Žurnalas „Druskomanija“: Iš koncertų salių išlaisvinti skambesiai

  • 2020 m. rugpjūčio 25 d.

Ugnius Babinskas

Muzika, ypač klasikinė, dažniausiai atliekama įprasto koncerto scenarijumi, kuriame esama labai aiškių ribų tarp klausytojų bei atlikėjų, nemažai istoriškai susiformavusių konvencijų, numatančių, kaip kūriniai turėtų būti atliekami ir kaip jų reikėtų klausytis. Koncertų salės pirmiausia Vakarų, o vėliau – likusiame pasaulyje jau daug šimtmečių laikomos standartine muzikavimo vieta. Tačiau muzikos ir erdvių sąveikos formų įvairovė kur kas spalvingesnė, o geografija – be galo plati.

Šiuolaikiniai menininkai vis dažniau kvestionuoja tradicines muzikavimo konvencijas, kritiškai ir kūrybiškai mesdami iššūkį ne tik koncerto formatui, bet ir apskritai ieškodami naujų erdvinės saviraiškos būdų, formuojančių netikėčiausius garsynų, klausytojų ir aplinkos žaismo pavidalus, kurių aptarimui nepakanka vien akustikos ir estetikos sąvokų.

Įvietinta – specialiai unikalioms erdvėms sukomponuota ar joms pritaikyta atlikti – muzika atveria naujas socialinių, politinių ir kultūrinių problemų apmąstymo galimybes ar paprasčiausiai sudaro sąlygas naujai suvokti įvairias kasdienes ar neįprastas vietas. Miškai, skersgatviai, vandens rezervuarai, smėlio karjerai, ligoninės ir kalėjimai – tai tik maža dalis erdvių, kuriose muzikiniai įvykiai gali įgyti naujų reikšmių, o kompozicijos nuskambėti visiškai kitaip nei koncertų salėje. Savo ruožtu kūrėjams tai sudaro sąlygas autorinei kūrybai suteikti išskirtinių paveikumo kokybių.

Štai italų kompozitorius ir pianistas Ludovico Einaudi, bendradarbiaudamas su aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“, parašė originalų opusą „Elegija Arkčiai“ (Elegy for the Arctic), kurį koncertiniu fortepijonu 2016 m. birželį atliko viduryje Arkties vandenyno, tirpstančių, pasirodymo metu griūvančių Norvegijos ledynų apsuptyje, ant plūduriuojančios platformos. Nors šis pasirodymas laikytinas gerai surežisuota viešųjų ryšių ir politinės komunikacijos akcija, skirta atkreipti dėmesį į žalingos klimato kaitos keliamus iššūkius, jos koncepcijos įgalintas, kvapą gniaužiantis estetinis paveikumas sukuria prielaidas susimąstymui, kuris vargu ar būtų pasiektas kūrinio klausantis ištaigingoje filharmonijoje.

Tačiau originalių erdvės, muzikos, atlikėjų ir auditorijos sampynų pavyzdžių esama kur kas daugiau ir ne tik užsienyje. Lietuvos kūrėjai ir muzikantai, kuratoriai ir renginių organizatoriai įnirtingai stengiasi nustebinti vis labiau dėmesio bei laiko stokojančią publiką, kuri, gyvendama kultūrinės produkcijos pertekliaus ir intensyvaus informacinio triukšmo sąlygomis, tampa vis išrankesnė. Apžvelkime keletą ryškiausių pavyzdžių bei svarbiausių tendencijų.

Muzika – tai ne tik natos ir garsai

Dar 1994 m. dirigento Donato Katkaus įkurtas Šv. Kristoforo orkestras, kuriam jis vadovavo iki pat 2018-ųjų, yra atlikęs nemažai įvairios muzikos netikėčiausiose vietose. Kolektyvui teko pasirodyti scenoje, apsuptoje ne sienų, bet saulės kepinamo smėlio žvirgždo kopų – 2003 m. specialiu užsakymu kviestiniams svečiams jie atliko muzikinę programą Trakų žvyro karjere. Šio pasirodymo metu D. Katkui šovė idėja padiriguoti ne tik savo orkestrui, tačiau ir... ekskavatoriams. Išrikiavus dešimtis sunkiasvorių, kasybai naudojamų mašinų su šalia jų stovinčiais, mėlynais kombinezonais vilkinčiais, baltomis pirštinėmis mūvinčiais darbininkais, dirigentas rankos mostu nurodė jiems sulipti į kabinas, o vėliau grakščiais batutos judesiais atlikti improvizuotą kylančių ir nusileidžiančių kasimo kaušų, variklio burzgesių ir garsinių signalų „simfoniją“, kurią karūnavo bendra industrinių mašinų ir orkestro muzikinė partija.

