Dialogas | Improvizacija, interpretacija, komunikacija

  • 2020 m. rugsėjo 8 d.

Improvizacija reiškia iš anksto nesuplanuotą veiksmą. Visais laikais ir visose kultūrose ji buvo svarbi muzikos dalis – pati seniausia Vakarų Europos muzika notuota tik iš dalies, paliekant erdvės atlikėjo kūrybai, o liaudies muzika iki šiol iš kartos į kartą keliauja lūpomis. Šiandienos kontekstuose improvizacija dažniausiai siejama su džiazu, o klasikinės muzikos kanonas remiasi griežtomis taisyklėmis, kur nukrypimas nuo normos laikomas klaida. Tačiau visko gyvenime nesuplanuosi, tad net ir ten, kur yra taisyklės, išlieka improvizacija. Apie tai, kas yra improvizacija, kuo ji skiriasi nuo interpretacijos, kaip improvizuojama klasikoje, džiaze ir laisvosios improvizacijos žanre, padiskutuoti susėdo du skirtingų sferų pianistai – laisvosios improvizacijos atlikėjas ARNAS MIKALKĖNAS ir klasikos virtuozas DAUMANTAS KIRILAUSKAS.

Parengė Justina Paltanavičiūtė


Kaire ar dešine

Arnas Mikalkėnas: Improvizacija – labai absktraktus dalykas. Jos absoliutas išvis neegzistuoja. Muzikoje tikroji ir grynoji improvizacija įmanoma tik tuo atveju, jei improvizatorius neturi jokių įgūdžių, pasaulėžiūros ar muzikinio konteksto. Improvizaciją, apie kurią dabar kalbame, aš traktuočiau kaip kūrybą esamuoju laiku, nes tai yra išgyventos patirtys – nesvarbu, anksčiau ar duotuoju momentu, – tad nereikėtų jos apibrėžti kaip visiškai muzikinio darinio. Kita vertus, šiandien improvizacija yra ir žanras – tai laisvoji improvizacija. Ši yra šiuolaikinės akademinės muzikos ir tam tikrų džiazo ištakų mišinys, kuriame galima aptikti net ir subkultūrinių motyvų. Tad apibūdinti žodį „improvizacija“ labai sudėtinga, gal net neįmanoma, nes į jį telpa labai daug. Bet improvizacija yra kiekvieno menininko – dailininko, muzikanto ir kitos srities kūrėjo – pradinis kūrybos etapas, nes idėja ar kūrybinis motyvas dažniausiai gimsta būtent iš jos.

Daumantas Kirilauskas: Man atrodo, visi žino, kas yra improvizacija, kaip ir žino, kas yra dviratis. Jeigu labai plačiai – improvizacija yra nesuplanuotas veiksmas ne tik mene, bet ir gyvenime. Vairuodami automobilį juk negalime numatyti, kas atvažiuos iš kairės ar iš dešinės ir kaip toje situacijoje elgsimės. Sakyčiau, improvizacija – tai elgesys ir sprendimai konkrečiu momentu, inspiruoti susiklosčiusios situacijos. Panašiai ir muzikoje: tai yra nesuplanuota kūryba ir atlikimas vienu metu.

Nors improvizacija improvizacijai nelygi: galima improvizuoti kokia nors tema arba laikytis karkaso, groti kito kūrinio variacijas, kitaip tariant, fantazuoti tam tikra muzikine tema. O galima improvizuoti ir laisvai, neturint jokio plano, visiškai spontaniškai. Man artimesnė tokia improvizacija, kuri išsitenka pagrindinių muzikos elementų ribose. Ten, kur prasideda sonorika, sunkiau suprasti, kas vyksta. Pagrindiniai pasaulio elementai yra ugnis, vanduo, oras ir žemė. Lygiai taip pat ir muzikoje man nesinori pabėgti nuo ritmo, melodijos, harmonijos ir formos. Galbūt šiuo klausimu esu gana konservatyvus.

