Rūtos Mur meilės istorija trumpai
- 2020 m. rugsėjo 1 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Liepą Rūta Mur visiems papasakojo savo meilės istoriją. Albumas „Love Story Short“ buvo palydėtas ir debiutinio solo koncerto – žvakėms apšviečiant raudonojo vyno taures Vilniaus klube „Legendos“.
Dabar Rūtos gyvenimas visai naminis. Vasarą leidžia Klaipėdoje prie jūros ir blaško galvą po svarbaus vakaro. Juokauja, kad jaučiasi lyg ką tik pagimdžiusi, todėl reikia laiko atsigauti. Karantiną irgi išgyveno lengvai – jau nuo spalio apsigyvenusi gimtojoje Klaipėdoje jautė ramybę: „Nebuvo spaudimo kažkuo būti, privalėti daryti. Buvau kaip augalas. Tiesiog augau ir džiaugiausi saulės šviesa. Man daugiau nieko nereikėjo.“
Meilė, nustojusi kvėpuoti
Albume Rūta pasakoja jau pasibaigusios meilės istoriją. Ji liūdna, melancholiška, pati pradėjusi ir nustojusi kvėpuoti. Devynios dainos gimė per devynis mėnesius, išgyvenimo metu – parašydavo dainą ir nusiųsdavo žmogui, kuriam albumas ir skirtas.
Visas patirtis Rūta Mur katalogizuoja beveik kasdien jau aštuonerius metus, todėl ir dabar prieš albumo pristatymo koncertą išsirinko tekstus iš užrašų knygelės telefone – juos skaitė tarp dainų. Rūtai jau nebesunku po visko ištransliuoti savo jausmus: „Jau esu tik pasakotoja, ne išgyventoja. Aš kitokia ir mano požiūris į meilę kitoks. Dabar patirtis stengiuosi priimti kaip dovaną ir prisiminti su dėkingumu. Bet džiaugiuosi savimi, myliu gyvenimą su visomis duobėmis. Nieko nesigailiu, nes tai yra mano asmenybės progresas.“
Ji ilgai atidėliojo albumo išleidimą, tačiau po pokalbių su draugais suprato, kad eilinį kartą į viską žiūri per jautriai. „Iš pagarbos sau, praeities Rūtai, kuri išgyveno tuos dalykus, turėjau išleisti albumą. Priėmiau, ką jaučiau, ir nežadu dėl to jaustis kvailai“, – įsitikinusi Rūta Mur.
„Tai buvo pirmasis autorinis pasirodymas, žmonės atėjo tik dėl manęs, – pasakoja pašnekovė. – Prieš koncertą pasitikėjau savimi, bet vėliau pagalvojau: o jeigu niekas neateis? Feisbuke mane seka daug žmonių, bet gali būti, kad dainuosiu penkiolikai… Buvo sudėtinga organizuoti viską pačiai. Turėjau apgalvoti ne tik meninius sprendimus, bet ir rasti apšvietėją, garsistą. Į koncertą ėjau kaip į savo jubiliejaus šventę, kur susirinks brangūs žmonės ir švęs mane. Pasirodžiau labai atvira ir apsinuoginusi. Man labai svarbu būti išklausytai – per muziką išreiškiu savo jausmus ir istoriją.“
Žinoma, pasiliko kai ką ir sau. Sako, kad viskam parodyti reikėtų susukti dokumentinį filmą – to labsai norėtų. Kinematografija jos gyvenime užima svarbią vietą – kurdama muziką galvoje pirmiausia mato vaizdą, kaip jaučiasi, ką veikia, kaip atrodo tam tikroje vietoje. Vėliau vizija pereina į garsą. Viena didžiausių jos svajonių – sukurti muziką kino filmui: „Žaviuosi kompozitoriumi Vangeliu – visi jo darbai (filmai „Blade Runner“, „Chariots of Fire“ – R. G.) kupini emocijų. Norėčiau sukurti garsą „aštuoniasdešimtuosius“ primenančiam filmui kaip „Call Me by Your Name“ ar futuristiniam serialui. Neseniai parašiau muziką režisierės Monikos Klimaitės poezijos performansui „Nerkis iš kailio“, dirbau su Dalios Mikonytės audiovizualiniu projektu „bust“. Mėgstu įšokti į kito vizualą ir savo garsu jį apipinti.“
Nėra nieko banalaus
Meilė Rūtai yra svarbiausias dalykas. Ji negyvena dėl nieko kito. Įsimylėjimas, meilė, buvimas santykiuose klaipėdietei yra pagrindas, o iš jo gimsta daug muzikos, pažinčių, naujų galimybių. Kai širdis atvira, pačiai lengviau kvėpuoti ir būti, sako Rūta. Jai nėra banalių temų: jei norisi ką nors išrėkti, tą daro dainomis.
Klausydamasi akimis keliauju augalų tatuiruotėmis pašnekovei ant rankų. Ji pirštu duria į muilinę guboją smulkiais žiedeliais ant dilbio: „Ši atsirado iš meilės jūrai ir Klaipėdai, kurioje užaugau. Jūra man kvepia muiline guboja – kvapas toks šiltas, malonus, jaučiuosi, lyg vėl būčiau saugi mamos įsčiose. Gal atrodo banalu, bet jeigu tai man svarbu, kodėl turėčiau slėpti?“
Klaipėdoje ji girdi savo balsą ir širdį. Didieji miestai, anot Rūtos, turi daug potencialo, bet uostamiestyje jaučia daugiau kūrybinės erdvės. „Kai gyvenau sostinėje, jaučiau per daug skubėjimo, susireikšminimo ir spaudimo nieko nepraleisti. Vilniuje sunkiau susitaikyti su savo vienatve, o Klaipėdoje patogiai jaučiuosi viena, lyg senė ir jūra (juokiasi). Vilniuje manyje atgimsta kaukiantis vienišas vilkas, jaučiantis nepasotinamą tuštumą. Nenoriu ten savęs pamesti. O kada nors, kai galėsiu visada savyje rasti tylią šventovę, galėsiu gyventi net ir Los Andžele“, – įsitikinusi kūrėja.
