Klezmeriškas Dariaus Bagdonavičiaus pasaulis
- 2020 m. lapkričio 13 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Darius Bagdonavičius virtuoziškai kanklėmis, armonika, cimbolais, smuiku ir kitais tradiciniais lietuvių liaudies instrumentais grojo lietuvišką folklorą, kol vieną dieną, su folkloro ansambliais keliaudamas po Balkanų pusiasalį, susidomėjo vietine muzikavimo tradicija ir namo parsivežė idėją balkanišką ansamblį suburti čia, Lietuvoje. Taip gimė kolektyvas „Rakija Klezmer Orkestar“, kurio žvilgsnis pamažu nukrypo į prieškariu Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvusią populiarią žydų muzikavimo tradiciją – klezmerį. Žydų muziką ne tik atliekantis, bet ir tyrinėjantis etnomuzikas papasakojo apie „Rakija Klezmer Orkestar“ veiklą, patį klezmerio reiškinį, visuomenės požiūrį į liaudies muzikos atlikėją ir folkloro reikšmę šiandienos pasaulyje.
Rakija – tai balkaniškas stiprusis gėrimas. Ar galvodami pavadinimą „Rakija Klezmer Orkestar“ jį ir turėjote omenyje?
Taip. Pavadinimą reikėjo sugalvoti labai greitai, tad, manėme, bus laikinas, tačiau taip prigijo, kad pasiliko. Tik vėliau sužinojome, kad jeigu kirčiuotume kitaip – rakìja – hebrajiškai tai reikštų dangų.
Antrasis pasaulinis karas sunaikino didelę dalį litvakų kultūrinio palikimo. Klezmerio muzikinė tradicija išlaikė savo tęstinumą ar šiandien egzistuoja tik visiškai atkurtu pavidalu?
Žiūrint apie kokius pavidalus kalbėtume. Lietuvoje sovietmečiu buvo žydų dainų ir šokių ansamblių, tačiau juos smarkiai veikė tuometinė valdžia, bandydama pasitelkti ideologijos skleidimui. Kita vertus, iš to išaugo kitokios klezmerio tradicijos atšakos: pavyzdžiui, smuikininkas Borisas Kirzneris labai seniai groja žydišką muziką, tad yra tradicijos tęsėjas, tačiau ši jau nebėra ta pati, kuri egzistavo prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Daugiau autentiškumo išlaikė pietiniuose Rytų Europos regionuose (Lenkijoje, Rumunijoje, Besarabijoje, Galicijoje) gyvenantys žydų muzikantai, nes klezmerio muzikos kalba ir temperamentas ten buvo panašesni į vietinę liaudies muziką. Tame regione buvo labai populiarus čigoniškas muzikavimas, kuris paveikė ir vietinį klezmerį – čigonų ir žydų muzikantai dažnai bendradarbiavo, o paskui žydų muzikoje atgarsį rado ir rumunų bei vengrų folkloras. Tad klezmeris – toks, koks pasaulyje skamba šiandien – artimesnis pietinei tradicijai. Apie šiaurinę (besiskleidusią Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Latvijos, Lenkijos ir Ukrainos) yra išlikę labai mažai informacijos šaltinių, tad galima tik rasti atskiras detales ir, pasidarius savas išvadas, viską sudėlioti į bendrą paveikslą.
Kaip „Rakija Klezmer Orkestar“ pasiekia sunykusios tradicijos repertuaras? Folkloras juk sklinda iš lūpų į lūpas.
Tradicijoje – taip, sklido iš lūpų į lūpas. Tačiau pasaulietinė žydų muzika yra susisteminta: XVI a. Prahoje muzikantai pradėjo burtis į gildijas, palaipsniui susiskirstė į klezmer ir klezmorim. Klezmer atlikėjai grodavo visur: ne tik žydų, bet ir kitataučių šventėse, dažniausiai vestuvėse. Klezmorim laikė save profesionalais ir turėjo griežtesnius reglamentus – turėjo būti tik žydai, tik vyrai ir grodavo tik žydiškose šventėse, tad savo muziką perdavė ne vien iš lūpų į lūpas, bet ir notavo. Todėl jų tradicija Antrojo pasaulinio karo baisumuose visai neišnyko – yra išlikę fragmentiškos autentiškos medžiagos.