A. M.: Improvizacija yra ir normalaus gyvenimo dalis: juk neplanuoji, kuria ranka paimsi šaukštą – kaire ar dešine.

D. K.: Bet dažniausiai paimi dešine, jeigu esi dešiniarankis.

A. M.: Jeigu dešine laikai keptuvę, paimi kaire. O grįžtant prie muzikos – smagiausias momentas improvizacijoje yra tas, kad atlikėjas ir klausytojas yra panašioje pozicijoje. Čia galima pacituoti Johną Cage’ą, kuris sakė, kad, jeigu girdi kaimyną triukšmaujant ir tas triukšmas tave erzina, pradėk jo klausytis ir tai taps muzika. Kiekvienas turime teisę organizuoti garsus savaip, svarbiausia yra atlikėjo ir klausytojo ryšys, nes improvizacija – tai stipri komunikacija. Šitas pokalbis juk irgi yra savotiška improvizacija, nes turime temą, bet nežinome, kur mūsų diskusija nuves. Tad ir muzikoje pirmiausia ieškau komunikacijos – ar ji yra, ar jos nėra, ar aš sugebu sekti visą procesą, ar ne. Dažniausiai ir vertinimas būna toks gana abstraktus: jei nesugebu sekti kūrybinio veiksmo, koncertas atrodo nelabai pavykęs, arba aš esu nepakankamai išprusęs tame kontekste, arba tiesiog nesuprantu, ką nori ištransliuoti atlikėjas.

D. K.: Tas pats ir klasikinėje muzikoje, nors atrodo – ką ten improvizuosi, juk natos užrašytos. Bet to paties kūrinio atlikimai niekada nebūna tokie patys, nes žmogus nėra kompiuteris – jis turi tam tikras kintančias vibracijas, kiekvienąkart kažkas kitaip pasislenka laike, kitaip išgaunamas garsas. Viso to suplanuoti negali net ir labai norėdamas. Pastebėjau, kad vertingiausi momentai mano koncertuose buvo tie, kai ką nors sugrodavau kitaip, nei būdavau suplanavęs – galbūt kardinaliai pakeisdavau dinamiką, nes man taip padiktavo tuometinė būsena, kurią formuoja klausytojas, ta diena, nuotaika, fizinė ir dvasinė būklė. Kuria linkme eiti toliau, padiktuoja ir pati muzikos eiga: galbūt man pasirodė, kad čia geriau būtų akordą sugroti ne garsiau, bet sužaisti elgiantis atvirkščiai. Ir tuo metu, kai pradedi elgtis spontaniškai, atlikimas įgauna gyvybės, kuri įtraukia klausytoją. Visuomet jauti, ar tavęs klauso, ar ne.

Klaida kaip galimybė

A. M.: Man tai labai siejasi su klaidos sąvoka. Grodamas stengiuosi nesureikšminti klaidos kaip klaidos, nes ji mano atlikimui turi visai kitą reikšmę – padarius neva klaidą, muzika krypsta į visai kitas puses, nei tikėtasi.

D. K.: Išties, klaida džiazo ir kitoje improvizacinėje muzikoje turi visai kitokią reikšmę nei klasikoje: improvizuojant tai yra galimybė, o akademinėje muzikoje suklydus laukia bausmė. Taip mus mokė nuo mažens: jeigu suklysi, gausi blogą pažymį. Ši baimė taip įaugusi į kraują, kad neleidžia improvizuoti. Kai viskas vyksta ne taip, kaip suplanavai, ir priimi spontaniškus sprendimus, gali jausti pasitenkinimą arba susierzinti. Prisipažinsiu – esu labai planuojantis žmogus ir, viską padaręs pagal planą, jaučiuosi labai patenkintas: net jeigu ir pakilo temperatūra, vis tiek grosiu koncerte. Aš linkęs sureikšminti žmogaus valią, fatalizmas man ne prie širdies – jeigu prisitaikau prie situacijos, vadinasi, plaukiu pasroviui. O pasroviui plaukia visi žinom kas. Tad dažnai, pasitelkęs visą savo valią, priešinuosi situacijai manydamas, kad valia yra svarbesnė už tai, kas vyksta savaime.

A. M.: Bet juk improvizacija irgi gali ir net turi turėti planą. Nemanau, kad blogai prieš koncertus tartis ar net notuoti. Spontaniškumo momentas vis tiek lieka, nes tai, kas užrašyta, gali ir neįvykti arba gali sukelti nenumatytą reakciją. Todėl ir bijau vartoti tokį aiškų terminą kaip improvizacija, nes tai labiau komponavimas realiu laiku, kai gali ištraukti kokį nors savo argumentą, įgūdį ar kitą informaciją, kuri, kaip ir diskusijoje, gali suveikti kaip argumentas, procesą nukreipiantis nauja linkme. Spontaniškumas išlieka bet kokioje muzikoje, nesvarbu, ar tai interpretacija, ar visiška improvizacija – interpretuojant išgyventos emocijos ne silpnesnės nei improvizuojant.

