Kūrybinė dienotvarkė karantino metu
- 2021 m. sausio 26 d.
Rūta Giniūnaitė
Lapkritį šalyje įvedus antrąjį karantiną, vėl buvo uždrausti atvirose ir uždarose erdvėse organizuojami kultūros, pramogų, sporto renginiai. Teatrai, kultūrinės institucijos, solistai, ansambliai nutraukė bendras repeticijas ir pasirodymus. Didžioji jų veiklos dalis persikėlė į internetinę erdvę, o darbas – į namus. Vyriausybė jau skyrė daugiau nei 16 mln. eurų paramą meno kūrėjams pandemijos metu. Tačiau skaudūs ne vien finansiniai praradimai.
Pirmojo karantino metu kalbėjausi su populiariosios muzikos kūrėjais apie priverstinį sustojimą. Kokie emociniai iššūkiai dabar kamuoja klasikinės muzikos ir šiuolaikinių jos inovacijų atstovus? Kaip dirbti, funkcionuoti ir priminti klausytojams apie save?
Pasikeitusi dienotvarkė – tuščios salės ir repeticijos namuose
Solistė ir 2020 m. operos viltimi pripažinta Monika Pleškytė pasakoja, kad jos dienos, turėjusios aiškų rytinį ir vakarinį repeticijų grafiką, apsivertė. Dabar visas paros laikas priklauso tik asmeniniam gyvenimui ir šeimai: „Sceninė ir koncertinė veikla sustojo. Toks vienetinis laikas kviečia skirti daugiau dėmesio sau, artimiesiems, geroms knygoms, sportui, meditacijai. Stengiuosi neprarasti sceninės formos, siektos ilgą laiką iki karantino: daug dėmesio skiriu vokalo gludinimui nuotoliniu būdu, naujoms partijoms. Deja, kartais tenka balansuoti tarp mėgavimosi laisvu laiku ir savęs peikimo dėl netobulėjimo.“
Lietuvos kamerinio orkestro direktorius Egidijus Mikšys sako, kad šiuo metu orkestras repetuoja namuose individualiai. Visi muzikantai išsaugojo darbo vietas ir kasdien lavina įgūdžius. Kol buvo nesugriežtintas karantinas, LKO koncertavo be publikos ir transliavo gyvus pasirodymus internetu. „Gyvenimas buvo lėtesnis, bet vyko, – komentuoja E. Mikšys. – Mes turime savo studiją, bet repetuoti negalime. Per mažai vietos, kad užtikrintume saugumą pagal visus reikalavimus. Laikas depresyvus, norisi dirbti ne iš namų. Sėdėjimas užsidarius slegia, jautiesi šiek tiek įkalintas. Pandemija yra force majeure, visi tą supranta, todėl pavyko daugelį koncertų perkelti metams ar dviem į priekį.“
Šiuolaikinės akademinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ abiejų karantinų metu taip pat sustabdė repeticijas ir koncertinę veiklą. Vadovė ir pianistė Marta Finkelštein teigia, kad ansamblis nesiveržia į scenas grįžti kuo greičiau, nes nori prisidėti pandemijos suvaldymo: „Mūsų prioritetas yra muzikantų ir jų šeimos narių sveikata. Laiką be koncertų išnaudojame tolesnių projektų vystymui, bendradarbiavimo su kompozitoriais ir kitais menininkais aptarimams, organizacijos veiklų stabilizavimui.“ Nepaisant pandemijos, ansambliui metai buvo patys intensyviausi iki šiol. „Jaučiame meninį ir organizacinį augimą. Pats darbas (kai buvo leidžiami koncertai) buvo sudėtingas: nuolat kintančios koncertų datos, staiga susergantys muzikantai. Teko po kelis kartus iš naujo dėlioti planus, repeticijų laiką. Visa tai stipriai veikė darbą, bet visi sutarėme, kad reikia kiek įmanoma stengtis dėl rezultato ir saugoti vienas kitą“, – pasakoja M. Finkelštein.
