Kalbino Rūta Giniūnaitė

Ž. Jagėla – labai įdomus žmogus. Už jį dažniausiai kalba tūkstantis gaidžių, žmonės-robotai, kelnės, prikimštos kojinių, ir kiti įdomūs veikėjai, nugulę spalvotose iliustracijose. Savo grupę „Arklio Galia“ jis mėgsta pavadinti „keturiolika metų kylančiu“ kolektyvu, valdo bosinę gitarą, kuria buitinį absurdą apdainuojančius tekstus, lipdukus, atributikos dizainą ir beveik kiekvieno koncerto plakatą (o koncertų būta apie 210). Universalus menininkas, save pirmiausia pristatantis kaip iliustratorių – tokia etiketė jam patinka.

6 metus dirbo architektu, bet to žodžio nemėgo – sakydavo, kad paišo namus. Dabar jam nuobodžių namų kurti nereikia. Spalvingų plakatų parodos kabojo Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir kitur. Piešinėliai puošia ir „Literatūros ir meno“ žurnalą. Jo iliustracijose ir tekstuose persipina šimtai istorijų, papasakotų mažomis detalėmis ir sluoksniais – kruopščiai ir skiriant daugybę valandų.

Labai karštą birželį susitikome aptarti „Arklio Galios“ kvapą skleidžiančių tekstų, karantino, piešinių ir išėjimo iš darbo reikalų.

---

Žilvinai, kaip karantino metu jauteisi finansiškai, emociškai, kūrybiškai?

Buvo ir linksma, ir liūdna, ir pikta. Porą dienų jaučiau emocinį nuopuolį, apėmė blogos mintys, bet tai buvo laikina. Dabar jaučiuosi gerai, nes pavyko daug nuveikti, pabūti su šeima, rimčiau pagalvoti, ką mėgstu veikti. Sumažėjo užsakymų ir koncertų, bet su „Arklio Galia“ sukūrėme naujos muzikos. Visos kada nors už spintos numestos idėjos buvo prikeltos. Iš AGATA’os gavome finansavimą naujo albumo leidybai, planuojame jį įrašinėti rudenį.

Kai prasidėjo karantinas, dingo visi iliustracijų užsakymai. Neturėjau jokių pajamų. Galvojau sukurti knygutę ar filmuką, bet sukūriau daug pavienių iliustracijų, papildžiau savo darbų aplanką.

Kaip prisistato Žilvinas Jagėla? Iliustratoriumi, muzikantu?

Prisistatau iliustratoriumi – tai mano identiteto triukas. Seniau nesinorėjo niekaip vadintis, bet vėliau nusprendžiau būti rimtas iliustratorius ir tą etiketę visur klijuoti. Prieš tai 6 metus dirbau architektu, bet to žodžio nemėgau. Sakydavau, kad paišau namus.

Paskui išėjau iš darbo, nes įsitraukęs į rutiną pamiršau, kas svarbiausia. Man atrodo, reikia daryti tai, ką geriausiai moki, o pinigų vienaip ar kitaip atsiras. Nuo vaikystės man labiausiai sekėsi piešti, bet baigiau architektūros studijas ir dirbau nemėgstamą darbą. Daug naktinių darbo valandų, keiksmažodžių, nemandagių žmonių. Ypač statybininkų.

Stojant atrodė, kad elgiuosi protingai. Architektūra buvo labai konkretus mokslas, visi aiškino, jog tai perspektyvu. Neturėjau pakankamai drąsos stoti į animaciją ar grafiką.

Kada prasidėjo rimtesnė draugystė su vizualiuoju menu?

Nuo pat vaikystės. Buvau gal dešimties, kai pradėjau perpiešinėti komiksų knygutes. Per pamokas, paskaitas pildydavau paraštes kūrinukais ir pamažu pavyko pereiti prie rimtesnių darbų. Tada atradau savo stilių, supratau, kad sugebu nupiešti bet kokį dalyką. Išdrąsėjau ir viskas įsisuko.

Radau apibūdinimą, kad tavo iliustracijose – purvas, chaosas, kūno deformacijos ir vulgarybės, atėję iš anų laikų amerikietiškų filmukų. Toks apibūdinimas tinka?

