Muzika akims: šviesų dailininko amatas

  • 2020 m. lapkričio 17 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

ARVYDO BUINAUSKO pavardę girdėjote ne kartą, užsukę į koncertus Šv. Kotrynos bažnyčioje, „Žalgirio“ arenoje, „Lofte“ ar stebėdami Rudens lygiadienio šventę prie Kernavės piliakalnių. Šviesos scenografiją ir dizainą menininkas kuria jau beveik 15 metų. Net ir per karantiną darbo jam nesumažėjo.

A. Buinauskas papasakojo apie istorijos kūrimą šviesa, meninę drąsą ir neegzistuojančias darbo valandas. Kartais iki tamsos, kur ir gimsta šviesa.


Kaip nuo teptuko prasidėjo jūsų kelias į šviesą ir muziką?

Iš pradžių buvau garso operatorius, teko dirbti ir didžėjumi. Po 4–5 metų įnikau į šviesos dailės amatą. Nemanau, kad įmanoma tapti šviesų dailininku, nepažinus techninės scenografijos virtuvės – reikia išbandyti visas grandis. Turi suvokti darbo tęstinumą ir principus, kaip šviesos kuriamos ir kaip veikia. Lietuvoje nėra studijų, ruošiančių šviesų dailininkus, tik Vilniaus Gedimino technikos universitete atsirado Renginių inžinerijos programa. Užsienyje kitaip.

Kaip tuomet pasitikėti savimi ir žinoti vertę, kai visko mokaisi pats?

Daug kas priklauso nuo to, koks esi: ar turi savyje drąsos, ar esi kuklus, ar nori ryžtingai dirbti. Dabar jau pasitikiu savimi darbe ir tai man leidžia daryti eksperimentus, kurių kitas nedrįstų. Sekasi, nes darau tai, ką noriu, niekas manęs nestato į rėmus ir neprimeta taisyklių. Tai man padeda išpildyti keisčiausias idėjas.

Ar įmanoma dirbti tokį darbą, nejaučiant muzikos ir į ją neįsigilinant?

Muzika yra šio darbo pagrindas. Jei nejausi ritmo, bus labai sunku. Įsivaizduok, reikia dirbti iš anksto nesuprogramuoto gyvo pasirodymo metu. Jei nepagauni ritmo ir nejauti muzikos, kaip sugebėsi parinkti dinamiškas šviesas? Pavyzdžiui, prieš pat antrąjį karantiną įvyko „Kamanių šilelio“ albumo „9“ pristatymo koncertas „Lofte“. Tiek grupė, tiek aš vienu metu jautėme muziką ir šviesas. Per koncertą sugebėjau surūkyti du pakelius cigarečių, turbūt jaudinausi labiau nei patys atlikėjai. Jaučiau daug streso ir baimės – tai buvo labai svarbus koncertas, nes man pačiam dueto muzika labai patinka: ji intymi, ypač kai du atlikėjai scenoje stovi vienas priešais kitą, žiūri į akis ir dainuoja. Scenografinė šviesų idėja gimė gana greitai, bet vyko daug užkulisinio darbo – daugiau nei mėnesį dažėme prožektorius, kuriuos kabinome grupei virš galvų.

Kaip nusprendžiate, kokios spalvos dominuos pasirodyme – pagal atlikėjo stilistiką ar tai pajuntate instinktyviai?

Atvirai? Nusprendžiu tik renginio dieną. Aišku, būna, sėdžiu biure, klausausi muzikos ir galvoju: šitai dainai tiktų balta, šitai raudona, bet atvažiavęs į koncertinę erdvę galiu drąsiai pakeisti pusę savo sprendimų. Aplinka padiktuoja, kaip šviesos derinsis su garsu. Kai šou būna suprogramuotas iš anksto, gali nuspręsti detales, bet kai atlikėjas pasirodo gyvai... Būna, kad nepataikau į natas. Viskas prasideda nuo atlikėjo muzikos, žinutės, kurią skleidžia per garsą, išleisto albumo idėjos, pasakojimo. Tada viziją piešiu ant lapo ir vizualizaciją perkeliu į koncertinę erdvę.

Sunku papasakoti istoriją šviesa?

Kai apšvietinėju spektaklį „Magiškas Hario Poterio ir Spragtuko pasaulis“, pasakoti istoriją yra labai lengva, nes renginys pats diktuoja laiko liniją. Koncerte irgi galima tą kurti, bet labai svarbu siužetas ir dainų žodžiai. Pavyzdžiui, per renginį ant Kernavės piliakalnių skambėjo penkiolika dainų ir su kiekvienu kūriniu rodėme vis kitą šviesos piešinį. Senovės baltų ugnies simboliais ir stichijomis buvo pasakojama istorija.

Kiek detalių imate iš kasdienio gyvenimo – natūralios šviesos, gamtos, daiktų?

Kasdien stebiu detales. Semiuosi daug įkvėpimo iš interjero dizaino puslapių, apžiūrinėju baldus, indus, keistas formas, architektūros kūrinius ir stengiuosi juos panaudoti savo vizualizacijose. Kiekvienas daiktas gali tapti scenografiniu elementu ir įvaizdžio dalimi. To paties „Kamanių šilelio“ koncerto scenos idėja atsirado iš perlo – veiksmas vyko tarsi kriauklės viduje, o per vieną dainą į scenos centrą nusileido burbulas.

Kiek inžinerijos ir kiek meno yra apšvietimo kūrime? Dominuoja techniniai ar meniniai sprendimai?

