„Kamanių šilelio“ klaidos

  • 2020 m. rugpjūčio 5 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas, geriau žinomi kaip „Kamanių šilelis“, karštą birželį išleido trečiąjį albumą „9“. Užsidarę nuo pasaulio ir išvykę į tolimą kaimą jie ne tik įrašė visas dainas, bet ir užsiėmė žemiškais darbais. Kaip patys sako, rado laiko pačiam laikui ir nustojo save kaltinti stebėdami varnėnus ir vabalus. Užteko tiesiog būti.


Albumas „9“ įrašytas atsiskyrus nuo visų, kaime. Jis kitoks negu ankstesnieji, pilnas elektronikos, naujų garsų. Ar vieta, kur jis įrašomas, turėjo įtakos stilistikai?

Kamilė: Manau, kad ne. Pirmiausia sukūrėme muziką, o kur įrašinėsime, nusprendėme tik karantino metu. Įrašymo darbai buvo suplanuoti studijoje Vilniuje, bet dėl pandemijos išvykome į kaimą. Muzika kūrėsi trejus metus, tad tematika gimė vykstant gyvenimui, o įrašinėjant įgijo naujų atspalvių.

Mantas: Bet neignoravome kaimo, nevengėme gamtos garsų. Albume yra tam tikrų sprendimų, kurie atsirado tik dėl buvimo ten. Atidžiai klausant, galima išgirsti besikūrenantį pečių, Kamilę, plaunančią indus kibire, musių zyzimą. Vis prisimindavau amerikiečių roko grupės „Jefferson Airplane“ albumą „Surrealistic Pillow“. Jų studijos lubos buvo labai aukštos, todėl įrašuose girdisi aidas – vieta tapo vienu iš albumo dėmenų. Sodyba ir gamta šiuo atveju irgi yra albumo dalis.

Surengėte ir išankstines albumo perklausas tamsioje kino salėje. Koks jausmas klausytis savo kūrybos su būriu kitų žmonių?

Mantas: Buvo jaudulio ir baimės, bet gera jausti bendrą patirtį, išgyventi kūrybos gimdymo seansą, kuriame visi dalyvauja, dalijasi refleksijomis. Tai buvo kaip ritualas, kurio metu paleidome albumą į pasaulį. Nedaug žmonių dabar išklauso albumus nuo pradžios iki galo.

Kamilė: Man irgi buvo ypatinga patirtis. Tai buvo kvietimas atsitraukti, pabūti savyje, garse. Pratinome klausytojus ir save klausytis nieko daugiau neveikiant, sutelkiant dėmesį į garsą, jo niuansus, tarsi pasikvietėme į savo vidų. Detalės šiame albume labai svarbios.

„Instagrame“perskaičiau Kamilės mintį: dabar galime skirti laiko laikui. Koks jums buvo karantinas?

Kamilė: Tai buvo labai reikalingas ir svarbus laikotarpis, nes peržvelgiau, ką veikiu gyvenime. Atėjo minčių studijuoti psichoterapiją ir daugiau gilintis į žmogų, mokytis naujų dalykų, neapriboti savęs profesijomis. Atmečiau tai, kas nebeturi prasmės: kai kurie santykiai, darbai, mintys.

Karantinas priminė vaikystę, kai guli prie lango ir be sąžinės graužaties gali žiūrėti į vabalą ar medį. Suvokiau, kad gyvenau inercijoje, pasimetusi nuolatiniame „daryme“. Kas iš to, kad statysiu spektaklius vieną po kito? Dabar labiausiai noriu žiūrėti į save. Tempą sulėtinau ir atsargiai įeinu į gyvenimą po karantino.

Mantas: Man priešingai – tai buvo labai žemiškas laikas. Be kūrybos, kuri užėmė visą dieną ir kartais naktis, atradau žemę ir jos grožį. Ką nors sukalti, pasodinti daržą – irgi kūryba. Nuostabus jausmas paruošti žemę sėklai ir vėliau stebėti augimą. Esu miesto vaikas, todėl niekada su tuo nesusidūriau. Viskas dabar auga, reikės važiuoti apžiūrėti, nes seniai buvau….

Karantinas ir taip buvo atsiribojimo laikotarpis, bet jūs nusprendėte jį pratęsti nuvykdami į Vipasanos tylos stovyklą. Ko ten išmokote?

Kamilė: Sunku pasakyti ko. Tokių patirčių nesudėsi į žodžius – buvo labai sunku. Iš esmės niekas nepasikeitė, tik labai aiškiai suvokiau, kad visi gyvenime turime skausmo, traumų, sudėtingų patirčių. Bet mes nesame tai. Jei skauda – tegul skausmas būna. Tai yra procesas, kuris ateina ir praeina, o mano protas mintimis jį padidina, sakydamas: „Dieve, kaip man skauda.“ Jei nustojame vertinti, gerai tai ar blogai, skausmas regimai sumažėja, nes jis tiesiog yra.

