„Muzikalkė“ – muzikos mokykla, kurioje klaidos neegzistuoja

  • 2020 m. spalio 20 d.

Kalbino Mindaugas Eidimtas

Kalbant apie muziką dažnai minimi tokie dalykai kaip kūrybinė laisvė, polėkis ir saviraiška. Vis dėlto tradicinis muzikos mokymas šių dalykų paprastai neakcentuoja. Turime daug specialistų, galinčių išmokyti grojimo ar dainavimo technikų, bet su kūryba – jau sunkiau. Kaip tik todėl pernai duris atvėrė „Muzikalkė“ – kitokia muzikos mokykla, kurios pagrindinis tikslas yra kūrybiškumo ugdymas. Apie tai, kaip ši mokykla atsirado ir ko joje mokomasi, kalbamės su „Muzikalkės“ įkūrėja, kompozitore JUTA PRANULYTE.


Papasakok apie pačią pradžią. Kaip atsirado „Muzikalkė“?

Viskas prasidėjo nuo diskusijų apie muzikos edukaciją su kolega ir brangiu draugu Simonu Šipavičiumi („Sheep Got Waxed“, „Sheep Effect“ ir kt. – red. past.). Daug kalbėjomės apie tai, kad jauniems žmonėms labai trūksta erdvės, kurioje būtų ugdomas jų kūrybiškumas, ir kad įprastose muzikos mokyklose ta patirtis kartais būna labai sunki. Tada pradėjome kalbėtis su draugais, kurie Vakaruose studijuoja džiazo, alternatyvią ar popmuziką, klausinėjome apie tai, kokiais principais sudaromos jų programos.

Taip pat jau devynerius metus platformoje „Stovyklos kitaip“ organizuojame stovyklas vaikams, kurios ilgainiui išsikristalizavo iki dabartinio formato – „Kūrybinės muzikos stovyklos 4’33” TYLOS“. Tose stovyklose matėme, kaip vaikai tiesiog akyse užauga, išlaisvėja, pasikeičia jų požiūris į muziką. Ne kartą girdėjom, kaip jie džiaugiasi supratę, kad klaida nereiškia pasaulio pabaigos, o kaip tik atveria naujas galimybes. Muzikoje klaida yra galimybė naujiems atradimams, netikėtoms kryptims – tai pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamės.

Tad pernai subrendo mintis, kad būtų prasminga šias kūrybines-edukacines veiklas pratęsti ir mokslo metais. Taip ir atsirado „Muzikalkė“. Už tai esu labai dėkinga Simonui, nes pačioje pradžioje dirbome kaip lygiaverčiai partneriai, jo dėka ir atsirado visos improvizacinės muzikos programos. Iš pradžių mūsų ambicijos tikrai nebuvo didelės. Galvojom surinkti vieną kitą mokinių grupę, kurioms pristatytume žinomus kūrėjus, šie pasidalintų savo kūrybine ir koncertine patirtimi, o vaikai galėtų mokytis improvizuoti bei kurti. Norėjome paliesti tiek akademinę, tiek eksperimentinę muziką, supažindinti su garso menu ir improvizacinės muzikos principais. Surinkome pirmąjį kursą, kelios „Muzikalkės“ abiturientės jau tęsia mokslus muzikos akademijoje, o mums šiemet – jau antri mokslo metai.

Viename interviu Simonas užsiminė, kad „Muzikalkės“ atsiradimą paskatino Lietuvos muzikos švietimo spragos. Ar galėtum jas įvardyti?

Na, negaliu kalbėti už Simoną, bet tradicinis mokymo modelis dažnai įskiepija vaikams nepasitikėjimą savimi, baimę, kad kažko nemoki. Daugelis lankiusių muzikos mokyklas atsimena tas skausmingas valandas, praleistas prie instrumento, dar jaučiant ir tėvų spaudimą. Mes norime, kad mokiniai mylėtų muziką, džiaugtųsi tuo, ką daro, siekiame, kad muzikos teikiamą džiaugsmą jauni žmonės atrastų per kūrybines veiklas. Todėl ir norime pasidalinti savo patirtimi – kaip atradome tikrąjį muzikos teikiamą džiaugsmą per kūrybinę raišką ir netikėčiausias jos formas.

Tad kaip vertinate pirmuosius metus? Gal ko nors per juos išmokote ir patys?

