Prometėjiškas L. Mockūno ir P. Geniušo susitikimas
- 2021 m. sausio 14 d.
Justina Paltanavičiūtė
Požiūris į užrašytą muzikinį tekstą neapsiriboja vien tik interpretacijos skirtumais. Improvizacija, perkūrimas, intertekstualumas ar net citavimas kvestionuoja autoriaus sąvoką, kuri šių dienų meno kontekstuose yra elastinga ir kintanti. Remiantis R. Barthes’o lingvistine autoriaus mirties teorija, teksto autorystė nepriklauso tam, kas jį užrašė, nes kiekvienas individas reikšmę kuria remdamasis savo simboliniu kapitalu, o tekstas gyvas tik tuomet, kai yra interpretuojamas.
Toks požiūris artimas Liudui Mockūnui ir Petrui Geniušui, kurių antrojo kūrybinio susitikimo objet trouvé tapo ne notuota akademinė muzika, o Johnas Coltrane’as ir skriabiniška ugnies, kaip nenugalimos kūrybinės valios, idėja. „Vers la Flamme“, arba „Liepsnos link“, – tokį simbolistinį pavadinimą gavo pirmasis įrašų kompanijos „ImproDimensija Records“ leidinys, kuriame muzikantai interpretuoja B. Bartóko Tris vengrų valstiečių dainas, L. Mockūno „Social“, M. K. Čiurlionio Fugą b-moll, B. Kutavičiaus Sonatą fortepijonui ir A. Skriabino poemą „Vers la Flamme“ op. 72.
Akademinis repertuaras buvo reikalingas tam, kad atlikėjai galėtų groti kartu. „Man muzikoje labai svarbus muzikantų ryšys ir procesas, o koncepciją, kuri buvo apmąstyta, arba tekstą, kuris yra užrašytas, aš dažnai pamirštu. Muzika, kurią mes pasirinkome, yra tarsi istorija, kuri nekinta, bet mes ją pasakojame iš savo asmeninės perspektyvos“, – paklaustas apie pasirinktas kompozicijas sakė L. Mockūnas. Anot P. Geniušo, koncepcija yra gyva tuo metu, kai apie ją pamirštama, nes ji funkcionuoja tik kaip idėjinis variklis. „Improvizacijos principai gali būti prisirišimas prie temos arba visiškas dėmesio į ją nekreipimas. Kūrybiniame procese visuomet tiesi kažkokį tiltą į tai, kas nežinoma. Gali groti ir tai, ką žinai, rezultatai irgi bus geri, bet, ko gero, tai ne mums“, – taip P. Geniušas nusakė savo požiūrį į improvizaciją akademinėmis muzikinėmis temomis.
Muzikantai savo kūrybinį bendravimą prilygina susitikimui dviejų skirtingų tautų draugų, kurie vienas kito kalbą moka ribotai. Turėdami tikslą susikalbėti, jie sukuria savitą simbolių sistemą, sunkiai telpančią į vienos kalbos rėmus, tad, analogiškai, ir „Vers la Flamme“ skambanti muzika yra bendras jųdviejų pasaulio tyrimas, neapibrėžiamas jokiu žanru ar stiliumi. „Nebandome vienas kitam įtikti, abu išliekame su savo garsu, svarbu einamuoju momentu rasti formą. Atsitiktiniai dalykai gali įvesti daug žavesio, o klaida gali tapti mistiniu momentu“, – apie bendrą improvizaciją pasakojo L. Mockūnas.
Gyvastį ir adrenaliną, kuriuos ji suteikia, muzikantas labai vertina, o klaidų kartais net laukia, nes jos šiam žaidimui suteikia įdomumo. P. Geniušas pasidalino istorija, kai su programa „Jūra Miške“ duetas koncertavo Hjustone: „Buvo sunkus koncertas, atrodė, kad fiasko jau visai šalia, Liudas vienu momentu man net pasakė: ne! Bet paklausius įrašo pasirodė, jog tas momentas kokybiškai buvo labai vertingas.“
Nors „Vers la Flamme“ teminis pagrindas – įvairių kompozitorių kūriniai, juos sieja koltreiniškas skambesys ir kūrybinės ugnies motyvas. „Albumą pradedame ir baigiame ta pačia intonacija. J. Coltrane’o muzikinė kalba gerokai skiriasi nuo B. Bartóko ir A. Skriabino, o viduryje su Petru vystome savo unikalią estetiką, bet energetiškai šitas albumas yra apie tą patį – degimą“, – sakė L. Mockūnas. J. Coltrane’o estetika čia nėra kopijuojama, veikiau jo asmenybė funkcionuoja kaip tam tikras kūrybinės valios simbolis, nes muzikantų sąsajos su jo kūryba šiame kontekste yra simbolinės – juos inspiravo kūrybinė ugnis, liepsnojusi ne tik J. Coltrane’o, bet visoje 7 dešimtmečio pradžios afroamerikiečių džiazo muzikoje, kuri savo estetika, energetika ir dvasingumu artima spiričiueliams.