Mes kūrinius imame iš visur: iš žydiškai muzikai skirtų leidinių, archyvų, iš jau minėto Boriso Kirznerio repertuaro, nors jis ir groja jau kita maniera nei senieji klezmeriai, iš interneto, kur randame skaitmenizuotų natų ar garso įrašų. Pastarieji yra pagrindinis šaltinis – daug klausome, nagrinėjame ir stengiamės užfiksuoti bei sau pritaikyti tai, kas juose geriausia. Žinoma, nekopijuojame, nes tai netikslinga – privalumas turėti savitą braižą. Su „Rakija Klezmer Orkestar“ daug keliaujame. Neseniai buvome Ukrainoje ir Lenkijoje, kur bendravome ir grojome su vietiniais klezmerio ir panašių tradicijų muzikantais – ten susidraugavę keletą jų net buvome atsivežę į Lietuvą. Gana aktyviai bendraujame ir su klezmerio atlikėjais iš Latvijos.
O kaip Lietuvoje? Ar sutinkate tokių, kurie repertuarą dar pamena ir gali perduoti ateities kartoms?
Šiek tiek sutinkame, bet dažniausiai jie jau yra labai garbaus amžiaus. 7–8 dešimtmečiais, kai prasidėjo etnografinės ekspedicijos po Lietuvos kaimus, apie žydus ir jų folklorą niekas neklausinėjo, nors tuo metu dar daug ką buvo galima sužinoti ir iš pačių lietuvių prisiminimų – juk su žydais jie bendravo, daug ką matė ir girdėjo.
Grįžkime prie tavo akcentuoto savito braižo. Kiek „Rakija Klezmer Orkestar“ muzikoje yra jūsų pačių kūrybos ir kiek autentiškumo?
Nelaikome savęs tradicijos tęsėjais, bet remiamės klezmerio muzikos atlikimo standartu. Manau, kad labai svarbu žydišką muziką atlikti taip, kaip yra tinkama, kad po to galėtum aranžuoti taip, kaip nori. Tradicinės muzikos atlikimą įsivaizduoju kaip sodybą, aptvertą tvora. Jos kieme gali daryti ką nori, bet tvoros ribų peržengti nevalia. Kai toje uždaroje erdvėje darai viską tobulai, jau gali eiti į kitus kiemus ir ten vėl daryti ką nori. Mes visi esame labai skirtingų stilistikų muzikantai, klausomės ir domimės skirtingais muzikos žanrais, tad skiriasi ne tik mūsų skoniai, bet ir požiūriai. Iš tų skirtingų patirčių gimsta įdomių dalykų.
Kiek šiandien visuomenėje pažįstamas klezmerio žanras? Daugelis žino Goraną Bregovičių, tad balkaniška ir žydiška tradicijos dažnai net nedalomos, veikiau siejamos su jo vardu.
Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau klezmeris yra atpažįstamas ir atskiriamas nuo Gorano Bregovičiaus ar Emiro Kusturicos vardų. Bet mes nepykstame ir kam nors apsidžiaugus, kad grojame „Bregovičių“: jeigu žmogui taip atrodo ir jis randa kitokių kampų ar asociacijų, kaip tą muziką pamatyti ir išgirsti – viskas gerai. Kai tik susibūrėme, atrodė, kad niekas net nebuvo girdėjęs žodžio „klezmeris“. Dabar žmonės dažnai jį vartoja įvairiuose kontekstuose. Kartais net stebiuosi, kad klezmerio reiškinys tapo toks žinomas.
Kaip žmonės priima „Rakija Klezmer Orkestar“? Traktuoja jus kaip linksmos muzikos atlikėjus ar yra labiau linkę klausytis todėl, kad atgaivinote seną primirštą tradiciją?
Su „Rakija Klezmer Orkestar“ veiklą vykdome gana plačiai, grojame ir ramesniuose kameriniuose koncertuose, ir baruose, ir kultūros namų salėse, ir vestuvėse ar gimtadieniuose. Neturime ir apibrėžtos tikslinės auditorijos: mūsų klausosi ir jaunimas, ir senimas, tad kiekvienas tikriausiai priima savaip, svarbiausia, kad reakcijos dažniausiai būna labai geros. Grojame vestuvėse, nes tokia ir yra pagrindinė šios muzikos funkcija. Kviečia ne vien žydai, bet ir lietuviai, rusai, lenkai. Dažniausiai visiems būna labai smagu – visi šoka, linksminasi ir nelabai gilinasi, čia žydiška ar kokia kitokia muzika, tačiau domisi, ar mes patys esame žydai ir kodėl nebūdami žydai grojame žydišką muziką. Kai atlieki etninę lietuvių muziką ir esi lietuvis, visiems atrodo logiška, bet kai būdamas lietuvis groji žydišką – kyla klausimų.
Bet iš tiesų smalsu – kaip susidomėjai žydiška muzika?
