Penki Onutės Narbutaitės kambariai
- 2020 m. lapkričio 5 d.
Ona Jarmalavičiūtė
Lietuviška styginių kvarteto tradicija, kuriai pamatai pakloti dar XX a. pradžioje M. K. Čiurlionio ir J. Naujalio kūryboje, vėliau cementuota europinės Vilniaus bei M. K. Čiurlionio kvartetų sėkmės ir šiandieną yra tvirtai įaugusi į mūsų muzikinę savimonę. Lietuvių kompozitoriai ir atlikėjai nuolat plečia šio intelektualiausio kamerinio žanro ribas, bendro kūrybinio proceso metu formuoja savitą jo išraišką. Aukštyn stiebiasi tokie dabar lietuviškoje scenoje girdimi styginių kvartetai kaip „Chordos“, „Mettis“, „Archi“, „Art Vio“, „IPA“, „Adora“ ir kt.
Į šios tradicijos kūrėjų gretas stoja ir lietuvių kompozitorė Onutė Narbutaitė, kurios kvartetai kelia aplodismentus didžiausiose pasaulio scenose. Su dabarties muzikos dvasia kvėpuojančiu „Chordos“ kvartetu artimą ryšį užmezgusi kompozitorė sustiprino lietuvių kamerinės muzikos tradicijos įsiliejimą į bendrą Europos muzikos tėkmę. Pasak kvarteto vadovo Roberto Bliškevičiaus, Narbutaitės muzika jiems yra nepaprastai artima – „Chordos“ repertuare, greta duetų ir trio, atliekama ir visa kvartetinė kompozitorės muzika. Nepaisant to, atlikėjai pripažįsta, jog ši iš jų reikalauja išskirtinio susikaupimo, kitoniško judėjimo, struktūros pojūčio, jautrumo ir pasitikėjimo garsu. Kiekviena detalė labai svarbi skaidriame šios muzikos audinyje.
„Chordos“ ir Narbutaitės statomas lietuviškos styginių kvarteto tradicijos namo priestatas šį rudenį yra vainikuojamas nauju, chrestomatiniu pretenduojančiu tapti CD įrašu. Jame suguldyti per 40 metų kompozitorės parašyti kvartetai: „Atverk užmaršties vartus“, „Piešinys styginių kvartetui ir sugrįžtančiai žiemai“, „Melodija Alyvų sode“, „Drappeggio“ ir „Just Strings and a Light Wind Above Them“. Platus emocinių būsenų spektras leidinyje tampa prisiminimų archyvu – iš naujo atliekami skirtingų kompozitorės gyvenimo laikotarpių kūriniai gimdo įvairias kultūrines ir asmenines asociacijas.
Visa tai stipriai įtraukia klausytoją, kausto dėmesį į entuziazmu įkrautą, nuolat kintančią muzikinę tėkmę, nepaliaujamus potvynius ir atoslūgius, atsikvėpti neleidžiančią harmonijos ir įtampos kaitą. Pasak pačios Narbutaitės, muzika gimsta tik iš tolimų skambesio nuojautų. Iš jų vejamas lyriškas, neskubios tėkmės pasaulis kiekviename kvartete atveria skirtingas muzikines erdves. Įsikūręs lietuviškos styginių kvartetų tradicijos pastate, įrašas klaidina klausytoją Narbutaitės plunksna ir „Chordos“ strykais nurodomais maršrutais. Jie visi veda per penkis muzikinius kambarius, kuriuose prisiliečiama prie naujai išsiskleidusių Narbutaitės kamerinės muzikos gyvybės formų.
Kaip keturi muzikinės erdvės kampai, šią patirtį savo rankose laikanti ketveriukė – Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius ir Vita Šiugždienė – uždaro skambesį tarp žemiausių čelės tonų ir vos girdimų smuiko flažoletų. Narbutaitės muzika pripildo šią erdvę judėjimo, sekančio kompozitorės nužymėtu ritmu ir kryptimi. Nors pastatyti ant XX a. lietuvių styginių kvarteto tradicijos pamatų, penki šio CD kambariai siūlo naują kritinę jos refleksiją, leidžiančią pro stoglangius pažvelgti į kol kas perregimas ateities galimybes.
Pirmasis kambarys – ketvirtasis Narbutaitės kvartetas „Drappeggio“ – sukomponuotas prieš šešiolika metų. Per draperijos metaforą konstruojami besimainantys skambesio tirštumai, ritmai ir šešėliai yra tarsi aliuzija į praeitį, sunkias ir lengvas prisiminimų bangas. Per jas visas plaukiama bendru organišku, dinamišku judėjimu, kurio kryptį dažnai sunku nustatyti – belieka atsiduoti tėkmei, formuojamai pačios erdvės išdėstymo, verčiančio muziką kilti aukštyn ir kristi kriokliu, tekėti ratais, nerti po žeme, staiga vėl išsiveržti, galiausiai sustoti ir atsigręžti. Iš pirmo žvilgsnio beformė, laki tėkmė iš tiesų yra aiškiai struktūruojama pačios muzikinės erdvės, kurioje paklaidintas klausytojas leidžiasi į savus ieškojimus ir atradimus.
