„Antidote“ – elektroninės muzikos priešnuodžiai

  • 2020 m. rugsėjo 23 d.

Kalbino Domininkas Kunčinas / ore.lt

Paskelbus karantiną buvome priversti susitaikyti su tuo, kad nuo šiol daug kas bus kitaip. Apsikabinimai ir bučiniai staiga tapo nepageidaujami, o žmonių pilna patalpa – ypač pavojinga vieta. Visai tai bemat ištuštino šokių aikšteles, o naktinius klubus iki šiol kausto vieni griežčiausių apribojimų. Nenuostabu, jog skęstantis muzikos verslas deguonies bando įkvėpti internete.

Gegužės pabaigoje jutūbe pasirodė elektroninės muzikos dueto BDHBTS DJ setas, nufilmuotas ant „Europos“ dangoraižio stogo Vilniuje. Tai buvo pirmasis „Antidote Community“ („Priešnuodžių bendruomenė“) prodiusuotas darbas, nustebinęs savo užmojais ir kokybe. Dar maloniau nustebino projekto nuoseklumas ir fantazija – vienas po kito viešinami elektroninės muzikos atlikėjų pasirodymai, nufilmuoti garvežių remonto depe, ant naujo oro uosto VIP terminalo stogo ar naujosios televizijos bokšto apžvalgos aikštelės. Prieš savaitę pasirodė 7-asis epizodas, kuriame grojo ir pirmoji mergina – Monika Seta įgarsino vakarinį miestą ant MO muziejaus stogo, o pirmasis komentaras po šiuo įrašu sako: „Šitas kanalas greit bus on top pasaulyje tarp DJ su tokiu turiniu, dar daug vietų Lietuvoje liko, taip ir toliau!!!!!“

„Antidote“ – lietuviškas idėjinis projektas, siekiantis populiarinti lietuvišką elektroninę muziką valandos trukmės pasirodymais, nufilmuotais išskirtinėse vietose. Pagrindinis projekto tikslas – atkreipti dėmesį į elektroninę muziką kaip į lygiavertę meno formą, taip pat – parodyti mūsų šalies atlikėjų kūrybą išskirtinėje aplinkoje. Sostinėje susibūrusioje projekto bendruomenėje galima sutikti nepriklausomų elektroninės muzikos prodiuserių, didžėjų, atlikėjų ir, be abejo, įprastų bei dronų operatorių.

Susitikęs su „Antidote“ showrunneriu (prodiuseriu, atsakingu ne tik už vadybą, bet ir už kūrybą) Edmundu Pučkoriumi, vykdančiaisiais prodiuseriais Martynu Preveliu ir Tomu Lukaševičiumi bei garso režisieriumi Deividu Jaroška, pokalbio aplinką pasiūliau pasirinkti patiems.


Jei šis pokalbis būtų jūsų formatu, kur jis galėtų vykti ir kas grotų?

E. P.: Negyvenamoje saloje. Neišskiriant atlikėjo, skambėtų dark ambient

M. P.: Ant Bruklino stogų, nei per aukštai, nei per žemai. O muzika – „Darkside“. Geriau dar nemačiau.

T. L.: Tai galėtų būti kas nors, kas dabar būtų neįprasta „Antidote“ kontekste, pavyzdžiui, pokalbis euroremonto tipo bute grojant radijui.

D. J.: Virš Tibeto plynaukštės skrendančiame „Antonov An-225 Mriya“, grojant „Alva Noto“ – „A/V“.

Jūsų veikla šiek tiek primena a. a. „Vilnius Temperature“ ir „Scuared“ koverių videoklipų projektus – atlikėjai filmuojami įdomiose, netikėtose vietose. Kokios „Antidote“ ištakos ir įtakos?

E. P.: Nei „Vilnius Temperature“, nei „Scuared“ – išskyrus tai, jog šie projektai ir mūsiškis yra videoserijos, konceptualiai tai absoliučiai skirtingi sumanymai. Mūsų ištakos – užsienio projektai ir, ne paslaptis, „Cercle“ yra didžiausias, ypač kalbant apie vaizdo išraišką. 

M. P.: Paantrinčiau Edmundui: artimiausia mūsų koncepcijai – „Cercle“. Nuo minėtų projektų skiriamės ir tuo, jog koncentruojamės tik į elektroninę muziką ir jos kūrėjus.

Prisistatydami sakote: „In a world full of absurd and shallow, it got too easy to get stuck into a loop of fear, negativity, and unknown. To fight back, sometimes changing point of view is enough“ („Absurdiškame ir paviršutiniškame pasaulyje labai lengva užstrigti baimės, negatyvumo ir nežinomybės rate. Kartais iš jo ištrūkti užtenka pakeisti požiūrio tašką“). Kokius priešnuodžius siūlo „Antidote“?

