„Tamstos“ įkūrėjas Arvydas Skernevičius: „Paėmęs į rankas instrumentą, žmogus tampa muzikantu“

  • 2020 m. liepos 2 d.

Kalbino Mindaugas Eidimtas

Muzikos salonus „Tamsta“ turbūt žino kiekvienas bent kiek su muzika susijęs žmogus. Ne vienas muzikantas būtent čia įsigijo pirmąjį instrumentą ir nuo tada reguliariai užsuka naujo stygų komplekto ar tiesiog išbandyti naujų prekių bei pabendrauti su čia dirbančiais bičiuliais. Grupės „Poliarizuoti stiklai“ gitaristas Arvydas Skernevičius pirmąją parduotuvę atidarė prieš beveik 30 metų, o šiandien salonai „Tamsta“ sėkmingai veikia trijuose Lietuvos miestuose. Su Arvydu kalbamės apie pradžią bei tokio verslo ypatumus ir bandome atsakyti į klausimą, kas yra geras instrumentas.


Kaip kilo mintis pradėti muzikos instrumentų verslą?

Viskas prasidėjo nuo trūkumo. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje buvo visiškas muzikos instrumentų vakuumas. Vienintelė parduotuvė Vilniuje, Gedimino prospekte, buvo beužsidaranti, nes tiekimas iš Sovietų Sąjungos nutrūko. Nors laikai buvo labai sunkūs, bet grupės kūrėsi, buvo rengiami koncertai, konkursai. Kitaip tariant, muzikantų buvo, norinčių groti buvo, bet instrumentų – ne.

Taigi, ėmėm ieškoti, kur jų gauti. Latviai ir estai šį tą gamino, bet Lietuvoje ką nors gauti buvo sunku. Vis dėlto per televiziją ir videoįrašuose matėm, kad geros grupės groja gerais instrumentais, o gerais instrumentais išgaunamas geras garsas. Ne veltui apie tai svajoja kiekvienas muzikantas.

Todėl pradėjom ieškoti aplinkkelių. Šį tą gaminomės patys – man pavyko gauti keletą gerų schemų ir su draugais pradėjom lituoti lempinius stiprintuvus. Gitaristai jais buvo patenkinti, pirmajame Varnių bliuzo festivalyje stovėjo „Tamstos“ stiprintuvai. Pagaminom jų šiek tiek daugiau, nei reikėjo Lietuvos rinkai, tad pradėjom vežti į Rusiją, o iš ten – kad nereiktų gabentis pinigų į Lietuvą – parsiveždavom instrumentų. Taip viskas ir prasidėjo.

Ko tuo metu trūko labiausiai?

Labiausiai trūko gerų garsiakalbių ir stygų. Gitaras visi kažkokias jau turėjo, bet stygas juk reikia keisti kas mėnesį. Juodojoj rinkoj buvo nežmoniškos kainos – stygos kainuodavo 35–40 rublių, o, pavyzdžiui, mano universitetinė stipendija buvo 40 rublių per mėnesį. Visiškai nesąmoninga kaina. Į užsienį išvykęs tuo metu dar nebuvau, apsilankyti parodose ir ten užmegzti ryšių negalėjau, tai rašiau laiškus. Kaip dabar prisimenu, pats visą naktį spausdinau laiškus mašinėle, dėjau į vokus, klijavau pašto ženklus ir siunčiau – apie 50 laiškų. Atsiliepė gal 10 įmonių – susitarėme dėl pirmųjų užsakymų. Pirmiausia įsigijom angliškų „Celestion“ garsiakalbių ir „GHS“ stygų komplektų iš Amerikos. Pasklidus garsui, kad turim stygų, Vilniaus universiteto antikvariate išsinuomojom prekystalį ir su draugu pradėjom prekybą.