Tai persipynusi veikla, vienas amatas priklauso nuo kito. Aš sukuriu apšvietimo dizainą, šviesų choreografiją ir perduodu vairą inžinieriams, kuriais pasitikiu. Jie pasako, kokia medžiaga tinkama, tada nusprendžiame, kas labiausiai tiks scenai. Projektas gali užtrukti nuo mėnesio iki metų; vienas ilgiausių projektų – opera „Fox Mykyta“ Lvovo nacionaliniame operos ir baleto teatre. Projektavimas vyko nuotoliniu būdu, reikėjo parinkti medžiagas, tekstūras, scenografinius sprendimus. Dabar koncertų mažiau, bet atsirado daugiau architektūrinių, ilgalaikio pastatų apšvietimo užsakymų.

Iš pradžių buvo daug matematikos. Dabar dominuoja pieštukas, nes nedarau visko vienas, fiziškai negalėčiau. Deleguoju darbus žmonėms, o pats tik sugeneruoju pirminę idėją. Būna, kad pats suklystu. Nežinau, ar žiūrovai pastebi mano klaidas – gal dėmesį atkreipia tik tie, kurie išmano techninę dalį. Klaidos yra gyvenimiška, aš juk ne robotas. Ir atlikėjai kartais nepataiko į taktą. Mano darbas irgi yra gyvas pasirodymas – tik ne garso, o šviesos.

Todėl jus dažnai ir pristato kaip menininką.

Pats prisistatau kaip šviesų dizaineris. Taip, kuriu idėją nuo nulio, bet ar aš menininkas, ar ne, tegul sprendžia kiti. Ne kartą mane vadino ir „geriausiu šviesų dailininku“. Dėl to buvo nesmagu, nes kolegos manė, kad pats paskyriau sau tokį titulą. Nemėgstu, kai dalinami tokie aukščiausio laipsnio būdvardžiai. Vienas iš geriausių – gal, bet tikrai ne geriausias.

Jūsų apšviesti koncertai turi tam tikrą pastebimą braižą. Sakyčiau, esate minimalizmo fanas.

Mėgstu šviesti „švariai“. Įrangos gali būti labai daug, o vizualizacija atrodys paprasta. Pavyzdžiui, šviečiantis kvadratas – tam, kad jis atsidurtų ant sienos ar lubų, reikia daug galvoti ir dirbti.

Aišku, būna, kad net ir tos „švarios“ šviesos yra įspūdingesnės už patį koncertą. Kartais sulaukiu ir tokių atlikėjų komentarų: „Buinauskai, žmonės atėjo ne mūsų klausyti, o į tavo šviesas pažiūrėti!“ Bet aš stengiuosi, kad šviesos tik papildytų patirtį, įprasmintų muziką akims. Kai žmonės iškelia telefonus per tam tikrą dainą, suprantu, kad jiems patiko. Ypač tai pastebiu Šv. Kotrynos bažnyčioje – šviesą įjungiu tik po antro ar trečio kūrinio. Kuriu intrigą ir tik vėliau sužaidžiu šviesomis. Atlikėjai irgi panašiai dėlioja dainų sąrašą – dažniausiai geriausios lieka pasirodymo pabaigai. Taip ir su šviesomis.

Šv. Kotrynos bažnyčią apskritai labai sunku šviesti, ten dirbau su daug renginių, o mano užduotis kaskart parodyti ką nors naujo. Antra, tai sakralinė vieta, kur negaliu daryti bet kaip. Bažnyčią turiu gerbti, apgalvoti pasirodymą, negaliu rodyti tam tikrų simbolių. Reikia turėti kultūrinį suvokimą ir išmanyti vietos istoriją.

Galima surengti gerą koncertą be šviesų, tik su garso efektais?

Žinoma. Tai labai platus meno žanras, priklausantis nuo asmenybės, muzikinio stiliaus, vakaro nuotaikos. Šviesos duoda daug, būna, kad ir pats jomis didžiuojuosi. Per paskutinį renginį, „Kamanių šilelio“ koncertą, stovėjau, žiūrėjau ir galvojau: „Jo... Pavyko!“ Tačiau praeina dvi dienos ir kartelė pakyla. Turiu galvoti apie ateities projektus – negaliu užsisėdėti prie senų idėjų, reikia gerinti savo darbą ir siekti aukštesnio lygio. Čia ir mano asmenybės bruožas, nes esu dinamiškas, drąsus, noriu tobulėti ir eiti į priekį. Negaliu tų pačių scenos elementų kartoti kitos grupės pasirodyme.

Mokate mėgautis kitų apšviestu koncertu?

Išvis stengiuosi neiti į koncertus. Ten būna baisiai sunku, nes negaliu susikaupti, stebiu kitų apšvietėjų darbą – esu pernelyg įnikęs į savo amatą. Kartais net neatkreipiu dėmesio į garsą. Savo apšviestų koncertų įrašų irgi neperžiūriu, nes ir fiziškai nespėju.

Aišku, nueinu į didelius koncertus, kad ir Robbie Williamso Vingio parke. Per tiek metų buvo mažai progų nueiti ir tik klausytis muzikos. Kai dirbi penkiolika metų, nėra balanso, tai mano darbas ir hobis, kuris užima visą gyvenimą. Negaliu pabėgti nuo atsakomybės. Laiko neskaičiuoju – turiu terminus, nes bendrauju su klientais, bet šiaip dirbu ir kaifuoju. Dabar darbo man netrūksta – smagu, kai klientai ieško manęs, o ne aš jų. Tačiau tam prireikė dešimties metų mokslo ir sunkaus darbo.


0