Lietuvos muzikos informacijos centras išleido kompozitoriaus Jono Jurkūno kūrinį „Audiodoodle #3“. Jo natas redagavo veržlus belgų ansamblis „Khaldei Trio“, prieš porą metų atlikęs kūrinio premjerą. Pasirodžiusio leidinio proga muzikologė Sigita Ilgauskaitė kalbino kompozitorių apie kūrybą, žaidimą, kaitavimą, rožių auginimą, šuns vedžiojimą ir ką tik nori.

---

Tu baigei Vienožinskio dailės mokykloje skulptūrą?

Taip, baigiamasis darbas buvo skulptūros. Tačiau aš įstojau berods metais anksčiau ir vienuoliktoje klasėje jau buvau laisvas. Tada susimąsčiau apie gitarą, nors tėvai dailininkai ir su muzika nesusiję. Vieną dieną tėvas grįžęs po baliaus manęs užklausė, tai ką aš ketinu daryti? Aš toks, visas jaunas ir mandras, atsakiau, kad „groti!“. O jis man tėviškai patarė. Sako: „nieko aš nesuprantu apie muziką, bet jei tu nori iš to gyventi, tai reikia daug meškerių užmesti“. Ir aš pasinaudojau šiuo patarimu. Visur, kur kviesdavo, sutikdavau. Dabar gal mažiau, bet anksčiau norėjosi visur dalyvauti ir jėgas išbandyti.

Tave gan dažnai sunku pagauti, esi labai užimtas žmogus. Rašai pačią įvairiausią muziką – kinui, teatrui, televizijai ir kartu tavo muzika skamba tradicinėse koncertų salėse, šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Čia, žiūrėk, Roskildės šviesų festivalyje Danijoje pristatinėji ir atlieki elektroninės muzikos projektą „Robotic Folk“, o po kelių mėnesių Lietuvoje skamba tavo sukurta koliažinė opera „Mažvydas“, kurią atlieka „Lietuvos“ ansamblis. Susidaro įspūdis, kad vienu metu dirbi prie kelių projektų iš karto. Kaip tu spėji visur?

Kai daugiau dirbau prie reklamų ar kitų taikomosios muzikos projektų, kūrybą natūraliai įrėmino terminai. Juk turi padaryti viską laiku, nes yra kažkas, kas laukia už nugaros ir neleidžia atsipalaiduoti. O kai kuriu muziką sau, niekas nespaudžia. Tačiau vis tiek dažniausiai yra terminai. Todėl atėjus laikui nesvarbu, kiek jau yra sukurta, imi ir pabaigi. Tiesa, anksčiau buvo dar ir naktis, dabar lieka tik diena. Nebe tie metai... (šypsosi).

Tai svarbus ne projektų kiekis, bet laiko vadyba?

Čia toks free džiazas gaunasi. Davidas Langas yra sakęs, kad galutinis terminas yra būtent tai, kas tave įveda į formą, įformina. Jis sugretino termino pabaigą su žmogaus mirtimi. Tai yra kiekvieno mūsų gyvenimo galutinis terminas. Nes jei gyventume amžinai, galėtume daryti ką norim, o kai žinom, kad vis tiek reikės „sąskaitas apmokėt“, elgiamės kitaip... O dėl tų darbų – viskas susidėlioja savaime.

Tačiau įvairūs tavo veiklų deriniai man atrodo žavūs ir įspūdingi, o dar skiriasi ir žanrai, ir apimtys...

O tuo metu dar ir dėstyti reikia! (juokiasi). Bet viską galiu paaiškinti. Viskas yra daug paprasčiau ir išeina natūraliai. Viskas dėliojasi po truputį, apmąstant ir stengiantis, kad būtų įdomu ir nuoširdu. Būna taip, kad prie projekto „sirpstu“ ir net įeinu į tam tikrą transą. Vis dėlto kūryboje pasitaiko įvairių stadijų. Tarkim, techniniai natų koregavimo darbai, ar papildomas orkestruotės sukūrimas. Tada tenka rinktis – ar kurti kokį elektroninį projektą, kur viskas paprasčiau, ar natas rašyti ir labiau vargti. Tačiau tai irgi labai svarbu ir reikalinga. Kūryboje nutinka visaip. Būna, kad ir užkliūnu, suklumpu. Vieną kartą, gavęs užsakymą, rašiau, kūriau, bet kūrinys išėjo ir per ilgas, ir per sudėtingas.

