„Akli“ ir jų plačiai atmerktos akys
- 2021 m. vasario 4 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
„Apsiblausęs rytas krenta ant pilkų akių“, – rugsėjį rėkė pora šimtų jaunų žmonių „Vasaros terasoje“. Naujokai „Akli“, kurie tada kartu su grupe „diso.kognityvas“ atidarė naują LRT OPUS radijo laidos „Red Rose Radio“ sezoną, nesitikėjo sulaukti tokio palaikymo.
Pernai debiutinį albumą „Taika“ išleidusi trijulė greitai pasiekė įvairias ausis. Tiesa, albumas visai netaikus – jame skamba nerimo, pykčio, atvirumo ir baimės temos. „Akli“ atmerkia akis skaudiems potyriams. „Mano aplinkoje kai kurie žmonės kategoriškai nusistatę savo tiesą ir nesugeba priimti kito nuomonės. Tokie žmonės, mano nuomone, gali būti interpretuojami kaip akli. Mūsų muzika skirta pasimetusiems ir gali padėti atsispirti nuo žemės“, – sako grupės vokalistas Kristijonas Valančius.
Su K. Valančiumi (vokalas, gitara), Benu Kalinausku (bosinė gitara) ir Jokūbu Andriuliu (būgnai) per „Zoomą“ kalbamės apie muzikos atvirumą, pirmąją M.A.M.A nominaciją ir laiką, kuriame daugiau apmąstymų nei išvadų.
Kaip gyvenate ir ką veikiate karantino metu?
K. V.: Sėdžiu namuose, dirbu prie naujo „Akli“ albumo, taip pat einu į darbą muzikos prekių parduotuvėje.
J. A.: Mes labai seniai matėmės gyvai, dar prieš karantiną. Laikomės visų reikalavimų ir nerepetuojame. Šiuo metu studijuoju mušamuosius instrumentus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ruošiuosi egzaminų sesijai, taip pat kuriu savo muziką po pseudonimu „Chernobyl Kid“, bendrauju su kita grupe „Plié“.
B. K.: Aš studijuoju architektūrą, šiemet baigsiu magistrą. Dirbu architektu ir šiemet šiek tiek mažiau laiko skiriu muzikai, tačiau stengiuosi, kad ji išliktų mano kasdienybėje.
Kristijonai, „Akli“ – tavo sukurtas projektas. Kuo „Akli“ skambesys kitoks nei ankstesnių grupių, kuriose buvai?
K. V.: Tai nauja muzikinė kryptis. Viskas prasidėjo mano kambaryje, kuriame dabar sėdžiu. Viskas čia ir tęsiasi. Kartais jaučiuosi kaip maniakas, nes noriu viską nuo pradžios iki galo sustyguoti pats: kol kas nebuvo galimybės visiems susėsti ir kurti dainų, bet visuomet pasidalinu įrašais su kolegomis, klausiu jų nuomonės. Galiausiai viską įrašau ir suvedu pats. Manau, turiu aiškią kryptį, kuria galėtų judėti „Akli“.
Kaip pradėjote groti kartu?
J. A.: Anksčiau Kaune veikė erdvė jaunimui „Largo“. Kiekvieną ketvirtadienį ten ateidavo daug skirtingų žmonių, ypač jaunų, kurie grodavo savo muziką ir džemindavo. Vėliau buvo surengti keli konkursai, renkamos geriausios sezono grupės. Mes ten ir susipažinome: sutapo muzikos pasirinkimai, noras groti agresyviai. Vienas kitam pirmiausia patikome kaip žmonės. Susibūrėme vienam iš konkursų ir laimėjome.
K. V.: Su Jokūbu ilgai grojome vienoje grupėje ir stebėjome, kas vyksta Lietuvos muzikos scenoje. Atsirado daug švelnios, indie muzikos grupių. Mums norėjosi girdėti ir groti trankesnį, sunkesnį motyvą. Keitėsi grupės nariai, ilgą laiką gyvai grojome Kaune. Galiausiai prisijungė Benas ir visi pradėjome perrašinėti senas dainas, ieškoti naujų motyvų. Jautėme, kur keliausime muzikaliai. Manau, kad „Akli“ dabar gerai skamba gyvai, nes vienas kitą gerai pažįstame kaip draugai ir muzikantai.
Grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius jus pavadino metų debiutu. Nebaisu kuriant naują muziką nebepasiekti kartelės?
K. V.: Baimės vis labiau sėda ant pečių, nes antrasis albumas juda į priekį. Dabar pamatysime, kiek „Akli“ buvo haipas, o kiek įdomių dalykų iš tiesų galime sukurti. Aukštai iškelta kartelė savotiškai įkvepia kurti įdomesnes kompozicijas, skambesį. Negalime užsibūti vienoje vietoje.
Pernai rugsėjį „Vasaros terasoje“ su „diso.kognityvu“ atidarėte naują radijo laidos „Red Rose Radio“ sezoną. Susirinko didelis būrys jaunų žmonių, mintinai plėšiančių dainos „Baimė“ žodžius. Dainą net pakartojote. Mūsų kartai trūko piktos, atviros muzikos?
K. V.: Negaliu sakyti, kad Lietuvoje trūko agresyvesnės muzikos. Turime „ba.“, „Timid Kooky“, „McLoud“. Manau, kad mūsų muzika patinka klausytojams dėl atvirumo sau ir kitiems, nuoširdumo, lietuviškais žodžiais išrėktų jausmų. Koncerte patyriau šoką – iki koncerto pradžios nežinojome, kiek žmonių ateis. Nors tuo pat metu vyko „Loftas Fest“, susirinko daug jaunimo. Garso kokybė ir apšvietimas buvo puikūs. Kartais vis dar išgyvenu to vakaro emocijas.
Klausydama jūsų muzikos girdžiu nerimą, baimę, jauno žmogaus pyktį, nepastovumą. Kaip mokotės apdainuoti tas emocijas?
K. V.: Buvome pavadinti roko „Solo Ansambliu“, palyginti su „Soft Moon“, „ba.“, net „Arctic Monkeys“... Mus lygina su bet kuo, kas groja sunkesnę gitarinę muziką. Mane veikė pankrokas, klasikinis, industrinis rokas, net klubinė scena. Tai susidėjo į kratinį, tuo metu atspindėjusį mano emocijas. Unikalų produktą ką tik savo veiklą pradėjusiai grupei sukurti būtų sunku.
Antras albumas bus kitoks – piktas, bet su naujais motyvais. Jis bus vien lietuviškas, todėl iššūkis dar didesnis. Rašymas angliškai tapo komforto zona, todėl norisi ištrūkti iš tų rėmų. Lietuviški žodžiai padeda priimti kitokius muzikinius sprendimus, sugalvoti įdomesnių vokalo, melodijos partijų.
Ar paauglystėje klausėtės lietuviškos muzikos? Ar tada jau įsivaizdavote, kad patys kursite lietuviškai?
K. V.: Augdamas neklausiau lietuviškos muzikos. Daugiausia įkvėpimo sėmiausi iš užsienio atlikėjų, prireikė daug laiko, kol atradau Lietuvos alternatyvią sceną. Kūryba gimtąja kalba man buvo savotišku tabu, o anglų kalba leido perteikti mintis netiesiogiai, išlaikyti kažkokį saugumo jausmą. Dabar suprantu, kad rašymas lietuviškai leidžia artimiau pasiekti klausytoją. Ilgą laiką bijojau atvirumo, bet būtent jis leido man į kūrybą pažvelgti naujai.
J. A..: Aš taip pat augau klausydamasis angliškų dainų, ilgą laiką buvo keista, nepatogu klausytis lietuviškos muzikos. Bet bėgant laikui ji tapo bene klausomiausia.
