Išprotėjęs organizmas Raimondos Žiūkaitės kūryboje

  • 2020 m. gegužės 28 d.

Kalbino Viltė Žakevičiūtė

Kompozitorė Raimonda Žiūkaitė – itin meniškos sielos kūrėja. Jai paklūsta įvairūs žanrai: Raimonda mėgsta eksperimentuoti, kuria akademinę, elektroninę muziką, jai nesvetimas performanso žanras. Kompozitorė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantūroje. Stebėtinas Raimondos smalsumas ir neišsemiama kūrybinė energija tik skleidžiasi. Netolimoje ateityje ji norėtų profesionaliai mokytis dainavimo ir vaidybos, o gal net sudalyvauti „Eurovizijoje“. Šiuo metu ji vieši Austrijoje, Zalcburgo mieste, kur pasirinko elektroninės muzikos podiplomines studijas.


Raimonda, kuo šiuo keistu metu gyveni? Kaip jautiesi?

Jaučiuosi gerai. Mane aplankė ramybė. Pastaruoju metu jaučiau stresą, kad privalau būti labai aktyvi, turiningai išnaudoti savo laiką, tarsi kažkam įrodyti, kad galiu. Dėl to stengiausi susirasti kuo daugiau veiklų (net buvau užsirašiusi į fechtavimosi kursus) ir šis semestras man turėjo būti užimtas kaip niekad. Iš štai kaip viskas netikėtai atkrito ir pasibaigė. Nukritus spaudimui veikti, užplūdo palengvėjimas. Man, kaip intravertei, ši situacija visai patinka. Atsipalaidavau ir nebesuku sau galvos, ar ką nors svarbaus praleidau. Pasaulis, atrodo, taip beprotiškai lėkė, tarsi žiurkėno rate. Ir kai įsisuki, nebegali sustoti, o dabar – ratas užstrigo. Ir žiurkėnas sėdi sau ir mąsto. Supranti, kad visai gerai ir taip. Mes, kompozitoriai, taip ar kitaip, mėgstam pabūti su savimi, namuose. Sėdim ir kuriam... Aišku, mano premjeros, koncertai, gastrolės su choru buvo atšaukti, bet sureagavau stebėtinai ramiai. Tiesa, įdomu, kad, užsiraukus veikloms, tas spaudimas kuo daugiau veikti ir būti produktyviai persikėlė į internetinę erdvę ir kartais tikrai blaško!

Tavo gyvenimas – nuolatinė kūryba?

Tikrai taip. Yra toks testas 16 charakterių tipų (pagal Myers-Briggs sistemą) – aš jo fanė, nes mano rezultatas INTP visiškai atitinka – „logikai, filosofai, išradėjai, išsiblaškę profesoriai“. Tokio asmenybės tipo smegenys be perstojo generuoja idėjas ir teorijas, todėl realybėje žmogus atrodo išsiblaškęs, atsijungęs nuo realaus pasaulio. Kiekviename žingsnyje mąstau ir analizuoju gyvenimo dėsnius ir patirtis; rašau, svajoju išleisti knygą ir sukurti filmą, garsiai dainuoju viešose vietose, esu fotografavimo telefonu maniakė. Paauglystėj rašiau knygas, bet visad sustodavau po pirmo skyriaus, nes nesugalvodavau, kas toliau. Kūriau animacinį filmuką / komiksus apie superherojes. Su sese leisdavom dienas žaisdamos įsivaizduojamus žaidimus – tiesiog viskas vykdavo mūsų galvose – gyvendavom alternatyvius gyvenimus, turėdavom supergalių. Taip pat paauglystėj turėjom videokamerą – filmuodavom savo filmus ir serialus, reklamas, muzikinius klipus, talentų šou.

Pastaruoju metu susidomėjai performatyviuoju menu. Scenoje pasirodai viena. Kuriamuose ir atliekamuose performansuose atsiskleidi kaip įvairialypė asmenybė – pasitelki savo balsą, šokio judesius, pasirodai kaip elektroninės muzikos kūrėja. Kuo tave žavi performanso žanras?

Manau, laisve ir erdve išreikšti mintis ir patirtis konkrečiau nei grynoje muzikoje. Pavyzdžiui, performansas „I’m Extremely Happy to Announce“ buvo gana ironiškas ir kilo iš asmeninės patirties, kai socialiniuose tinkluose kasdien plūsta kolegų savigyros srautas. Tai tarsi skatina ir pačiai užsilipti ant pjedestalo ir pasidalinti gerosiomis naujienomis, tačiau... jos paskęsta bendrame maniakiško pozityvumo sraute. Kitas performansas, irgi iš asmeninės patirties, yra apie baimę, kurią jaučia kompozitorius, kai jo kūriniai skamba viešai. Scenoje bandau perteikti, ką kompozitorius ar kitas menininkas jaučia, kai publika klausosi jo premjeros ir vertina, galbūt smerkia.

Tad performansuose siekiu sukurti tarsi trumpą teatro pjesę, pasitelkusi visus išraiškos būdus: jungdama ir elektroniką, ir šokį, ir dainavimą, dar ir videomedžiagą (nes man labai patinka vizualūs menai, videomenas) į vieną Gesamtkunstwerk, kuriame atskiri komponentai natūraliai išplaukia iš idėjos (pvz., šokio judesiai išplaukia iš to, kad man natūraliai norisi judėti, išgirdus muziką). Muzika visada mane veikia labai fiziškai.