E. P.: Elektroninė muzika gydo nuo intelektualinio apsinuodijimo. Priešnuodis – elektroninė muzika.

M. P.: Tuo metu, kai gimė šis sakinys, negatyvo ir neužtikrintumo buvo apsčiai, net ir įprastoje kasdienybėje. Dabar skaitine išraiška esame prastesnėje situacijoje, nei buvome, bet tvarkytis, man atrodo, sekasi kur kas geriau. Gal priešnuodis suveikė...

Norite pristatyti elektroninę muziką kaip kultūrinį fenomeną, lygų bet kuriai kitai meno formai. Bet juk ši muzika, turbūt kaip jokia kita, skamba modernaus meno parodose ir dažnai yra neatskiriama šiuolaikinio meno dalis. Jūsų nuomone, šis žanras nepelnytai nuvertinamas?

T. L.: Kalbėdami apie tai, jog elektroninė muzika turėtų būti lygi meno forma kitoms, turime omenyje, kad ji turėtų būti svarbiausia, pavyzdžiui, klube, vakarėlių metu. Neretai ten ji yra tiesiog fonas, nors klubas – kompleksinių paslaugų objektas, norime matyti daugiau žmonių, ateinančių į klubą pabūti su muzika.

D. J.: Kalbame apie tai, ne kaip apie nepažintą ir negirdėtą fenomeną, o kaip dar ne iki galo pažintą formą, vertą didesnio dėmesio. Kalbant plačios auditorijos mastu ir turint omeny, kaip elektroninę muziką vertina valstybinės struktūros – valstybinės įstaigoms tai yra beveik nežinomas ir nesuprantamas mediumas. Daug kas neatskiria elektroninės šokių muzikos nuo elektroninės konceptualios muzikos. Daug kas mano, kad yra tik ta didžioji šokių muzikos scena, kurioje sukosi „Swedish House Mafia“ ar Tiesto ir tam nėra jokios alternatyvos. Norime pakeisti tokį požiūrį.

Kokia turėtų būti muzika, kad ji sudomintų „Antidote“? Kas jums svarbiausia didžėjaus pasirodyme?

M. P.: Atsižvelgiame į daug įvairių elementų, bet jeigu reikėtų išskirti vieną - man svarbiausias būtų autentiškumas. Visada malonu patirti ką nors naujo, unikalaus ir stebinančio. 

T. L.: Sunku apibūdinti žodį „kokybė“, dar sunkiau atsirinkti, kai tų kokybiškų yra labai daug (nepataikaujant, Lietuvoje apstu dar nepripažintų, tačiau labai kokybiškų vardų). Svarbu pabrėžti, jog rinkdamiesi atlikėją deriname jį prie erdvės, kurioje gros, vertiname ilgalaikę perspektyvą, idėjas, darbus ir tai, kaip jie kinta per tam tikrą laiko tarpą, visai tai nupiešia atlikėjo portretą. Išsirinkę tinkamiausią – susisiekiame. Buvo atvejų, kai „nusipiešėme“ portretą ir norėjome jį pristatyti, tačiau atlikėjai atsisakė pasirodyti – tai normalu, laisvę labai vertiname.

Jūsų veikla labiausiai nukreipta į užsienį. Po jūsų epizodais atsiliepimai iš... Moldovos ar Ekvadoro. Viename komentare rašoma: „Not even a thousand subscribers on Youtube for a channel with this level of content is insane“ („Visiška nesąmonė, kad šitokio lygio turinį skelbiantis kanalas neturi net tūkstančio prenumeratorių“), kitas: „Guys, put your noses into marketing, because this channel could potentially become huge!“ („Žmonės, dirbkit su rinkodara, nes šitas kanalas galėtų neįtikėtinai išaugti!“) Bendradarbiaujate su beveik 30 kanalų visame pasaulyje. Kas dar galėtų būti padaryta „to become huge“?

E. P.: Visų pirma, tai aistros projektas, buriantis nepriklausomus ideologinius bendraminčius, todėl nesistengiame pataikauti auditorijai. Galvojame apie didesnį pasiekiamumą, darome tam tikrus veiksmus, bet „become huge“ nėra esminis fokuso taškas. Fokusuojamės į elektroninę muziką, vaizdą, artistus ir bendrą požiūrį į elektroninę muziką. Pirmiausia norėtume suformuoti platesnį požiūrį į elektroninę muziką kaip meno formą, nes tik turint stiprų ideologinį pagrindą verta skleistis į mases. O pats projektas nėra išskirtinai nukreiptas į užsienį, greičiau daromas taip, kad būtų lengvai prieinamas užsieniui. 

