Nebyliojo kino garsinimas ir įgarsinimas

  • 2020 m. rugpjūčio 3 d.

Kalbino Domininkas Kunčinas / ore.lt

Taperiu vadinamas pianistas, skambinantis nebyliojo kino seanso metu. Pernai pianistas VIKTORAS ORESTAS VAGUSEVIČIUS tapo pirmuoju taperiu iš Lietuvos, dalyvavusiu nebyliojo kino festivalyje Pordenonėje, Italijoje. Mažiau nei už 100 kilometrų nuo Venecijos vykstantis renginys yra pirmasis, didžiausias ir svarbiausias tarptautinis festivalis, skirtas nebyliajam kinui. V. O. Vagusevičius turėjo galimybę dalyvauti ir Pordenonės nebyliojo kino įgarsinimo meistriškumo pamokose, pripažintose pasaulyje dėl unikalaus indėlio į šį labai specializuotą muzikos lauką.

Kiną nuo pat pradžių lydėjo muzika – pirmojoje viešoje brolių Lumière’ų filmų peržiūroje 1895 m. grojo gitaristas. Kitais metais filmų „parodą“ JAV įgarsino jau visas orkestras. Kinematografo aušroje filmai buvo įgarsinami improvizuojant arba parenkant repertuarą iš anksčiau sukurtos klasikinės ar teatro muzikos. Pirmieji garso takeliai specialiai kino juostoms sukurti 1908 m. – Camille’is Saint-Saënsas sukūrė muziką filmui „The Assassination of the Duke of Guise“, o Michailas Ipolitovas-Ivanovas – filmui „Stenka Razin“. 1915 m. Josephas Carlas Breilis sukūrė garso takelį specialiai D. W. Griffitho epui „The Birth of a Nation“, ir nuo to laiko didelio biudžeto filmams tapo įprasta turėti specialiai jiems sukurtą muziką. Didžiosios depresijos laikais Amerikoje gyvas filmų įgarsinimas buvo vienas iš nedaugelio muzikantų uždarbio šaltinių.

Deja, vėliau ši profesija po truputį nunyko, pradingo daugelio filmų įgarsinimo natos, juostos tapo netinkamos žiūrėti. Atsirado netgi įsitikinimas, jog nebylųjį kiną reikia žiūrėti susitelkiant į vaizdą, netrukdomą muzikos. Tik 1980-aisiais buvo restauruotas Abelio Gance’o „Napoleon“, kuriam muziką sukūrė Carlas Davisas, ir nebyliojo kino įgarsinimo kultūra vėl atgimė, o po kelerių metų pirmą kartą buvo suorganizuotas jau minėtas Pordenonės nebyliojo kino festivalis, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas gyvam įgarsinimui.

V. O. Vagusevičius – pianistas, daugelio konkursų laureatas, LMTA bakalauras. Šiuolaikinės improvizacijos ir klasikinių kūrinių atlikėjas dažnai bendradarbiauja su įvairių audiovizualinių projektų kūrėjais. Pastaraisiais metais kaip nebyliojo kino įgarsintojas koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Liepos pradžioje dalyvavo kino projekte „Gilios upės tyliai plaukia“, kur po Liubarto tiltu Vilniuje įspūdingai įgarsino 1925 m. Dorothy Davenport Reid sukurtą filmą „The Red Kimona“. Po seanso prisėdome pasikalbėti apie vaizdą ir garsą, jų santykį bei gyvenimo transformacijas.


Kas pirmiau iškyla vaikystės atsiminimuose – kinas ar muzika?

Na, sunku ir pasakyti, bet turbūt teisingiausia būtų teigti, kad pirmiausia buvo nei kinas, nei muzika, o teatras. Mano mama ir močiutė visą gyvenimą dirbo ir dirba Kauno muzikiniame teatre, mano pirmieji pasirodymai scenoje irgi buvo teatro spektakliuose laikant žvakę ar sėdint scenos priekyje, tad pirmi vaikystės atsiminimai, susiję su menu, ir yra būtent iš ten... Tačiau nuo pat pradžių teatre mane labiausiai traukė muzika.

Koks pastarasis matytas filmas suskambo ypatingai? Ar nesinori kartais pakeisti originalaus garso takelio?

Specifinio noro pakeisti originalų garso takelį neturiu, nes gerbiu kitų kūrėjų muziką ir manau, kad dabartiniai režisieriai kompozitorius pasirenka ne šiaip sau, tačiau dažnai apsvarstau, kaip komponuočiau tam tikras situacijas arba kokius iššūkius keltų tam tikros filmo vietos. Kartais tai darau ir dėl praktikavimosi bei tobulėjimo – tai vienas geriausių mokymosi būdų.

Dauguma nebyliųjų filmų turi po keletą, o kartais net ir po dešimtį skirtingų garso takelių, išleistų kartu su filmo vaizdo kopija, tad, rodant šiuos filmus, mes, muzikantai, nuolatos keičiam tą garso takelį.