Meilė „aštuoniasdešimtiesiems“
Bet kol kas ji Lietuvoje. Nors ir skamba vakarietiškai – daug kas Rūtos Mur balsui ieško palyginimų ir sąsajų. Tai, švelniai tariant, ją erzina: „Norėčiau tokių kalbų nebegirdėti. Po koncerto, būna, prieina žmogus ir klausia, ar čia tikrai mano balsas, kas mano prodiuseris. Jis netiki. Kai pasakau, kad viską darau pati, mane su kuo nors palygina, nes viskas manyje yra kitaip: pradedant išvaizda, baigiant balsu. Kai kuriems tai yra savo ego paglostymas, melomaniškos prigimties demonstravimas. Pati nematau prasmės lyginti to, kas nesulyginama. Kalbu apie viską gyvenime, kuriame nieko nebūna du kartus.“
Ieškoma palyginimo ne tik balsui, bet ir skambesiui. Ir nenuostabu, nes „Love Story Short“ irgi skamba kaip iš madingų „aštuoniasdešimtųjų“. Kažkada Rūta buvo užsiminusi, kad meilė tiems laikams atėjo išgirdus „Bronski Beat“ dainą „Smalltown Boy“. Klausiu, kodėl mes romantizuojame ir ilgimės to, ko niekuomet nepatyrėme? „Pasak mano mamos, to laikmečio dainose – atviros kortos. Myli arba nemyli, skauda arba ne. Tas nuoširdumas, vaikiškas naivumas mane žavi. Ten viskas buvo nauja, judesiai tokie tikri, įdomūs, perdėti. Buvo eksperimento laikai. Be to, tai vienintelė muzika, pagal kurią galiu šokti. Nebuvo taip, kad atsisėdau ir pradėjau tą stilių imituoti. Nesirėmiau pavyzdžiais, viskas ėjo iš širdies. Spaudžiau klavišus ir muzika išplaukė pati“, – kalba Rūta Mur.
Muzika išplaukia ir vėliau gyvena atskirą gyvenimą, tęsia atlikėja. Kur? Geriausia, kad jos klausytume visiškoje vienatvėje ir labai intymiai šiltą vasaros naktį: „Žmonės kalba ir apie seksualumą mano muzikoje: kai kas pagal ją mylisi. Pati to negirdžiu, bet, vadinasi, kitus pasiekia dalis, kurios nepastebiu… Klube „Legendos“ muzika suskambėjo tobulai – žmonės tyliai kalbėjosi, valgė, gėrė, o aš dainavau. Dainos papildė išgyvenimą ir buvo sudedamoji vakaro dalis.“
Trupiniai ir pyragai
Prieš kelerius metus viename interviu Rūta užsiminė apie žemą Lietuvos atlikėjų savivertę ir nepasitikėjimą savimi. Ji ir pati jaučia, kad dažnai reikia patvirtinimo iš aplinkos paleidus muziką į viešumą. „Mūsų kūrėjų kokybė sparčiai kyla ir labai smagu, kad ieškome savęs per garsą. Visgi esame labai griežti patys sau, baudžiame, klausomės kritikos. Aš ja netikiu. Išmintingas žmogus pasakys patarimą tik paklaustas – tai brandaus žmogaus požiūris. Nereikia kišti savo komentarų ten, kur jų neprašo.
Manau, kad žmogus scenoje padaro tiek, kiek tą vakarą gali. Gal nesuvaldė balso, gal galėjo pajudėti kitaip… Ir tebūnie! Kas sugalvojo tobulumo iliuziją? Po fakto negali nieko pakeisti, kritikuoti koncertą – tai kritikuoti praeitį, o praeitis neegzistuoja. Bent jau kol neturime laiko mašinos. Dar blogiau, kai pradedi ta kritika vadovautis kurdamas ir pasuki kryptimi, kuria nenorėjai. Svarbiausia būti savimi, turėti stuburą ir tikėti. Jei netiki – nedaryk ir ieškok kitos srities“, – gūžteli pečiais Rūta.
Su laiku ji pradėjo jausti ne tik kūrybos, bet ir savo jausmų vertę. Čia ji dėkoja meilei, kuri padeda stipriai augti kaip asmenybei ir pažinti save. Su amžiumi Rūta geriau supranta, ko jai reikia, nebepuola į meiles, kurios naikina, nes tada reiktų lipdyti save iš naujo: „Kartais visata mums siunčia žmogų, kuriuo bando mūsų ribas. Pameta trupinius ir žiūri, ar juos paimsi. Jei paimi, vadinasi, tau tiek ir užtenka – daugiau už trupinius ir negausi. Bet ateina laikas, kai suvoki, kad trupinių negana, ir imi laukti didžiosios meilės, gyvenimo žuvies, pyrago. Išmokau nebūti su žmonėmis, kurie manęs neverti ir man netinka. Jei esi blogame santykyje, gyvenimas vėliau vis vien susidės taip, kad liktum vienas. Labai svarbu išlaikyti savo standartus. Reikia laukti ir būti – žinau, kad visi gausime savo pyragą.“
