Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė – tarp britų muzikinio elito
- 2020 m. liepos 30 d.
Kalbino Justina Paltanavičiūtė
Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė ką tik buvo priimta į Royal Philharmonic Society (Karališkąją muzikų draugiją) – kaip sako pati, į britų muzikinio elito gretas. Ir, nors svarsto, kad džiaugtis pasaulinės pandemijos akivaizdoje gal net būtų neetiška, Škotijoje dar visai neseniai pasibaigęs karantinas jai buvo išties sėkmingas: turėjo laiko pateikti įvairias paraiškas, kurios buvo patenkintos, turėjo progą ir apmąstyti savo jau nueitą kūrybinį kelią, pagalvoti, kur norėtų eiti toliau. Apie svarbų savo kūrybinio gyvenimo įvykį ir tai, ką, be kūrybos, veikia šiuo metu – pokalbis su kompozitore Rūta Vitkauskaite.
Kas yra Royal Philharmonic Society ir kodėl svarbu būti jos nare?
RPS yra organizacija, kuri jungia visus pagrindinius klasikinės muzikos kolektyvus Jungtinėje Karalystėje. Jos misija – padėti kompozitoriams, kurie jau yra sukaupę tam tikrą kūrybos bagažą, bet dar nėra išgarsėję – skelbiamas konkursas ir atsirenkami ten gyvenantys kūrėjai. Toji pagalba pasireiškia praktiniais aspektais: mentoriai padeda suformuoti savo kūrybinį portfolio ir siekius ilgesniam periodui. Kaip jie patys sako, RPS padeda tapti sėkmingu XXI amžiaus kompozitoriumi, nes mes, kompozitoriai, juk koncentruojamės į kūrybą, bet, kaip išgyventi, kaip surasti savo auditoriją ir savo nišą, nežinome, nes nėra vieno modelio, kuriuo galėtume sekti. RPS mentoriai konsultuoja kiekvieną individualiai – atsižvelgdami į muziką, asmenines savybes, įgūdžius. Tikrai labai džiauguosi patekusi į šią bendruomenę, nes jokia paslaptis, kad Jungtinėje Karalystėje į imigrantus žiūrima visai kitaip nei į vietinius – jei esi atvykėlis, tarsi esi iš niekur. Organizacijos ar mokymosi įstaigos, kurių pavadinime yra žodis „karališkas“, jau savaime reiškia tam tikrą kokybę. Mokiausi Londono karališkojoje muzikos akademijoje, tad vieną varnelę jau turėjau, o nuo šiol turėsiu ir kitą.
Lyg ir užsiminėte, kad būti priimtai į RPS reiškia patekti tarp britų muzikinio elito.
Karališkosios organizacijos jau savaime laikomos elitu, nes jų yra tik tam tikras skaičius, jas nominuoti turi karališkoji šeima, karališku tampama pagal labai seną tradiciją. Taip pat tai reiškia ir prisilietimą prie aukštesniosios klasės. Man dar labai svarbu ir tai, kad į RPS buvau priimta nepaisant to, jog neturiu ir neketinu įgyti Jungtinės Karalystės pilietybės, nes, peržiūrėjus RPS kompozitorių pavardes, nesunku pastebėti, kad dauguma jų yra britai ar bent šalies piliečiai, kurie čia ne tik gyvena, bet ir gimė bei augo. Man visuomet atrodė, kad į elitines bendruomenes tokiam žmogui kaip aš, kuris nėra kilęs iš atitinkamos šeimos ir neturi reikiamų pažinčių, patekti neįmanoma. Nelabai to tikėjausi dar ir todėl, kad nesu tipinė akademiška kompozitorė, kokių ten dauguma.
Galbūt ir mano įsivaizdavimas. Į RPS yra patekę labai daug žmonių, kurie save pristato kaip labai klasikinius kompozitorius, o aš dirbu įvairiose srityse, kas paaiškėja vien apsilankius mano chaotiškame internetiniame puslapyje. Tikrai nekuriu vien orkestrui ir, nors tokia, sakykime, tradiciškesnė muzika sudaro kone pusę mano kūrybos, tikrai negaliu sakyti, kad ji svarbesnė nei visa kita, nes muzika man įdomi tuo, kad yra labai įvairiapusiška. Priėmimo komisija manęs klausė, ar nenorėčiau kurio nors vieno dalyko savo kūrybiniame profilyje iškelti kaip pagrindinio. Pasakiau, kad nenorėčiau, nes man viskas svarbu. Galbūt vertėtų viską jungti, kad skirtingose veiklose būtų ryškesnė sinchronizacija.