Pastaroji itin įsiminusi patirtis su filmu ir muzika buvo Pordenonės festivalyje. Viename naktiniame seanse buvo rodomas Jeano Gremillono filmas „Gardiens de phare“ (1929). Jį įgarsino nuostabus menininkas Günteris A. Buchwaldas. Tiek filmas, tiek šio muzikanto atlikimas buvo išskirtiniai, itin jautrūs ir magiški. Tas vakaras mane labai įkvėpė ir įprasmino mano veiklos sritį.

Koks buvo pirmasis tavo įgarsintas filmas?

Pirmo įvardyti negaliu – pamenu tik tai, kad būdamas 13–14 metų buvau pakviestas į kino rodymus vienoje privačioje Kauno meno studijoje, kurioje dirbo ir mokėsi mano draugai. Ten žiūrėdavome ankstyvąsias nebyliąsias komedijas ir bandydavome jas įgarsinti. Pamenu, jaučiau didelį malonumą tai darydamas, nes tuo metu kaip tik pradėjau mokytis improvizuoti.

Lietuvoje esi vienas iš nedaugelio vadinamųjų taperių. Papasakok daugiau apie šią profesiją.

Iš tikrųjų terminas „taperis“ vartojamas gan retai. Šiais laikais kinui akompanuoja pianistai, muzikantai, kurie specializuojasi kino muzikoje. Pats terminas siejamas su ankstyvojo amerikietiško kino įgarsinimu, tiek pianinu / fortepijonu, tiek vargonais. Taip pat naudoti ir specialūs pianinai, kurie grodavo patys – būdavo paleidžiamos specialios iš anksto įrašytos ruletės, kurių yra išlikę ir iki šiol. Panašiu principu fortepijonai kuriami ir šiais laikais, tik jiems naudojami midi signalai. Manau, kada nors jie šioje srityje irgi taps populiarūs. Šiuo metu nebylųjį kiną įgarsina įvairių sudėčių ansambliai, tačiau populiariausias visgi išlieka solo fortepijonas.

Ši profesija turi gan aiškias skirtingas grojimo tradicijas, kurios tarp kolegų dažnai tampa diskusijų objektu. Nors rinka yra itin siaura, džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie nebyliojo kino garsinimo ir įgarsinimo.

Kaip šifruoji vaizdą? Nuo ko pradedi? Ar yra kokios nors nusistovėjusios nebyliojo kino įgarsinimo technikos?

Manau, kiekvienas muzikantas turi savo metodus, savo požiūrį ir savo būdų „prieiti“ prie vaizdo medžiagos. Pordenonės festivalyje dalyvavau pamokose su beveik visais žinomiausiais pasaulyje nebyliojo kino muzikantais. Jie pasakojo apie skirtingas technikas ir skirtingus būdus įprasminti vaizdą.

Aš pats, jei yra galimybė, peržiūriu filmą, jį susikonspektuoju ir, išmokęs siužetą, daugmaž atmintinai sudedu esminius istorijos taškus. Tuomet galvoje stengiuosi sukurti skirtingų epizodų temas ar nustatyti emocinį filmo klimatą, kurį norėčiau perteikti seanso metu. Žinoma, skaitau ir domiuosi režisieriumi bei filmo statymo aplinkybėmis, kartais pasiklausau kitų muzikantų garso takelių. Jei organizatoriai negali pateikti filmo kopijos (kai kurių filmų egzistuoja tik originalios juostos), tuomet stengiuosi pasidomėti istoriniu kontekstu. Pordenonės festivalio taperiai pasakojo, kad kartais tiesiog klausinėja vienas kito, ar yra matę ką nors iš kitų grojamos programos filmų, kad galėtų išgauti informacijos apie siužetą.

Jau ne kartą paminėjai vieną svarbiausių nebyliojo kino festivalių Pordenonėje, Italijoje. Kokia tai buvo patirtis?

Tai buvo nuostabu. Labai noriu padėkoti Aleksui Gilaičiui ir jo komandai, kad visa tai pavyko. Manau, šis festivalis pakeitė mano požiūrį į nebylųjį kiną ir jo akompanavimą. Pabendravus su tokia stipria šio žanro gerbėjų bendruomene ir tokiais talentingais muzikantais, atsiranda noras tęsti ir tobulėti. Festivalio atmosfera ypatinga. Itin reikšminga ir tai, kad dauguma filmų, matytų festivalyje, rodomi labai retai. Pavyzdžiui, nėra mano minėto J. Gremillono filmo skaitmeninės kopijos – vienintelė galimybė jį pamatyti yra atvykti į peržiūrą arba turėti asmeninę kopiją juostoje. Kadangi kopijų pasaulyje gali būti tik kelios, šį filmą tikriausiai mačiau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Kokios savybės reikalingos norint būti geru taperiu?