Tai ilga ir painoka istorija. Pirmiausia, nesu žydas, bet nesu ir grynas lietuvis, nors šiame kontekste tai visiškai nesvarbu. Prieš maždaug aštuonerius metus teko groti įvairiuose lietuviško folkloro kolektyvuose, su kuriais vis keliaudavome į Balkanų pusiasalio šalis. Ten vietinės liaudies muzikos tradicija labai stipri, ypač varinių pučiamųjų ansamblių. Mane jie taip sužavėjo, kad dar besimokydami konservatorijoje su keliais bendraminčiais nutarėme pabandyti ką nors panašaus groti patys. Balkaniška grojimo maniera reikalauja gana didelio meistriškumo, o tyrinėdami pamatėme, kad panašios būta ir čia. Taip ir pradėjau groti klezmerį, o šalia jo „Rakija Klezmer Orkestar“ repertuare išliko ir balkaniška muzika.
Koks muzikantas folkloro kontekstuose yra laikomas virtuozu? Klasikoje lyg ir viskas aišku: labai svarbi atlikimo technika.
Liaudies muzikoje technika taip pat svarbi, bet čia kur kas svarbiau mokėti groti iš klausos ir prisitaikyti. O greitai prisitaikyti moka tas, kuris yra universalus, net nesvarbu, apie kokią tradiciją kalbėsime – lietuvių, žydų ar bet kurią kitą. Tikriausiai šiuolaikinis liaudies muzikos atlikėjas, kuris gyvena globaliame pasaulyje ir visko daug girdi bei mato, toks ir yra, bet tradicinis muzikantas iš kaimo vargiai prisitaikytų prie džiazo ar kitos šalies folkloro. Klezmerio muzikantai visuomet buvo šiek tiek kitokie, prisitaikyti jiems paprasčiau, nes šios muzikos kalba, lyginant su mūsų kraštų ir aplinkinėmis tradicijomis, yra sudėtingesnė.
Ar žydų muzikai būdingos kokios nors specifinės atlikimo technikos? Galbūt jos bendros visam folklorui?
Žydų muzikoje specifiška yra ornamentacija – melodija gali būti pati paprasčiausia, bet, jeigu nebus ornamentikos, ji skambės labai skurdžiai, kaip koks etiudas. Etnomuzikologas Moišė Beregovskis, rinkęs žydų folklorą Ukrainos-Baltarusijos teritorijoje ir išleidęs daugybę leidinių, Maskvoje gindamasis disertaciją padarė savotišką eksperimentą: savo dėstytojams žinomą rusišką melodiją padainavo su labai gilia žydiška intonacija, ir jie melodijos neatpažino – palaikė ją žydiška.
Ornamentacijos gausu ir žydų liturginėje muzikoje, kuri kartais tapdavo klezmeriu. Daugelyje kultūrų toks reiškinys nebūtų laikomas legitimiu, nes folkloro išraiška yra buitinė, o liturginės muzikos – dvasinė.
Liaudies muzikoje yra ir šiek tiek dvasinės išraiškos. Juk dvasiniai išgyvenimai patiriami ir buityje, kasdienybėje, ir nebūtinai yra susiję su tikėjimu ar kokiu nors kultu. Žydų muzikoje liturginių melodijų perkėlimas į tradicinę muziką yra visiškai natūralus dalykas, nes pati klezmerio muzika kildinama iš liturginio kantorių dainavimo – labai daug muzikinės kalbos elementų atėjo iš sinagogų. Tai ir sukuria specifinį klezmerio charakterį, kurį daug kas liaudiškai vadina „džiaugsmu pro ašaras“. Klezmerio muzika yra vien instrumentinė, tad, perkėlus liturginių vokalinių melodijų elementus, smuiku, klarnetu ar kitais instrumentais atliekamos melodijos įgauna specifinį charakterį, tarsi instrumentai verktų ar kalbėtų žmogaus balsu bei emocijomis.
O kaip Vilniaus geto dainos? Ar jos randa vietą „Rakija Klezmer Orkestar“ repertuare?
Nelabai, bet kai kurias jų muzikines temas tikrai naudojame, nes Vilniaus geto dainų autoriai kartais remdavosi universaliomis klezmerių melodijomis. Holokausto temą turim išmanyti, nes neišvengiamai apie tai tenka kalbėtis su žmonėmis. Tačiau savo veikloje ją afišuoti stengiamės kuo mažiau, nes dėmesio ji ir taip susilaukia labai daug – kartais pagalvoju, kad užgožia daugelį kitų žydų kultūros reiškinių. Žinoma, Vilniaus geto dainos tikrai labai gražios ir įdomios, bet jų unikalumą dažniau sukuria tekstai, kuriuose atsispindi tuometinis kontekstas, o melodijose jaučiama daug tarpukario populiariosios muzikos įtakų, kurios suteikia romantinį charakterį, tad jos yra kitokios nei klezmeris.