Finansiniai nuostoliai < emociniai sunkumai?
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbas taip pat paralyžiuotas. Vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila sako, kad skaudu matyti neįvykstančias premjeras. Didžiausias nuostolis, anot jo, yra bilietų ir žiūrovų, todėl kiekvienas nupirktas bilietas dabar tampa svarbus. Tai sudėtingas laikas ir jam pačiam kaip menininkui. „COVID-19 kultūrai smogė labai stipriai – ne tik finansiškai, bet ir emociškai. Negalima savęs realizuoti, sunku planuoti, kaip gyvensime ir dirbsime toliau. Po „Auksinių kryžių“ ceremonijos su orkestru nebesirinkome. Buvo numatytos gastrolės Kinijoje, Baltijos šalyse, turėjome vystyti mainų programą. Muzikantai, įpratę suktis malonioje rutinoje, dabar sėdi namuose ir studijuoja naują repertuarą. Jiems tenka daug atsakomybės, nes tik bendrose repeticijose matysime, kaip pavyko ruoštis namuose. Visi gyvename laukimu ir bandome, kiek galima, veiklą tęsti socialiniuose tinkluose“, – komentuoja R. Šumila.
Jis priduria: palikta per daug vietos interpretacijai, trūksta konkrečios informacijos iš Vyriausybės dėl repeticijų. Nors paskelbtos bendros nuotolinio darbo gairės ir, jei toks darbas neįmanomas, darbdavys gali elgtis pagal savo taisykles, jei užtikrina visus saugumo reikalavimus (10 kv. m vienam asmeniui). Dažniausiai to padaryti nepavyksta, todėl repeticijos vyksta namuose, po vieną.
M. Pleškytė įsitikinusi: emociniai sunkumai didesni už finansinius nuostolius. Negalėjimas dirbti savo darbo, kuriam skiriamas visas laikas, kartais nubloškia į tamsesnius gyvenimo epizodus: „Pradedu bijoti ateities, nesu garantuota, kokie darbai laukia, aplanko nereikalingumo jausmas. Tokiomis akimirkomis stengiuosi atskirti save nuo kuriamo darbo ir prisiminti, kad šiandien darbas neturėtų veikti žmogiškosios savivertės. Fizinius ir materialinius poreikius galima riboti pagal esamas pajamas. Deja, emociškai taip nepavyksta. Tam reikia skirti daugiau dėmesio.“
Nedaugeliui kultūrinių organizacijų šis etapas finansiškai sėkmingas. Vis dėlto „Synaesthesis“ vadovė karantiną vadina sėkmingu etapu, suteikiančiu galimybę plėsti organizaciją ir kokybiškai vykdyti projektus ateityje. Ansamblis neseniai laimėjo tarptautinį Ernsto von Siemenso fondo ansamblių prizą ir gavo Vilniaus miesto savivaldybės paramą.
„Pozityviai įvardyčiau šį meninės veiklos sustabdymą kaip organizacijos stabilizacijos laiką. Jis leis surinkti stiprią vadybinę / komunikacinę komandą ir su nauju kvėpavimu grįžti prie kūrybinės veiklos po karantino. Buvo svarbu inicijuoti projektą pagal Lietuvos kultūros tarybos programą, skirtą bendradarbiauti kompozitoriams ir muzikantams, sukurti resursus muzikantų atlygiui. Paminėčiau į kitus metus perkeltus koncertus Alytuje ir „Permainų muzikos“ festivalyje Klaipėdoje, taip pat kelionę į Niujorką. Susirgus bent vienam iš atlikėjų, psichologiškai sunku atšaukti koncertus su bendradarbiaujančiomis organizacijomis“, – pasakoja pianistė.