Išmokote tiesiog būti?

Mantas: To mokomės visą gyvenimą. Po tylos stovyklos pastebėjau, kad vis dar būnu jos ritmu. Šiandien kambaryje atsisėdau ir pro langą stebėjau varnėnus – daugiau nieko neveikiau. Norėčiau išlaikyti ramybę ir neužsisukti rutinoje.

Kamilė: Pritariu, to nepaimsi ir neišmoksi. Kartais neišeina būti dabartyje. Bet aš nustojau save kaltinti, kai taip nutinka. Mums sunku priimti, kad yra, kaip yra.

Kamilė LRT Radijo laidoje „Pakartot“ sakė, kad teatras – žiūrėjimas į visuomenę, o muzika – į save. Pavyko naujai pažiūrėti į save po albumo išleidimo?

Mantas: Albumas yra tarsi veidrodis, į kurį pažvelgęs matai save kitu kampu. Su juo manyje atsirado brandos, drąsos kurti muziką kitaip negu anksčiau. „9“ parodė, kad reikia nebijoti ir leisti sau kurti tai, ką jaučiame ir kaip norime.

Kamilė: Pažiūrėjau į save iš naujo. Supratau, kad su laiku netampu nauju žmogumi, bet vis gilinu, kas aš ir ką turiu. Nėra kuo tapti ir būti – reikia tik suvokti, kad jau esi. Ir kad gali kurti, ką skauda. Kūrybos pradžioje ignoruodavau daug temų, manydavau, kad apie jas kurti banalu, nuobodu. Bet jeigu noriu dainuoti apie meilę, kodėl ne? Thomas Yorke’as, „Radiohead“ vokalistas, viename interviu sakė, kad tik tada, kai išdrįso kurti apie jam iš tiesų svarbius dalykus, žmonėms pradėjo stipriai rezonuoti jo kūryba, nes galėjo tapatintis. Mūsų „9“ irgi apie tiesą, kuri atėjo iš mūsų be jokios gėdos. Tai dienoraštis laiko, kuriame buvome.

Albume žaidžiate liaudies motyvais ir elektroniniais garsais. Jums patinka meną perdirbti?

Mantas: Mane visuomet žavėjo alchemijos, transformacijos procesas. Patys intuityviai tą darome su išgirsta muzika, perskaityta poezija. Atrodo, kad viskas, ką darome – perdirbinėjame, perkonstruojame patirtis, jungiame nesujungiamus dalykus. Kūrybos procese būna, kad sukuriame muziką ir vis neateina jai tinkamas tekstas. Kartais atvirkščiai.

Ekologiški menininkai.

Kamilė: Tikrai! Pavyzdžiui, paskutinės albumo dainos „Tu Pamirši Mane“ tekstas sukurtas Donaldo Kajoko. Eilėraštis jau kelerius metus buvo mano mėgstamiausias, bet neįsivaizdavau, kaip jį sudainuoti. Jis toks geras, kad buvo baisu sugadinti. O tada atėjo gyvenimo momentas, kai tekstas išsidainavo pats savaime, rado savo melodiją. Vieną vakarą pradėjome improvizuoti, draugė mus nufilmavo ir taip gimė daina.

Mantas: O, pavyzdžiui, „Dulkėms“ turėjome muziką, bet trūko žodžių. Tada supratome, kad D. Kajoko eilėraštis „Procesija“ suteiks dainai prasmę, ją pagilins.

„Dulkių“ vaizdo klipas skirtas atkreipti dėmesį į pastaruosius su rasizmu susijusius įvykius. Jūsų nuomone, kaip Lietuvos menininkai turėtų reaguoti į tokias, rodos, tolimas problemas?

Kamilė: Jeigu tai neateina iš vidaus, nereikia nieko daryti. Tušti pasisakymai tik dėl dėmesio niekam nereikalingi. Mums vaizdo klipas gimė iš vidinės atjautos. Stebėjau įvykius JAV ir mane jie paveikė emociškai. Tai buvo ne žaidimas aktualija, bet nuoširdi reakcija. Vaizdo klipas taip pat išreiškia egzistencinį liūdesį, kad mes amžinai kovojame vieni su kitais ir savimi.

Dalis klausytojų nusivylė žymiais užsienio muzikantais, kad šie neišnaudoja savo populiarumo žinutei skleisti. Ar tai turėtų būti prievolė?

Mantas: Manau, labai svarbu suprasti, kad menininkas nieko neprivalo. Pritariu Kamilei, kad nereikia daryti to, ko nejauti.