P. Geniušas pastebėjo, jog J. Coltrane’o ir A. Skriabino figūros labai nepanašios, tačiau abiejų vėlyvojoje kūryboje galima įžvelgti ekstatinį momentą, nes abu kūrė būdami dvasinio transo būsenos. „Mes su Liudu šį transo būvį šiek tiek pažįstame, tad ir mūsų atliekama B. Bartóko muzika nuo to jausmo nenutolsta. Kūrybinė ugnis yra pavojinga, tačiau daugelis kūrėjų neišvengiamai eina jos link. Degimas būdingas ir mūsų kūrybiniam procesui – mes rizikuojame, tačiau gal nesusideginsime“, – mintimis apie simbolines sąsajas pasidalino pianistas.
Kai kurie „Vers la Flamme“ improvizacijos pagrindu pasirinkti opusai originaliai buvo komponuoti itin griežtomis formomis. Pavyzdžiui, M. K. Čiurliono Fuga b-moll didelės atlikėjo koncentracijos reikalauja būtent formos prasme. Ir, nors griežta struktūra L. Mockūno ir P. Geniušo versijoje išlaikyta, muzikantai sakė, jog ši fuga juos sudominusi ne vien dėl koncentruotos teminės medžiagos, bet ir dėl serijinio komponavimo principo: vertikalus mąstymo būdas, atsiribojant nuo traukos į tonacijas, abiem atlikėjams yra patrauklus, tad sumišo čiurlioniška ir jų originali temos plėtotė, kartais hipotetiškai įsivaizduojant, kaip duotuoju momentu su ja būtų elgęsis pats M. K. Čiurlionis, kartais pasiduodant laisvam kūrybiniam impulsui.
„M. K. Čiurlionis labai konfliktavo su griežta forma, nes buvo visiškai laisvas ir stichiškas kūrėjas – jo kūriniai neturėjo nei pavadinimų, nei pradžios, nei pabaigos. Ši fuga griežta forma buvo atlikta tūkstančius kartų, o mes pateikėme savo variantą, įsivaizduodami, kaip M. K. Čiurlionis ją būtų išvystęs kitomis muzikinėmis priemonėmis“, – sakė P. Geniušas. Griežti akademiški kontrapunktai jų versijoje pinasi su džiaziškais ar artimesniais avangardo estetikai, kartais fuga skamba labai kameriškai, o vietomis išsiskleidžia į plačią faktūrą, kurioje taip pat dalyvauja ir fleitininkė Mėta Pelegrimaitė bei tūbininkas Simonas Kaupinis (boso linija papildęs ir B. Bartóko dainas).
Griežtos formos duetas laikosi ir atlikdamas B. Kutavičiaus Sonatą. P. Geniušas mano, kad nei vienas kūrėjas su sonatos forma nesielgia dogmatiškai: „Mes žinom, kad ji yra ir kas tai yra, bet ji dėliojasi natūraliai – negalvojam: čia taškas, čia kablelis. Kita vertus, nuo formos nepabėgsi – kine juk irgi dažnai naudojama retrospekcijos technika – grįžtama į praeitį ar nusikeliama į sapną, bet veiksmas nuo to nenutrūksta.“ Tad nors šiame kūrinyje atlikėjai eksperimentuoja nenutoldami nuo originalios B. Kutavičiaus medžiagos ir formos, jie sukuria plačią muzikinių nuotaikų skalę – nuo pasteliškai impresionistiškų pasažų iki barbariškai ostinatiškų momentų, kuriuose saksofono ir fortepijono duetą papildo fleita ir tūba.
„Visi čia įrašyti kūriniai veda A. Skriabino poemos link, tad ir liepsnos link“, – sakė P. Geniušas. Finalinėje albumo kompozicijoje, kurios pavadinimas sutampa su albumo, muzikantai išlaiko skriabiniškus harmoninius sąskambius, vis intensyvindami ir faktūrą, ir improvizaciją, kartais primindami ir jau skambėjusių kūrinių motyvus – tarsi pasiekę lemiamą kūrybinės kelionės tašką. Čia simboliškai susilieja visa, kas „kūrė“ „Vers la Flamme“: ne tik L. Mockūno ir P. Geniušo muzikavimas – jo forma toli gražu ne tik materiali, bet ir filosofinė-nepatyriminė, taigi kompleksiška ir daugiasluoksnė, – bet ir J. Coltrane’as, P. Geniušo pamėgtas A. McCoy Tyneris, M. K. Čiurlionis, A. Skriabinas ir B. Bartókas.
„Vers la Flamme“ nėra skirtingų muzikinių stilių ar patirčių lydinys arba rekomponavimo ar interteksto pavyzdys – tai veikiau meno kūrinys, kuris apibrėžčių ar tikslaus autoriaus įvardijimo nereikalauja, nes svarbiausia čia – muzika, kurios liepsnai pajusti nebūtinas simbolinis kapitalas ar klausymosi patirtis.