Improvizacija ir interpretacija

D. K.: Sakyčiau, kad klasikinėje muzikoje labiau tiktų žodis „transliuotojas“ nei „interpretatorius“, nes groji taip, kaip natūraliai girdi konkretaus autoriaus muziką, o kaip girdi, taip ir ištransliuoji. Tai nėra lengva, nes reikia mokėti atsiriboti nuo viso pasaulio, bet, jeigu pavyksta, jautiesi taip, lyg pats sektum muzikos tėkmę – kada reikia paeiti į priekį, kada atgal. Kartu esi ir laidininkas tarp kūrėjo ir publikos. Anksčiau ir J. S. Bachas, ir kiti visų pirma improvizuodavo ir iš to ką nors sukurdavo, kūryba ir improvizacija labai siejosi, todėl kiekvienas muzikantas buvo ir kūrėjas, ir atlikėjas. XX amžiuje įsivyravo kompozitoriaus kultas, o atlikėjai savo ruožtu sukūrė savąjį, tad šios sąvokos atsiskyrė. Kai P. Wittgensteinas, prieš atlikdamas M. Ravelio Koncertą kairei rankai, norėjo pasitarti su kompozitoriumi dėl tam tikrų niuansų, Ravelis jam parašė, kad atlikėjas yra vergas, tad turi kūrinį atlikti taip, kaip nori kompozitorius, be jokių savo siūlymų ar improvizacijų. Šiandien pasitaiko, kad koncertų afišose dažnai užrašomi tik kompozitorių vardai, o atlikėjai tarsi lieka nematomi.

Labai įdomi man atrodo preliudavimo tradicija, kai prieš pradedant kūrinį improvizuojama jo temomis. Ji buvo gaji senais laikais, o šiandien pasitaiko retai, nes galbūt ir klausytojas nėra tam pasiruošęs. Tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, grodamas Bachą, nelabai linkstu improvizuoti, nes tai taip tobulai parašyta, kad bijau sugadinti. Man priimtina K. Jarretto pozicija: jis yra puikus improvizatorius, bet, kai groja Bachą, viską atlieka tiksliai, kaip parašyta. Dažnai man atrodo, kad patys vertingiausi kūriniai yra pilnai užrašyti. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti improvizacijos, bet, kai kompozitorius medžiagą mintyse nešiojasi labai ilgai, ji susidėlioja „lentynose“ ir galiausiai jam nušvinta, kad yra taip ir ne kitaip, viskas yra pasverta.

A. M.: Improvizacinė muzika iš tiesų kai kuriais atvejais nesuteikia tokios satisfakcijos kaip klasikinė, kad ir klausantis įrašų, nes užfiksuota improvizacija praranda labai daug elementų: į įrašą neperkelsi aplinkos, publikos ar savijautos, kuri gali pasikeisti net ir atlikimo metu. Komponuota muzika yra labai argumentuota, jos idėja yra išnešiota, ji kaip geras statinys. Jeigu aš improvizuosiu savo kieme statydamas pašiūrę, gal ją ir pastatysiu, bet, jeigu nuspręsiu statyti naujus Kompozitorių namus, jie greičiausiai bus neveiksnūs ar net sugrius. Bet, nepaisant to, statydamas galbūt atrasiu įdomių architektūrinių sprendimų, kurie pasitarnaus kur nors kitur.

Improvizacinė muzika iš dalies yra labai performatyvi – jeigu žmogus kalba, jis juk nemeluoja, nesukuria jokios iliuzijos, kad yra ne taip, kaip tuo metu yra. Kompozicinė muzika, net ir ne programinė, turi dramaturgiją ir labai konkrečius naratyvus. Tad lyginti neverta, nes nerasime atsakymo, kas geriau ar kas įdomiau, bet didesnę išliekamąją vertę turės kompozicinė muzika, nes ji yra statinys. Improvizacinė muzika yra šiek tiek tragiško likimo – ėjo ir praėjo.

