Produktyvi Migloko tyla
- 2020 m. spalio 26 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Keisti kūrybos kryptį ir pasinerti į naujas veiklas reikia drąsos. Apie tai kalbėti tūkstančiams ir megzti dialogą drąsos reikia dar daugiau. Ypač pandemijos akivaizdoje, kai netgi tęsti senąjį kelią gali būti sudėtinga. Miglė Vilčiauskaitė-Migloko pastaraisiais mėnesiais socialinėje erdvėje aktyviai dalijosi nauju požiūriu: kūryba turi būti tvari. Ji ragino pamiršti kaukes, apsimestines draugystes, reklaminius pokalbius ir išorinį grožį. Muzika turi nešti svarbesnę žinutę, sako atlikėja.
Kūrėja nustojo dalinti interviu daugiau nei prieš metus, bet, panašu, kad tylėti ji ilgai negali. Su ja kalbamės apie muzikos tvarumą, kokybę, gėdos jausmą ir naujus kelius.
Karantino tyla ir naujos idėjos
Karantinas ir staigus visų veiklų sulėtėjimas nugramzdino Migloko giliau į save. Pergalvojusi daugelį dalykų suprato, kad dabar geriausias laikas semtis naujų žinių, pradėti studijuoti ir muziką matyti ne vien kaip gyvus pasirodymus, bet ir kaip bendrus projektus su kitų medijų bei sričių žmonėmis. „Įprastų koncertų dabar mažiau, dėl to randu vis kūrybiškesnių būdų būti scenos žmogumi, keisdama pačios scenos sąvoką. Pradėjau vesti mokymus, kuriuose dalinuosi savo sukaupta dainavimo, balso išlaisvinimo ir dainų kūrimo patirtimi“, – pasakoja Migloko. Panašu, kad viską sustabdžiusi pandemija jai išėjo į gera – socialinėje erdvėje ji dalijosi nauja muzika, gimstančiomis mintimis ir kūrybiniais sprendimais.
M. Vilčiauskaitė ne visuomet jautėsi turinti ką pasakyti. Interviu kūrėja nustojo dalinti pernai, po viešo prodiuserio įžeidimo per „Eurovizijos“ atrankos tiesioginę transliaciją. Iškart po to Migloko sulaukė daug pasiūlymų dalyvauti įvairiose laidose, diskusijose, duoti interviu, tačiau suprato, kad netyčia įvykęs skandalas pritraukė nereikalingo dėmesio. „Spauda tuo ir minta. Supratau, kad nenoriu būti skandalingas šaltinis, traukiantis žiūrovą. Noriu kalbėti per muziką, nesiekiu, kad man ant kaktos būtų klijuojamos ideologinės etiketės. Tuo metu girdėjau: „Tu feministė.“ Taip, aš esu feministė, tai savaime suprantama ir matoma iš mano gyvenimo būdo bei kūrybos, tačiau pirmiausia esu meno kūrėja ir tam noriu skirti didžiausią dėmesį.“
Tą laiką Migloko skyrė naujoms idėjoms, klausomai muzikai, žmonėms, kokybiškam maistui. Išmoko be gėdos jausmo atsisakyti greitų pasiūlymų, greito maisto ir greitų pramogų. Dabar ji ieško sunkiau prieinamų ir kokybiškų dalykų – nepriekaištingos švaros, natūralaus grožio, erdvių kurti, ir skatina antivartotojiškumą.
Tvarus menas
Menui ji irgi taiko kokybės ir tvarumo idėją. „Labai svarbu, kad dėl meno nebūtų teršiama ir išnaudojama aplinka, nebūtų žudoma tai, kas gyva. Šiame pasaulyje nei vienas neturėtų kentėti dėl grožio. Pastaruoju metu ši tema mane labai domina, nes vis prisimenu žodžius, išgirstus iš šou verslo hienų: „Grožis reikalauja aukų.“ Bet juk netikras grožis reikalauja dar daugiau aukų! Viskas, kas natūraliai gražu, yra tikra, tvaru ir draugiška aplinkai“, – įsitikinusi M. Vilčiauskaitė.
