Žurnalas „Druskomanija“: Viskas turėjo būti kitaip!
- 2020 m. rugpjūčio 28 d.
Daina Dubauskaitė
Man, tau, tūkstančiams ir milijonams aplink ir toli. Pasaulis ką tik buvo pasidaręs labai mažas ir artimas, o dabar (dabar – tai kovo 16-oji, ir aš nenutuokiu, ar kuri nors iš šių eilučių bus prasminga balandį ar gegužę) – sumažėjęs iki tavo buto dydžio.
Dviem savaitėmis vėliau, nei žadėjau leidinio redaktorei, šįvakar išsiųsiu šį straipsnį, o Lietuvoje iki tol, matyt, bus nustatyti dar keli koronaviruso atvejai. Šiuo metu jų… keturiolika? Sugebėjau jau pamesti skaičių, nes šiandien, pirmąją oficialaus karantino šalyje dieną, pažadėjau sau mažiau laiko skirti nenutrūkstamam žinių srautui ir daugiau – gyvenimui. Lėtam – aš niekur nebeskubu. Neturiu su niekuo susitikti.
Greičiausiai išsiųsiu straipsnį jau po to, kai septintą vakaro eisiu į savo balkoną ir plosiu gydytojams, policininkams, maisto prekių parduotuvių darbuotojams ir visiems kitiems, kurie negali sau leisti sėdėti namie dėl to, kad ramiai sėdėtume mes.
Italai balkonuose šoka ir dainuoja, ispanai – žaidžia bingo. Manau, tik laiko – ir šylančio oro – klausimas, kai ir mes pradėsime ne tik ploti, bet ir komunikuoti tarpusavyje. O gal liko tik keturios dienos iki pirmojo Lietuvoje masinio vakarėlio balkonuose? Nežinau, ar dera dabar triukšmauti po dešimtos vakaro. Bet gal kaimynai kaip tik veikiau apsidžiaugs ir prisijungs, nei ims skambinti ir taip užimtiems pareigūnams?
Taip, šis straipsnis turėtų būti apie vakarėlius. „Ką jaunam žmogui duoda reivai?“ – klausė manęs leidinio redaktorė susirašinėjimo pradžioje. Suprask, kaip vakarėliai pakeitė tavo gyvenimą. Tuomet nusprendžiau, kad mano patirtis iš esmės niekam jau nebeįdomi. Man trisdešimt šešeri, ir tas gyvenimas pasikeitė – gal „Nokia Plug In“, gal „Gravity“, gal „RyRalio“ šokiuose laive Nemune, o gal stebint, kaip striptizo šokėja raivosi pagal „I’ll Be Gone“ – taip seniai, kad nuo tada spėjo užaugti nauja karta tų, kurių gyvenimai keičiasi dabar. Jie dabar tokie pat ištroškę ir naivūs, kupini arkliškos sveikatos ir didelių planų.
Aš net pakamantinėjau porą man labai simpatiškų dvidešimtmečių – viena jų, Sandra, jau spėjo ir ziną išleisti, ir vakarėlių priorganizuoti, ir klube „Lizdas“ įsidarbinti. Eivydas prieš keletą metų įsiprašė į sąrašą „Lofte“, kur grojo AraabMuzik – tiesiog parašė Viktorui Diawarai ir tiesiai šviesiai paaiškino, kad neturi pinigų. Ir dar mama iš vakarėlio nenorėjo važiuoti pasiimti… Dabar jis važinėja groti į Šiaulius, Berlyną, kuria užsidaręs nuomojamo buto prie Vilniaus geležinkelio stoties miegamajame.
Kodėl aš vartoju esamąjį laiką?! Dabar liko tik miegamasis ir kūryba. Šiauliai, Berlynas ir „Lizdas“ nutolo per šviesmetį, per atšauktus renginius ir festivalius, per uždarytus barus ir klubus, per nutrauktus skrydžius ir uždarytas valstybių sienas, per raginimą be svarbios priežasties nejudėti šalies viduje.
