Žurnalas „Druskomanija“: Ekspedicija į nepažintąją žemę

  • 2020 m. rugpjūčio 24 d.

Kalbino Paulina Sofija Nalivaikaitė

Festivalis, apie kurį rašomos knygos ir kuriami filmai. Taip, šis skambus sakinys – apie seniausią Lietuvoje šiuolaikinės muzikos festivalį. Prieš šešetą metų knygą „Druskininkų pavasariai ir muzika“ (2014) apie mylimą festivalį sudarė ir išleido muzikologė Vaida Urbietytė-Urmonienė, o šiemet kameros užfiksuotais vaizdais „Druskomanijos“ fenomeno šydą praskleidžia ilgametis festivalio liudininkas, keliavęs su juo nuo pat pradžios – kompozitorius GINTARAS SODEIKA. Kaip, kodėl, kada filmas gimė, „Druskomanijos“ patirtys, pamokos, kuriozai ir... ezoterika – apie tai ir kalbamės su ištikimu festivalio lankytoju ir akimirkų fiksuotoju.

Interviu perpublikuojamas iš spausdintinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ žurnalo. 


Papasakokite apie „Druskomanijai“ skirtą filmą. Kaip kilo toks sumanymas?

Sumanymas sukurti „Transition: Take the B Steamboat“ kilo po praeitų metų festivalio, kuriame patyriau daugybę mielų akimirkų. Pernykščio festivalio nuotaika buvo kupina gyvybės, kuri vyravo prieš trisdešimt metų, ir tuomet pagalvojau – reikia sudėti į vieną „laiko juostą“ tai, ką filmavau savo smalsumui nuo 2004 m. iki pernai. Nedrįsčiau to vadinti filmu, greičiau – videodienoraščiais ir įspūdžiais iš keleto, toli gražu – ne visų, festivalių. Bet pamaniau, kad užfiksuotos akimirkos gali būti įdomios ir buvusiems, ir dabartiniams festivalio žmonėms.

Kas ir kaip padėjo idėją įgyvendinti?

Idėja pasidalinau su dabartine „Druskomanijos“ vadove Juta Pranulyte ir sulaukiau jos palaikymo bei galimybės šį videodienoraštį pristatyti 2020 m. „Druskomanijoje“. Tai tik antrasis mano „judančių paveikslėlių“ viešas darbas, todėl konsultuotis teko su nemažai video ir kino žmonių. Neįsivaizduoju savo filmo be jų patarimų.

Apie kokias temas, problemas filmas suksis?

Tai – festivalių temos, koncertų akimirkos, pertraukos tarp koncertų, laisvalaikis festivalių metu ir, žinoma, futbolo rungtynės – ryški ankstesnių festivalių tradicija. Taip pat – popietiniai ir vakariniai afteriai bei, aišku, kelionė garlaiviu į Liškiavą. Problemos? Jų filmas neatskleidžia – galbūt jos atsivers kiekvienam stebėtojui skirtingai...

Pats esate pirmųjų „Druskomanijų“ liudininkas. Ką anuomet jums reiškė festivalis?

Patys pirmieji festivaliai – 1986–1987 m. vadinęsi Druskininkų kamerinės jaunimo muzikos dienomis, mums, ano meto jauniesiems, reiškė naujas galimybes kūrybai pristatyti. Jauniems kūrėjams galimybės dalyvauti Lietuvos kompozitorių sąjungos renginiuose buvo itin ribotos, vos vienas kitas kūrinys prasisprausdavo... O čia – visas festivalis ir dar toliau nuo Vilniaus, LKS valdžios akių. Dabar būtų galima sakyti – intuityviai jautėme ateities „laisvės deguonies“ kvapą, o tai tikrai vežė. Prabėgo pora metų, gimė Sąjūdis ir 1988 m. festivalio „vinis“ buvo muzikologų konferencija, kurioje buvo perskaityta daugybė antisovietinių pranešimų (juos skaitė Vytautas Landsbergis, Arvydas Juozaitis ir kiti), kurie sukėlė euforiją. Ne be Druskininkų festivalio įtakos kilo mintis surengti ir hepeningų festivalius AN-88 ir AN-89 Anykščiuose, bet tai jau kita įdomi ir plati tema.

O žvelgdamas iš laiko distancijos, iš dabarties, kaip įvertintumėte, kokią reikšmę festivalis turėjo jums – kaip kūrėjui, kaip asmenybei?

Kaip ir daugeliui mano bendraamžių, festivalis, matyt, buvo mokykla, kurioje mokėmės daugelio dalykų: kūrybinių sumanymų drąsos, atkaklumo juos įgyvendinant – tai buvo ir vadybos pradžiamokslis, kuris ir man, ir kitiems gyvenime labai pravertė. Apibendrinant – tai buvo įdomi kūrybos, jos realizavimo ir vadybos laboratorija, kurioje kiekvienas pagal savo gebėjimus ir ambicijas rengėsi tolesniems gyvenimo iššūkiams.

