Nenoriu nieko kurti. Bet ar reikia?

  • 2020 m. birželio 8 d.

Parengė Rūta Giniūnaitė

Teksto viršelyje – kadras iš naujausio Free Fingos vaizdo klipo „Šventa ramybė“

Karantinas privertė suabejoti laiko ribomis ir savo jėgomis. Ar reikėtų dirbti kaip visada? Ar galiu leisti sau atsipūsti? Ar turėčiau jaudintis dėl to, kad neperskaičiau nė vienos knygos?

Psichoterapeutė Amy Morin „Business Insider“ pasakoja, jog kitų perdėtas džiaugsmas dėl karantino mums gali sukelti stresą ir nerimą, ypač tai kasdien matant socialiniuose tinkluose. „Instagrame“ pilna nuotraukų, kuriose kiti rašo knygas, meta svorį, medituoja ar giriasi išmokę užsienio kalbą – tai priverčia kaltinti save dėl visavertiškai neišnaudoto laiko. Užuot sustoję tobulai tam tinkamame laike, mes tik dar pagreitinome tempą, – sako A. Morin. „Talkspace“ terapeutė Ashley Ertel taip apibendrina šią padėtį: „Perdėtas produktyvumas yra gynybinis mechanizmas. Tai bandymas neigti situaciją – daugelis iš mūsų verčiau imasi bet ko, nei galvoja apie pandemiją, jos prasmę ir sukeltas emocijas.“

Muzikos industrijos atstovai visame pasaulyje karantiną irgi išnaudojo skirtingai. Socialiniuose tinkluose – jų kasdieniai koncertai iš namų, klausimų-atsakymų vakarai su gerbėjais, labdaringa veikla, eilių rašymas, darbas studijoje arba nieko neveikimas ir nežinia, kaip reikės pragyventi. Emocinę muzikantų būklę šis periodas neišvengiamai pakeitė. Vieni džiaugėsi išlaisvinę savo vidinius intravertus, kiti pasiilgo kasdienių įkvėpimo šaltinių, koncertų, rašė albumus, treti jautė spaudimą sukurti kažką nauja.

Nauja muzika ir rūpestis savo emocijomis

Tomas Narkevičius (Free Finga) pasakoja karantino metu sukūręs keletą širdžiai mielų, asmeniškų dainų ir dirbęs prie kitų atlikėjų muzikos. Bet ne viskas ėjosi taip, kaip planuota: „Paskelbus karantiną, maniau, kad galėsiu skirti daugiau laiko kūrybai. Greitai supratau, kad kūryba normaliu laikotarpiu ir karantino metu yra du skirtingi dalykai. Sunkiai prisiversdavau atsisėsti prie muzikos, nuvykti į studiją (net įsirengus laikiną studiją namuose, vangumas nedingo). Muzikos rašymo turinys tapo išsunktas – nesupratau, kokias emocijas jaučiu. Atsirado tam tikras kūrybos, ypač tekstų rašymo, blokas.“ Su tuo atėjo kaltė ir savigrauža, pripažįsta Tomas. Kankinosi, nes galvojo tik apie laisvą laiką, o ne emocinę būklę.

Bėgant savaitėms spaudimas po truputį dingo, kai įsiklausė į savo draugų ir artimųjų patarimus nebūti sau tokiam griežtam. „Tai nėra normalus laikotarpis ir jo nereikėtų taip traktuoti. Kai tai suvokiau, atsilaisvino ir kūrybinė erdvė. Lengviausia buvo prodiusuoti kūrinius, t. y. techniškai sėdėti prie kompiuterio, kurti instrumentines partijas, ieškoti naujų garsų – karantino metu šiuos savo gebėjimus labai sustiprinau“, – komentuoja Free Finga.

Viena pagrindinių izoliacijos emocijų – baimė, su kuria reikia išmokti tvarkytis. Vieniems pavyko visai neblogai. Instrumentininkas, kompozitorius Adas Gecevičius, atšaukus visus renginius, jautė nerimą: „Supratau, kad nebus galima niekur išeiti. Kas bus toliau? Kaip bus su pajamomis, ar galėsiu pragyventi? Kaip išnaudoti savo buvimą izoliacijoje? Bet turėjau gerą ritmą: namai, studija, namai, studija. Didelio streso nepatyriau – buvo laiko pailsėti, atsigauti nuo koncertų organizavimo, muzikinės veiklos ir skirti laiko sau. Be to, įsirengiau studiją!“

Neseniai solinį elektronikos albumą „Mikroritmika“ išleidęs kūrėjas, įsirengęs studiją, pradėjo dirbti prie įvairių projektų. Per atstumą padirbėjo su muzikantu Kenny Wollesenu iš Niujorko, su projektu „Vilniaus Energija“ pradėjo įrašinėti naują albumą, pajudėjo „Sheep Got Waxed“ kūryba.