Praėjusį ketvirtadienį, kovo 12-ąją, „su darbais“ važiavau į Vilnių – kviečiau ir mylimąjį kartu, bet jis kaip tik pradėjo ruoštis būsimam kovo 14-osios vakarėliui klube „Opium“. Su Intergalactic Gary, tikrai ne vieno gyvenimą pakeitusiu artistu. Jis, beje, daug metų prie pajamų iš didžėjavimo prisidurdavo klijuodamas architektūrinius maketus. Kruopštus, didelio atidumo reikalaujantis darbas. Dabar tik groja.
Dabar? Kodėl aš sakau „dabar“? Vakarėlio, kaip ir tūkstančių kitų tą vakarą aplink pasaulį, nebuvo. Ir ruoštis nebereikėjo, kaip sužinojau maždaug ties Elektrėnais. Kol atvažiavau į Vilnių ir užsukau į „Briusly“ pasilabinti su buvusiais kolegomis, jie jau buvo užsidarę ekstra posėdžiui. Po jo viena pirmųjų sužinojau, kad diskotekų artimiausiu metu nebus. Į ateitį nustumtas ir vos per porą metų legenda sugebėjęs tapti klubą iki miesto išplečiantis projektas „Alfavilnius“.
Tada ėjau į ŠMC kavinę, dar tik pradedančią naują savo gyvenimą. Puikus žmogus Juozas, kuris rūpinasi ir „Naujais vėjais“, sėdėjo susiėmęs už galvos ir skaičiavo, kiek čia žmonių dabar galės įleisti, kad atstumas tarp jų būtų saugus. Kavinėje ėmiau interviu iš kino režisierių, jau spėjusių savo darbus pristatyti Kanuose ir Berlyne. Jau spėjusių, gal prieš porą valandų iki susitikimo, sužinoti, kad „Kino pavasaris“ persikėlė į internetą. Na, bent jau jų trumpametražiai neatšaukti – į internetą persikėlė kartu su visu festivaliu. Žiauriai patiko Vytauto Katkaus „Kolektyviniai sodai“. Rekomenduoju.
Šiandien, kovo 16-ąją, ŠMC kavinė nebedirba, o „Briusly“ siūlo maistą išsinešti. Negi tikrai kavinėje nebegroja tie saldoki business techno miksai, šiek tiek per garsiai? Gal groja, juk virėjai turėtų būti įpratę prie tokios darbinės atmosferos. Geriau tegu grotų.
„Aš dabar taip noriu bendrauti, nors šiaip nebelabai mėgstu žmonių, bet dabar ypač noriu“, – vakar kopdama Parodos kalnu į Žaliakalnį puškavau draugei vaizdo žinutę. Aš niekada nesiunčiu vaizdo žinučių. Iki karantino buvo likusios dar kokios aštuonios valandos.
Man truputį vėl septyniolika ir truputį vėl labai norėtųsi šį penktadienį eiti į „džiazbarį“ Laisvės alėjoje, kur Dusia gros hausą. Net visai nepykčiau ant tėvo, kad jis per anksti atvažiavo pasiimti. Užtektų valandos.
Paimčiau interviu iš kokių dešimties didžėjų, ko nedariau jau gal dvejus metus, pasiklausčiau, kaip jiems sekasi, ką naujo sukūrė per karantiną, gal kokį visai naują meną nusprendė išbandyti. Viskas labai įdomu. Kaip visi gyvena?!
Taigi klausimas nebe „kaip tavo gyvenimą pakeitė vakarėliai?“. Klausimų apskritai nebėra. Yra tik tūkstančiai intensyviau besisukančių elektros skaitiklių namuose, netekčių ir nusivylimų, jaudulio ir nerimo. Kažkam naujų hobių. Gal net verslų. Kažkam sustiprėjusių ar akyse žlungančių santykių. Ir daug mažų pasvajojimų apie tai, kaip bus malonu apsikabinti toje pat šokių aikštelėje, kurioje pirmąkart nustebai, įtikėjai, verkei, glaudei delnus, prakaitavai, troškai, vėlavai išeiti namo. Labai tikiuosi, kad toje pat šokių aikštelėje. Kol kas tebūnie balkone.
Jei šis tekstas išvys dienos šviesą, vadinasi, viskas gerai. Vėl taip.
Festivalis „Druskomanija“ vyksta iki rugpjūčio 31 d.