Dialogas apie feminizmo prasmę
- 2020 m. spalio 13 d.
Feminizmo sąvoka šiandien vis dar sutinkama gana priešiškai ir siejama su neapykanta vyrams, nusivylusių moterų skundais ar tiesiog maištu prieš nusistovėjusius grožio standartus. „Aš nesu feministė, nes nesu silpna“, – tai kone standartu tapusi frazė, tariama šiuolaikinės emancipuotos moters lūpomis, lyg ir sufleruojanti, kad norint tapti lygiaverte diskurso dalyve, moteriai privalu būti stipriai. „Ko jos dar nori?“, „Pati kalta!“” – sako visuomenė, kai moteris neišpildo „moteriškų“ lūkesčių ar neatitinka moteriškumo standartų. Tad ar lyčių lygybė tikrai egzistuoja?
Apie feminizmo prasmę ir tai, kokios moterų diskriminacijos formos muzikiniame pasaulyje pasitaiko šiandien, susėdo pasikalbėti kompozitorė, atlikėja, naujoji asociacijos LATGA prezidentė RAMINTA NAUJANYTĖ-BJELLE ir pianistė, Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ vadovė MARTA FINKELŠTEIN.
Parengė Justina Paltanavičiūtė
Raminta Naujanytė: Feminizmas, kurį matau aplink save, yra ne visai toks, koks mano įsivaizdavimu turėtų būti. Nuo istorinių laikų moterys kovoja už teisę būti lygiavertės ir, nors postfeminizmo idėjos nuo pradinių nutolo, tam tikra prasme jos yra dar radikalesnės. Bet kodėl feminizmas egzistuoja apskritai? Nes nelygybė irgi egzistuoja. Aš visada mėgstu feminizmą sužmoginti – pritraukti prie lygių teisių, tad linkiu, kad jis šiuo keliu ir eitų, nes lyčių yra daugiau nei dvi.
Marta Finkelštein: Mano susidomėjimą feminizmu paskatino praktiniai motyvai. Kuo labiau gilinuosi, tuo labiau suprantu, kad feminizmas gali būti visoks – kiekvienoje šalyje ir kiekviename kontekste jis turi tam tikrą vietą, tam tikras temas. Bet savęs identifikavimas feministe man yra labai artimas ir įdomus.
R. N.: Aš iš karto užduosiu klausimą, kurį, galvodama apie šią diskusiją, nešiojausi savyje: ar moterys kompozitorės yra diskriminuojamos?
M. F.: Sunku aprėpti pasaulinį kontekstą, bet akademinės muzikos terpėje, kurioje esu aš, matau labai didelę problemą dėl moterų kūrybos reprezentacijos. Prieš kelerius metus man reikėjo surašyti visą „Synaesthesis“ repertuarą. Grojame XX a. pabaigos–XXI a. muziką, kurioje lyčių lygybės diskursas jau lyg ir egzistuoja, bet pamačiau, kad moterų kompozitorių – mažuma. Tuomet pati „Gaidoje“ inicijavau projektą „Shivers“, kuriam atrinkau moterų kompozicijas. Suvokiau, kad rinktis tikrai yra iš ko, bet reikėjo sąmoningo noro tai padaryti. Įvairiose diskusijose dažnai iškyla argumentas, jog pirmenybė teikiama tiesiog gerai muzikai, bet tuomet kokioje sistemoje ir kokiu principu atsitinka taip, kad moterų reprezentuojama gana mažai. Galima kalbėti apie tai, kad Lietuvos kompozitorių sąjungoje daug kas daroma. Ir puiku – moterys gauna užsakymų, jos labai ryškios užsienyje. Bet atsigręžusi į šalies muzikos organizacijų veiklą matau, kad repertuare bent dvidešimt procentų moterų kūrybos vis dar yra tolima siekiamybė.
