Gailė Griciūtė: „Kūrybos be atlikėjo neįsivaizduoju“

  • 2020 m. spalio 15 d.

Kalbino Faustina Dedūraitė

Kompozitorė, atlikėja, garso menininkė Gailė Griciūtė priklauso tai XXI a. kūrėjų kartai, kuriai kūrybinės tapatybės įvairiapusiškumas yra tapęs norma. Vieną akimirką ji kompozitorė, kitą jau atlikėja, ji rašo partitūras, bet ne ką mažiau mėgaujasi improvizacijos galimybėmis, kuria ir garsais, ir vaizdais. Įvairiausius performansus, instaliacijas, improvizacijas bei kitus kūrinius jai gali inspiruoti kasdieniškas medžių šlamesys, vandens čiurlenimas ar išsiliejęs puodelis kavos. Ne mažiau spalvinga ir šios jaunos menininkės biografija, jos kelionių trajektorijos nuo Norvegijos iki Butano. Spalio 18 d. Gailė Griciūtė kartu su Juozu Milašiumi pasirodys baigiamajame festivalio „Vilnius Jazz“ koncerte.


Jūsų studijų vietos žemėlapyje aprėpia daug šalių, miestų. Ar būtent tokių mokymosi vietų pasirinkimas buvo atsitiktinumas, ar išsvajota realybė?

Kiekvienos šalies pasirinkimas buvo nulemtas tam tikrų aplinkybių, kurios susiformavo palaipsniui. Į Suomiją išvykau studijuoti, nes ten dirbo dėstytojas E. Tawaststjerna. Norvegijoje mokiausi pas labai įdomų pianistą Einarą Steeną-Nøklebergą. Į Butaną vykau violončelininkės ir kompozitorės Frances-Marie Uitti dėka. Ji yra vakarietiškos muzikos mokyklos Butane mecenatė. O į Vokietiją mane atviliojo Städelschule menų mokykla Frankfurte, kur studijavau videomenininko Douglaso Gordono klasėje.

Išvardijote nemažai savo dėstytojų. Ar galima sakyti, kad jums itin svarbus žmogiškasis faktorius, ryšys su mokytoju? Ar lūkesčių netenkinantis pedagogas nesumažintų jūsų susidomėjimo pačiu dalyku?

Taip, man labai svarbus žmogiškas ryšys ir santykis su mokytoju. Svarbiausi mokytojo ir mokinio santykio aspektai man yra abipusis supratimas, konstruktyvus mokymo būdas (skatinantis, motyvuojantis), pastovaus judėjimo pirmyn jausmas. Anksčiau, kai buvau paauglė, netinkami pedagoginės psichologijos metodai galėjo stipriai paveikti ir demotyvuoti. Tačiau dabar sau keliu reikalavimus prisitaikyti įvairiausiose situacijose. Siekiu neužsiverti, nepasitraukti, pakreipti aplinkybes taip, kad jos mokytų, tobulintų mane tiek profesinėje srityje, tiek kaip asmenybę. Žinoma, tai priklauso nuo mokinio požiūrio, tačiau tam tikru atžvilgiu kiekviena situacija kažko moko.

Esate kompozitorė, pianistė, garso menininkė. Ar toks tarpdiscipliniškumas neskaido asmenybės? Ar nekyla vidinių konfliktų, prieštarų? O gal kartais norisi palikti fortepijoną ir atsiduoti tik kūrybai?

Man įdomūs mąstymo procesai, perspektyvos, požiūrių kampai. Tarpdiscipliniškumas svarbus, nes jis įgalina naujas perspektyvas ir tokiu būdu praplečia matymą ir girdėjimą, pojūčių suvokimą ir analizę.

