Amžinas atsinaujinimas pagal Vykintą Baltaką

  • 2020 m. gruodžio 8 d.

Justina Paltanavičiūtė

Šiemet austrų įrašų leidykla „Kairos“ išleido antrąjį portretinį Vykinto Baltako albumą „Ouroboros“. Daugiau kaip du dešimtmečius veikianti Vienos leidykla įsiveržė į tarptautinę šiuolaikinės muzikos leidybos lyderių kategoriją, dėmesį skirdama išimtinai, kaip kad ji pati neformaliai įvardija, „sunkiajam avangardui“. Jos kataloge – didelės pokario avangardo figūros, kaip kad Montonas Feldmanas, Luigi Nono ar Giacinto Scelsi ir vėliau išryškėję vardai – Georgas Friedrichas Haasas, Unsuk Chin, Johannesas Maria Staudas, o tarp jų ir Vykintas Baltakas. Prie naujausio jo albumo leidybos prisidėjo Lietuvos ansamblių tinklas ir Lietuvos muzikos informacijos centras, gavę Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.


Kompozitorius Vykintas Baltakas labiau mėgsta atsispirti nuo garso nei nuo idėjos, nes garsas, o ne skirtingose jo kombinacijose slypinti koncepcija žmogų pasiekia pirmiausia. Sakydamas, kad garsui nerūpi, kaip jį vadiname, jis suponuoja mintį, jog terminologija ir muzikos kategorizacija kūrėjui nėra svarbios, nes skirtinguose kontekstuose įgauna vis kitokias prasmes. Tad, vengdamas griežtų stilistinių konvencijų, ne tik struktūrą, bet ir estetinius kriterijus kiekvienam kūriniui susikuria pats.

Šiais metais austrų leidybinės kompanijos „Kairos“ išleista Vykinto Baltako kūrybos kompaktinė plokštelė gavo „Ouroboros“ pavadinimą. Žodžio etimologija sufleruoja apie savo pačios uodegą ryjančią gyvatę, tad senovės Graikijoje įgavo simbolinę – amžino atsinaujinimo – prasmę. Atsisakydamas mistinių ouroboros prasmių, amžino gyvybės rato idėją kompozitorius įkūnija paversdamas struktūra: kompozicijų pagrindui naudoja perdirbtą, „surastą“ ar pakartotą muzikinę medžiagą. „Lift to Dubai“ atsispyrė nuo įrašytų Dubajaus miesto garsų, „Smokey Arnold“ – nuo A. Schönbergo „Pierrot Lunaire“, kiekvienoje „Ouroboros – Zyklus“ dalyje vis perdirbama ta pati muzikinė medžiaga. Kompaktinės plokštelės pavadinime užkoduota kompozicijas jungianti gija pateikia tik architektūrinę, bet ne estetinę nuorodą, nes pastaroji kiekvienu atveju yra individuali, pavaldi pirminiam garso šaltiniui ir kompozitoriaus idėjai.

„Lift to Dubai“ (ansambliui ir elektronikai, 2009 m., atlieka „LENsemble“, dir. V. Baltakas) pavadinimas – tai aliuzija į Burj Al Arab viešbučio liftą. Burės formos pastatas, kuriame viešnagės Dubajuje metu buvo apsistojęs V. Baltakas, tituluojamas trečiu aukščiausiu pastatu pasaulyje. „Kai važiavome stikliniu liftu iki pat jo aukščiausio taško, žmonės įlipo ir išlipo, įsiterpdami į veiksmą ar jį papildydami“, – kūrinio anotacijoje įspūdžiais dalinasi kompozitorius ir teigia, jog įrašyta kelionės liftu medžiaga tapo metafora atrandant miestą ir piešiant platesnį jo muzikinį vaizdą. Į Dubajų kompozitorių nuvedė ne turistiniai tikslai – „Ensemble Modern“ ir „Siemens“ menų programa, bendradarbiaudami su Goethe’s institutu, inicijavo projektą „into...“, kurio metu atsirinko kompozitorius iš įvairių šalių ir paskatino juos atidžiau patyrinėti keturis didmiesčius: Dubajų, Stambulą, Johanesburgą ir Perlų upės deltą, bandant atrasti kiekvieno jų specifinį būvį. Dubajus V. Baltakui pasirodė mažiausiai istoriškai susietas su Lietuva, tad pažinti jį artimiau paskatino smalsumas.