Peržvelgiau ir kitų šiemet į RPS priimtų kompozitorių kūrybą, kuri taip pat gana įvairiapusiška ir tarpdiscipliniška, o klasikinių kūrybinių profilių radau visai nedaug, tad galbūt RPS bando plėsti akiratį ir atverti platesnius kūrybinius klodus. Tarsi ir yra nusistovėjusi nuomonė, kad, jeigu darai daugiau nei vieną dalyką, gerai nepadarysi nei vieno. Mokydamiesi Londono karališkojoje muzikos akademijoje šį klausimą su kolegomis keldavome gana dažnai, nes šiais laikais žmonės neretai turi po dvi ar tris specialybes ir tai netrukdo jiems visose būti ekspertais – viskas priklauso nuo susidomėjimo ir skiriamo laiko. Jeigu aš penkiolika metų paskyriau trims kūrybinėms sferoms, greičiausiai būsiu profesionalė visose.
Kokie vis dėlto yra atrankos kriterijai? Atsižvelgiama į kūrybą ar taip pat ir pasaulėžiūrą, pasiekimus?
Siunčiau keletą savo kompozicijų ir pildžiau labai išsamią paraišką, kurioje reikėjo atsakyti į daug klausimų: kas man yra muzika, kokia yra kompozitoriaus misija visuomenėje ir panašiai, tad užtrukau gana ilgai, nes teko nemažai pagalvoti, ką veikiu su savo gyvenimu ir kodėl esu kompozitorė.
Kokia toji kompozitoriaus misija? Galbūt Jungtinėje Karalystėje ji suvokiama kitaip nei Lietuvoje, kur kompozitorius savimi rūpinasi pats?
Čia kompozitorius irgi gyvena sau – pats viską organizuoja, pats sprendžia, kas jam svarbu. Klausiama buvo labiau asmeniškai – kaip aš mąstau ir ką darau. Kita vertus, Jungtinėje Karalystėje padėtis šiek tiek kitokia, nes čia labai stipri ne tik klasikinės muzikos kultūra, bet ir mėgėjiško muzikavimo tradicija. Daug žmonių groja kokiais nors instrumentais, nes to buvo mokomi mokykloje, ir ją pabaigę instrumento dulkėti nepadeda, kas taip įprasta Lietuvoje. Yra laba daug aktyvių neprofesionalių orkestrų ir ansamblių – keliuose pati esu grojusi. Jie tokio aukšto lygio, kad prieš einant į repeticiją reikia dar ir gerokai pasimokyti. Kadangi neprofesionalių muzikantų kultūra yra aukšto lygio, profesionalų pasaulyje kartelė dar aukštesnė: elitiniai orkestrai, tokie kaip „London Sinfonietta“, yra kažkoks kosmosas, sudėtingiausius šiuolaikinius kūrinius skaito iš lapo be klaidų. Atlikėjų čia tiek daug, kad nesunku rasti, kas tavo muziką gerai atliks ar įrašys. Kita vertus, norint patekti į elitines organizacijas, konkurencija labai didelė.
Galbūt Jungtinėje Karalystėje lengviau rasti ne tik atlikėjus, bet ir klausytoją, ypač tos akademinės muzikos, kuri yra kuriama dabar?
Sakyčiau, kad situacija panaši kaip Lietuvoje – šiuolaikinės muzikos auditorija labai nedidelė, bet Jungtinėje Karalystėje sklaidos strategija yra kitokia. Čia gausu šiuolaikinės muzikos festivalių, bet šiuolaikinė dažnai įpinama ir į klasikinės muzikos koncertus – šalia Beethoveno ar Mahlerio skamba ir šiandien kuriami opusai. Net ir festivalių programose gana retai būna vien akademinė muzika – viskas supinama su tarpdisciplininio meno renginiais, šokiu. Žmonių, kurie specifiškai mėgtų vien tik šiuolaikinę muziką, čia nedaug, bet tiems, kurie mėgsta klasiką, visai įdomu ir šiuolaikinė – galbūt jie neitų į vien šiuolaikinės muzikos koncertą, bet kaip vakaro dalis ji jiems bus įdomi ir šitaip kompozitorius ras savo auditoriją.