Koncertai ir spektakliai į namus
Jau praėjusį pavasarį meno organizacijos buvo priverstos ieškoti naujų formatų. Daugelis perkėlė koncertų įrašus į internetą, kiti transliavo pasirodymus tiesiogiai – atrodo, kad žiūrovas prie ekrano turi tiek daug pasirinkimų, jog nespėja „aplankyti“ visų norimų renginių. Pasiūla didelė: nuo populiariosios muzikos koncertų iki didžiųjų teatrų spektaklių ir gyvų pokalbių su atlikėjais instagrame ar feisbuke. „The New Yorker“ akademinės muzikos kritikas Alexas Rossas teigia, kad akademinės ir šiuolaikinės muzikos koncertų transliacijose trūksta fizinio atspaudo, bendros patirties: „Vos pasibaigus renginiui internetu, mes linkę jį ištrinti iš atminties, kurioje lieka tik nepatirto jausmo šmėklos.“
E. Mikšio nuomone, internetiniai renginiai bent trumpam gali atnešti kultūrą į namus. Pernai Filharmonija surengė daug transliacijų ir sėkmingai naudojo prieš 4 metus įkurtą skaitmeninę koncertų salę. Tačiau jausmas, pasak LKO vadovo, jau kitoks. „Viskas skamba puikiai, bet trūksta publikos. Menininkas privalo gauti atgalinį ryšį. Jei muzika pasiekia klausytoją, jis vienu ar kitu būdu reaguoja. Dabar muzikantai jaučiasi keistai, nes klausytojas sėdi anapus ekrano ir viską mato – tačiau mes jų akių nematome“, – sako E. Mikšys.
R. Šumila kelia klausimą, ar visuomet įmanoma užtikrinti renginių kokybę, transliuojant internetu. Toks formatas laikinai gali kompensuoti renginių trūkumą, bet ne gyvą santykį: „Koncertas ir teatras ekrane labai skiriasi. Sunku atvaizduoti spektaklį televiziniame įraše, jis turi būti iškart statomas ekranams, kameroms, o ne gyviems žiūrovams. Teatras tikrumu, atmosfera labiausiai ir traukia žiūrovą. Sukurti tokių pat sąlygų namuose beveik neįmanoma. Didieji teatrai jau kelerius metus rengia transliacijas, Lietuvoje tokio lygio kol kas neturime, nors teatras turi reikalingą įrangą. Žinoma, niekada neatsisakome naujų formatų. Pirmojo karantino metu LNOBT stengėsi profesionaliai filmuoti koncertus. Jei greitai vėl atsiras galimybė kurti ir repetuoti be žiūrovų, tą ir darysime. Pats visuomet rinkčiausi gyvą spektaklį ar koncertą, bet dabar labiausiai rūpi žmonių saugumas.“
Į operą, koncertą ar spektaklį einame ne tik dėl įspūdingų balsų, dekoracijų ar sceninių kostiumų. „Einame dėl kuriamos emocijos, kurią žiūrovas parsineša namo, – sako M. Pleškytė. – Nesakau, kad internetinių transliacijų nereikia – be jų išprotėtų ir žiūrovai, ir atlikėjai. Tokiu būdu visi atgauname dalį sceninio džiaugsmo. Tačiau labai pasiilgau akimirkos trapumo ir gyvasties.“
Virtualus turinys šiuo metu yra vienintelis komunikacijos ir raiškos laukas. Dabartinė situacija dar labiau išryškino jau ilgai besivystantį žmogaus patirties per technologijas išplėtimą, komentuoja M. Finkelštein. „Transliacijos vis aktyviau tampa papildiniu, alternatyva. Su „Synaesthesis“ stengiamės kokybiškai skaitmenizuoti turinį, pritaikyti naujus kūrybinius sprendimus. Planuojame kelis filmavimus, vinilo įrašus. Virtualus turinys suteikia sklaidos galimybę, ji būtina ieškant ryšio su šiuolaikinės muzikos gerbėjais. Manau, pirmieji susitikimai su žiūrovais bus ypatingi. Žiūrovai pasiilgo gyvo kontakto, o muzikantai – darbo kolektyve, krapštymosi prie detalių, muzikinių idėjų. Bet, kaip sakė Andy Warholas, laukimo idėja padaro dalyką dar įdomesnį“, – įsitikinusi „Synaesthesis“ vadovė.