Perduoti – nebūtina

A. M.: Manau, kad specialaus perdavimo nereikia, nes gyvename gyvame laike. Improvizacija vis tiek egzistuos, kaip ir visais laikais. Kokia ji yra konkrečiu laikmečiu, lemia pasaulėžiūra ir dominuojanti estetika, o ši tikrai kis, nes kis požiūris. Net nežinau, ar tas perdavimas išvis reikalingas. Notuota muzika kitokia, nes svarbu sekti istoriškumą, jausti tam tikro laikotarpio pasaulėžiūrą. Pasaulis keičiasi, su juo ir estetika, o improvizacija visada bus šalia – kaip pradas ar kaip eksperimentas.

D. K.: Man atrodo, kad improvizacinę muziką įdomiau atlikti nei klausyti, nes čia labai svarbu dalyvauti procese.

A. M.: Iš dalies taip, bet maloniausia tuomet, kai procese dalyvauji kartu su publika. Šiuolaikinė laisvoji improvizacija apima daug estetikų, yra ir metodikos, kaip improvizuoti – tai ne tik atlikimo procesas, bet ir mokslas (dabar ir LMTA dėstome šiuolaikinę improvizaciją). Įdomu, kad improvizacinė muzika apima labai daug muzikos istorijos – daugiausia žinių apie ją gauname tradicinėje edukacinėje sistemoje, kur muzikos istorija daugiau mažiau yra Vakarų Europos vyrų muzikos istorija, o subkultūriniai žanrai į šį diskursą tarsi nepatenka. Bet realiame gyvenime jie egzistuoja ir improvizuodamas esi laisvas tą visą muzikos istoriją sutalpinti savyje, gali atlikti ir socialinę reikšmę turinčius motyvus, ir reikšti protestą, o gali ir taikytis prie aplinkos. Gali nervinti publiką, gali nenervinti. Plati pasirinkimų amplitudė mane labai žavi.

Laisvoji improvizacija ir klasika: skirtingi žanrai – tas pats atlikėjas?

D. K.: Tokių pavyzdžių nėra daug.

A. M.: Bet manau, kad tai pasirinkimo klausimas.

D. K.: Tikriausiai ne tik pasirinkimo, bet ir laiko klausimas, nes kiekvienas užsiėmimas reikalauja labai daug energijos ir atsidavimo. Tarkim, jeigu imčiau groti ne klasiką, klasikinį repertuarą turėčiau padėti į šoną, nes, savo dienos laiką dalindamas perpus ar į dar daugiau dalių, neišgaučiau norimos kokybės. Galbūt galima laiką dalinti etapais, bet kad gyvenimas labai trumpas. Ch. Corea groja ir W. A. Mozartą, ir A. Skriabiną, bet gerai, kad jis pasako, kad ten Skriabinas, nes kitaip net neatpažinčiau. Jis ką nori, tą sau ir leidžia. Kitas dalykas – visiems įdomu, kad tai Corea, o ne kas kitas groja Mozartą, nors galbūt aš, pavyzdžiui, galėčiau ir geriau.

A. M.: Bet būna ir kitaip. Turiu vieną pavyzdį – estą A. Pettą, kuris puikiai ir groja klasiką, ir improvizuoja. Jis turi labai griežtą sistemą, kuri puikiai veikia, nors jo improvizacinė muzika labai akademiška. Sakyčiau, viskas priklauso nuo požiūrio, nes akademiniam atlikėjui, turinčiam gerus atlikimo įgūdžius, platų išraiškos priemonių spektrą, adaptuotis nėra sunku.

D. K.: Bet jis neturi patirties elgtis spontaniškai. Galbūt gerai valdo instrumentą, gerai girdi harmoniją, bet psichologiškai nėra pasiruošęs netikėtumams ir „klaidoms“ – akademiškai yra išmokytas groti be jų, todėl jaučia nežinomybės baimę. Akademikai nelavina tos laisvės būsenos, kai netikėtoje situacijoje gali reaguoti ramiai, nebijai suklysti.