R. N.: Su tuo sutiksiu ir aš. Jaunos moterys dabar jau kur kas aktyviau nei vyrai studijuoja akademinę muziką, tad kaip ir nebelieka klausimo dėl lygiavertės jų reprezentacijos. Bet vis tiek kartais pamatai, kad vyriškoji lytis kažkodėl prasiveržia. Kartą Madonna savo kalboje pasakė, kad moteris atlikėja yra vertinama kaip žaisliukas – nieko rimto ji nepasakys. Pati jaučiu, kad atlikimo sferoje moterys vis dar yra nelygiavertėje pozicijoje, ir dėl to savo viduje labai pykstu. Kontekstuose, kur pozicionuoju save kaip populiariosios muzikos atlikėją, o ne doktorantę ar kompozitorę, dažnai gaunu komentarą, kad esu jauna moteris ir nieko negaliu suprasti, o jeigu esu švelni, atsiranda ir dar vienas ryškus vertinimo kriterijus. Tai pasakoma intelektualia forma, ir dažniausiai ne žodžiais, o veiksmais. Žinoma, atsiranda ir žmonių, kurie taip nesielgia.
M. F.: Tokių yra mažuma. Kai „Synaesthesis“ vadovavome dviese su vyriškos lyties atstovu, jaučiau labai didelį skirtumą, kaip bendraujama su juo ir kaip su manimi. Šis aspektas labai išryškėjo per „Druskomanijoje“ vystytą projektą „Nymphology“. Su dalyvėmis merginomis išsikėlėme tikslą tiesiai, be užuolankų pakalbėti apie moters patirtį. Svarbiausia projekto dalis buvo pokalbiai, kuriuose paaiškėjo, kad labai daug seksizmo yra tarp eilučių slypinčiuose niuansuose: situacijose, kuriose yra vyrų dauguma, jauti, kad į tave keistai žiūrima, apžiūrinėjamas tavo kūnas, galbūt sunku kažko išsireikalauti arba tiesiog atsisakoma parašyti, kad esi kompozitorė, o ne kompozitorius. Tai yra mini dalykai, tačiau jie labai svarbūs.
R. N.: Neseniai teisėjavau konkurse, kuriame pasirodė grupė vaikinų su lydere mergina. Vienas teisėjas pakomentavo, kaip fainai matyti tokią stiprią moterį lyderę. Pusiau juokais jį pavadinau seksistu, jis labai įsižeidė. Tada jam sakau: jeigu grupę sudarytų merginos instrumentininkės ir vokalistas vaikinas, atrodytų lygiai taip pat fainai, kaip ir dabar, nes abu variantai reti. Galima pasakyti, jog ta mergina kaip lyderė buvo stipri, o ne fainai, kad ji moteris, bet skirtumo kolega nesuprato.
Man teko pagyventi Islandijoje, kur dažna moteris stipresnėje pozicijoje atsiduria vien dėl to, kad yra moteris. Aš jų klausiau: ar jūs galite save vadinti feministais? Sako: ne, tiesiog, kai moteris vadovauja, mums labai patinka. Gali vertinti kaip nori, bet man atrodo, kad buvimo moterimi taip sureikšminti nereikia, juk ir jautresni vyrai kartais yra diskriminuojami. Žinoma, gali visa tai nubraukti ir eiti pirmyn kaip stiprus asmuo, bet ne visiems pavyksta būti stipriems ir įrodinėti, kad esi tikrai geras savo profesijoje. O gal tos kovos apskritai nereikia – tiesiog kurkime ir džiaukimės, kad gimsta geri dalykai.
Feminizmo ir moteriškumo klišės
R. N.: Klaustukas, ką daryti, visuomet lieka. Nors aš nesu linkusi šios problemos kelti viešai, ją sprendžiu viduje, bet jeigu kyla klausimas, ar esu su tuo susidūrusi, – žinoma, kad esu! Daugybę kartų neišvažiavau mokytis ar netekau darbo pasiūlymų vien todėl, kad nepakoketavau, nepabuvau labai seksuali ir panašiai.
M. F.: Čia ir įvardijai problemą. Daug kas nenori apie tai kalbėti, nes egzsistuoja tokia klišė, kad jeigu kalbi – skundiesi. Aš čia nejaučiu jokio skundo. Tikrai nesijaučiu taip, lyg savo veikloje ko nors negalėčiau, bet kalbėti apie tai būtina, nes net ir patys mažiausi niuansai yra svarbūs. Galbūt kompozitorės nenori diskriminacijos tema pasisakyti viešai, nes yra priklausomos nuo užsakovų, o galbūt ir iš tiesų nemato problemos. Pastebiu, kad gana daug moterų nenori pripažinti diskriminacinių momentų dar ir todėl, kad nenori savęs priskirti feminizmo diskursui. Tokia sistema joms yra natūrali ir įprasta.