Tada paklausiu kiek kitaip. Iki šiol gaji tam tikrų muzikinių „luomų“ ar hierarchijos sistema: jos viršūnėje kompozitorius, rašantis kūrinius, tuomet juos perteikiantys atlikėjai ir žemiausias laiptelis ‒ klausytojai. Jūsų atveju tokia sistema visai nepritaikoma. Ne tik kuriate kūrinius, bet juos ir atliekate. Negana to, dalinatės autoryste su atlikėju (girdimojo rezultato kūrėju), o kompozitorių įvardijate dar vienu iš klausytojų. Ar toks kompozitoriaus-atlikėjo-klausytojo ribų nykimas buvo nuo jūsų kūrybos pradžios, ar išsivystė palaipsniui?

Anksčiau laisvės mano kūriniuose nebūdavo labai daug. Grafines partitūras turėjo tik keletas kūrinių, o aleatoriniai epizodai visada turėjo specifinę idėją, kokio garsinio efekto siekiu. Tačiau konvencionalus natų rašybos būdas man to neleisdavo išreikšti. Todėl rinkdavausi tokį būdą, kuris leidžia atlikėjui jaustis geriau, laisviau, o man pačiai tiksliai išreikšti savo idėjas. Dabar atsirado daugiau kurinių, kuriuose aš artimai bendradarbiauju su atlikėjais ir mes kartu ieškome sprendimų, kaip išgauti mano norimą efektą. Atsirado ir gan griežtai užrašytų partitūrų, kuriose mano dalyvavimas atliekant kūrinį nėra būtinas. Tačiau man visada norisi labai sureikšminti atlikėjo vaidmenį. Man ypač svarbu, jog atlikėjas negrotų mechaniškai. Svarbi jo pozicija, interpretacija, santykis su medžiaga. Manau, jog kitaip negali būti.

Žvelgiant į jūsų kūrybinės veiklos sąrašą, kuriame daugybė performansų, instaliacijų, improvizacijų ir pan., susidaro įspūdis, kad tikslas – ne išbaigtas kūrinys, partitūra, kuri padėjus pabaigos brūkšnį atiduodama į atlikėjų rankas ir ima gyventi savo atskirą gyvenimą, bet pati kūryba kaip procesas, išgyvenama tik čia ir dabar, nepakartojama ir absoliučiai priklausoma nuo aktyvaus kūrėjo dalyvavimo. Ar negąsdina tokios kūrybos laikiškumas?

Kūriniuose aš turiu aiškią viziją. Darbas su muzikantais skirtas tam, kad ta vizija būtų kuo aiškiau išreikšta garsais. Instaliacijose yra objektai, dažniausiai garso takeliai. Performansai nėra improvizacijos, juose garsinis rezultatas fiksuotas. O improvizacijos yra pati trapiausia laike kūrybos forma, jos pakartoti negalima, tokia ir yra esmė. Tačiau taip pat yra improvizacija numatytoje struktūroje. Pavyzdžiui, duete „WELD MIGNON“ (Gailė Griciūtė, Antanas Dombrovskis) neturėjau natų, bet garso takelis mane įrėmino laike, tam tikri dalykai galėjo įvykti tik konkrečiame laiko fragmente, taip pat iš anksto buvo numatyta ir apribota tembrinė medžiaga.

O kas, jūsų manymu, apskritai būdinga šiuolaikinei muzikai? Kokia yra aktuali muzika, atspindinti šiuolaikinį kūrėją bei visuomenę?

Pažįstu tikrai daug įdomių kompozitorių ir ne tik kompozitorių, kurie labai įdomiai girdi, turi savitą santykį su garsu. Vengiu apibendrinti, nes man visada pasiteisina asmeninis ryšys su individualiais žmonėmis, nebandant kategorizuoti. Manau, visur yra įdomių kūrėjų, o išsilaisvinimas iš kategorijų padeda atrasti neįtikėtinų kūrinių. Aktualumas – taip pat gan subjektyvi sąvoka. Aš kelčiau klausimą, ar aktuali muzika turėtų atspindėti kūrėją ir visuomenę, o gal ji galėtų juos transcenduoti?