Tai, žinoma, irgi labai priklauso nuo požiūrio. Manau, šiai veiklai labai svarbu gerai valdyti instrumentą – tai suteikia didelį galimybių spektrą ir laisvę įprasminant vaizdą. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia turėti ir mokėti naudotis savo fantazija bei ugdyti jautrumą vaizdui: jausti personažų kūno kalbą, scenos atmosferą ir panašius niuansus. Taperis gali „ištraukti“ svarbias siužetines linijas, sukurti žiūrovui tam tikrą nuotaiką ar lanksčiai privesti prie emocinio siužeto lūžio. Ir priešingai, nejautra ekranui ar menka muzikinė fantazija gali žiūrovą versti jaustis nepatogiai, o nepastabumas humorui ar skausmui – išvis atitraukti dėmesį nuo filmo.

O ar atliekant muzikinius kūrinius galvoje iškyla kokie nors vaizdiniai? Kokia muzika skamba ypač vizualiai?

Kadangi pirmiausia esu jaunas klasikinės muzikos atlikėjas, turiu pasakyti, kad atliekant klasikinę muziką vaizdinių kyla ypač dažnai, o apie muzikos vizualizavimą kalbėjo ir dėstytojai studijų metu. Pastebėjau, jog grodamas muzikos kūrinį pamąstau apie filmą, o ne atvirkščiai. Kartais ką nors grodamas tiesiog pradedi matyti galvoje gyvenimo situacijas, įvairius vaizdinius. Kartais jie būna logiški, o kartais – visiškai ne.

Kaip įgarsintum seną dokumentiką apie gimtąjį Kauną? Kokie ypatingi šio miesto sąskambiai?

Kažkodėl pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau, yra varpai ir varpų muzika. Mano tėvai gyvena Kauno centre, iš balkono matyti kariljono bokštas. Taigi turbūt bandyčiau taikyti varpams būdingus sąskambius ir jų akustiką. Viską lemtų filmo dinamika. Kartais tenka atsidurti situacijose, kai nesutinki su tuo, kas rodoma filme (pavyzdžiui, Kaunas rodomas ne toks, kokį įsivaizduoju), tačiau mano tikslas yra padėti filmui, o ne trukdyti jam savo nuomone ir muzikine jos išraiška.

Šią vasarą gavai LMTA bakalauro diplomą, dėkojai dėstytojams „už žinias, kantrybę ir palaikymą“ ir konstatavai, jog „ketveri metai transformacijos pasibaigė“. Nuo ko prasidėjo ir kuo baigėsi ši transformacija?

Atvažiavau į Vilnių prieš 4 metus, būdamas 19-os. Tuomet pasaulis atrodė kitoks nei dabar. Buvau gan užsispyręs, daug pasiekti norintis jaunuolis. Per šį laikotarpį teko ieškoti daug kompromisų su savimi, taip pat – pažinti save kaip jauną žmogų, jauną kūrėją, galintį veikti ir savarankiškai, be mokytojų ar tėvų priežiūros. Manau, pradėjau eiti įsiklausymo į save keliu. Dabar stengiuosi mažiau ką nors įrodinėti ar stebinti. Bandau perteikti tam tikrą jausmą ar potyrį. Stengiuosi mažiau galvoti apie save.

Man pasisekė, kad gavau pačios aukščiausios klasės dėstytojus, kurių žinios suformavo mano muzikinį skonį, išmokė bent dalinai jį išreikšti scenoje. Prof. Petras Geniušas labai jautriai ugdė mano gabumus – visą gyvenimą būsiu jam dėkingas tiek už profesines, tiek už žmogiškas pamokas. Be to, studijų metu sutikti žmonės suteikė daug įvairių minčių ir perspektyvų.

Keitėsi ir asmeninis gyvenimas. Patirtis gyvenant užsienyje, Belgrade, ir begalės muzikinių projektų. Buvo visko: nuo didžiausių nesėkmių ir abejonių iki mažų vidinių pergalių ir vidinės ramybės pajutimo ženklų. Jaučiu, kad tam tikra transformacija vyksta nuolatos, tačiau klasikinės muzikos atlikėjo bakalauro diplomas yra geras gyvenimo taškas pasidaryti tam tikras išvadas, apmąstyti praeitį ir pasitikti ateitį.

Kai kurie muzikantai teigia, jog švietimo sistema įstato į griežtas taisykles, o įdomiausi kūriniai gimsta jas laužant. Kokia tavo nuomonė?

Griežtos nuomonės neturiu. Manau, kartais sistema padeda mus stabilizuoti ir harmonizuoti, kadangi aplinkoje tiek daug chaoso. Iš kitos pusės, dėl tam tikrų sistemos spragų ar griežtumo žmonės dažnai praranda kūrybinį potencialą. Švietimo sistema nėra tobula ir visi kalba apie jos trūkumus. Pasaulis, kuriame gyvename, yra visoks ir, mano manymu, kūriniai gimsta įvairiai, tad kategoriškai teigti, kad įdomiausi kūriniai gimsta tik ką nors laužant, nėra visai tikslinga. Iš vienos pusės mes jau daug visko prilaužę, o iš kitos – suaugusios išlaužos irgi gali būti laužomos.


0