A. M.: Dėstydamas dažnai galvoju, kad studento išankstinė atlikėjiška patirtis turbūt yra ir jo ateitis, ir šito bijoti nereikia. Jeigu jis ateina mokytis improvizacijos, nereikia nubraukti klasikinių žinių, atvirkščiai – reikia mąstyti, kaip jį adaptuoti, kaip padėti susikurti terpę turimai patirčiai panaudoti. Mūsų katedroje LMTA studentų, atėjusių iš klasikos ir džiazo, santykis yra maždaug vienodas ir, sakyčiau, jie vienodai sėkmingai žengia laisvosios improvizacijos keliu. Žinoma, mums, dėstytojams, tenka nemažai pamąstyti apie metodikas, neužgriauti jų faktais – jeigu žmogus visą laiką grojo iš natų, o staiga jam sakai: grok iš natų, bet iš kito galo – nieko nebus. Reikia atrasti tinkamas metodikas ir išsilaisvinimas po truputį ateina. Man netgi įdomiau dirbti su klasikinį išsilavinimą turinčiais atlikėjais, nes kyla mažiau problemų su muzikos raštu, įvairiomis notacijomis, informacijos ir formos valdymu ir taip toliau. Su džiazo atlikėjais šiek tiek kitaip, nes džiazo muzika labai individuali – juk po koncertų dažniausiai sakoma „gerai groja“, o ne „gera muzika buvo“.

Išsilavinimas, požiūris ir protestas

A. M.: Neseniai viename pokalbyje per radiją man įstrigo įdomi sąvoka – menininkas-hibridas. Išties retas kūrėjas apsiriboja vienu meniniu lauku – net ir tas, kuris groja vien klasiką, retai specializuojasi atlikdamas vien, tarkime, Mozartą. Vienas įdomiausių improvizatorių P. Brötzmannas pagal išsilavinimą yra net ne muzikantas, o dailininkas. Tad iš dalies galima teigti, kad šiuolaikinę improvizaciją galėtų atlikti bet kas, bet šiame kontekste turime kalbėti ir apie įgūdį – nemanau, kad fizikas ar chemikas negali jo turėti, ir tas įgūdis nebūtinai turi remtis kokiu nors greitu techniniu grojimu – gali mokėti unikaliai išgauti garsą ar panašiai. Įgūdis visą laiką girdisi – ar būsi profesionalas, ar mėgėjas, vis tiek išgirsi, atlikėjas ar kompozitorius turi jį ar ne. Juk net ir norėdamas ką nors nutapyti, turi turėti tam tikrą techniką, kuria remdamasis valdai teptuką, nes kitaip kūrybos rezultatas bus visiška anarchija.

Žinoma, įgūdis yra labai diskutuotinas dalykas – jeigu sutikčiau panką, kuris grotų labai techniškai, sakyčiau: koks tu pankas, ne apie tai mes šitoje subkultūroje kalbame. Pankų virtuozas turi žinoti du tris akordus, o jo įgūdis yra socialinis požiūris, anarchija, protestas, tad svarbu ir valdyti estetiką, kurią nori pristatyti, nes jeigu anarchistiškai ar net nihilistiškai nusiteikęs ateini įrodinėti, kad gali improvizuoti neturėdamas reikiamo įgūdžio – nepavyks. Ir tai galioja visai muzikai.

D. K.: Ir klausytojas turėtų būti šiek tiek išsilavinęs, nes kitu atveju jam gali atrodyti, kad improvizacija pavyktų bet kam.

A. M.: Manyčiau, kad išsilavinimas klausantis nėra pats svarbiausias dalykas. Visiškai nesvarbu, ar einu į klasikinės muzikos koncertą, ar į džiazo, roko, ar laisvosios improvizacijos, svarbu, koks mano požiūris. Klasikinės muzikos klausytis negali būti neįdomu, nes jos labai aiški forma. Kalbant apie laisvąją improvizaciją ar kitokią šiuolaikinę muziką – taip, galbūt reikėtų klausytoją supažindinti su koncepcija ar idėja, kuri kartais reikalauja šiek tiek daugiau resursų. Bet jeigu ateini į koncertą nusiteikęs, kad tai nesąmonė ir neįdomu – žinoma, bus neįdomu. Tam tikra specializacija kažkiek nulemia, kad vienokia muzika patinka labiau nei kitokia, bet svarbu ugdyti požiūrį, kad geros ir blogos muzikos nėra – yra tik skirtingos pasaulėžiūros.