Iš aktorių dažnai gali išgirsti, jog jie turi įeiti ir išeiti iš vaidmens. O kaip yra kompozitoriui? Ar kuriant kelis muzikinius projektus, reikia kažkokių panašių technikų?

Yra visaip. Būna, kad kai kurios idėjos užsimiršta, kai kurios iškyla, tad jas reikia „susižvejoti“, sugrįžti. Kartais būna ir fizinių dalykų, kai galvoje nepaliaujamai skamba melodija ar motyvas. Tačiau geriau į tai nekreipti dėmesio, nes galima ir išprotėti. Tada geriausia atsipalaiduoti ir naujai „pakrauti baterijas“. Va, dabar neseniai – rožes sodinau.

Kalbant apie rožes... Esi sakęs, kad tau svarbu susikurti vidinę ramybę ir tylą – tada kurti galima praktiškai bet kur. Žinau, kad per karantiną buvai išvykęs į sodybą. Ar ten buvo vieta, kur galėjai pasikrauti, nurimti, mėgautis laiku, ar vis tiek pasinėrei į kūrybą?

Sodybos galima net ir neakcentuoti. Tiesiog per karantiną aplankė mintis, jog aš niekam neskolingas jokios muzikos! Nebeliko ką kurti! Aplankė ramybė, kaip akmuo nuo širdies nukrito ir tada atsitraukiau nuo jos. Todėl aš einu grėbti lapų, kalti, malti, šunį vedžioti, ką tik nori. Nes reikia atsvaros, reikia kartais pirštus į žemę suleisti. Aš esu labai prastas meistras, bet vis tiek galiu kokią tvorą suręsti. Net ir sportas padeda. Mano vienas bičiulis pakvietė pamėginti jėgos aitvarus, nors nieko ten nenusimanau. Būna, krentu, išsidaužau, tempia mane per vandenį... bet čia gyvenimas! O muzika yra toks savotiškas sėdėjimas savo galvoje, kažkokiame debesyje. Pamenu, parašiau „100 pavasarių“ pagal Kazio Binkio eilėraštį, bet norėjosi atitolti nuo tų poetinių, romantinių saulės, rasos, miško ir kitų gamtos aprašymų. Reikėjo kažko aktyvaus, netikėto. Sukūręs kūrinį paprašau žmonos: „gali peržiūrėti?“. O ji po kurio laiko sako: „kokias čia nesąmones prirašei, man baisu pagalvoti, kas tavo galvoje?“, bet va, jauni atlikėjai, trio „Claviola“, kurie dar atviri, alkani, dėkui jiems, puikiai atliko tą kūrinį. Tačiau visur reikia atsvaros ir todėl tie prisilietimai prie žemiškų, buitinių dalykų yra būtini.

Ne kartą aktorių interviu esu skaičius, jog jie darbą televizijoje ir teatre visiškai atskiria. Tarsi teatras yra ta sritis, kur jų širdis, o dažnai darbas televizijoje – tiesiog daug pelningesnė veikla, iš kurios galima padoriai gyventi. O kaip muzikoje? Ar yra finansiškai pelningesnė ir ne tokia pelninga muzikos sritis?

Žinoma, kad taip. Muzikoje yra labai daug sričių. Viena pelningesnių yra vadinamoji taikomoji muzika. Tačiau ir ji labai skirtinga. Gali būti grynai komercinis, techninis užsakymas, o gali būti užsakymas, kuriame vis tiek ką nors atrasi, galbūt dirbsi su komanda. Tačiau reikia specializuotis, nes amatas, kurti komercinius fonus reklamoms, turi savo specifiką. Pamenu, kai buvau jaunas ir išvykau į „Bang on a Can“ stovyklą, vyko susitikimai su Michaelu Gordonu. Priėjęs prie jo pasakiau, kad štai pradėjau kurti televizijai, reklamai, o jis taip ramiai: „na, taip, amatas...“ Tada aš jo nesupratau, nes galvojau, kad koks didis dalykas yra, kai eidamas pro parduotuvę gali išgirsti savo muziką, bet dabar suprantu, jog yra dalykai, turintys didesnę ir mažesnę išliekamąją vertę. Tiesiog vieni darbai padeda susimokėti už šildymą, o kiti yra artimesni širdžiai, tačiau negalėčiau muzikos sričių padalinti taip kaip aktoriai su teatru ir televizija.