Tai buvo toli gražu ne vienintelis kartas, kai kolektyvas nestandartiniuose koncertuose išnaudodavo performatyvius, stipriems įspūdžiams žadinti skirtus sprendimus. Po metų, 2004-aisiais, vykusiame Kristupo vasaros festivalio koncerte Kalnų parke, muzikantams atliekant savo programą, tuo pat metu dangų lėktuvu raižė legendinis Lietuvos pilotas Jurgis Kairys: ausinėse klausydamas atliekamos muzikos, jis atliko įvairius akrobatinius triukus, skambiai įvardytus „oro baleto“ sąvoka.

Dar vienas paminėtinas įvykis – 2013 m. sugrotas specialus orkestro koncertas Trakų rajone, netoli Aukštadvario esančioje Velnio duobėje. Jo metu, šalia kitų Lietuvos kompozitorių kūrinių, skambėjo specialiai šiam pasirodymui parašytas Gintaro Sodeikos opusas „Tuba plumbum D'N'G“. Renginys suorganizuotas kaip tarptautinio projekto „New Music: New Audiences (NewAud)“ dalis.

Pastaroji iniciatyva – tai 17 šalių ansamblius, kompozitorių asociacijas, muzikos informacijos centrus ir autorių teisių asociacijas jungiantis tinklas. Jo veiklos tikslas – demonstruoti naujus muzikos koncertų formatus, orientuojantis į kuo didesnį publikos pasiekiamumą, visapusišką jos įtraukimą į aktyvų muzikos klausymąsi.

Tiek minėti Šv. Kristoforo orkestro pasirodymai bei buvusio jo meno vadovo sumanymai, tiek šis projektas iliustruoja koncertų organizavimo tendenciją, ryškiai pasireiškiančią nūdienoje – tai bandymai muzikos koncerto formai suteikti meninę vertę, papildančią ar kartais netgi nustelbiančią pačios muzikos meniškumą. Tokiame kontekste muzikos įtaigumas konstruojamas ne tik užrašytomis natomis ir techniškai kokybišku atlikimu, bet ir režisuojant ar improvizuojant vizualumo, performatyvumo, interaktyvumo elementų visumą.

Naujų klasikinės muzikos atlikimo formų bei erdvių paieška gali būti nulemta ne tik kūrybinių, bet ir komunikacinių sumetimų, kuriais siekiama plėsti klausytojų ratą ir kuo labiau juos sudominti. „Tam, kad orkestras išsilaikytų ir galėtų Šv. Kotrynos bažnyčioje groti Haydną, mes turime užsiiminėti kitais dalykais – tam, kad patrauktume dėmesį, kad visi žinotų, kas yra Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Mūsų atliktas darbas visų pirmiausia buvo tarnavimas klausytojams, Lietuvos klasikinės kultūros puoselėjimas“, – apie savo kūrybinių sprendimų motyvus pasakojo buvęs orkestro vadovas D. Katkus.

Naujieji miestų įgarsinimai – tarp pažinimo ir meninio tyrimo

Nagrinėdami įvietintos muzikos reiškinį, galime išskirti kur kas daugiau kūrybinių bei performatyvių praktikų, neapsiribojančių vien naujų koncerto pavidalų paieška ar siekiu sudaryti sąlygas Lietuvos bei pasaulinei klasikai suskambėti kitoniškai vien dėl to, kad ji grojama neįprastose erdvėse. Muzika yra tuo labiau įvietinta, kuo labiau jos kūryba bei atlikimas originaliai atliepia, kūrybiškai papildo ir pažintiniu požiūriu išplečia tam tikras erdves. Ne tik gamtos, bet ir miesto erdves, kurių originali paskirtis gali būti visai nesusijusi nei su menu, nei su įprastai suprantama kultūra.

Vienas tokių muzikinių projektų – tai kompozitorės ir kuratorės Jutos Pranulytės chorinės muzikos kūrinys „Vandenys“, sukurtas kartu su vizualizacijų kūrėju Luku Vytautu Dagiliu ir šviesų dailininku Arvydu Buinausku. Jolitos Vaitkevičienės vadovaujamas merginų choras „Liepaitės“ šį kūrinį atliko 2018 m. spalį netikėtoje vietoje – Liepkalnio vandens saugykloje, pastatytoje dar 1916 m.