D. K.: Nors kartais ir klausantis to, ko iki galo nesupranti, būsena gali būti labai smagi, jeigu tik esi atviras.

A. M.: Reikėtų nepamiršti, kad laisvasis džiazas formavosi toje amerikietiškos kultūros terpėje, kuri turėjo labai stiprų politinį atspalvį, ypač tuomet, kai buvo atliekamas juodaodžių muzikantų, todėl jis gana agresyvus, aiškiai išreikštos dinamikos. Galbūt tokia estetika kam nors gali pasirodyti atstumianti, bet laisvasis džiazas yra vienas įdomiausių būdų protestuoti. Žinoma, yra ir kitų pasipriešinimo būdų: gali nekalbėti, nevalgyti, bet kai rėki – visi tave girdi. Be to, laisvajame džiaze labai daug sarkazmo, nes šis žanras daug kuo susijęs su bliuzu. Labai geri to pavyzdžiai yra „Art Ensemble of Chicago“ ar „Sun Ra Arkestra“, kurie įrodinėjo esantys ne iš Žemės planetos, atkeliavę čia tik laikinai. Viskas buvo atliekama taip rimtai, bet su didele humoro doze. Europoje požiūris į laisvąją improvizaciją šiek tiek kitoks, akademiškesnis, nes čia sąlygos jai vystytis buvo kitokios, ji įgavo visiškai kitokią dinamiką ir prasmę, nebeneša tokio didelio protesto kaip JAV.

D. K.: Mūsų lietuviškame kontekste džiazas taip pat gali būti siejamas su politiniu kontekstu ar protesto formomis. Prisiminiau 1987-uosius – pačią festivalio „Vilnius Jazz“ pradžią, kai jis dar vadinosi „Vilnius Jazz Forum“ ir vyko ant Tauro kalno. Tai sutapo su mūsų tautinio atgimimo pradžia – tuomet visi nešiodavo Vyčius ir Trispalves, taip protestuodami prieš sovietų okupaciją. Aš į mokyklą ėjau į uniformą įsisegęs festivalio ženklelį, kas irgi buvo savotiškas protestas, nes mokykloje buvo propaguojama vien tik akademinė muzika, o aš klausiausi džiazo. Galbūt ir pats susidomėjimas džiazu buvo toks netiesioginis, pasąmoninis protestas, nes tuo metu buvau jau bebaigiantis Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir labai norėjosi ką nors sugriauti – tvarkingoje koncertų salėje kitaip įjungti prožektorius ar visai užgesinti šviesas, prieš einant groti koridoriuje užsirūkyti. Išgyvenau tokį laisvės veržimosi laikotarpį.

A. M.: Aš taip pat išgyvenau tokį periodą. Kai mokiausi J. Gruodžio konservatorijoje, tie laikai, kai sodindavo į kalėjimą už tam tikros muzikos propagavimą, jau buvo pasibaigę, bet vis tiek jutau labai tradicinį dėstytojų požiūrį ar net pasipriešinimą laisvesnei saviraiškai. O man tuo metu norėjosi būti išskirtiniam, ieškojau savęs, tad džiazas irgi tapo protesto forma. Bet tas protestas turėjo visai kitokią reikšmę – dažniausiai viską dariau kitaip ne dėl pačios muzikos, o dėl protesto, nes visų svarbiausia buvo neatitikti dėstytojų diegiamų standartų ir būti kitokiam, nei reikalaujama.

Dabar tokio pojūčio nebeturiu, nes neturiu prieš ką protestuoti – gyvenu demokratinėje valstybėje, kur savo nuomonę galiu išsakyti kaip tik noriu, be to, protestas ir neveiktų, nes nepretenduoju į dideles sales, būnu savo auditorijoje ir man to pakanka. Dabar man kur kas įdomiau eksperimentas, ieškojimas ir atradimas, taip pat metodikos sisteminimas: kaip galiu gerinti savo atlikimo įgūdį, kaip galiu kolegas daryti geresniais, kaip galiu iš jų mokytis. Man atrodo, kad protestas, ypač dėl paties protesto, yra gana individualus dalykas, o perdėtas individualizmas dažniausiai žudo muziką. Man sunku groti su kolegomis, kurie pernelyg daug reikšmės skiria sau, o ne pačiam muzikos procesui ir vienas kito klausymuisi.