Pirmieji metai buvo... įvairūs (juokiasi). Entuziazmas buvo tikrai didelis, kai kur gal net didesnis už galimybes. Gal buvom ne iki galo išsigryninę, kas veikia, o kas nelabai, bet juk tai natūralu, kai kuri visiškai naują modelį. Bet žinau, kad visiems komandos nariams tikrai buvo smagu kartu kurti ir dirbti, tad pirmųjų metų procesą vertiname labai gerai. Žinoma, kai esi procese ir susiduri su įvairiais sunkumais, kyla įvairių minčių. Tačiau mokslo metų uždarymo metu pamačiusi, kaip mokiniai klauso savo pačių sukurtų kūrinių, atpažinusi jų akyse didžiulę laimę, aistrą, džiaugsmą ir net besikaupiančias ašaras, supratau, kad visas darbas ir ieškojimai iš tiesų yra be galo prasmingi. Supratau, kad atrastas naujas požiūris ir laisvės polėkis suteikia mokiniams motyvacijos ieškoti, kurti ir gilintis. Todėl ir nusprendžiau, kad ieškojimai ir sunkumai yra proceso dalis, reikia tik tęsti ir toliau augti.

Per praėjusius metus taip pat atradome, kad vienai studentų grupei teko kiek per daug skirtingų krypčių. Grupė mokėsi ir improvizuoti, ir dirbti kartu, ir kūrė kūrinius fortepijonui. Kai kuriems moksleiviams, kurie fortepijonu negroja, tai buvo nemažas iššūkis. Tačiau negaliu ir sakyti, kad užduotis nepasiteisino – iššūkis gal ir didelis, bet sprendimai taip pat labai įdomūs. Pavyzdžiui, viena gitaristė sukūrė grafinę partitūrą fortepijono stygoms – visame kūrinyje nenaudojamas nė vienas klavišas. Tačiau visgi manau, kad „Muzikalkės“ studentams teko kiek per didelis krūvis, todėl šiais metais kursai jau konkretesni, kryptys aiškesnės.

O kodėl pasirinkote mokyti būtent 14–19 metų mokinius?

Nuo pat pradžių labai aiškiai sau įsivardijome, ką galime suteikti mokiniams. Lietuvoje yra tikrai daug gerų muzikos mokyklų ir puikių specialistų, kurie suteikia tikrai stiprų teorinį pagrindą bei instrumento valdymo įgūdžius. O visa „Muzikalkės“ komanda yra muzikos kūrėjai ir gali vaikams suteikti kūrybinės laisvės pojūtį, skatinti ieškoti naujų, netikėtų sprendimų ir padėti įgalinti jau turimus įgūdžius. Todėl „Muzikalkėje“ kviečiame mokytis studentus, kurie jau turi pagrindus – yra baigę septynmetę muzikos mokyklą ir nori toliau, tačiau kitaip tęsti muzikinį ugdymą, arba muzikos mokėsi individualiai ar privačiai. Taip pat, ne vienas mūsų studentas lanko įprastą muzikos mokyklą, o į „Muzikalkę“ ateina įsikvėpti laisvės, polėkio ar atrasti savo kelią realizuoti kūrybinėms idėjoms.

Ką žmogus turėtų mokėti prieš ateidamas mokytis į „Muzikalkę“?

Vaikai ateina su labai skirtingomis patirtimis. Kaip ir minėjau, vieni – mokosi ar yra baigę tradicinės muzikos mokyklas, kiti ateina pasiruošę savarankiškai, pavyzdžiui, gitaros ir vokalo. Jau organizuodami stovyklas pastebėjome, kad skirtingos patirtys tikrai nėra trūkumas – atvirkščiai, dirbdami grupėje vaikai dalinasi patirtimis ir provokuoja, papildo vieni kitų muzikinę kalbą. Taip, savo pasirinktą instrumentą jie turėtų gebėti valdyti, bet lygių yra įvairių, o mes neturime griežtų techninių reikalavimų apibrėžimo, tarkim, neliepiame tam tikru greičiu sugroti gamą. Mums svarbiausia – kūrybinis potencialas.

Pakalbėkim apie procesą. Kaip „Muzikalkėje“ vyksta pamokos?

Kadangi pati dėsčiau kompoziciją, nors dabar šią programą esu perdavusi kompozitoriui Mārtiņšui Viļumsui, plačiausiai galiu papasakoti apie ją. Šių pamokų metu labai svarbi kūrinių analizė ir aplankytų renginių aptarimas. Kiekvieną savaitę aptariame, kas kokiame koncerte lankėsi, kokį atlikėją ar kompozitorių atrado „Youtube“ ar „Spotify“, nuosekliai analizuojame partitūras, aiškinamės, kokie kompoziciniai sprendimai ir kodėl priimti, kokios technikos naudojamos. Tuomet pereiname prie mokinių kūrybos ir gilinamės į jų idėjas ir tikslus, kartu ieškome būdų idėją perkelti į partitūrą. Žinoma, sukuriama daug kūrinių be paramuzikinės koncepcijos – tuomet gilinamės į muzikinę kalbą. Tačiau bet kuriuo atveju stengiamės pagilinti konkretaus muzikos kūrinio suvokimą, visada aptardami ir nemuzikinius elementus. Pavyzdžiui, jei tai vokalinis kūrinys, kuriame naudojamas poeto tekstas, imamės ir teksto analizės.