R. N.: Mes kalbame apie kultūrinę sferą, bet dar yra socialinės feministės, kurių pozicija man ne visada patinka, o kraštutinumai neatrodo artimi. Tikriausiai todėl nuo feminizmo nori atsiriboti ir kitos mūsų srities atstovės. Tokio tipo feminizmas trukdo susikoncentruoti į tai, ką iš tikrųjų jaučiame.
M. F.: Feminizmas yra labai įvairus ir neturi leisti būtent mums pasakyti, ką jaučiame, bet suteikia erdvę visų moterų balsams, kurie gali būti kardinaliai skirtingi, tačiau tai nereiškia kad kalbame apie skirtingus dalykus. Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie, paklausta, kodėl vadina save feministine, o ne lygių teisių gynėja, labai gražiai išartikuliavo, kad mes visi suprantame, kad kovojama dėl lygių teisių, bet reikia įvardyti, kieno teisės pažeidžiamos. Feminizmas nėra monolitas, jis būna visoks, bet aš manau, kad labai svarbu į tą diskursą eiti ir turėti savo nuomonę. Tikrai nereiškia, kad visos feministės turi vienodą pojūtį ir raišką – visi mes šiame kambaryje galime būti feministai, bet būti už skirtingus dalykus. Visų svarbiausia, kad būtų dialogas, nes problemos yra tos pačios.
R. N.: Aš visgi manau, kad feminizmas Lietuvoje vis dar yra naujiena. Ilgą laiką jis buvo kažkur užribyje ir dabar, kai mūsų visuomenėje tampa natūralu kalbėti apie emocijas, labai svarbu šiuos klausimus į viešumą kelti kuo dažniau. Vis dar gajus baisus stereotipas, kad feministė – tai moteris skusta galva, kuri rengiasi kaip vyras ir neturi berno.
M. F.: Man moteris skusta galva labai graži.
R. N.: Gražu visokios kultūros ir požiūriai. Jeigu tau gera – būk, kuo nori.
M. F.: Yra labai moteriškų moterų, turinčių feministinę poziciją, o kartais tos, kurios, sakytum, yra vyriškesnės, pozicionuoja save kaip silpnąją lytį. Stereotipai ims nykti tuomet, kai nustosime skirstyti, kas yra vyriškos ir moteriškos stiprybės ir silpnybės. Akivaizdu, kad Lietuvoje buities darbus kur kas dažniau atlieka moterys nei vyrai. Yra ir daug manančių, kad per seksualumą ir koketavimą galima nemažai pasiekti ir tai daro labai drąsiai. Ar toks kelias teisingas, ar ne – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Problema yra tuomet, kai visuomenė tave verčia būti moteriška ir koketuoti, ypač profesinėje srityje.
R. N.: Kai kurios nuomonių formuotojos, viešindamos savo seksualumą ir kitus moteriškosios lyties privalumus, užsidirba pinigus. Toks formatas persikelia ir kitur: aš pakoketuosiu ir gausiu norimą darbo poziciją. Ar pastebėjai, kad dažniausiai tai baigiasi labai trumpalaikiu pasiūlymu ir nesėkminga karjera? Apie tai, kad koketavimas neužtikrina rimto požiūrio ir stiprios, ilgalaikės darbo pozicijos, niekas nemąsto ir nekalba. Taip besielgiančios moterys visai nepadeda toms, kurios nori ko nors siekti savo kompetencija.
M. F.: Bet galbūt tokia yra kai kurių moterų esybė. Tuomet jos turi kitą problemą – tenka įrodinėti, kad yra rimtos. Aš esu linkusi manyti, kad moters seksualumas priklauso tik jai ir tik ji pati gali spręsti, ką su juo daryti. Jeigu tu nori groti Chopino koncertą su permatoma suknele – tai tavo reikalas ir teisė.