Rezervuaras pasižymi išskirtinėmis akustinėmis ir architektūrinėmis savybėmis – 5 metrų gylyje įrengtos itin didelio tūrio bei apskritos formos industrinės patalpos viršuje esama įspūdingo, kolonomis į grindis besiremiančio kupolo, o jame aidas gali atsikartoti iki 5 ar netgi 6 kartų. Vandens motyvus menančios, dinamiškai raibuliuojančios šviesos ir ratu palei apskritą patalpos liniją išsirikiavusio choro balsų pripildytoje erdvėje publika turėjo galimybę „maudytis“ girdėdama atmosferinius tekančio vandens, lietaus, krioklių skambesio garsus ir klausydamasi lietuvių, švedų, arabų, mandarinų ir kitomis kalbomis dainuojamų bei tariamų patarlių apie skystį, be kurio nebūtų įmanoma jokia gyvybė.

„Kūrinio „Vandenys“ atsiradimą inspiravo erdvė – pamačiusi ir išgirdusi Liepkalnio vandens saugyklą supratau, kad ji ypatinga, dėl to reikia sukurti būtent jai specifiškai skirtą kūrinį. Taip atsirado tai, ką pati vadinu erdviniu-atmosferiniu-choriniu veiksmu. Man taip pat labai artimi gamtos elementai – žemė, vanduo, oras... Jie vienaip ar kitaip atsikartoja ne vienoje mano kompozicijoje“, – apie sumanymą parašyti įvietintos muzikos kūrinį pasakojo kompozitorė J. Pranulytė.

Erdvė šiai kompozitorei yra ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir instrumentas, galiausiai – kūrybinių apmąstymų ir muzikinės vaizduotės objektas. „Erdvė man yra neatsiejama kūrinio suvokimo dalis. Istoriškai, daugelis kompozitorių rinkosi apie tai nekalbėti, tačiau jaučiu, kad šiandienos kūrėjams – tai savaime suprantamas dalykas ir mes visi kurdami dažniausiai pagalvojame apie vietą, kurioje skambės kūrinys“, – teigė jaunoji muzikė.

Vaizduotės pasivaikščiojimai su muzikuojančia atmintimi

Kaip rodo aptarti pavyzdžiai, grakščiam muzikos bei vietos sąskambiui būtina daugialypė sinergija, kuri meniniu požiūriu paveiki tiek, kiek kūrėjai bei įvykių organizatoriai išdirba ją ne tik estetiškai, bet ir konceptualiai. Šiuo požiūriu svarbus tampa ne tik muzikos, bet ir garso menas – tarpdisciplininėmis raiškos formomis pasireiškiančios kūrybinės praktikos bei jų rezultatai, dažnai įgyjantys meninio tyrimo pobūdį ar netgi tiesiogiai persidengiantys su įvairių mokslų sritimis.

(Psicho)akustika, aplinkos garsų įrašai, urbanistinių garsovaizdžių tyrinėjimai, audioskulptūros, triukšmo (ne)muzika, garsinė kraštotyra, garso instaliacijos – tai tik keletas tarpusavyje susipynusių, konceptualiai sunkiai apčiuopiamomis skirtimis besiribojančių sričių, nagrinėjančių ne tik ir ne tiek muzikos-erdvės, kiek visų pirmiausia garso-erdvės sąveikos reiškinį. Visapusiškam jo pažinimui nebeužtenka vien estetinio sąlyčio su tikrove – šis abstraktus santykis apima ne vien meninę problematiką, bet ir kur kas daugiau nei menininko saviraišką. Kas yra tas daugiau?

Siekiant atsakyti į šį klausimą, norėtųsi išskirti ir kiek plačiau aptarti kitą garso meno „žanrą“ – garsinius pasivaikščiojimus. Kaip savo veikale „Urbanistinių erdvių konstravimas su garsais ir muzika“ (Constructing Urban Space with Sounds and Music, 2014) taikliai pastebi Ricciarda Belgiojoso, „garsiniai pasivaikščiojimai nelengvai duodasi apibendrinami įprastomis meno pasaulio kategorijomis. Tai vienu ir tuo pačiu metu yra multimedijos instaliacijos, performansai, specifinės vietos ir viešojo meno kūriniai. Iš esmės jie radikaliai keičia mūsų erdvės suvokimą“. Tokiam pokyčiui būtinas aktyvus įsitraukimas – sąmoningos pastangos vietą pažinti per garsą.