Pats tai parašiau. Daug idėjų iliustracijoms atėjo iš televizoriaus, kabelinės kanalų programos. 1995–2000 m. animacijoje buvo madingos šlykštynės ir visokie snargliai. Visko per vaikystę neišžiūrėjau, tą darau dabar ir noriu bjaurybes sudėti į savo piešinius. Animacija man visuomet teikė malonumą. Paauglystėje net kelerius metus lankiau „Animacijos mokyklą“. Beje, ten sutikau ir vaikinus, su kuriais įkūrėme „Arklio Galią“.

Pastaruoju metu pagrindinė inspiracija yra „Instagram“ piešinėliai. Nusprendžiau, kad reikia sekti tik dėmesio vertus objektus ir kūrėjus, todėl mano srautas įkvepiantis. Skrolinu, skrolinu ir pačiam kyla naujų minčių. Jos atsiranda ir iš popkultūros įvaizdžių, veikėjų, taip pat ir su dainų tekstais – laikui bėgant supranti, kad vieną ar kitą eilutę pavogei iš nugirsto angliško teksto. Nemanau, kad tai plagijavimas, gal tik minties pritaikymas savo kūryboje.

Papasakok apie projektą „1000 Žilvino Jagėlos gaidžių“.

Su kolega Vidmantu Aškiniu („Arklio Galios“ gitaristu – R. G.) išgirdome tokį pasakojimą: jei nori gerai nupiešti gaidį, reikia tą daryti 1000 kartų. Vidmantas pirmasis nupiešė savo 1000 gaidžių, po kelerių metų tą patį padariau ir aš. Vėliau pristatėme bendrą parodą „Studium P“.

Mintis, kad ką nors reikia kartoti ir kartoti, mums labai patiko. Vieną dalyką visada darau daug daug daug kartų, kol galiausiai pavyksta. Tai meditacija, būdas išmokti valdyti laiką. „1000 gaidžių“ piešiau 28 dienas iš eilės. Pajutau, kaip prievartauju savo fantaziją – septyniems šimtams gaidžių jos dar užteko, o tada nieko nebenorėjau. Bet bandžiau kiekvieną gaidį kurti tarsi skirtingą personažą, traukiau keistas idėjas iš tolimiausių minties kampų. Taip atsirado dinozauras-gaidys, gandras-gaidys ir kt.

Muzikoje taip pat – norisi daug kartų sukti tuos pačius įrašus. Įrašinėju ir paskui keliskart perklausau visas „Arklio Galios“ repeticijas. Pastaroji vyko prieš tris dienas ir ją perklausiau jau tris kartus. Tačiau būna ir taip, kad dirbant per ilgai ir smulkmeniškai dingsta motyvacija. Ypač jei vykdai komercinį užsakymą – po daugybės perdarymų ir pakeitimų kartais nedaug meilės telieka.

Tau mintis lengviau reikšti piešinio ar teksto forma? Ar šie menai lygiaverčiai?

Su iliustracijomis paprasčiau, nes galiu nupiešti vieną monstrą-robotą, versti kitą lapą ir vėl piešti monstrą-robotą. Kuriant tekstus nesinori kartotis. Būna, kad dainos žodžiai užima visą A4 formato lapą, o kitas būna sudėtas iš trijų eilučių. Vis ieškau naujų formų, bet kai kurie sakiniai pereina iš vienų dainų į kitas.

Ne tik tavo iliustracijos, bet ir „Arklio Galios“ tekstai pilni absurdiškos buities, kasdieniškumo momentų. Sąmoningai laikotės tokios tematikos?

Bandome dainuoti apie viską, bet kartojasi mąstymo kampai, tendencijos. Jau daug metų niekaip negaliu pabėgti nuo keistų siurrealistinių naminių problemų tiek piešinėliuose, tiek dainose. Pavyzdžiui, yra „Anties“ daina „Oi, netvarkoj“. Joje vyras pasimetęs, nes žmona nekreipia dėmesio į atėjusius svečius. Kai man buvo dvylika, tas tekstas buvo pats juokingiausias dalykas pasaulyje – svečiai skambina į duris, o vyras nežino, ko jiems pasiūlyti atsigerti.