Manau, nerastume menininko, kuris nekurtų to, kas jam svarbu. Tačiau ar aktualumas priklauso nuo visuomenės? Ką reiškia „transcenduoti kūrėją ir visuomenę“?

Paties žodžio „aktualumas“ apibrėžimas yra kintantis, priklausantis nuo laikotarpio. O norėtųsi, jog kūrybinis procesas, rezultatas nebūtų paveikūs laikui. Kai kurie dalykai, net ir keičiantis laikmečiui, aplinkybėms, išlieka svarbūs. Taip būtų galima įžvelgti transcendavimo galimybes. Nereikėtų pataikauti laikinoms aktualijoms, iš kurių daromos skambios afišos. Neužstrigti laikmečio madose galbūt padėtų nuoširdumas – tiek kūrėjo santykio su savo kūriniu, tiek klausytojo. Padėtų ir bandymas aprėpti temas, kurios nėra nulemtos asmeninių, labai subjektyvių temų, pastangos sukurti erdvės žvilgsniui iš skirtingų perspektyvų bei neapsiribojimas vien dualistiniu lygmeniu: juoda / balta, gera / bloga.

Ar įsivaizduojate savo kūrybą, gyvuojančią be jūsų pačios įsikišimo?

Taip, aš įsivaizduoju savo kūrybą be savo pačios įsikišimo, bet neįsivaizduoju jos be atlikėjo, kaip menininko, dalyvavimo.

Andrejus Tarkovskis, paklaustas, kokį patarimą duotų jauniesiems režisieriams, atsakė, jog svarbiausia nepadaryti atskirties tarp filmo, kurį kuria, ir jų paties gyvenimo. Viename interviu minėjote, jog kūryba tiesiogiai atspindi jūsų pačios interesus ir procesus. Ar būtų galima teigti, jog klausytojas per jūsų kūrinius pažįsta ir jus pačią?

Sukurti kūrinį mane inspiruoja tam tikros temos ir aplinkybės, tačiau visada norisi vengti iliustratyvumo ir tiesiogiškumo. Mane domina, kaip galima kūriniu sukurti erdvės savirefleksijai, kaip panaudojant bendražmogiškus ženklus priartėti prie būsenos, kurioje nėra savasties.

Dirbate su įvairiais menininkais: Arturu Bumšteinu, Thuy-Han Nguyen-Chi, Vladimiru Tarasovu, Yumiko Yoshimoto, Viktorija Damerell bei kitais. Kodėl dažnai renkatės bendradarbiauti su kitais menininkais? Ką teikia kolektyvinė kūryba?

Bendradarbiavimas su kitais menininkais man yra būtinas – tai viena iš mano proceso-progreso sąlygų, įgalinimas sukurti kažką, kas peržengia mano galimybių ribas. Be to, kūrybinis bendradarbiavimas man yra viena gražiausių draugystės formų. Kurti vienai yra iššūkis išprovokuoti potencialą savyje, jį ištraukti iš tuštumos, rutinos, disciplinos ir polėkio. Abu būdai man labai svarbūs.

Spalio 18 d. pasirodysite kartu su Juozu Milašiumi baigiamajame festivalio „Vilnius Jazz“ koncerte. Minėjote, jog seniai norėjote kartu pamuzikuoti su bekompromisiškiausiu Lietuvos džiazmenu, o komandą dar papildys garsistas Tomas Verbaitis. Ko galima tikėtis koncerto metu: performanso, improvizacijos, o gal dar kokios naujos formos?

Nesinori prognozuoti ar ką nors žadėti, bet groti festivalyje „Vilnius Jazz“ kartu su Juozu ir dar turėti komandoje Tomą Verbaitį man yra didelė šventė. Ta proga norisi pasidalinti ir pakviesti žmones sudalyvauti mūsų garso ir susiklausymo patyrime.


0