Kamilė: Tikiuosi, kad jaunų žmonių sąmoningumas auga ir pokyčiai vyksta. Bet matome, kad, vos palietus bet kokią socialinę temą, atsiranda daug kritikos. Patys sulaukėme nemažai komentarų dėl „Dulkių“: neva, kodėl kišamės į kažkur Amerikoje kylančias problemas, kai Lietuvoje yra ką taisyti? Tačiau buvo nesuprasta pagrindinė vaizdo klipo žinutė: jame veikiau keliamas klausimas, kodėl apskritai kariaujame, kodėl žmonės priversti imtis radikalių priemonių, smurto, vandalizmo.

Kai išleidome pirmąjį albumą, irgi girdėjome nuomonių, kad praradome savo esmę. Klausytojai kartais būna įsikabinę savo pačių įsivaizdavimo, lyg menininkas būtų klausytojo nuosavybė. Leiskite jiems kurti ir ieškoti.

Abu esate teatro žmonės. Kiek jūsų koncertuose teatrališkumo? Kuriate sau vaidmenis?

Kamilė: Scenoje esame tokie, kokie esame. Koncerto metu aš tarsi atsegu užtrauktuką krūtinės vietoje ir tuo dalinuosi.

Mantas: Seniau vis pagalvodavau, kad būtų smagu kurti kokį nors įvaizdį scenoje, bet tai niekada neatėjo natūraliai. Širdyje dar turiu ambiciją tapti roko žvaigžde... (juokiasi)

O bendravimas su žiūrovais ir charizma scenoje – būtini?

Mantas: Manau, kad taip. Reikia gyvos žmogaus energijos. Yra daug grupių, kurios gyvai atrodo visiškai kitaip, be aistros. Kartais pamatai scenoje mylimą muzikantą ir nusivili… Gyvai neįdomu jo klausytis.

Kamilė: Noriu prieštarauti. Tau, kaip muzikantui, nebūtina entertaininti publikos. Kai Bobas Dylanas buvo Lietuvoje, pažįstamas grįžo iš koncerto ir sakė, kad buvo liūdna stebėti, jis nieko neduoda publikai, jis nebe toks, koks anksčiau. Neva, atėjo, pagrojo sau ir išėjo. Galvojau, tikrai, kaip gaila matyti senstantį menininką… Vėliau suvokiau, kad mes tiesiog nemokame pamatyti žmogaus tokio, koks jis yra tą akimirką: nugyvenęs daug metų, tūkstantį kartų žiūrėjęs publikai į akis, gal pavargęs nuo entertaininimo. Nemokame priimti to natūralaus, tikro buvimo.

Pati jautriausiai dainas esu atlikusi tada, kai jaučiausi blogai ir to neslėpiau, priėmiau savo buvimą, nesistengiau įtikti, patikti, linksminti.

Nebijote būti klystančiais žmonėmis. Prisimenate klaidas, kurios išėjo į gera?

Kamilė: Bandau prisiminti visą gyvenimą nuo pirmo poelgio iki paskutinio momento. Visas jis susideda iš klaidų. Kai tranzuoji būdama 16-kos ir žemėlapyje pasirenki ne tą kelią, bet išlipi nuostabioje vietoje, arba, kai spektaklyje aktorius suklysta, žiūri iš šono ir galvoji: geras, kaip nuostabiai ir naujai jis išsprendė situaciją!

Pamenu, rodant mano spektaklį „Trans Trans Trance“ į sceną užlipo žiūrovas ir pradėjo sakyti monologą apie savo išgyventą depresiją. Aktorės slapta žvilgčiojo į mane, galvojo, kaip čia suvaldyti situaciją. Bet tokių dalykų nesurežisuosi. Iš tiesų tai buvo vienas įspūdingiausių spektaklių, nes žiūrovas pasidalino savo patirtimi, pakeitė dramaturgiją.

Mantas: Nežinau, ką pavadinti klaida. Turbūt viskas, kas įvyko, yra tam tikras akimirkos momentas, kuris kitoks negalėjo būti. Prisimenu, kai paauglystėje nusprendžiau metus tranzuoti aplink pasaulį. Išvykau, po savaitės be pinigų Amsterdamo gatvėse palūžau, nusprendžiau mesti planą ir grįžti namo. Nusivyliau savimi, nes nepavyko idėja, bet tas įvykis mane subrandino, pamokė.

Kamilė: Viskas yra proceso dalis, priežasties–pasėkmės dėsnio valdomas įvykis. Tik įkišęs ranką į ugnį supranti, kad ten karšta. Visas gyvenimas yra viena kitą vejančios klaidos, bet, jei žvelgi į tai kaip į galimybę, augi. Būtent klaida, įtrūkis, problema ir viskas, ko norime išvengti, paverčia mus tuo, kas esame.


0