„Grįžtu po džiazo koncerto“ iš naujausio albumo „Tavo Laiptinėj & Ant Savęs“ man yra vienas geriausiai ir šlykščiausiai visas jusles apibūdinančių kūrinių.

Vakar kaip tik žiūrėjau filmą „Švyturys“ su Robertu Pattinsonu ir Willemu Dafoe. Vienoje scenoje Pattinsono veikėjas aiškina, kaip Dafoe smirda. Buvo gal šešios monologo eilutės, sutampančios su mūsų daina – apie supuvusius svogūnus, bezdalus, vėmalus. Labai juokinga rasti tokį panašumą.

Tos dainos istorija tikra. Kartą grįžau iš džiazo koncerto ir skalbimo mašina buvo sugedusi, smirdėjo. Šiaip sąsajos tarp džiazo ir blogo kvapo nėra, bet taip išėjo. Išploviau skalbimo mašiną ir viskas vėl buvo gerai.

„Arklio Galia“ juda jau keturiolika metų, bet tik po „Antakalnio“ ir „Tavo Laiptinėj & Ant Savęs“ tapote žinomi platesnei publikai. Buvote nominuoti net „M.A.M.A“ apdovanojimuose kaip metų alternatyva. Ar grupės gyvenimas, dinamika pasikeitė?

Keisčiausia, kad daugiausia koncertuodavome pirmaisiais, antraisiais metais. Grodavome tris koncertus per savaitgalį visose studentų dienose ir šventėse. Visgi daugiau klausytojų pasiekti mums pavyksta ne koncertuojant, kur pakliūva, o platinant muziką internetu. Jis smarkiai pasikeitė per 14 grupės gyvavimo metų. Įėjus į ausį per prievartą, kartais pavyksta pasilikti. Žmonės pamato mūsų vizualus, vaizdo įrašus, tai irgi užkabina.

M.A.M.A ir T.Ė.T.Ė apdovanojimai buvo blogos patirtys, kurias norisi pamiršti. Pirmuosiuose buvome nominuoti absurdiškoje Metų alternatyvos kategorijoje, o alternatyvūs apdovanojimai T.Ė.T.Ė net pakvietė pagroti porą dainų ir mes ilgai negalvoję sutikome. Nebuvo gerai. Vėliau nusprendėme, kad reikia atsargiau žiūrėti į tokius dalykus.

Kaip tuomet blogai besijausdamas užbaigi koncertą?

Kartais girdime, kad mūsų dainos apie nieką, kad grojame per garsiai. Dabar esame sugroję apie 210 koncertų. Bet net labai blogos nuotaikos pavyksta gerai pagroti. Atrodo, siaubingas koncertas, bet įrašęs ir perklausęs telefone suprantu, kad visai ne. Pati muzika svarbesnė nei emocinė būklė pasirodymo metu.

Penktasis grupės albumas „Antakalnis“ buvo pirmasis, įrašytas kokybiškai. Kaip jį vertini dabar?

Pasidarė sunku klausytis pirmųjų savo albumų. Su grupe važiuodami iš Rygos bandėme klausytis įrašų nuo naujausio iki seniausio, bet nepavyko. Ypač dėl paties skambesio. Albumus suvedinėdavo grupės nariai, nelabai nutuokdami, ką daro.

„Antakalnis“ kokybiškesnis, bet skamba, lyg būtų įrašytas 2001-aisiais, skambesys primena „Frekenbok“ ar „Sportą“. Ilgainiui 2017-ųjų muzika taps sena muzika ir šio neatitikimo nebesijaus. Albumą įrašėme blogos nuotaikos – visiems buvo šalta, sirgome, Kirtimų kultūros centre aidėjo, mūsų instrumentai buvo prasti ir netvarkingi. O „Tavo Laiptinėj & Ant Savęs“ įrašinėti buvo labai smagu.

Beje, dabar esame vos vos geresni muzikantai.

Turite ištikimų grupės gerbėjų, kurie ateina į dešimtis „Arklio Galios“ vakarų. Ką jie randa grupės muzikoje?