R. N.: Ne nuodėmė būti gražia ir seksualia, ir nėra blogai, jeigu taip išreiškiama asmenybė, neturint tam tikrų lūkesčių.
M. F.: Manau, kad vėl grįžtame prie struktūros, kurioje nėra apsaugos. Daug ką pakeitė „Me too“ judėjimas, kuris Lietuvą palietė mažai – užsienyje buvo daug mokymų, kaip pakeisti požiūrį. Bet menui būdingas susižavėjimo ar mūzos momentas, kurio negali tiesiog išimti ar reglamentuoti. Vis dėlto turėtų būti tam tikra struktūra ar etika, kad riba profesiniame santykyje peržengta nebūtų. Labai svarbu, kad ne tik moterys, bet ir vyrai pakeistų savo poziciją: aš neturiu teisės rašyti geresnio pažymio studentei, kuri atėjo su trumpesniu sijonu. Tik taip, kas anksčiau buvo chi chi cha cha, nebebus chi chi cha cha.
Diskriminacija – tarp eilučių
M. F.: Būna situacijų, kuriose sunku suprasti, ko iš tavęs laukiama. Vystant „Nymphology“, ne viena mergina prisipažino dažnai patirianti baimę, kad kūrybinis pasiūlymas ateina su keistomis konotacijomis – nežinai, ar tave pakvietė dėl profesionalumo, ar tai yra kažkieno protekcija turint kitų siekių. Labai svarbu žinoti būdus, kaip atsirinkti ir apsisaugoti nuo dviprasmybių.
R. N.: Kartais, jeigu nesielgi taip, kaip tikimasi, gali netekti darbo pasiūlymų. Negaliu pakęsti, kai švelniai elgdamasi ir maloniai bendraudama atsiduriu situacijoje, kurioje gaunu darbo pasiūlymą su tarp eilučių nujaučiama mintimi. Nežinau, ką daryti. O jeigu priėmus pasiūlymą atsiras papildomų sąlygų, kurias neva turėjau suprasti, bet norėdama jas atšaukti būsiu traktuojama kaip bloga kūrėja? Vien todėl, kad neišpildei lūkesčių, gali išgirsti legendinę frazę „pati kalta“. Bet turėjau ir kitokios patirties: buvau pakviesta dirbti, nes esu moteris. Buvo skaudu, nes man nėra tiek svarbi mano lytis, tikėjausi būti įvertinta dėl savo profesinių kompetencijų, pabrėžiant lyties aktualumą. Svarsčiau, ar priimti pasiūlymą ir būti moterimi su nuomone ir drąsiu žodžiu, ar tiesiog nuryti karčią piliulę.
M. F.: Įdomu, ar kvietė su intencija, kad būsi tyli?
R. N.: Bandžiau tai išsiaiškinti pokalbio metu – kalbėjau daug.
M.F.: Kodėl manai, kad neturėjo leisti daug kalbėti?
R. N.: Aš visada tikrinu: gerai, pagalvokime, kokių mano kompetencijų čia prireiktų. Tada stebėjau, kaip su manimi elgiamasi, ir supratau, kad pagrindinė ir visiškai atvira motyvacija buvo viena – aš esu moteris ir joms tai naudinga. Mane tai labai užgavo.
M. F.: Tikrai labai opi tema. Vakaruose specialiais projektais ir platformomis sąmoningai siekiama išlyginti vyrų ir moterų skaičių, bet kai kuriems tokia pozicija nepriimtina – manoma, kad reikėtų vertinti profesinius gebėjimus ir kūrybą. Bet jeigu tam tikroje struktūroje moterų kažkodėl neatsiranda, kaip tai išspręsti? Kai suabejojama, ar dėl tokių kvotų nepadaugės prasto meno, tai iš karto ir pasakoma, kad moterys atneš prastesnę kokybę. Tad galbūt tavo situacija nebuvo tokia bloga, nes buvo bandoma kažką keisti – ieškoma kompetentingų moterų toje srityje, kad jos galėtų užpildyti tai, kas perdėtai vyriška.