Patekimas į elitinę organizaciją tikriausiai reiškia ne vien prestižą, bet ir tam tikrą atsakomybę. Kaip po šio įvykio pasikeis jūsų gyvenimas?
Šiuo metu apskritai išgyvenu šiokį tokį pokyčių etapą. Pernai iš Londono persikrausčiau į Škotiją. Londone buvo dešimt metų sunkaus darbo: rašiau disertaciją, dirbau pilnu etatu ir daug kūriau. Dabar atkrito ir doktorantūra, ir pedagoginiai darbai, tad prasidėjo labai ramus periodas, per kurį galiu atidžiau peržvelgti savo kūrybą, pagalvoti, ką nuveikiau ir kur norėčiau eiti toliau. Galbūt tai ir buvo viena priežasčių bandyti patekti į RPS, ir tai atsitiko labai laiku. Tad kaip pasikeis gyvenimas – nežinau, nes šiuo metu jis keičiasi daugeliu aspektų. Bet iš savo kolegų, patekusių į RPS, patirties matau, kad šis įvykis jiems davė labai didelį impulsą aktyviai dirbti toliau, tad to paties tikiuosi ir aš.
Laisvo laiko dabar, regis, turite daug daugiau nei gyvendama Londone. Ką veikiate, kai nekuriate?
Dabar tiesiog gyvenu Škotijoje. Šiek tiek užstrigau. Anksčiau kas du mėnesius vykdavau į Lietuvą, nes ten turėjau labai daug projektų – persikrausčius jų nesumažėjo, beveik pusė mano kūrybinės veiklos buvo Lietuvoje. Škotija yra labai graži šalis, nors ir labai lietinga. Žmonės čia labai draugiški – esu gyvenus ir šen, ir ten, bet niekada dar nebuvau patyrus, kad naujai atvykusį žmogų vietiniai taip priimtų be jokio įtarumo. Čia labai atviros visokios organizacijos ir kolektyvai, lengva bendrauti – nesvarbu, ar tave pažįsta, ar ne. Tad jau čia įsigyvenau, tapau visokių bendruomenių nare, per karantiną stengiausi labai aktyviai dalyvauti įvairiausiuose susitikimuose, įstojau į muzikų draugiją, kuri labai padeda ir teisiškai, ir morališkai, ir bendruomeniškai. Neseniai tapau joje veikiančios lygybės komisijos nare, tad turiu nemažai darbo – tenka žiūrėti, kur pastebima kokia nelygybė, kokios muzikantų grupės yra diskriminuojamos, kaip joms galima padėti, paremti. Ši veikla nėra kūrybinė, net, sakyčiau, labai administracinė, bet man labai įdomi. Taip pat stengiuosi šiek tiek pakeliauti po Škotiją.
Lygybės komisija muzikų draugijoje – išties įdomus dalykas. Ką ji iš tiesų veikia?
Sprendžia tas pačias diskriminacijos problemas, kurios yra visuomenėje, tačiau koncentruojasi į muzikinį pasaulį. Prieš kurį laiką buvo labai akivaizdu, kad moterys kompozitorės yra diskriminuojamos, nes jų pavardžių koncertų repertuare būdavo labai nedaug, o pačių kūrėjų – pilna, tik jos vis buvo traktuojamos kaip nepakankamai geros. Tad prieš keletą metų pradėta pozityvios diskriminacijos iniciatyva, kai repertuarą pradėta formuoti remiantis ne tik kokybės, bet ir lyties kriterijumi – pusė jo turėjo sudaryti moterų kūryba. Kai moterims nėra galimybių visavertiškai reikštis muzikiniame pasaulyje, jų muzika tarsi ir nunyksta – niekas neatlieka, niekas nesidomi, jos pakeičia specialybę ir tampa kuo nors kitu, todėl buvo labai svarbu joms suteikti galimybę, paremti. Galbūt po dvidešimties metų jų muzika bus labai gera ir kokybės atžvilgiu. Kita iniciatyva – „Black Lives Matter“. Juodaodžių kompozitorių taip pat labai daug, galybė ir gerų muzikantų, tačiau jie tarsi lieka nematomi. Žinoma, rasizmo problema yra istorinio pobūdžio ir tikrai labai plati, tad ją įveikti ne taip paprasta, bet muzikų draugija bando tai pakeisti, juodaodžius integruodama į muzikinį pasaulį. Buvo labai didelė banga ir „Me too“ – moterų muzikančių klausta apie diskriminaciją, patiriamą profesiniame gyvenime, nes juk muzika yra tokia sritis, kur darbo negauni – viską kuri pats, nuolatos turi save eksponuoti, siūlyti, tad seksizmo čia labai daug. Paaiškėjo, kad tai labai didelė problema, tad buvo įkurtas psichologinės pagalbos skyrius. Juk labai traumuoja, jeigu atėjus groti į tave žiūri kaip į seksualinį objektą.