Kūrinyje „Lift to Dubai“ kompozitorius nagrinėja garso ir miesto santykį, klausdamas, ar vien tik garsas pajėgus atskleisti konkretaus miesto jausmą. Atsispirti nuo šios koncepcijos laisvai galėtų ir klausytojas, nes, užuot koncentravęsis į etninį Dubajaus aspektą, V. Baltakas pirmiausia ėmėsi diktofonu fiksuoti industrinius miesto garsus ir tik vėliau juos derino su savo originalia kūryba. Mąstydamas apie Dubajaus gyventojo identitetą ir jo autentiškumą, kūrėjas atkreipė dėmesį į vartotojišką kultūrą, kuri su tradicija šiame kontekste siejasi kur kas labiau nei istoriniai pastatai. „Dubajus man pasirodė tarsi perdirbtas miestas: idėjos, objektai ir žmonės čia surinkti iš skirtingų pasaulio vietų, sukūrė naują darinį“, – anotacijoje pasakoja kompozitorius.

Užfiksuotus miesto garsus jungdamas su savo paties komponuotais fragmentais, muzikinę medžiagą V. Baltakas išdėliojo tarsi fragmentišką mozaiką, kurios elementai nebūtinai yra nuoseklūs ir dera estetiškai, tačiau perteikia eklektišką vartotojiškos kultūros smarkiai paveikto miesto garsinį kraštovaizdį: buitinius žmonių pokalbius keičia styginių ir pučiamųjų klasteriai, šiuos – reklamų fragmentai, paskui lifto ar kiti mechaniniai garsai – originalūs ar metaforiški, atliekami akustiniais instrumentais, ir taip toliau. Kompoziciją „Lift to Dubai“ tam tikra prasme galima pavadinti impresionistine, nors pati muzikinė kalba nuo impresionizmo stilistikos gerokai nutolusi.

„Smokey Arnold“ (fleitai, klarnetui, fortepijonui, smuikui ir violončelei) – tai V. Baltako žvilgsnis į A. Schönbergo „Pierrot Lunaire“ ir nostalgiją bei melancholiją kaip reiškinį. Kūrinio atsiradimą inicijavo belgų kamerinis ansamblis „Het Collectief“ (jie kūrinį atlieka ir šioje kompaktinėje plokštelėje, premjera vyko 2015 m.), kurio repertuare ypatingą vietą užima Naujosios Vienos mokyklos kompozitorių kūryba. „Pierrot Lunaire“, anot V. Baltako, yra šio ansamblio kvintesencija, būtent todėl jis nusprendė iš naujo permąstyti vieną šio opuso dalių – kaip anotacijoje teigia pats, „Smokey Arnold“ galima atlikti kaip atskirą kūrinį arba kaip alternatyvą III dalyje skambančiai „Heimweh“, nes „Smokey Arnold“ yra švelniai kandus prieš daugiau nei šimtą metų sukomponuoto iškilaus kūrinio komentaras“. Originalios kompozicijos V. Baltakas anaiptol nekopijuoja, veikiau savaip perteikia šionbergišką melancholiją, tarsi improvizuodamas, perkurdamas nostalgijos ir namų ilgesio idėją, bet ne konkrečią muzikinę medžiagą, vis dėlto išlaiko Naujosios Vienos estetiką, kartais dar labiau nei A. Schönbergas priartėdamas prie avangardo estetikos.