Po to jau užsisakėm akustinių „Hohner“ gitarų ir kitų instrumentų iš Europos bei Amerikos. Pradėjom priimti užsakymus – ko muzikantams reikėjo, tą bandydavom užsakyti. Iš Rusijos instrumentų nebevežėm. Tiesa, užsakyti yra viena, bet kaip sumokėti pinigus, tarkim, amerikiečiams? Šiandien gal atrodo keista problema, bet bankai tuo metu buvo tik pradėję kurtis, patys nežinojo, kaip tai padaryti (juokiasi). Bet šiaip ne taip užpildėm visus dokumentus, pervedėm pinigus ir prekės ėmė keliauti pas mus.

O kada nusprendėt, kad atėjo laikas atidaryti parduotuvę?

Kai instrumentai nebetilpo už vieno prekystalio. Universitetas mums didesnio ploto duoti negalėjo, tad pradėjom ieškoti patalpų. Nuėjau pas dailininkus į galeriją ir jie pasiūlė patalpą Aušros Vartų gatvėje iš kiemo pusės. Taip 1992 m., kartu su pirmąja banga, įkūrėm savo įmonę.

Tada kėlėmės į vis didesnes patalpas, kurios vis greit užsipildydavo, nes netrukus supratom, kad negali turėti tik keleto muzikos instrumentų ar jų priedų. Muzikantams dažnai reikia būtent tų dalykų ir iš to gamintojo, kuris jiems patinka labiausiai. Ypatingas šuolis įvyko tada, kai įsikėlėm į didžiules patalpas Strazdelio g. 1, kuriose esame ir dabar, tada galėjom išsiplėsti, kiek tik norėjom.

Muzikos instrumentų versle konkurencija nemaža: kitos parduotuvės, internetinė prekyba. Kaip „Tamsta“ išlieka konkurencinga?

Taip, didžiausia konkurencija yra su internetinėmis parduotuvėmis. Bet muzikos instrumentas – toks dalykas, kurį reikia išbandyti ir išgirsti. Nuotrauka kataloge gal ir graži, bet niekada nežinai, kaip tas instrumentas skamba ir kaip „limpa“ prie rankos. Be to, serijinės gamybos partijos skiriasi viena nuo kitos, dažnai naudojamas kitas medis, kuris ir skamba kitaip. Todėl muzikantai, prieš investuodami savo sunkiai uždirbtus pinigus, dažniausiai nori instrumentą išbandyti ir pajusti garsą. Nes garsas – subjektyvus dalykas, objektyviai gero garso nėra. Net ir kolonėlių nėra tokių, kurios patiktų visiems – vieni nori daugiau aukštų dažnių, kiti švelnesnio garso ir panašiai.

Aišku, būna, kad žmonės išbando instrumentą pas mus ir užsisako kad ir iš to paties „Thomann“. Nors dabar kainos beveik nesiskiria, kartais skiriasi tik laikas, per kurį galim pristatyti instrumentą, tarkim, iš Amerikos. Vis dėlto mes turim galimybę suteikti geresnes garantijas, galim sutvarkyti kokį nors trūkumą, o užsisakius internetu tektų instrumentą siųsti atgal. Muzikantai mėgsta, kai iš gamintojo yra tam tikras palaikymas, o mes esam gamintojų atstovai, vadinasi, galim tuos instrumentus prižiūrėti ir, esant reikalui, taisyti.

Aišku, veikia ir naudotų, senų instrumentų rinka. Bet jeigu instrumentas geras ir jo vertė didelė, daugelis nori jį pasilikti. Gitaristai nebūtinai turi tik po vieną gitarą. Kiekviena turi savitą skambesį: „Fender“ skamba kitaip nei „Gibson“ ir panašiai. Aš ir pats turiu „Gibson“ gitarą, kuria negrojau gal dešimt metų, bet su ja įrašyta nemažai gerų dainų, tad tas instrumentas likęs kaip savotiškas jaunų dienų prisiminimas. Be to, laikui bėgant, gerai išlaikyto instrumento kaina po truputį auga. Manoji gitara yra 1978 metų gamybos – dabar jos kaina beveik dvigubai didesnė nei tokio paties naujo instrumento. Bet neketinu savosios parduoti, geriau paliksiu vaikams (juokiasi).