Lietuvoje seksizmo problema muzikiniame pasaulyje nėra aktyviai sprendžiama – pasitaiko tik pavienės diskusijos, dažniausiai net ne viešojoje erdvėje. Galbūt čia ji ne tokia aktuali kaip Jungtinėje Karalystėje?
Lietuvoje situacija gana bloga, kaip ir visur kitur. Jungtinėje Karalystėje seksizmas labiau paslėptas – bet kuriuo atveju su tavimi kalbama mandagiai, tiesioginių užuominų pasitaiko retai, ypač viešojoje sferoje. Lietuvoje, deja, seksistiniai komentarai yra gana dažni. Pati ne kartą darbo vietoje esu ne tik girdėjusi įvairių seksistinių juokelių, bet ir patyrusi neva nekaltų pagrabaliojimų, apsikabinimų, bandymų pasibučiuoti ir panašiai. Kaskart mane tai šokiruoja, nes būdama Jungtinėje Karalystėje nuo to atprantu. Bet liūdniausia, kad Lietuvoje tai laikoma norma ir net nekeliamas klausimas, kad taip neturėtų būti – seksizmas čia tarsi ir neegzistuoja. Toks apsimetimas man atrodo labai keistas – tarsi, jeigu apsimesi, kad problemos nėra, ji pati išnyks. Netaktiško elgesio patiriu tikrai labai daug, kartais jis būna toks įžūlus, kad net neturiu ką pasakyti. Dažnai dalyvauju apklausose ir organizacijose, kur apie tai kalbama, ir nesu sutikus moters, kuri darbo vietoje nebūtų patyrusi kokio nors pažeminimo lytiniu pagrindu, tik Lietuvoje pasikabinėjimas, kažkoks pasibučiavimas, kūno dalių pakomentavimas ar pašmaikštavimas, kokia čia faina kompozitorė, vis dar yra normalu arba laikoma tiesiog nemandagiu elgesiu.
Tačiau Lietuvos kompozitorių gretose moterų dabar – dauguma.
Matau, kad jaunų kompozitorių yra daug, ir tai mane labai džiugina. Džiaugiuosi ir tuo, kad kuriančios moterys čia bando fokusuoti savo dėmesį į pozityvą – į tai, ką jos gali, ką jos daro, kaip daro, ir visiškai nekreipti dėmesio į negatyviąją pusę – į tai, ko negauna, arba situacijas, kai geresnis pyrago gabalėlis atitenka kolegai vyrui. Žavi moterų gebėjimas eiti savo karjeros keliu ir nueiti labai toli. Manau, kad toks požiūris labai teisingas, bet apsimesti, kad problemos nėra – prastas sprendimas.
Kokią reikšmę buvimas moterimi turėjo patenkant į RSP?
Jau ne pirmi metai RPS į savo gretas priima tam tikrą procentą moterų, nes ši organizacija labai liberali. Neseniai sužinojau, kad Jungtinėje Karalystėje vis dar veikia vyrų klubai ir kitokios asociacijos, remiančios tik vyrus. Buvau labai nustebusi, kad tokia archaika tebeegzistuoja. RPS moterims duris atvėrė gana anksti, tad jų ten yra gana daug. Aš šiame kontekste labiau jaudinausi ne dėl savo lyties – maniau, didesnė problema bus ta, jog nesu britė. Juk ne tik neturiu Jungtinės Karalystės pilietybės, bet ir reprezentuoju save kaip lietuvių kompozitorę, tad jiems į mane investuoti galėjo pasirodyti kebloka.