T. L.: Kaip pastebėjo Edmundas, esame aistros vedamas projektas, kartais kiekvieno mūsų asmeninių finansų dėka ta aistra tampa finansine investicija į techniką, logistiką ar kitus žemiškus dalykus. Natūralu, kad tiek komunikacija, tiek kiti elementai galėtų būti daug efektyvesni, jeigu nebūtume apsibrėžę savo vertybių. Viena jų – prieinamumas, todėl šis projektas neturi komercinio palaikymo ir rėmėjų, generuojančių mėnesines pajamas, kurios galėtų būti investuojamos į plėtrą užsienyje. Mūsų tikslas – kurti turinį, kuris iš savęs būtų didingas, tam reikalingas atitinkamas vaizdo komandos darbas, atlikėjų ir vietų įsitraukimas, o tolesni žingsniai bus pastebėti ateityje. Bendraujame su tam tikrais užsienio kanalais ir alternatyvomis, bet leiskime kalbėti darbams. Kol kas jie tai daro puikiai ir džiugina ne tik mus, bet ir mūsų auditoriją.

Lietuvos elektroninei muzikai sekasi palyginti neblogai. Pabandykite įvertinti Lietuvos elektroninę sceną iš šalies: kokios jos stiprybės ir silpnybės, ką naujo ji galėtų duoti pasaulinei scenai, kokios dabartinės tendencijos...

M. P.: Vertinti iš šalies gal ir sudėtinga, ypač esant to dalimi, bet norisi manyti, kad esame teisingame kelyje. Turime daug jaunų talentingų kūrėjų, didelė dalis jų vis dar mokosi muzikos amato, tačiau perspektyvos teikia optimizmo. Nemanau, kad išgyvenome savo aukso amžių, mano supratimu, jis vis dar priešaky.

T. L.: Kai kalbinau Mindaugą („Gardens of God“), jis sakė: „Mums trūksta tik dar kelių sėkmės istorijų.“ Pritariu jam. Jeigu mūsų vidutinio lygio scenos dalis gautų pakankamai įkvėpimo ir turėtų pakankamai užsispyrimo kurti tai, ką jaučia, tokių kaip Manfredas, „Gardens of God“, „Ten Walls“, „Under Black Helmet“ ir kitų turėtume daugiau. Man labai patinka tai, kaip lietuviai sugeba savo folkloro skambesį paversti šokių muzika. Bendraudami su užsienio atlikėjais ir agentais, dalijamės tokiais pavyzdžiais ir užsieniečiai taip pat labai aukštai vertina būtent šią kryptį. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar reikia masiškai kurti folkloro šokių muzikos adaptacijas. „Palmės žiedas“ – puikus pavyzdys, kaip unikalus skambesys gali sužavėti – duokit jam keletą metų ir už bilietus į jo pasirodymus mokėsim po 50 eurų.

D. J.: Mūsų klausytojai nebijo eksperimentų ir labai palaiko atlikėjus, leidžia jiems klysti ir kurti naujas tendencijas. Todėl būtent čia gimsta naujos idėjos, mados ir skamba itin nauji, dar laiko nepatikrinti kūriniai. Problema ta, kad dėl tokio didelio palaikymo dauguma nevertina didžėjaus techninių sugebėjimų ir auditorijos „skaitymo“. Daugelis vietinių atlikėjų, niekada negroję už tėvynės ribų, net nėra susidūrę su tuo, kai publika griežtai teisia kiekvieną blogą perėjimą, nenuskaitytą emociją ar harmoningo miksavimo trūkumą. Kita problema ta, jog atlikėjai kopijuoja vienas kitą ar bando įtikti, tarkim, klubo skambesiui. Kalbant apie pliusus, reikėtų išskirti, kas šią sceną daro tokia populiarią Europoje (net COVID-19 metu), tai – aktyvumas. Renginių serijos, koncepcijos ir žmonių dėmesys kuriamiems produktams daro lietuvišką sceną vienu karščiausių taškų, nenusileidžiančiu Berlynui, Londonui ir Amsterdamui.

Atsisukime į šokių aikštelę – prakalbome apie lietuvišką publiką ir jos kartais net perdėtai entuziastingą palaikymą. Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad jūsų „programoje“ yra ir edukacijos punktas...

E. P.: Šiandien publika eina šokti daugiau dėl pačių šokių nei dėl elektroninės muzikos ar artistų. „Antidote“ – elektroninės muzikos, o ne šokių muzikos projektas, todėl dėmesį kreipiame ne į šokius, o artistus, elektroninę muziką iš esmės. Nenorime skirstyti – šokių muzikos publika ar ne šokių muzikos publika, nes tuomet elektroninę muziką, kaip meno formą, supakuotume į labai siaurą dėžutę. Kol kas pirmaisiais projektais stengiamės parodyti elektroninės muzikos įvairovę, o tai ir būtų savotiška edukacija per patyrimą ir patirtį. Tokia „patyriminė edukacija“ prieinama tiek šokių publikai, tiek ne šokių publikai.