Kalbant apie projektus kyla klausimas, tai kaipgi atsiranda kūrinių užsakymai?

Sunku įvardinti, ar esu labiau prie elektroninių, ar prie akustinių menininkų, bet darau tai, kas įdomu. O užsakymai dažniausiai atsiranda iš ankstesnių darbų bei idėjų, kurias esu anksčiau aptaręs ir kartais tiesiog supuola palankios aplinkybės tiems projektams įgyvendinti. Tačiau užsakymai yra visų meno, muzikos renginių bei festivalių programų formuotojų ar vadybininkų rankose. Tų, kurie daro tą didelį nematomą darbą. Kompozitoriai čia yra tik mažas varžtelis. „Audiodoodle #3“ atveju tai buvo Zita Bružaitė, kuri paskambino ir paklausė, ar sukursiu naują kūrinį festivaliui „Iš arti“. Lietuvos muzikos informacijos centras irgi daro didelį darbą, jog leidžia Lietuvos kompozitorių natas. Mes ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedroje pašnekam, jog akustinę muziką reikia palaikyti, nes tai nykstantis dalykas.

Kadangi jau pradėjai kalbėti apie trio „Audiodoodle #3“, tai papasakok plačiau, kaip atsirado šis kūrinys? Nes pagal numeracija tai jau trečias „Audiodoodle“...

Pirmo nėra. Visada pradedu nuo antro. Aš specialiai taip darau, kad atrodytų solidžiau (šypsosi).

Ot gražu... Tai tu klastoji faktus, nes žmonės ieškos to pirmojo!

Ne, aš tiesiog žaidžiu. Arba bus galima atgaline data sukurti... Kažkada man padarė labai didelę įtaką Jorge Luiso Borgeso recenzija neegzistuojančiai knygai. Studijuodamas, muzikos estetikos kurse aš irgi rašiau recenziją savo neegzistuojančiam kūriniui, tarsi iš ateities. Tai savotiška žaidimo forma.

O ką reiškia piešiniai „Audiodoodle #3“ paraštėse? Kaip suprantu, jie yra tarsi kūrinio formos eskizai, pradinė mintis?

Būna, kad kalbi, o ranka pati paišo. Tai psichologinis dalykas, kuris gali padėti abstrahuoti mintis ar įveikti rašymo bloką. Apskritai, man patinka naudoti užrašų knygutes, idėjas įrašyti į telefoną, nes taip galiu pagauti akimirkas, melodijas ar ritmus.

„Audiodoodle #3“ piešiniai, kurie pateikti natose, ne šiaip sau. Matrica, kurią nupiešiau, tai garsų sistema, pagrįsta didžiųjų ir mažųjų tercijų santykiais. Tai savotiškas kūrinio genetinis kodas. Dažnai nutinka, kad pasidarau piešinius, sistemas ir pasidedu į archyvą. „Audiodoodle #3“ idėja bei sistema irgi gimė daug anksčiau, nei atsirado kūrinys – studijuojant Lione pagal Erasmus programą, kai labai daug klausiau Philipo Glasso muzikos. O gavus kūrinio užsakymą 2018 metais, iš karto, tiesiai į švarraštį nugulė judėjimo karkasas su besisiejančiais epizodais, kurie keliauja per muziką. Ta nupiešta sistema kartais griūna, kartais vėl lipdosi, tad ji muzikantui gali sakyti viena, o psichologas gal pasakytų visai ką kitą.

O koks yra tavo kaip kompozitoriaus santykis su atlikėjais? „Audiodoodle #3“ premjerą atliko „Khaldei Trio“ iš Belgijos. Tad kaip vyko darbas, ar tareisi su jais, ar tau buvo svarbi jų nuomonė?

Būtų nuostabu, jei muzikos kūrinys atitiktų teatro pjesę. Pagal ją vieną gali pastatyti daug skirtingų spektaklių. Muzikoje šiek tiek kitaip. Be abejo, gali būti skirtingos atlikėjų interpretacijos, tačiau dažnai nutinka taip, jog atlikėjui natos yra šventos ir jis nenori nieko keisti. O man visada norisi diskusijos su atlikėju bei ieškojimo, kaip kūrinys galėtų skambėti. Kita vertus, aš esu labai nereiklus ir minkštas kompozitorius, nes kiekvienas atlikimas man yra šventė ir didžiulis džiaugsmas. Tarkim, „Khaldei“ per repeticiją sugrojo „Audiodoodle #3“ ir klausia: „na, kaip?“. O aš tik nykščius į viršų keliu, nes nėra ką jiems pasakyti, kai jie groja kaip dievai. Net pats nustebau, kad aš šį kūrinį parašiau.

