namai, meilė, išgyvenimai, sugrįžimai ir pabėgimai nuo savęs ar pasaulio“, – neseniai pasakojo grupės gerbėja Rugilė Jakšaitytė.

Jei anksčiau puvo „jaunas kūnas mintyse“, dabar visos mintys laisvėje. „Lieju kartybę“ drąsiai galima vadinti aštriausia ir atviriausia „Abudu“ daina, kurioje maišosi tradicinis rokas ir elektronikos užuomazgos. Jie nebesislepia, kad verkia, nors žiūri daug akių, – jei skauda, tai ir lieja kartybę. Gal dar kartais žvalgosi atgal, bet žino, kad negrįš į buvusį etapą. O tai rezonuoja daugeliui jaunos kartos klausytojų.

Kita grupės gerbėja Aušra Baublytė pasakoja: „Spotify“ suskaičiavo, kad pernai „Abudu“ klausiau 2009 minutes – jie tapo mano metų grupe, o „Lieju kartybę“ – metų daina. Ji buvo mano išsigelbėjimas, nes rašydama baigiamąjį bakalauro darbą ją įsijungdavau ir šokdavau vidury nakties. Grupę atradau 2015-aisiais, užteko kelių eilučių apie tai, kad „patinka būti vienam“ ir „žmonės nekenčia to, ko nesupranta / kaip būtų gera rasti tokį, kaip tu“. Antrasis albumas „Gaisras“ yra drąsus darbas, atvirai kalbantis apie jausmus, kuriuos slepiame patys nuo savęs: pyktį, liūdesį, pasišlykštėjimą, baimę. Džiaugiuosi, kad Domantas savo tekstais kalba apie tokias emocines būsenas.“

Kol koncertai sustabdyti, galima nardyti prisiminimuose. Fotografas Šarūnas Jaskutėlis rugsėjį nusekė „Abudu“ iki Kauno, kur M. Žilinsko dailės galerijos kieme jie pristatė „Gaisrą“. Užfiksuota viena grupės diena: „Keliaudamas su grupe stebėjau koncertinio turo paraštes, kurios įprastoje koncerto galerijoje lieka nematomos: instrumentų transportavimas iš studijos į automobilį bei šio proceso atkartojimas grįžtant vėlyvą naktį po koncerto, prieš koncertą įtampa užkulisiuose po koncerto pokalbiai apie tai, ką buvo galima padaryti geriau. Taip pat – bandymas pasijuokti iš naujienos, kad į koncertą mažame miestelyje nupirkta tik 50 bilietų. Grupei, kuri surenka sausakimšus Vilniaus muzikos barus ir terasas, tai gali būti didžiulis kontrastas.“

---