Ką visuomenė galvoja apie liaudies muzikantą? Stereotipiškai jis lyg ir traktuojamas kaip savamokslis linksmintojas, nerimtas atlikėjas.
Iš to, ką pastebiu aplinkui, galiu daryti išvadą, kad lietuviškas folkloras dar labai nuvertinamas, traktuojamas kaip žemesnio lygio nei akademinis menas, ir man labai gaila, kad taip yra. Toks požiūris keičiasi, bet labai lėtai. Atliekant žydišką muziką, požiūris šiek tiek kitoks, nes ir pati muzika kiek įvairesnė. Būna, kad džeminant prisijungia džiazo ir kitų stilių muzikantų, kurie savo sferoje yra aukšto lygio profesionalai, tačiau bandydami prisiderinti prie mūsų sako nežinantys kaip – pastebi, kad mes viską darome kažkaip kitaip. Tad muzikantų aplinkoje liaudies muzikanto vertinimas kitoks – nestereotipiškas.
Kodėl lietuviško folkloro muzikavimo tradicija taip nuvertinama?
Tikriausiai todėl, kad nesusiformavo jokia mokykla, kaip jo mokyti ir kaip jį pateikti. 9–10 dešimtmečiais, per dainuojamąją revoliuciją, žmonės tiesiog dainavo, kaip mokėjo – niekas jų nemokė ir niekas nesigilino: kažką kažkur išgirdau, paskui kažkur kažkaip padainavau, man pritarė, buvo smagu. Tuo metu tai buvo sveikintina, bet toks požiūris pamažu persikėlė ir į kolektyvus, kurie pradėjo pateikti savo atliekamą tradicinę muziką „profesionaliai“ – dainuoju taip, nes man taip patinka. Dauguma nesigilino nei į natas, nei į įrašus, nei į kontekstą. Žinoma, situacija keičiasi į gera, bet iš esmės lietuviškas folkloras taip ir liko tokio lygmens. Entuziazmas visuomet gerai, bet daugelis tokių ansamblių įsivaizduoja esantys gyvosios tradicijos tęsėjai. Šios seniai nebėra ir toks požiūris nenatūralus – būdamas tam tikros stilistikos atlikėju, į muziką turi ir žiūrėti kaip atlikėjas, profesionaliai, o ne laikyti save unikaliu tradicijos puoselėtoju.
Žydai ir lietuviai nuo senų laikų (bent jau iki Antrojo pasaulinio karo) Lietuvos miestuose ir miesteliuose sugyveno draugiškai. Šios dvi kultūros kiek nors sumišo ar egzistavo savarankiškai?
Lietuvių ir žydų kaimynystė buvo taiki, o santykiai draugiški, bet kultūros labai skirtingos – ir kalbos, ir religijos skiriasi iš esmės. Skirtingi reiškiniai, netiesiogiai sąveikaudami arba egzistuodami vienas šalia kito, kuria unikalius dalykus, tad lietuviai ir žydai, gyvendami labai arti, sukūrė ypatingą erdvę, gyvavusią iki Antrojo pasaulinio karo. Nors folkloras ir tradicijos nesumišo, vystytis šiltiems žmonių santykiams ta erdvė buvo itin palanki. Pavyzdžiui, žinome, kad lietuviai per Užgavėnes nuo seno mėgo persirengti įvairiais personažais iš jiems svetimo ir nežinomo pasaulio – vengrais, ožiais, gandrais, giltinėmis, taip pat ir žydais, juos šiek tiek pašiepdami. Tyrinėtojai sako, kad žmonės tokiu būdu sau paaiškindavo nepažįstamus reiškinius, svetimas kultūras. Šiandien Užgavėnių žydo personažas labai sureikšminamas, įžvelgiama net ir antisemitinių aspektų. Bet įsivaizduokime tradicinį kaimo arba štetlo būvį, kuriame iki Holokausto kartais net pusė gyventojų būdavo žydai – žydo atvaizdavimas ir buvo vertinamas kaip žydo atvaizdavimas: tradicinis personažas persirengėlių šventėje, kuris ir žydams, ir lietuviams atrodė natūralus lietuviškos tradicijos elementas. Tradiciją visi gerbė ir jokių poteksčių nei vieni, nei kiti neieškojo. Šiandienos žmogaus kultūrinė sąmonė ir erdvės matymas yra gerokai pasikeitę – keičiantis laikams atsiranda vis naujų tų pačių reiškinių matymo kampų, kartais gimstančių ir ne visai natūraliai. Lietuviai ir žydai – tik du dėmenys margame kultūriniame paveiksle, tad žvelkime plačiau ir matysime jį visą.