Leidžiant „Audiodoodle #3“ tau rašiau klausimus dėl įvairių korekcijų ir tu tada prasitarei, jog vėl peržiūrėjęs natas, norėjai kažką keisti, bet vis dėlto sustojai. Kas verčia keisti ir kas sustoti?  

Yra tokie autoriai, kurie vis jaučiasi nepabaigę ir nori nudailinti bei ištobulinti kūrinį. Tačiau mano atvejis ne tas. Aš susitaikiau su mintimi, kad niekada nebus idealiai. Tiesiog kaskart atsivertus natas, kyla naujų minčių ir idėjų.

Šiame kūrinyje yra gan netradicinės nuorodos – tu nevartoji įprastų itališkų terminų. Vietoj jų atsiranda apibūdinimai: „pateikti šiek tiek (netikrų?) emocijų“, ar „pati nuožmiausia polka kokią tik esate groję“. Tai tavo kūrybos bruožas?

Čia tokie režisūriniai triukai, kai siekdamas konkretaus rezultato, duodi užduotis aktoriui, ar, šiuo atveju, muzikantui. Režisierius juk nesako aktoriui tiesiai šviesiai, kad jam reikia, jog jis būtų liūdnas. Jis nusako situaciją ir prašo ją įsivaizduoti – toks lyg ir žaidimas.

Mano doktorantūros baigiamojo darbo – koncerto fortepijonui ir orkestrui „Robotai ir žiedlapiai“ – pagrindinis atlikėjas buvo kursiokas, pianistas Motiejus Bazaras. To kūrinio kadenciją aš parašiau kaip grafinę partitūrą, su visokiais makaronais, brūkšniais ir pan. Realiai ji nesugrojama, tačiau partitūroje prirašiau labai daug nuorodų, tokių kaip kad „čia robotai pakuoja dovanas“, „čia uraganas“ ir pan. Tokios nuorodos padeda atlikėjui įsijausti, priešingai nei tie visi itališki terminai, kaip meno mosso, rubato ir kiti. Man, atėjusiam iš džiazo, jie yra jau pasenusi kalba. Johnas Adamsas taip pat rašo angliškai – shortnotes, drynotes, jis nerašo staccato. Svarbu išgauti emociją.

Man ir tavo muzikos klausant, ne tik bendraujant, susidarė įspūdis, kad esi labai nuoširdus – kaip kūrėjas, kaip žmogus.

Stengiuosi. Žinoma, būna visko ir kartais pažadėjus padaryti darbą, tenka nuoširdžiai atsiprašyti – „bandžiau, bet nepavyko“. Pamenu, vienoje diskusijoje Džiugas Katinas yra sakęs, kad mes praėjom visus modernizmus, avangardus ir vis tiek sugrįžtam prie nuoširdumo, sentimentalumo, to „čia ir dabar“. Net ir šitas karantinas parodė, jog nebereikia niekur skraidyti, jog pasiilgstam paprasto pasisėdėjimo, pokalbio.

Man regis, kad tavo muzikoje yra daug pozityvumo ir žaidimo. Sakyčiau, kad tai gan retas bruožas lietuvių kūryboje bei muzikoje. Iš kur tu toks netipiškas, toks džiugus?

Be abejo, nereiškia, kad jei daug šypsausi, tai neturiu problemų ar bėdų. Tačiau kartais net ir pačius sunkiausius dalykus geriau paleisti su šypsena ir gal nuo to bus lengviau tiek tau, tiek kitiems. Kalbant apie kūrybą... Atrodo, jog žymiai lengviau yra vaikščioti su juodais rūbais – mažiau tepasi, derinti nereikia. Bet kažkada aš kalbėjau su gotais ir jie man pasakė, kad yra baltieji gotai – baltai apsirengę, baltais plaukais. Todėl aš save priskirčiau prie jų. O jeigu rimtai, tai mes augame tam tikroje muzikinėje tradicijoje, kurioje atsiskleidžia to meto aktualijos. Išgyvenus sovietinę priespaudą, tam tikro rokenrolo bei laisvės pokštauti lietuviškoje akustinėje muzikoje tikrai trūksta. Tuo labiau, minorine derme lengviau rašyti. Bet aš sau pasakiau, kad tam nepasiduosiu (šypsosi).