B. K.: Vaikystėje lietuviška scena atrodydavo gan siaura, kadangi ją įsivaizdavau tokią, kokią mačiau per televiziją. Kokybiškos ir įdomios lietuviškos muzikos atsiranda vis daugiau, dabar ji lengviau prieinama. Sutinku su Jokūbu – tikrai būdavo keista klausytis lietuviškų kūrinių, bet man tas keistumas pradingo paauglystėje po pažinties su lietuviško hiphopo kultūra, kuri leido lietuvišką tekstą suvokti kitaip. Tokie atlikėjai kaip Ade, Dada, „Despotin’ Fam“ ir daugelis kitų iš esmės įkvėpė giliau pasikapstyti lietuviškoje alternatyvoje. Supratau, kad labai geros, savo laikmetį atspindinčios lietuviškos muzikos galima rasti kiekviename dešimtmetyje.
O kaip Kauno alternatyvi scena?
K. V.: Mūsų miestas turi daug muzikantų, tiesiog reikia platformos, kurioje jie galėtų save reikšti ir išeiti į viešumą. Ilgą laiką tokia vieta buvo „Largo“, dabar (ne karantino laikotarpiu) vietiniuose baruose vyksta „jam sessions“. Manau, greitai pamatysime dar ne vieną grupę ar atlikėją, atstovaujantį Kaunui. Vienas naujausių pavyzdžių yra grupė „Loroparquette“, prie kurios debiutinio albumo miksavimo turėjau galimybę prisidėti.
„Akli“ muzika buvo apibūdinta ir kaip „tamsi estetika“. Kas šviesaus jūsų kūryboje?
J. A.: Tamsa nebūtinai neigiamas dalykas. Patyręs tamsų meną gali apsivalyti ir pasijusti šviesiau. Didelė dalis mano klausomos muzikos, žiūrimų filmų, žaidžiamų kompiuterinių žaidimų yra tamsios tematikos. Man labai patinka paskęsti toje tamsoje ir jautrume.
K. V.: Gal mus taip pavadino, nes grojame agresyvią muziką. Kūryba ateina iš negatyvių emocijų, tačiau rugsėjo koncerte grodamas piktas dainas negalėjau nustoti šypsotis. Keista: grojame sunkią, liūdną muziką, o žmonėms smagu. Man tai ir yra muzikos prasmė: negatyvias emocijas išlieti per kūrybą – tai padeda susitvarkyti su problemomis, apie kurias mažai kalbame.
J. A.: Lietuviškoje muzikoje dabar pastebiu daugiau atvirumo, drąsos, man patinka jausti kūrėjo asmenybę arba bent jau ją įsivaizduoti.
Kaip jūsų albumo viršelyje atsirado plaukiantis / skęstantis žmogus?
K. V.: Albumo viršelis gimė netyčia, man padedant draugui fotosesijos metu. Viršelyje matosi tik pusė nuotraukos, bet žmogus ten plūduriuoja vandenyje uždengtu veidu. Mane netyčia nufotografavo bandantį nustumti „skenduolį“ arčiau objektyvo. Buvo pagautas gražus momentas ir būtent ši nuotrauka man asocijavosi su mūsų muzika, kuri savotiškai bando nuvesti klausytoją nauja kryptimi.
„Akli“ oficialiai atsirado tik pernai, o jau esate nominuoti M.A.M.A apdovanojimuose kaip geriausia metų roko grupė. Ką jums toks pastebėjimas reiškia?
K. V.: Buvo visiškas šokas. Yra daug gerų kūrėjų, kurie užstrigę andergraunde ir dėmesys jiems praverstų. Mums tai didelis žingsnis į priekį, bet susikoncentruoti į apdovanojimus nereikėtų – svarbiausia muzika ir ryšys su žmonėmis.
B. K.: Tiesiog labai smagu žinoti, kad sunkus Kristijono darbas buvo įvertintas.
Ką „Akli“ išsineša iš tylių 2020-ųjų?
K. V.: Pamatėme, kad nėra nieko pastovaus ar užtikrinto, viskas keičiasi. Tačiau muzika padėjo neužsibūti laike, vienoje vietoje. Keičiamės ir mes patys.
J. A.: Supratau, kokie svarbūs man yra gyvos muzikos koncertai. O gal nugyvensime visą likusį gyvenimą be gyvos muzikos? Aš tik vakar supratau, kad COVID-19 prasidėjo 2019 m. o dabar yra 2021-ieji…
B. K.: Daug apmąstymų ir jokių išvadų.