Spaudimas iš kitų ir savęs

„Kai galva ir kūnas priprato prie naujo režimo, pritildyto triukšmo, supratau – kūrybai yra daugiau vietos“, – sako dainininkė Gabrielė Vilkickytė. Ji pradėjo rašyti tekstus apie naujus pojūčius, klausė savęs, kaip jaučiasi: „Labai dažnai to, ką parašau, iš pradžių nesuprantu. Tik po kelių mėnesių suvoksiu, koks man buvo karantinas. Iš pradžių jaučiau nerimą socialiniuose tinkluose matydama, kaip visi užsiima joga, skaito knygas, lanko virtualius kursus. Pradėjau kasryt bėgioti, dviračiu nuvažiavau tikrai daugiau nei 1000 km! Didelio spaudimo iš kitų nejaučiau – buvo atšaukti mano koncertai, bet vadyba nuramindavo, kad reikia išlaukti ir grįžti stipresne jėga. Tai buvo tėviškas / motiniškas rankos uždėjimas ant peties.“

O kokios emocijos šiuo keistu laikotarpiu? Ar kas nors pasikeitė? Ar atsirado streso, nerimo, nežinios? Emocinė būklė buvo tikrai gera, pasakoja Gabrielė. „Išbuvau karantiną ramiai, nes žinojau, kiek daug žmonių aplinkui kenčia ir ko nors netenka. Atsakiau sau į daug klausimų, supratau, ko noriu, baigiau universitetą. Pasiilgsiu karantino. Mano vidinė intravertė džiūgavo kiekvieną dieną, ypač penktadienio vakarą išėjus pasivaikščioti po apokaliptinį Vilnių. Girdėdavau, kaip kvėpuoju“, – kalba Gabrielė.

Jaunojo kompozitoriaus prizą šiais metais pelnęs muzikos kūrėjas Andrius Šiurys spėjo parašyti muziką pirmam internetiniam spektakliui Lietuvoje „Protestas“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir skaitė daug poezijos. Be jos, pripažįsta, nežinotų, apie ką kurti – muzika ir poezija jam yra lygiaverčiai menai: „Jei nebūčiau nieko sukūręs, greičiausiai būčiau perskaitęs daugiau knygų. Bet sutinku su mintimi, kad kūrybinė sausra ėda nervus. Didžiausią spaudimą jaučiau iš savęs paties. Vis atrodė, kad galima padaryti daugiau, nes sąlygos kūrybai puikios. Bet kartu jaučiau, kad dabar gera proga sumažinti apsukas. Po karantino viskas vėl judės greitai.“

Dviratis, maistas, „Netflix“

Ką muzikantai veikė be tekstų rašymo, prodiusavimo, pirštų lakstymo pianinu? Tą patį, ką ir dauguma mūsų – nuo naujų patiekalų receptų išbandymo iki valandų su mėgstamais serialais.

„Karantino pradžioje žiūrėjau daug „Netflix“ produkcijos („Mindhunter“, „Sinner“, „Ozark“, „The Last Dance“), klausiau tinklalaidžių, pavyzdžiui, „The Ezra Klein Show“. Ieškodamas lokacijų klipui važinėjau po Vilniaus apylinkes, buvau kūrybinėje stovykloje, kur įrašėme kitos atlikėjos albumą. Dingo tikslus laiko planavimas, tik po mėnesio atsipeikėjau – nieko neužsirašinėjau. Tada pradėjau žymėtis mažus dalykus: ką veikiau, turėtus pokalbius ar sugalvotas idėjas“, – karantinine dienotvarke dalijasi Free Finga.

G. Vilkickytei, be kūrybos, padėjo dviratis. Nuoširdžiai mindavo vakarais po miškus apžiūrinėdama gražius namus. Dar gamino gerą maistą ir leido sau daug, nes norėjo nepamesti ryšio su savimi: „Maistas man padeda jį išlaikyti. Kiekvieni pusryčiai man būdavo šventė, nes didžiąją laiko dalį leidau viena. Buvau pati atsakinga už savo nuotaikas ir reakcijas į aplinką.

A. Gecevičius antrina: „Supratau savo emocijas, į mano namus atsikraustė ir pagyveno draugė, jaučiau jaukumą, ramybę. Gaminome maistą, žiūrėjome filmus. Tik pasiilgau koncertų, renginių ir socializacijos – jei karantinas tęstųsi metus, labai išvargintų, bet dabar... Tai buvo geras emocinis poilsis.“

Sunkiausią laikotarpį išgyvenome. Kas bus toliau? T. Narkevičius į ateitį žiūri pozityviai. „Jaučiuosi įsivažiavęs į naują darbo ritmą. Prie to prisidėjo ir iš karantino grįžę kiti kūrybinės komandos „Autostrada“ nariai, su kuriais pradėjome aktyviai planuoti vasarą. Dabar esu labai atsigavęs ir motyvuotas.“

Bet jei karantino metu nepavyko sukurti nieko naujo, neišmokote kepti cinamoninių bandelių, nepradėjote sportuoti ir neperdažėte sienų – nieko bloga. Britų aktorius ir dainininkas Rizas Ahmedas neseniai interviu žurnalui „The New Yorker“ iškėlė klausimą apie kūrybiškumo ir produktyvumo ribas. Akivaizdu viena – dabar jos keičiasi pagal asmenines patirtis ir nėra sistemos, kuri mus baustų už lėtą tempą. „Mes išgyvename didelę traumą, todėl fizinis kūnas ir emocinė būsena su tuo kovoja. Pergalvoju, kas yra normalus tempas, kas yra kūrybiškumas. Dabar mes praplečiame šiuos apibrėžimus įtraukdami žmogiškesnio, kasdieniškesnio pasaulio vaizdą, o ne vien galvodami apie kapitalistinę naudą, – kalba menininkas. – Ką iš tiesų reiškia „tinkamai išnaudoti laiką“? Ar rūpintis savimi, savo kūnu, artimaisiais yra produktyvu, naudinga? Žinoma. Norėčiau tikėti, kad po viso šio beprotiško laiko nusistovės naujos taisyklės, kurios mes iššūkį kai kurioms iš mantrų, kurias mes visi kartojame: būti pirmam, daug dirbti, uždirbti ir neleisti laiko veltui.“


0