Kaip, jūsų akimis, per laiką pasikeitė (o gal ne?) „Druskomanijos“ tikslas, koncepcija, muzika?

Apie 2000-uosius pasikeitė festivalio pavadinimas – jis tapo „Druskomanija“. Tikslas ir koncepcija, manau, nepakito – arba kito kartu su Lietuvos kompozitorių sąjungos veikimo koncepcija. Nesu aplankęs visų festivalių po 2000-ųjų, bet nemažai jų buvo „išvėsę“, pasigesdavau maištingos kūrybinės ugnelės, kuri būdavo neatsiejamas festivalio ingredientas jo aušroje. Pastarieji festivaliai teikia vilties, kad „Druskomanija“ atgimsta. Suprantama, tai – mano asmeniniai įspūdžiai.

Kai festivalis gimė, dabartinės „Druskomanijos“ auditorija dar nebuvo gimusi. Todėl gal galėtumėte pasidalinti su ja festivalio praeitimi? Kokia muzika (stiliai, žanrai, eksperimentų kryptys...) vyravo pirmųjų festivalių metu?

Pirmųjų festivalių metu skambėjo Šarūno Nako, Ryčio Mažulio, Nomedos Valančiūtės, Gintaro Sodeikos, Kęstučio Bieliuko, Ričardo Kabelio, Remigijaus Merkelio ir kitų autorių lig šiol jiems būdingų žanrų kūriniai. Įdomu tai, kad festivalyje buvo pristatyti ir performansai (pvz., R. Merkelio „NO SMOKING“), nors šio termino tuomet dar nevartojome. Kartu su minėtais kolegomis atlikome Johno Cage’o „Landscapes“ radijo imtuvams. Beje, koncertas vyko „Voveraitės“ kino teatre, kurį vėliau pasiglemžė gaisro liepsnos, o dabar jo vietoje – prabangūs butai.

Kokia buvo festivalio atmosfera? Ar ji koreliavo su anuometėmis laisvės nuojautomis?

Festivalio atmosfera buvo tiesiog puiki: jaunimo nemėgę vyresnieji kolegos į Druskininkus tomis dienomis tiesiog nevažiuodavo, o susirinkdavo seni ir jauni maištininkai, kurie mielai klausėsi kitokios muzikos ir iki paryčių dūzgė apie muziką, kūrybą ir gyvenimą. Kiek pamenu, net iki Sąjūdžio Druskininkų festivalis kvėpavo laisvesnės minties molekulėmis…

Pasidalinkite atmintyje įstrigusiais smagiais, komiškais, o gal – kurioziškais momentais iš pirmųjų festivalių.

Vienas tokių tebeegzistuojančių įdomių, kurioziškų fenomenų – tai festivalio ezoteriškumas, kuris kartais atrodo lyg tiriamoji, kartais – lyg baudžiamoji ekspedicija į „nepažintąją žemę“. Turiu galvoje dadaistinį aspektą: tiek festivalio organizatoriai, tiek atlikėjai, tiek žiūrovai į Druskininkus atvyksta įvykdyti kiekvienas savo misijos, o festivaliui pasibaigus – išvyksta. Festivalis ir Druskininkai – lyg du nesusisiekiantys indai. Šią „taisyklę“ visuomet puošė linksmos išimtys: Druskininkų ir Liškiavos bažnyčių lankytojos, atsitiktinai pasilikusios po mišių koncerte ir jų nuoširdžios, nesuvaidintos reakcijos, o kartą net meras Ričardas Malinauskas nutarė plaukti garlaiviu su festivalininkais į Liškiavą. Plaukė, bet nuplaukęs kažkur išgaravo, koncerte jo nebesutikau...

Pafantazuokite: jei dabar jums tektų surengti „Druskomanijos“ festivalį, kokius kūrybinius sumanymus, temas, renginius norėtumėte įgyvendinti? Kokius atlikėjus, kompozitorius kviestumėte?

„Druskomanija“, kiek žinau, yra seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje, įveikęs santvarkų, epochų, tūkstantmečių kaitą. Manau, kad susiklosčiusios tradicijos yra brangintinos. Jeigu dalyvaučiau organizuojant festivalį, pasiūlyčiau pradėti komunikuoti jį kaip seniausią Lietuvoje, siekiant atsiverti Druskininkų ir visos Lietuvos klausytojams. Nesu tikras, ar tebėra Druskininkuose „gaisrininkų“ brass band, bet jų atliekami nauji dadaistiniai žygiuojamieji kūriniai festivalio atidarymo ceremonijai tikrai tiktų. Rimtosios muzikos programą patikėčiau tiems, kurie ją ir ruošia, o uždarymui siūlyčiau nuo „Sheep Got Waxed“ iki SEL, „Laibach“ ar U2…


Gintaro Sodeikos dokumentinio filmo „Steamboat“ apie šiuolaikinės muzikos festivalį „Druskomanija“ premjera – rugpjūčio 26 d. Vilniuje. Visi festivalio renginiai – rugpjūčio 25–31 d.

0