Antrasis šiame įraše ir antrasis Narbutaitės kūryboje yra 1980 m. parašytas styginių kvartetas „Atverk užmaršties vartus“. Čia gyvenimiškus impulsus autorė transformuoja į abstrakčias muzikines formas. Nors šio kvarteto inspiracijų laukas nėra lengvai apibrėžiamas, kompozitorė remiasi Paulio Celano poezijoje svarbiais užmaršties / atminties motyvais. Minimalistinis skambesys „Chordos“ įraše išpildomas ir išjaučiamas ramiu meditatyviu judėjimu tylos link. Šio kambario ribos daug blankesnės ir sunkiau apčiuopiamos, tačiau čia atsidūręs klausytojas apribojamas jo paties užmaršties ir patirties atsikartojimo. Užmarštis tampa tiek kultūriniu simboliu, tiek muzikinės erdvės riboženkliu.
1991 m. Narbutaitė sukūrė trečiąjį šiame įraše skambantį kūrinį „Piešinys styginių kvartetui ir sugrįžtančiai žiemai“. Japoniško interjero kambarys atskleidžiamas žingsnis po žingsnio, sekant subtiliais pokyčiais, atskirais garsais ir garsinėmis figūromis, kurios palaipsniui atranda bendrą atramą ir atliepia viena kitą. Galiausiai klausytojas suvokia kartu su visuma besisukantis aplink bendrą ašį, atsidūręs kontempliatyvioje pradžios ir pabaigos neturinčioje atmosferoje. Šio kambario erdvė apibrėžiama išcentriškumo ir ašies, aplink save vyniojančios sugrįžtančios žiemos pasaką be galo.
Naujausiame šio kūrinio įraše prie „Chordos“ jungiasi jaunesnės kartos ansamblis „Mettis“. Keturių LMTA absolventų, vėliau studijavusių Europos kamerinės muzikos akademijoje, suformuotas kvartetas koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse. Du skirtingų kartų kvartetus šiame įraše meistriškai suvaldė dirigentas Karolis Variakojis, o solo trimito partiją įrašė lietuvių trimitininkas Laurynas Lapė, mokęsis Lietuvos ir Malmės muzikos akademijose, o šiandien dirbantis Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre.
Ši kompozicija Narbutaitės buvo išrašyta asmeniškais patyrimais, matytais ir įsivaizduojamais peizažais, tarsi dainuojant iš vilties ir nevilties vienu metu. Iš vieno uždaro skambesio tarp keturių klasterio sienų, pro pravirą langą iš užuominų išskridusi trimito partija, tarsi balsas iš anapus, banguoja šiltu, maloniu tembru, pagal pėdsakus perdainuojančiu kūrinio nueitą muzikinę kelionę. Viskam nutilus klausytojas paleidžiamas begalinėje tuštumoje, be nieko, už ko būtų galima užsikabinti.
Įrašas užbaigiamas naujausiu, vos keletą metų skaičiuojančiu Narbutaitės kvartetu „Just Strings and a Light Wind Above Them“. Žymaus amerikiečių kvarteto „Kronos“ užsakyta kompozicija tapo jų tarptautinio penkmečio projekto dalimi. Pati Narbutaitė šią kompoziciją apibūdina kaip betikslį tuščio peizažo stebėjimą. Jos akimis, paskutiniame kambaryje nieko nėra ir nieko nevyksta, tik kintančios šviesos virpesiai ir lengvas vėjas švelniai išjudina kompozicijos atspalvius. Elementarios šio peizažo faktūros ir dinamikos sienos leido tarp jų pasireikšti nuolat besimainantiems styginių instrumentų tembrams. Stabilūs ir kintantys elementai kvartete kartu formuoja ir judesio, ir statikos iliuziją, paliekančią klausytoją dešimties minučių meditacijai su savimi.
„Chordos“ altininkas R. Bliškevičius užsiminė klausytojams linkintis būtent tokios intymios patirties Narbutaitės kamerinės muzikos pasaulyje, į kurį reikia įeiti atvira širdimi ir leistis manipuliuojamam tokios muzikinės erdvės, kurioje, tik užsišovus durims, susivoki atsidūręs. Kiekviena Narbutaitės erdvė, kvarteto „Chordos“ rankomis kuriama labai organiškai ir meistriškai, leidžia klausytojams atrasti dar nepatirtų emocinių išgyvenimų. Nenuostabu, jog toks raiškus šios muzikos poveikis buvo šlifuotas ir brandintas ilgamečio kvarteto ir kompozitorės bendradarbiavimo metu. Naujausiame – jau devynioliktame – kvarteto „Chordos“ įraše gerai žinomos ir dar negirdėtos Narbutaitės kompozicijos atgimsta iš naujo. Pats kvartetas pabrėžia, kad šio CD priežastis ir tikslas – kompozitorė Onutė Narbutaitė ir jos muzika.