Tu minėjai, kad grynąją akustinę muziką reikėtų išsaugoti ir labiau propaguoti. O štai pagal Radijo auditorijos tyrimą LRT Klasika pasiekia tik 0,5 procento dienos auditorijos. Tuo tarpu radijo stotys M-1 – 14,3 proc., „Lietus“ – 12. Kaip tau atrodo, gal klasikinė muzika ir modernios jos formos nėra jau tokios vertingos?

Ne, ne, be galo vertingos! Aš manau, kad mes turime sutarti, jog tai yra elitinė sritis. Tarkim, kaligrafija. Juk jos dabar niekam nereikia. Raides gali atspausdinti su klaviatūra. Tačiau ji vertinga. Skaitmeninė elektronika – tai visai neseniai atsiradusi sritis, o grynoji akustinė muzika turi labai gilias tradicijas, kaip tapyba, ar freska. Ilgainiui gali keistis jų paskirtis, forma, vartojimas, vertinimas. Tačiau tai yra mūsų dvasinės sanklodos vienas iš pamatų.

Mes dabar jau esam daug žinių praradę ir bandom spėti, kokie buvo instrumentai, kaip jie skambėjo, kokia buvo natų atlikimo tradicija. Jeigu nepuoselėsim ir neskatinsim tos tradicijos, galim prarasti dar daugiau. Edgard’as Varèse’as sakė, kad turim būti atviri naujovėms, nes jos leidžia įgyvendinti tai, ko dar negalėjome, tačiau vis tiek reikėtų išlaikyti santykį su tradicija. Galbūt nustoti nešti ją rankose, kad jos atsilaisvintų, bet vis tiek jos nepamiršti ir nenaikinti. Net ir mes, nuo kompiuterių pakilę „elektrikai“, turim pabandyti atrasti santykį su akustika ir tradicija. Tai yra elitinis dalykas, ir mes turim suprasti, kad tai neatneš didelio pelno ir to neklausys milijardas žmonių, bet net jeigu tas 0,5 procento klauso – valio! Vis tiek tai yra daug.

Ne visada lengviausias kelias yra geriausias. O kodėl mes einam į koncertus? Ne todėl, kad negalėtume paklausyti įrašo, bet todėl, kad tai yra procesas, įvykis. Koncerto metu, kai mes esame visi kartu, čia ir dabar, viskas yra unikalu ir įrašas to neatgamins. Aš matau, jog koncertuose būna nedaug žmonių, bet suprantu, jog taip mes bandom priešintis pasaulio pabaigai (juokiasi).

Gerai, o ką tada parekomenduotum paklausyti iš šiuolaikinės akustinės muzikos? Kas tau pačiam labai patinka?

Čia labai sunkus klausimas, nes parekomenduoti muziką, tai tas pats kaip vitaminus pasiūlyti. Labai individualu! Bet yra du atsakymai. Vienas, kad šiemet, pirmą kartą išgirdau gegutę. Troboj, kaime, kažkur 5 val. ryto, pro langa aš girdžiu, kaip paukščiai siunta, duodasi ir tada staiga priskrenda ji… „ku-ku, ku-ku“. Ir viskas. Todėl siūlau pabandyti įsiklausyti į tai, kas mus supa ir ten įžvelgti poeziją.

Pasiūlyti kūrinį yra labai pavojinga, nes vienam gali patikti, kitam ne. Būna muzika, kuri labai nepatinka. Visada galima prie jos grįžti ir pabandyti suprasti, kodėl, kas čia tokio keisto? Tiesa, prieš kelerius metus Gintaro Rinkevičiaus orkestras grojo Olivier Messiaeno „Turangalilą“. Tada į koncertą aš atsinešiau partitūrą. Didelis kūrinys, masyvus, kiekvieną kartą klausai skirtingai, bet atėjo toks momentas, kur atrodė, jog nuo muzikos intensyvumo pritrūksiu oro… ir staiga pasigirdo meilės tema, nuo kurios net apsiverkiau.

Kiekvienam linkėčiau atrasti ir išgirsti muziką, kuria galėtum pasimėgauti kaip gero viskio taure, ar pirmomis braškėmis, ar šviežiu oru po lietaus. Todėl konkretaus kūrinio ir negalėčiau parekomenduoti, tad ar tiks, jei neatsakysiu taip tiesiai?