Kompozicija „Ouroboros – Zyklus“ (sopranui, ansambliui ir elektronikai, atlieka sopranas Rita Balta ir „Klangforum Wien“, dir. Johannesas Kalitzke) buvo užsakyta festivalio „Wittener Tage für neue Kammermusik“, premjera įvyko 2005-aisiais. V. Baltakas į garsą žvelgia tarsi į gyvą būtybę, susidedančią iš daugybės muzikinių atomų, kurie susijungdami veikia vienas kitą ir spontaniškai formuoja darinius, nuolatos besivaržančius tarpusavyje arba persigrupuojančius. Toks požiūris tapo tiesiogine inspiracija komponuojant „Ouroboros – Zyklus“: kompozitorius atsispiria nuo vieno muzikinio garso, vėliau jį išaugindamas į kompleksišką tekstūrą, kuri vėl gali būti suvokiama kaip vientisas darinys. Ciklas apima du skirtingus darbus – „Ouroboros“ ir „(Co)ro(na)“, kurie sujungiami trečiojoje dalyje „(D)ou(ble)“, tad V. Baltakas čia tarsi perkuria savo paties kūrybą, kiekvienoje dalyje pateikdamas vis naują požiūrį į tą pačią muzikinę medžiagą.

Kompaktinėje plokštelėje „Ouroboros“ sugulę V. Baltako kūriniai ansambliams atrinkti iš skirtingų kontekstų, tačiau juos vienija griežta struktūra, nulemianti ir išgrynintą muzikos skambesį: regis, niekur nėra nei vieno nereikalingo garso ar kokio nors romantiško spontaniškai užplūdusio jausmo garsinės išraiškos. Kompozitorius lieka ištikimas avangardo estetikai, nepasiduodamas postmodernizmo, neoromantizmo ar minimalizmo pagundoms. Griežta logika grįstos kompozicijos tampa paveikesnės susipažinus su kompozitoriaus mintimis ir inspiracijomis, tad „Ouroboros“ muzikinė dalis vis grąžina prie literatūrinės (anotacijų ir interviu su kompozitoriumi), ir atvirkščiai, tad ne tik kompozicijos, bet ir klausymosi procesas tam tikra prasme priartėja prie amžino rato ir perdirbimo idėjos.

V. Baltako kūrybinė veikla koncentruojasi į užsienio kontekstus – kompozicijos dažniausiai gimsta bendradarbiaujant su užsienio atlikėjais ar šiuolaikinės muzikos festivaliais. Kompozitorius prasitarė ir šiuo metu gyvenantis laukimo nuotaikomis – gruodžio 10 d. Kiolne, garsiojoje koncertų serijoje „Musik der Zeit“, numatyta jo kūrinio „Cladi“ premjera. Šį opusą komponavo bendradarbiaudamas su vienu žymiausių šių laikų akordeonininkų Teodoro Anzellotti, Vakarų Vokietijos radijo (WDR) užsakymu. „Cladi“ ir „Ouroboros“ sieja ne tik graikiška terminologija (cladi graikiškai – šaka). Kūrinio pavadinimas čia vėl nusako jo struktūrą: pagrindu tapo paprasta melodinė linija, grindžiama skirtingų algoritmų eksperimentais. „Aš norėjau nustatyti tik esminius dalykus: registrą, charakterį, aukštį, diapazoną ir panašiai, kitas detales palikau atsitiktinumui. Mano tikslas buvo susikurti „Objet trouvé“, kuris stimuliuotų mano kūrybiškumą“, – kūrinio anotacijoje rašo kompozitorius, atsitiktinumo veikiamą kūrybinį procesą prilygindamas šakų augimui. Tokią idėją su T. Anzellotti sako brandinęs jau seniai, tad džiaugiasi pagaliau atsiradusia proga ją realizuoti. „Cladi“ kitais metais skambės iškiliame renginyje – Londono karališkosios akademijos 200-ųjų metinių minėjime, kur V. Baltakas pateko tarp 200 pakviestų kompozitorių. Planuojamas ir „Cladi“ įrašas.


0