Garsiniai pasivaikščiojimai, viena vertus, auditorijai sukonstruoja patyrimą-kaip-kūrinį, kita vertus, paprasčiausiai sudaro sąlygas kūrybiškai, aktyviai bei individualiai klausytojo-vaikštinėtojo patirčiai formuotis. Jų pradžia sietina su XX a. pab., o paplitimas – su XXI a., tačiau istorinės ištakos siekia dar XX a. pr. organizuotas dadaistines ekskursijas. Jomis bandyta sukurti ideologinę opoziciją standartiniam turistiniam miestų lankymui, o kasdienį vaikštinėjimą po banalias vietas pakylėti į dėmesingos estetinės patirties lygį. Tačiau šiuolaikiniais garsiniais pasivaikščiojimais siekiama ne tik estetiškai pakylėti, bet ir sudaryti galimybę konceptualiai ir patyrimiškai kitokiam miesto istorijos, kultūros, socialinio gyvenimo pažinimui.

Lietuvoje tokia meno forma atsirado palyginti neseniai, o vienu ryškiausių jos pavyzdžių galime laikyti garsinius pasivaikščiojimus po Vilniaus getą „Glaistas“. Tai kūrybinės kompanijos „Operomanija“ prodiusuota garso patirtis, kurios bandomoji versija skambėjo 2019 m. spalį–lapkritį, o galutinai išbaigta – 2020 m. kovą. Dramaturgo Rimanto Ribačiausko, režisieriaus Manto Jančiausko ir kompozitorių Jūros Elenos Šedytės bei Andriaus Šiurio sukurtas daugialypės terpės kūrinys, sujungdamas šiuolaikinę muziką, dokumentiką, garso meną ir judesį, klausytojus-vaikštinėtojus panardina į valandos trukmės istorinę kelionę po buvusio Vilniaus geto gatves, skersgatvius ir kiemus.

Kūrinio branduolį sudaro garsiniai dokumentai – į paskirus, selektyviai suderintus vokalinius fragmentus išpreparuoti, į eksperimentinės bei atmosferinės elektroakustikos audinį organiškai įausti keturių Vilniaus gete gyvenusių ir po karo į Izraelį emigravusių Lietuvos žydų pasakojimai. Pagal pasivaikščiojimo maršrutą bei lankomas vietas dinamiškai besiskleidžiantys rusų, anglų, jidiš kalbomis tariami ir dainuojami prisiminimai byloja kasdieniškas, linksmas, taip pat skaudžias ir šiurpias praeities akimirkas.

„Glaistas“ kaip kūrinys yra efemeriškas – viena vertus, tai kruopščiai suplanuota, talentingai surežisuota, įtaigiai sukomponuota patyrimo stimulų visuma, kuri, kita vertus, kiekvienos kelionės metu neišvengiamai papildoma iš anksto nenuspėjamų ir nenumatytų, kas kartą kintančių miesto aplinkos, jame judančių mašinų ir žmonių vaizdų. Kiekvienas šios kelionės pakartojimas visuomet vyksta kaip permanentinė, niekada iki galo nepabaigiama kvazirekonstrukcija, kas kartą pripildoma skirtingų klausytojų-vaikštinėtojų interpretacijų bei unikalaus patyrimo, kurio neįmanoma apibendrinti jokia kolektyvine sąvoka.

Istorinė atmintis šioje kelionėje pasirodo ne kaip faktografijos refleksija, bet kaip aktualioje dabartyje tarpstanti, nenuspėjamos vaizduotės konstruojama, individualiai ir subjektyviai išgyvenama drama. Itin įtaigi psichoakustinė drama, per emocines įtampas bei subtiliai numanomas potekstes skatinanti susimąstyti apie žmogiškumo trapumą, laikinumo neišvengiamybę, subjektyvios tikrovės neišreiškiamumą, nesibaigiantį miesto kismą bei istorijos pažinimo sąlygiškumą.

Kalinius išlaisvinanti klasika

Pradėję nuo klasikos, grįžkime prie klasikos. Ne šiuolaikinės, bet tradicinės – didžiųjų Europos kompozitorių kūryba kokybiško klasikinio koncerto scenarijumi gyvai atliekama vietose, kuriose tokios muzikos skambėjimas atrodo mažų mažiausiai netikėtas. Šių koncertų auditorija – už įvairius nusikaltimus nuteisti kalėti žmonės, o salės – apsuptos storų sienų, metalinių tvorų ir apsaugos postų.

Idėja reguliariai ir nuolatos organizuoti aukščiausios kokybės, profesionaliai atliekamos klasikinės muzikos koncertus įkalinimo įstaigose kilo Kanadoje gyvenančiam verslininkui ir filantropui Dmitrijui Kanovičiui. Specialiai šiai veiklai Toronte jis netgi įkūrė labdaros organizaciją „Looking at the Stars“, kuri privačių rėmėjų lėšomis rūpinasi klasikinės muzikos sklaida atskirtį bei izoliaciją išgyvenantiems žmonėms.