T. L.: Lietuviška šokių publika yra gana unikali ir labai plati, pagal vietas, kuriose ji renkasi, galime rasti dalį auditorijos su atitinkamu etiketu. Tam tikra prasme tą tiesioginę edukaciją vykdo klubai su „face control“ sistema, apsaugos darbu ir įvairiu kitu švietimu. Mes daugiau stengiamės skatinti įžvelgti žinutes tarp eilučių – niekada nepamokslausime, bet kviesime žiūrėti plačiau ir matyti giliau, taip sukurti pagarbą ir tam tikrą etiketą.

„Ten Walls“ epizodas susilaukė ne tik daugiausia peržiūrų (virš 35 tūkstančių), bet ir priekaištų, kad palaikote homofobiškų pažiūrų atlikėją. Kiek jums svarbios elektroninės muzikos scenos sociopolitinės aktualijos: seksizmas, homofobija, rasinė diskriminacija ir kt.?

E. P.: Vienas kertinių mūsų vertybinių punktų – elektroninė muzika yra demokratiška, laisva, sąmoninga ir intelektuali. Elektroninė muzika nepriklauso niekam ir tuo pačiu priklauso visiems. Nepriklausomai nuo lyties, orientacijos, asmeninės praeities, rasės, tautybės ar kognityvinių gebėjimų, kiekvienas turi teisę į lygias galimybes kurti, platinti, groti ir pasirodyti visuomenei.

Kalbant apie „Ten Walls“ atvejį – nemanau, jog susilaukėme kažkokios ypatingos kritikos. Malonu, kad visuomenė sąmoningėja ir kiekvieną atvejį vertina atskirai, atmesdami nesibaigiančio linčo teismo principus. Mes už liberalias idėjas ir humanizmą. Tai reiškia, jog, vertinant bet kokį atvejį, dėmesio centre atsiduria žmogus, jo asmeninės patirtys, klaidos, pamokos, virsmai ir kt. – tai yra tikrasis liberalumas. Surinkome pakankamai įrodymų ir padarėme išvadą, jog tam tikri nuoširdūs esminiai virsmai Marijaus pasaulio matyme įvyko, todėl drąsiai kvietėme į projektą. Manau, yra skirtumas tarp sąmoningo liberalumo ir radikalaus liberalumo. Bet kas, prie ko galime pridėti žodį „radikalu“, nėra gerai.

M. P.: Žinojome, kad Marijaus pasirodymas galimai sukels kontroversijų, tad turėjome ne kartą diskutavome grynindamiesi atsakymus. Nenorėčiau gilintis į detales ir viešai vertinti kito žmogaus poelgių, tad siūlau fokusuotis į turinį. Kaip bendruomenė, siekiame burti žmones, o ne priešinti, dirbame ir bendraujame su įvairių orientacijų, rasių ir lyčių atstovais. Minėtos aktualijos yra globalios visuomenės ydos, o ne vienos nišinės scenos problema. Manau, priekaištų dėl „Ten Walls“ pasirodymo sulaukėme kur kas mažiau nei palaikymo.

Visi jūsų epizodai nufilmuoti ant stogų – kodėl pasirinkot tokį konceptą? Po TV bokšto patys pripažinot: „The highest we could legally go“ („Aukščiausiai, kiek galima užlipti legaliai“). Kur dar norėtumėt užlipti, kad ir nelegaliai?

T. L.: Su tokia komanda nėra „norėtumėt užlipti“, yra „norime – užlipsime“. Netrukus pasirodys keli epizodai, kurie taps kontrargumentais šiam klausimui. Svarbu gal pabrėžti tai, kad Lietuva yra unikali šalis, turinti labai daug kultūrinio paveldo, nacionalinės svarbos objektų ir vietų, kur keliaujame ištroškę egzotikos, o kartais net ir norėdami negalime patekti. Mūsų tikslas, tam tikra prasme, atverti neatveriamas duris.

Kol kas „Antidote“ veikla apsiriboja vaizdo epizodais, ar tai ir bus šio projekto kryptis, ar turit planų, kaip toliau vystyti savo bendruomenę?

T. L.: Darysime tai, ko reikia tam, kad vertybės, kurias deklaruojame, pasiektų kuo platesnę auditoriją. Pirmas žingsnis – pažinti, antras – pasimėgauti, trečias – patirti. Pirmi du jau atviri visiems.


0