R. N.: Mane įžeidė pagrindinis motyvas. Aš norėjau būti pakviesta kaip kompetentinga moteris, kaip specialistė. Tikrai turiu pripažinti, kad tarptautiniu lygmeniu tokių dalykų patiriu daug mažiau.
M. F.: Lietuvoje viskas gana užslėpta, todėl galbūt ir problemos neatrodo tokios ryškios. Labai svarbu pasirinkti, kokie užsienio šalių modeliai artimi, kokius galima pritaikyti čia. Vadovaudama „Synaesthesis“ noriu sąmoningai formuoti programas ir padidinti moterų reprezentaciją. Akademinis feminizmo laukas pas mus tikrai labai stiprus, tad reikia pradėti apie tai kalbėti ir kituose kontekstuose ir bandyti spręsti problemą praktiškai.
R. N.: Islandijoje kiekvieną spalio 24-ąją, nuo pat 1975-ųjų, moterys valandai meta visus darbus, išeina į aikštę ir sako: mes esame moterys ir mes turime lygias teises! Ši tradicija atsirado todėl, kad dauguma jų neturėjo teisės dirbti, todėl buvo priverstos būti namų šeimininkėmis, bet po pirmojo streiko įvyko labai daug pokyčių. Islandės už savo teises kovoja gana radikaliai, o pas mus viskas daroma subtiliai.
M. F.: Lietuvoje feministės kviečia minėti vasario 17-ąją ir siūlo ją vadinti Nacionaline emancipacijos diena, norint priminti moterų indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Nepriklausomybės akto signatarėmis moterys netapo tik todėl, kad buvo nesilaikoma anksčiau duotų pažadų.
R. N.: Bet apie tai nieko nesigirdi, reikėtų paryškinti.
M. F.: Sunku ryškinti, kai visuomenė nenori apie tai kalbėti – tam skirtos publikacijos lieka nepastebėtos. Gal situacija pasikeistų, jeigu atsirastų tam skirta platforma populiariosios kultūros kontekste, kaip, pavyzdžiui, „Nebegėda“. Iškėlus problemą į populiariąją erdvę, jaunos moterys kur kas dažniau išdrįsta kalbėti. Nors ir ten atsiranda gausybė piktų komentarų.
R. N.: Taip yra todėl, kad mūsų švietimo sistemoje lytiškumo klausimas nėra keliamas. Mes gyvename Vilniuje ir patenkame į tą amžiaus kategoriją, kurioje jaunimo saviraiška pakankamai laisva. Bet nuvažiuok į kokią mažesnę gyvenvietę – atrodo, lyg niekas nepasistūmėjo į priekį, moteris pozicionuojama kaip motina, namų šeimininkė. Ir aš kalbu apie asmenis, kurie užaugo tokiomis pačiomis sąlygomis kaip aš.
M. F.: Motinystė yra visai kita tema. Šiuo svarbuiu gyvenimo etapu galbūt ir aš nenorėsiu dirbti. Tai yra pasirinkimas ir pasiskirstymas šeimoje. Jeigu moteris nori būti prie puodų, nematau jokios problemos.
R. N.: Taip, bet egzistuoja stereotipas, kad moteris tai privalo daryti. Ir tai dažniausiai įdiegta tėvų ar kitokių socialinių struktūrų. Ir man dėl to skauda. Žiūrėdama į kai kurias savo klasiokes, galvoju, kad gyvename tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje. Žinoma, jų neužaugino mano tėvai, o aš neaugau pagal jų auklėjimą. Mes bent jau turime galimybę apie tai kalbėti, o kiti apie tai išvis nesusimąsto.
M. F.: Svarbu, kad lygių teisių diskursas skleistųsi kuo plačiau ir sprendimas likti šeimoje su vaikais būtų sąmoningas. Žinau moterų, kurios susilaukusios vaikų išvis tapo supermoterimis. Visgi šį pasirinkimą reikia palikti pačiai moteriai ir jos nespausti, kad visuomet privalo būti veikli.
Įvaizdis ir grožio standartai
R. N.: Populiariojoje kultūroje moterys, siekdamos žinomumo, dažnai savo kūną naudoja kaip įrankį. Bet ir vyrai kartais yra pozicionuojami kaip sekso objektai, ypač vaikinų grupės.