Dažniausiai pirkėjus vadinat muzikantais. Ar tai reiškia, kad visi grojantys yra muzikantai?

Muzikantas – labai plati sąvoka. Aš manau, kad, paėmęs į rankas instrumentą, žmogus tampa muzikantu. Jei jis gali pagroti bent kelis akordus, jis jau yra muzikantas. Kiti gal paprieštarautų ir muzikantais vadintų tik tuos, kurie iš to užsidirba pragyvenimui. Aš juos vadinu profesionaliais muzikantais, o visi kiti, kurie tiesiog mėgsta muziką ir valdo tam tikrą instrumentą, yra muzikantai. Aišku, vaikas, atėjęs su tėvais įsigyti pirmojo instrumento, turbūt dar nėra muzikantas. Bet, kai pradeda groti, po dviejų savaičių, jau juo tampa (juokiasi).

Vis dėlto fizinės parduotuvės plotas yra ribotas, tad pagal ką formuojamas asortimentas?

Pagal populiarumą.

Tiktai?

Populiarumą ir mūsų patirtį. Beveik visi mūsų darbuotojai yra muzikantai. Dažnai važinėjam į parodas, kur būna pristatomas tikrai didelis instrumentų spektras. Turėdamas 30 metų grojimo ir darbo su instrumentais patirtį tiesiog jauti, kad tai kokybiškas daiktas. Jei jis kokybiškai pagamintas, iš gerų medžiagų, turi geras detales ir jo kaina nebloga, perki daugiau. Būna tokių, kurie nelabai patinka, ir ne visada gali tiksliai pasakyti kodėl, tačiau per tiek metų ta intuicija išsigrynina ir ja gali pasitikėti. Visi mūsų darbuotojai valdo instrumentus, daugelis groja grupėse, tad su instrumentais susiduria ne tik darbe, o, svarbiausia, juos mėgsta. Todėl rengdami užsakymus vadovaujamės populiarumu ir tuo, ar jaučiam ir žinom, kad tas instrumentas geras, ar jį pirks ir ar mums patiems nebus gėda jį pardavus.

Kokie instrumentai šiandien populiariausi? Koks būtų trejetukas?

Šiandien tai būtų gitaros, klavišiniai ir turbūt mušamieji bei perkusija. Kažkada buvo populiarūs pučiamieji, bet kuo toliau, tuo mažiau. Net Muzikos akademijos dėstytojai skundžiasi, kad įstoja vis mažiau pūtikų ir groti šiais instrumentai nori mokytis vis mažiau vaikų. Tiesa, prie mušamųjų priskiriami ir įvairūs barškučiai bei metalofonai, kurių nuperka darželiai ir mokyklos. Lygiai kaip prie gitarų priskiriamos ukulelės – nors ten keturios stygos ir turbūt tas instrumentas būtų arčiau balalaikos. Tokie styginiai instrumentai populiariausi, nes pigiausi ir jais lengviausia išmokti groti, o klavišinis instrumentas sudėtingesnis ir brangesnis. Turėdamas šimtą eurų kišenėje rimtesnio klavišinio instrumento nenusipirksi, bet su tiek kainuojančia gitara gali išmokti groti, o po metų, kai tikrai žinosi, kad nori groti, galėsi įsigyti ir geresnį instrumentą.

Gan populiari nuomonė, kad geras muzikantas gerai skambėti privers bet ką. Bet ar paties instrumento kokybė bei galimybės nedaro įtakos kuriamai muzikai?