Muzikavimas neįprastoje erdvėje šiame projekte pasirodo ne tik kaip meninis-estetinis, bet visų pirmiausia kaip edukacinis-šviečiamasis sprendimas, per muziką sujungiantis socialiai ir kultūriškai nutolusias erdves bei žmones. Veiklos pradžioje muzikinius renginius D. Kanovičius organizuodavo ir ligoninėse, ilgalaikės globos įstaigose, prieglaudos namuose, tačiau šiuo metu yra susitelkęs išskirtinai į kalėjimus bei pataisos namus, kuriuose pasaulinio lygio muzikantai groja tiek solo, tiek susiburdami į kamerinius ansamblius.

Per penkerius metus surengta daugiau kaip 40 koncertų, kurių geografija, kaip planuoja pats D. Kanovičius, galiausiai turėtų aprėpti visą pasaulį. Žengiama ir už Kanados ribų – Europos Sąjungos kryptimi. Pirmasis verslininko kaliniams surengtas klasikinės muzikos koncertas įvyko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kurioje Ludwigo van Beethoveno ir Fryderyko Chopino kūrinius atliko pianistas, „Looking at the Stars“ meno direktorius ES šalims Darius Mažintas, besirūpinantis projekto plėtros ir sklaidos darbais Lietuvoje. Artimiausiu metu planuojami nauji pasirodymai kitose įkalinimo įstaigose, prieš tai surengus labdaringus koncertus finansinei paramai surinkti.

„Kas mane paskatino to imtis? Pirmiausia – karti mano gyvenimo patirtis. Grįžus į Kanadą po ilgai trukusio pasaulio maišymo nusprendžiau užsiimti tuo, kas man būtų brangu ir artima. Tikslas buvo vienas – patenkinti save, savo norą tobulėti. Supratau, kad malonumą man teiks klasikinė muzika, kurią per savo gyvenimą pamilau palaipsniui. Kilo klausimas, ką gi su ja daryti? Mokytis groti man jau per vėlu, o vien klausyti – per daug pasyvu. Todėl norėjau sugalvoti ką nors labiau dinamiško, kas padėtų tiek klasikinės muzikos auditorijai, tiek muzikantams“, – apie labdaringų koncertų idėjos gimimą pasakojo D. Kanovičius.

Pripažindamas, kad nejaučia didelio susižavėjimo tipiniais klausytojais, besilankančiais didžiosiose koncertų salėse, jis nusprendė ieškoti alternatyvos, kurią atrado nuo visuomenės izoliuotose vietose. Kalintys žmonės, pasak D. Kanovičiaus, yra visiškai apleista ir pamiršta muzikos auditorija, kuri įkalinimo įstaigoje yra ne gydoma, bet žlugdoma.

Tiek esami, tiek buvę kaliniai iš tiesų yra viena labiausiai diskriminuojamų ir marginalizuojamų socialinių grupių – tai rodo tiek visuomenės nuomonės apklausos, tiek mokslinės studijos. Tačiau daug kas pasakytų, kad ne be pagrindo. Esama daugybės žmonių, kurie atvirai ir be užuolankų teigtų, kad nusikaltėliai paprasčiausiai neverti tokių labdaringų pastangų, kurioms D. Kanovičius skiria daug laiko ir nemažai pinigų. Ką jis atsako taip manantiems?

„Pirmiausia siūlau jiems pasižiūrėti į save ir prisiminti, kiek kartų gyvenime jiems buvo kilęs noras ką nors užmušti, kiek kartų teko patirti nusižeminimo, patyčių, diskriminacijos ir išdavysčių. Tuomet siūlyčiau pagalvoti apie tai, kokiose šeimos gimę tie, kurie šiandien sėdi kalėjime, kas tuos žmones į kalėjimus atvedė, kokios yra jų istorijos, ir pasidžiaugti, kad patys nepatyrė panašios praeities, ir tai – nebūtinai jų, o Dievo nuopelnas. Ir trečia, norėčiau, kad jie nepamirštų, jog tie, kas šiandien yra kaliniai, rytoj bus jų kaimynai. Apie visa tai nemąsto tie, kas pirštais bado ir ranka numoja į kalinčius žmones“, – svarstymais apie savo misiją dalinosi pašnekovas.


Festivalio „Druskomanija“ renginiai – rugpjūčio 25–31 d.

0