M. F.: Skirtumas tas, kad jie būna pilnai apsirengę. Jeigu mergina nori tapti merginų grupės nare, mažų mažiausiai turės nusirengti kokiam nors žurnalui, o vaikinams užteks pasportuoti.
R. N.: Pasportavęs vaikinas irgi atitinka stereotipą. Bet pastaruoju metu pastebiu, kad popkultūroje pagaliau atsiranda vietos ir vyresnio amžiaus bei nestandartinės išvaizdos atlikėjams.
M. F.: Man atrodo, kad grožio suvokimo pokyčiams daug įtakos padarė socialiniai tinklai, kurių nevaldo prodiuseriai.
R. N.: Galų gale kažkas turi keistis. Labai džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau atlikėjų, kuriems išvaizda yra asmenybės išraiška, o ne standartas, bet jų vis dar mažuma. Aš bandau save pateikti taip, kaip noriu, bet kartais netenku pasiūlymų, nes neatitinku standartų.
M. F.: Nes normos vis dar galioja. Matydama, kaip aprengtos kai kurių televizijos laidų vedėjos, svarstau, kaip jos gali profesionaliai atlikti savo darbą, kai jų iškirptės ar sijono skeltukai trukdo net judėti? Kodėl moteris turi taip kankintis?
R. N.: Televizijoje turėjau ir kitokių patirčių – kovojau, kad nerengtų senamadiškai. Konservatyvumas man irgi nepatinka. Kodėl informacinės laidos vedėja negali dėvėti spalvoto kostiumėlio? Kur ta riba? Vienur hiperseksualu, kitur senamadiškų madų šou.
M. F.: Akademinėje muzikoje gajus kuklumo stereotipas, todėl moterys čia dažnai propaguoja tokį neįtikėtiną stilių – nei senovė, nei dabartis, nes tarsi ir tikimasi, kad būsi pelytė prie savo instrumento. Taip išeina, kad jeigu nori būti profesionalė, tarsi turi slėpti savo moteriškumą ar seksualumą, o eidama į susitikimą turi labai gerai pagalvoti, kaip turėtum atrodyti, kad į tave žiūrėtų rimtai, nesuprastų ne taip – kad nebūtų per gili iškirptė ar pernelyg ryškūs plaukai. Nuolatos žaidi žaidimą. Net jeigu scenoje nori jaustis patraukli, nejučia pradedi bijoti, kad žiūrovai galvos, jog nemoki groti ir bandai tai maskuoti išvaizda. Čia norisi paminėti pianistes K. Buniatishvili ir Y. Wang, kurių įvaizdis labai seksualus – akademiniame pasaulyje vis girdimi komentarai, kad ne tas kontekstas. Man šiuo atveju norisi jas ginti, nes jos yra fantastiškos pianistės ir turi teisę atrodyti kaip panorėjusios.
R. N.: Yra dar kitas momentas – tiesiai šviesiai man buvo pasakyta, kad jeigu noriu tapti dirigente, buvimas moterimi yra didelė kliūtis. Bet jeigu man ką nors draudžia – iš karto einu į maišto poziciją. Mes, kaip visuomenė, augame ir keičiamės, bet jeigu nori pasisakyti aštresne tema, vis tiek nuolatos bandoma nutildyti: nekalbėk, negalima, tavęs nesupras.
Menas ir feminizmas: atsakomybė ar saviraiška?
R. N.: Manau, kad menas kaip reiškinys atsakomybės nešti neturėtų. Kiekvienas menininkas įžvelgia tam tikrus klausimus, kuriuos jis nagrinėja kartais sujungdamas saviraišką ir socialines temas, bet tikrai nereikia to daryti kiekvienam – tik tiems, kam artima.