Ar visi meno kūriniai turi nešti socialinę žinutę? Pašnekovė linksi galva: menas tai daro visuomet, nes kūryba yra pokalbis su pasauliu. Anot jos, net ir vienas žodis ar sakinys yra socialinė žinutė, o menininko darbas – ją paversti suprantama ir iškomunikuoti: „Žmonės turi susieti savo patirtis su meno idėjomis. Kūryba yra tęstinis veiksmas, nes dažnai žiūrovas, pamatęs, išgirdęs, perskaitęs kūrinį, pradeda kurti ką nors savo.“
Migloko tvarumo idėją taiko ir vizualiajam menui, ypač pandemijos metu. Atlikėjos nuomone, tikėjimas, kad viskas bus gerai, reikalauja kiekvieno mūsų apgalvoto elgesio. Žmonės priversti iš naujo permąstyti laiko, tarpusavio santykių ir gyvenimo sampratą, naujai suvokti optimizmą. Tai paskatino ją sukurti daugialypį konceptualų kūrinį „Sustojęs Laikas“.
Balandį ji taip pat dalijosi kūriniu „Dar geriau“. Jame sudėti prieš 50 metų įvykusios geologo Gedimino Motuzos ekspedicijos po Centrinę Aziją vaizdai. Savo feisbuko paskyroje tada Migloko rašė: „Žvelgiant dar giliau, nebematau prasmės klipų filmavime, kur dėl tam tikrų kadrų sunaudojama begalybė daiktų ir medžiagų, nes jos vėliau yra išmetamos ir negrįžtamai teršia aplinką. Mes negalime gyventi užmerktomis akimis. Kurdami meną turime galvoti apie tai, kokią įtaką darome vieni kitiems.“
Įžeidūs komentarai – malkos asmenybės židiniui
Jau anksčiau Miglė yra užsiminusi, kad žvelgdama į meną jaučiasi kaip namuose. Kaip žvilgsnis į kito kūrybą gali nunešti į vietą, kuri yra labiausiai sava – namus? „Esu labai smalsi, mėgstu lankytis muziejuose ir parodose, – pasakoja Migloko. – Ne viskas, ką matau, mane veikia, bet kai kurie darbai sukelia didelį jaukumo jausmą. Atrodo, kad autoriaus kūrinys atliepia mano tos akimirkos vidines emocijas. Tada ir jaučiuosi, lyg būdama namuose.“
Jos pačios kūryba klausytojus veikia skirtingai. Nors daugiausia sulaukia pozityvių reakcijų, Migloko yra sakiusi, kad įžeidimai veikia kaip malkos jos asmenybės židiniui. Aistringos reakcijos į menininko darbą, jos nuomone, yra indikatorius, kad jos veikla paliečia žmones. Save ji vadina maištininke, socialinių taisyklių laužytoja ir drąsia asmenybe: „Dėl to atsiranda žmonių, kuriuos provokuoja mano laisvumas. Jie patys neleidžia sau būti laisviems ir elgtis, kaip liepia širdis. Taip ir gimsta kandūs komentarai. Tik su kiekvienais gyvenimo metais mano kiautas storėja ir kritika dar labiau skatina tęsti darbus.“
Klausytojų auditorija Migloko atrodo nenuspėjamas reiškinys. „Gera, kad yra tiek žmonių, kuriems patinka mano kūryba, kurių vidinis vyksmas atliepia tai, ką kuriu. Mano tikslas – pasakyti auditorijai, kad visi gali kurti, kiekvienas nusipelnome meilės ir esame čia tam, kad tikėtume savimi ir pasauliu“, – šypsosi atlikėja.
Bet galų gale Migloko tiesiog nori, kad žmonės užmirštų dirbtinumą ir susikurtus įvaizdžius: „Noriu tapti tikra sena menininke. Sena kaip vėžlys, dumblais apaugusiu kiautu… Tylėti ir lėtai dirbti. Nes tikras auksas tik ten giliai, purviniausiuose žemės sluoksniuose, ir pasiekiamas tik kantrybe ir malda apsiginklavusių auksakasių rankomis.“