Kompromisai ir susiklausymas

D. K.: Klausymas apskritai yra vienas pagrindinių dalykų muzikoje, todėl ne visi žmonės tinka groti vieni su kitais. Man taip pat su vienais sekasi geriau, su kitais blogiau. Jeigu bent vienas žmogus ansamblyje nejaučia draivo ir kaifo, o tik atlieka išsikeltą užduotį, muzikoje nėra atitinkamos tėkmės ir nejauti malonumo ją grodamas. Kartais scenos partneris nori, kad ir tu vykdytum jo iškeltą užduotį. Tokie scenos santykiai man netinka, nes įvaro baimę ir verčia galvoti vien apie tai, kaip tuos reikalavimus įvykdyti. Žinoma, prieš grojant kartu, galima daug ką aptarti, bet visų svarbiausia – rasti bendrą kvėpavimą, bendrą girdėjimą.

A. M.: Improvizacinėje muzikoje svarbu išskirti solo improvizaciją ir kolektyvinę improvizaciją. Pasiruošimas improvizacijai – grupinei ar ne – vyksta solo būdu. Improvizuodamas solo, gali išdėstyti bet kokias savo mintis, tarsi tapydamas paveikslą, ir niekas tau neprieštaraus, bet tai nėra taip smagu kaip grupėje, kur dinamika ir aktyvumas visai kitokie. Be galo svarbi tolerancija, nes turi suvokti kito muzikanto patirtis ir jas priimti, nors jos gali būti visiškai nepriimtinos.

D. K.: Turi nusileisti ir daryti kompromisus.

A. M.: Ir jeigu nepadarysi, gali ištikti visiškas fiasko.

D. K.: Kas smagiau, labai priklauso ir nuo žmogaus tipo: vienam labai patinka komunikacijos procesas scenoje, kitas, kaip aš, nemėgsta eiti į kompromisus. Yra labai gerų improvizatorių, kurie daug groja vieni, pavyzdžiui, K. Jarrettas – pastaruoju metu daug klausau jo vieno, ne trio sudėties. Estetinį malonumą man suteikia tai, kaip jis valdo instrumentą ir visas jo intelektas, išsiskleidžiantis improvizacijose – jauti, kad tai, ką jis daro, yra įdomu ir neatsitiktina. Genialu. Nors šiuos momentus galima apčiuopti ir duete ar trio. Grodamas solo esi nepriklausomas nuo kito žmogaus minčių ir patirčių, tad tokiu būdu gali išsisakyti. Tuo pačiu ir nieko nenuslėpsi – tai bus tikriausias tavo vidaus atspindys.

A. M.: Improvizuodamas ansamblyje visuomet rizikuoji, ypač dalyvaudamas tarptautiniuose projektuose, kai einama tiesiai į sceną, be repeticijų. Čia jau sėkmę ar nesėkmę lemia ne įgūdžiai, o visiškas atsitiktinumas. Todėl smagiausia groti su tais muzikantais, kuriuos gerai pažįsti ir kuriuos grodamas gali skaityti, nuspėti jų spontaniškumą ir greitai reaguoti. Gaila, kad dabar gyvename labai projektiniame pasaulyje, tad ansambliškumas improvizacinės muzikos žanre nyksta. Klasikinėje muzikoje styginių kvarteto, ansamblio žanras vis dar labai svarbūs. Projektiškumas iš dalies irgi yra įdomus reiškinys, nes reiškia kontrastus, naujus veidus, visuomet įdomu, kaip viskas veiks. Bet visgi manau, kad laimingas muzikantas yra tas, kuris gali muzikuoti su savo pastoviu kolektyvu.

D. K.: Klasikinėje muzikoje gelbsti tai, kad daug kas yra užrašyta. Jeigu atvažiuos kolega iš užsienio ir mes turėsime tik dvi repeticijas, vis tiek abu būsime išmokę medžiagą, beliks tik susigroti ir pagauti bendrą kvėpavimą. Su gerais kolektyvais labai smagu groti. Daug kas priklauso ir nuo dirigento asmenybės – ar jis tave atpalaiduoja, ar atvirkščiai – išgąsdina. Bet aš daugiausiai groju vienas, nes didžioji dalis fortepijono repertuaro yra solo, ir jo yra tiek, kad per visą gyvenimą nespėsiu pagroti. Juk paveikslą irgi tapo ne kolektyvas, o vienas dailininkas. Klasikinio pianisto gyvenimas yra asketo vienišiaus gyvenimas, ir jis man labai priimtinas. Todėl ir karantinas man labai tiko, nes galėjau atsiriboti nuo pasaulio ir būdamas vienas daug ką nuveikti.


0