Manau, kad daro. Nė vienas geras muzikantas nenori groti prastu instrumentu. Juk kažkodėl jie ieško gerų instrumentų, net rankų darbo instrumentų, domisi, ar mes tokių galim atvežti. Aišku, gerose rankose suskamba ir prasti instrumentai, bet reiktų atsižvelgti, per kokias kančias tai įvyksta, ar muzikantui bent kiek patogu. Galbūt jis ir išgaus gerą garsą, bet jam reiks įdėti labai daug energijos. Grojant puikiu instrumentu tos energijos reikės visai nedaug, o groti bus malonu – net sakoma, kad, rodos, instrumentas groja pats.

Be to, kiekvienas instrumentas turi savo spalvą. Anksčiau grojantys džiazą naudodavo vieną instrumentą, nes buvo toks džiazo gitarų standartas. Bet šiais laikais roko muzikantai vežasi į koncertus ir penkias ar šešias skirtingas gitaras, nes kiekviena skamba šiek tiek kitaip.

O kas yra geras instrumentas? Kas lemia jo kainą?

Kainą lemia kokybė – kiek darbo įdėta į gamybą ir kokie komponentai naudojami. Dar, žinoma, kainuoja vardas, nes nurodo į tam tikrą kokybės standartą. Visgi, jei darbas mechanizuotas, viskas daroma greit, naudojami nebrangus medis, o kartais ir išvis fanera, kaina bus nedidelė, bet ir kokybė gan vidutinė. Širdies ten įdėta nedaug, žmogaus rankos irgi. Tie instrumentai būna ne iki galo išbandyti, medis ne iki galo išdžiovintas ir laikui bėgant pradeda kisti jų forma – dažniausiai išlinksta grifai. O gero instrumento gamyba užima labai daug laiko – vien medžio džiovinimas užtrunka beveik dvejus metus, užtat po to savo formą jis išlaiko labai ilgai. Tiesa, kalbant apie elektroninės muzikos instrumentus, ten kainuoja ir idėja, nes ieškoma naujų garsų. Su klasikiniais instrumentais truputį paprasčiau – ten iš esmės viskas atrasta prieš 50 ar 100 metų, ir dabar tereikia teisingai ir tvarkingai atlikti darbą, o elektroniniai instrumentai nuolat tobulėja.

O kas yra geras instrumentas?.. Kiekvienas turi savo ribą, kuri gali kisti. Vienam muzikantui tai gali būti ir du ar tris šimtus kainuojantis instrumentas. Jei jis groja su šimto eurų vertės gitara, tai nusipirkus dvigubai ar trigubai brangesnį, tas instrumentas jam bus geras. Žinoma, profesionalaus muzikanto standartai kiti: patys populiariausi muzikantai mėgsta rankų darbo gitaras, pavyzdžiui, „Fender Custom Shop“. Tokiems nepagailima ir penkių ar šešių tūkstančių eurų, net reikia laukti eilėje, nes meistras gamina instrumentą specialiai tam žmogui.

Ar pats turit mėgstamiausią instrumentą?

Aš pats asmeniškai mėgstu ir groju Žemaičio gitaromis. Šie instrumentai ne tik geri, bet ir turi ryšį su Lietuva. Antanas Kazimieras Žemaitis gimė Anglijoje, bet abu jo tėvai lietuviai, jis ir pats šnekėjo lietuviškai. Iš jo gitaras yra užsisakę daug žymių muzikantų: Ericas Claptonas, Ronnie Woodas iš „Rolling Stones“, jo dvylikastygė gitara skamba ir Jimi Hendrixo įrašuose. Tad Žemaičio instrumentai man patinka ir todėl, kad yra susiję su Lietuvos instrumentų gamybos istorija, kuri pas mus buvo labai apleista – po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje nebuvo nė vienos muzikos instrumentų gamyklos. Tiesa, po Antano mirties Žemaičio gitarų verslą jo vaikai pardavė japonams. Aš ir pats dabar groju japonų gamybos „Žemaičiu“, bet vis tiek tai labai geri instrumentai, pagaminti tiksliai pagal Antano Žemaičio brėžinius ir patentus. Ant gitarų išliko ir lietuviškas pavadinimas „Žemaitis“.


0