Klausytojai dažnai keičiasi, bet tikiuosi, kad žmonės nebijo pasinerti į mūsų kūrybinį pasaulį, kad tai nėra tik tuščia pramoga ir nereikia nieko pagaliu varyti į koncertus. Publika, kuri eina į kiekvieną mūsų koncertą, įsiklauso į dainų žodžius, melodijas, supranta mūsų stilistiką.

Yra daug grupių, į kurių koncertą eičiau tik kartą, bet yra tokių, kurių pasirodymus žiūrėčiau kas savaitę. Dabar į savo mėgstamą grupę „Karšti klijai“ įsiprašiau groti sintezatoriumi. Seniau ten grojau būgnais, tada išėjau, bet nusprendžiau grįžti. Laukiu savo naujojo amplua koncertuose – nerašysiu tekstų, nerėkausiu, tik bandysiu tvarkingai groti sintezatoriumi.

Iš šono visuomet atrodai ramus, kiek įsitempęs, intravertiškas. Bet scenoje esi kitoks. Jautiesi ten gerai?

Scenoje jaučiuosi įdomesnis negu gyvenime – nesusitvardęs, atsipalaidavęs. Norėčiau, kad roko muzikantai būtų kaip iš kitos planetos ir ant scenos visai nebūtų savimi, turėtų kokius nors vaidmenis. Bet galiausiai visiems reikia nuoširdumo ir tikrumo. Kai to trūksta, pats iškart atmetu tokią kūrybą.

Lietuvoje yra visokių pavyzdžių. Kai kurios grupės paklūsta formatui, auditorijai, pasidaro labai popsiškos, dingsta įdomūs kūrybiniai sprendimai. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų man visai patiko „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Jie buvo namudiniai, grodavo Pilies gatvėje be sprogimų ir kostiumų. Jų tekstai ir dabar originalūs, bet muzika, kuri transformavosi į šou, skamba prastai. Liūdna, kad jų kūryba paskendo.

Jauti, kad į jūsų kūrybą dabar žiūrima rimtai?

Gera, kai įvertina, pavyzdžiui, gauname albumo finansavimą. Po daugybės metų nurašymo sulaukus rimto žodžio atrodo, kad muziką kūrėme ne veltui. Gal kas nors „Arklio Galią“ įsidėmės ir būsime įdomūs po daugybės metų. Mūsų muzika neskirta tapti populiaria, tai niekada nebuvo grupės siekiamybė. Nebent per kitą karantiną labai daug žmonių išprotėtų ir pamėgtų „Arklio Galią“.

Viename interviu V. Aškinis spėjo, kad Žilvinas visą dieną pragalvoja apie „Arklio Galią“. Tiesa?

Tiesa. Visada galvoje suku naujus žodžius, mąstau apie koncertus. Aišku, norėtųsi daugiau laiko skirti kūrybai, ne vadybiniams reikalams.

Gal „Arklio Galiai“ jau atėjo laikas vadybininkui?

Laikas jau seniai atėjęs, bet...

Rimta grupė – tada, kai turi vadybą?

Turbūt. „Egomašina“, jei neklystu, nuo pirmos minutės turėjo vadybą, todėl jiems pavyko surengti daug koncertų. Nemažai mūsų laiko ir dainų yra išmesta darant kitus darbus. Gal pirmieji albumai būtų geriau įrašyti, jei nebūtume bijoję paprašyti pagalbos. Bet reikia ir noro. Pavyzdžiui, „Egomašina“ ar „shishi“ iš pradžių net nemokėjo gerai groti. Bet nebijojo daug koncertuoti, rodytis ir labai greitai tapo puikiais muzikantais. Svarbiausia vaizduotė, užsidegimas, tada gali greitai ištobulinti grojimą. Labai mėgstu klausytis lietuviškos muzikos ir džiaugiuosi, kad pastaruoju metu niekas nebenori groti primityviai ir banaliai.

Nebūna dienų, kad nieko neklausyčiau. Taip pat ir dienų, kad nieko nepieščiau. O šiandien klausiau tik „Arklio Galios“ repeticijų. Užtenka.

---