M. F.: Vadovaudama „Synaesthesis“ pastebiu, kad valstybės remiamos ir prestižinėmis laikomos organizacijos akivaizdžiai ignoruoja arba subanalina įvairovės, platesnės reprezentacijos ir konceptualaus teminio priėjimo prie turinio tendencijas, todėl labai svarbu kalbėti apie moterų reprezentaciją ir jos strategijas vien todėl, kad moteriškas balsas taptų visiškai natūralus. Nenoriu veikti ideologiškai nepaslankiai ar apie tai galvoti nuolatos, bet tai vienas iš aspektų, kurie mano veikloje sąmoningai apmąstomi. Būtų nuostabu, jeigu tai būtų aktualu ir kitoms koncertinėms organizacijoms, bet Lietuvoje tokios iniciatyvos labiau pavienės, nei atspindinčios kompleksinį mąstymą. Dažnai jaučiu, jog apie tai kalbantis žmogus traktuojamas kaip ideologiškai angažuotas ir nesugebantis savarankiškai mąstyti. Kartą viename apraše panaudojau komišką situaciją, kai kompozitorius, paklaustas, kodėl jo sudaromoje programoje nėra nei vienos moters, atsakė, jog jis ieško ne žmonos. Viena kolegė jį ėmė ginti argumentuodama, kad klausimas tikrai absurdiškas, tad toks pats ir atsakymas. Aš šią temą noriu kelti vien todėl, kad tokie klausimai nebeskambėtų absurdiškai.
R. N.: Įstrigo vieno komiko mintis: jeigu moteriai nepatinka, kad ją muša, tegul susirenka tuos tris vaikus ir kraustosi į kitą buto galą. Labai skaniai panaudota klišė. Ne visuomet taip paprasta susikurti terpę, kurioje jaustumeisi saugiau. Aš meno srityje veikiu ir mąstau individualiai arba su savo komanda, tad susikūriau tokią aplinką, kurioje seksizmo nėra. Todėl ir sakiau, kad leiskime menininkams pasirinkti, apie ką jie nori kalbėti, nes aš žmonėms, su kuriais dirbu ir kurie man atstovauja, priekaištų neturiu – jie mane supranta kaip kūrėją ir vertina darbus, o ne lytį. Šiandien jaučiuosi prasmingai save išpildanti, tad nesu tikra, kaip save reikėtų pozicionuoti feminizmo diskurse.
M. F.: Bet pati sakai, jog sąmoningai turi susikurti savo terpę, sąmoningai vengi seksizmo ir pasakojai daug situacijų, kuriose susidūrei su nepatogumais.
R. N.: Dažnai galvoju, kad per tyliai kalbame. Bet aš didelio skaudulio neturiu.
M. F.: Tai, kad feministės tampa feministėmis iš skausmo, yra klišė. Mano pozicija kyla tikrai ne iš skausmo ar liūdesio, bet iš noro atkreipti dėmesį. Kai pajuntu, kad su manimi vienoje ar kitoje situacijoje kalbėtų visai kitaip, jeigu būčiau vaikinas, galėčiau sakyti – duok kvailiui kelią, bet vietoj to galvoju, ką šioje sistemoje turiu padaryti, kad būtų kitaip, kaip man būti atvirai ir kaip sudaryti terpę, kurioje moterys jaustųsi patogiai.
R. N.: Aš pati pradėjau skaitinėti organizacijų, kurios remia moteris, internetinius puslapius, bet viduje visuomet turiu saugiklį, kad galimai siekiama ne lygiavertės reprezentacijos, o finansinės naudos.
M. F.: Tokios platformos reiškia, kad vis daugiau moterų taps finansiškai nepriklausomos, tad turės svaresnį balsą ir daugiau galios ką nors pakeisti. Man tokios platformos atrodo labai prasmingos, o pelnytis galima iš daug ko – iš našlaičių, paramos Baltarusijai ir panašiai.
R. N.: Niekuomet niekas nebūna tik juoda ir balta, mes pačios visko nesuvaldysime, bet galime apie tai kalbėti. Nesu taip tiksliai visko apmąsčiusi kaip tu, bet su tavimi sutinku beveik visur. Galbūt mano dėmesys labiau krypsta į edukacinius aspektus, nes labai daug problemų matau regionuose, kur pastebiu didelių problemų lytiškumo klausimais. Galbūt mes į tą patį dalyką žiūrime iš kitų perspektyvų, bet suprantame tuos pačius aspektus. Ir labai ačiū, kad pataisei mane sakydama, kad seksizmas nėra skauduliai, o tema, kurią reikia nagrinėti.