Šiemet „Muzikalkės“ programoje turime ir atskirą improvizacijos kursą. Labai dažnai improvizacija siejama su džiazu, tačiau mes mokomės apie labai įvairių stilių, įskaitant ir akademinės, alternatyviosios, repo, elektroninės muzikos improvizacines praktikas. Čia taip pat svarbi vieta tenka skirtingų technikų, raiškos ir improvizacinės muzikos užrašymo būdams, improvizacijos istorijai bei muzikinei analizei. Seniai svajojau į programą įtraukti tekstinę improvizaciją, tad tikrai džiaugiuosi, kad šiemet prie mūsų prisijungė Rokas Grajauskas-Jama, kuris moko apie repo ir slemo kultūrą.

Grįžkim prie jūsų šūkio „Muzikoje klaidos neegzistuoja“ – ką tai reiškia?

Kaip jau minėjau, patirtis įprastose muzikos mokyklose gali būti sunki, o prie to labai prisideda baimė suklysti. Pati prisimenu tą nerimą viešai atlikdama kūrinį padaryti klaidą – baimė tokia, tarsi vykdytum žiaurų nusikaltimą. „Muzikalkėje“ tikime, kad tam tikri kūrybiniai įrankiai suteikia galią kūrėjui tą „klaidą“ paversti visiškai nauja galimybe. Klaida gali leisti pasakyti naują ir netikėtą muzikinį sakinį.

Ši praktika naudinga visais gyvenimo atvejais. Juk nutinka, kad įvykiai pasisuka ne taip, kaip buvo planuota. Tokiomis akimirkomis svarbiausia, kaip sureaguoji. Ar panikuoji, ar sustingsti, ar gebi įžvelgti naujas galimybes ir kitaip pažiūrėti į situaciją. Mes ugdome kūrybiškus jaunus žmones, kurie ateityje gal ir nebūtinai eis muzikos kūrybos keliu, tačiau, tikime, gebės kūrybiškai pažvelgti tiek į muzikines, tiek į gyvenimiškas situacijas.

Tad kas „Muzikalkėje“ šiemet naujo ir kas laukia ateityje?

Šiemet turime tris moksleivių kursus: kompozicijos, improvizacijos ir dainų kūrimo. Kompoziciją dėsto kompozitorius Mārtiņšas Viļumsas. Jaunieji kompozitoriai taip pat bendradarbiauja su vienais ryškiausių atlikėjų Marta Finkelštein ir „20 Fingers Duo“, kurie kūrybinėse dirbtuvėse kartu su moksleiviais vysto jų kūrinius, o semestro pabaigoje viešame koncerte kūriniai bus atliekami ir įrašomi. Jau minėtą improvizacijos kursą veda gitaristas Dominykas Norkūnas, o dainų kūrimo kursui vadovauja dainų kūrėja ir kompozitorė Raminta Naujanytė-Bjelle. Labai džiaugiuosi, kad ji prisijungė prie mūsų komandos. Raminta – talentinga muzikantė ir viena iš nedaugelio specialisčių Lietuvoje, galinčių dėstyti dainų rašymą. „Muzikalkės“ studentams taip pat seminarus veda tokie kūrėjai kaip Jievaras Jasinskis, Arturas Bumšteinas, Agnė Matulevičiūtė, Liudas Mockūnas, Dima Golovanovas, Teresė ir Milda Andrijauskaitės ir kiti.

Taip pat jau paruošėme ir kursų suaugusiesiems. Pirmasis yra skirtas balso pažinimui. Jame kviesime atrasti savo individualų balsą: supažindinsime su skirtingomis dainavimo technikomis, stiliais, balso instrumento anatomija, kviesime iš naujo atrasti kvėpavimą... Greitu metu planuojame pristatyti ir improvizacijos bei kompozicijos kursus suaugusiesiems.

Viena didžiausių mano svajonių yra surengti kursą muzikos pedagogams. Jau kurį laiką vystome šią idėją su kolege Jone Girdzijauskaite ir, tikiuosi, kitais metais jau galėsime pradėti šiuos mokymus. Taip pat rengiame koncertus, atviras kūrybines dirbtuves, keliaujame į mokyklas pagal „Kultūros paso“ programą. Tarp laukiamiausių šių metų projektų – ir „Muzikalkės“ tinklalaidė, rengiama Simono Šipavičiaus, kurios pirmieji epizodai pasieks internetus jau lapkričio mėnesį!


0