Kaip atradai šį žanrą?

Šiaip vaikystėje svajojau būti ne kompozitore, o dainininke (arba akrobate). Ir nuo vaikystės buvau ekscentriška, štai, pavyzdžiui, atminty iškyla toks nutikimas: pradinėse klasėse rengdavom kalėdinį karnavalą tėveliams. Kadangi buvau klasės tylenė, gaudavau nebylius antraeilius vaidmenis: medis, žuvis, gėlė. Per vaidinimo repeticijas, kai kuris nors susirgdavo, mokytoja į jo vietą pastatydavo kitą vaiką. Kartą trūko mergaitės, turėjusios vaidinti pūgą, ir mokytoja pastatė mane. Pūga turėjo sušokti savo šokį: norėdama įkūnyti pūgą, ėmiau visiškai siautėti, suktis, lakstyti po visą klasę. Kai baigiau, maniau, apsikvailinau, tačiau pakėlusi galvą pamačiau, kad visi vaikai žiūri nustėrę ir kelia nykščius aukštyn, o mokytoja ėmėsi svarstyti, gal tą vaidmenį visgi perleisti man. Bet klasiokė jau turėjo pūgos kostiumą, tad teko grįžti prie žuvies vaidmens. Tačiau tas ekscentriškumas prišaukė daug smerkimo iš aplinkos ir tapau labai intravertiška, socially awkward. Ir tik prieš porą metų, išvykusi iš Lietuvos ir patyrusi tam tikrų išgyvenimų, sugebėjau išsilaisvinti.

Bet neįtilpti į tam tikrus rėmus yra unikalu, o neretais atvejais – ir galimybė atrasti kelią į sėkmę.

Geriau pagalvojus, niekad ir nenorėjau būti tradicine kompozitore, o kaip tik surasti individualią nišą. Man nepatinka elitarinė akademinė kompozicija. Šiuolaikinio akademinio kompozitoriaus stereotipas – kūrinių aprašymai, primarginti sudėtingų terminų, partitūros – keliais aukštais įvairių simbolių, reikia sugroti 64 natas per 67 natoms skirtą laiką, neuroniniai tinklai generuoja elektroniką, atlikėjai ant scenos intensyviai glamžo balionus ar kitus objektus, o galiausiai viskas skamba taip, tartum virtuvėj sulūžus lentynai rakandai nuo jos triukšmingai nugarmėjo ant grindų. Apskritai šiuolaikinėj muzikoj / mene galima pastebėti demagogijos, žaidimo technologijomis (elektroninėmis ar kompozicinės technikos prasme) tendencijų – man tas nepriimtina, man reikia dvasios, emocijos, katarsio. Šituo aspektu estetiškai linkstu prie lietuvių kompozitorių muzikos.

...vadinasi, esi kompozitorė „grynuolė“. Sakytume, taip kurti nėra praktiška? Bet turbūt nesieki, liaudiškai tariant, pragyventi iš muzikos?

Esu labai nepraktiška kompozitorė – nesu sukūrusi muzikos spektakliams, TV reklamoms ar diskotekoms (kas neštų pelną), taip pat kūrinių, kurie nuolat suktųsi atlikėjų repertuaruose. Tarp mano darbų yra kūriniai 8 akordeonams, 5 elektrinėms gitaroms, 20 altų... Suvokiu, kad nepadarysiu karjeros kaip tradicinė kompozitorė – užsieniuose pilna kompozicijos konkursų, bet net nesivarginu išmesti į balą dalyvio mokesčio, nes mano partitūros toli gražu nėra tokios tirštos, mandros, kaip priimta. Nauja muzika vis dar dulka pokario avangardizmo dvasioj, egzistuoja naujosios muzikos meinstrymas, kategorijos, į kurias turi tilpti.

Lietuvos muzikos informacijos centras visai neseniai pristatė kompozitorių alter ego grojaraštį – tu juk irgi priklausai kompozitoriams chameleonams. Tai yra – kuri ne tik akademinę muziką. Kiek žinau, be akademinės ir elektroninės muzikos kūrybos, dar buvai subūrusi roko grupę „Eyes Wide Shut“?

Tiesą sakant, labiau svajojau klausytis ne orkestro atliekamos savo simfonijos, o groti elektrine gitara solo partiją įsiaudrinusiai miniai. Su draugais turėjome subūrę keletą grupių: „Everyone Kills“, „Eyes Wide Shut“, projektą be pavadinimo su muzikantu „Innvn“. Bet tada išvykau į Zalcburgą ir rokerės karjera Vilniuje baigėsi. O be grupės, viena pati įrašinėti savo dainas vis neprisiruošiu.

Tave įkvepia roko muzika?

Man artima roko ir metalo muzikos energija – gaivalas, kuris, jaučiu, kartais degina mane iš vidaus. Pastaruoju metu energija ir performatyvumas mane domina dar labiau.

Kaip suprantu, kurdama elektroninę muziką ir atlikdama performansus sieki šių žanrų tarpusavio jungties. Kad būtų įdomu ne tik klausytis, bet ir žiūrėti?

Tarkime, kad taip. Daugelis elektroninės muzikos kūrėjų, taip pat ir dirbančių su savo balsu, pasirodo už didžiulio stalo, nukrauto technika, sintezatoriais, sempleriais, šūsnimis laidų ir kabelių, ir valandą stovi prie jo parimę... Mane krečia alergija žiūrint į tokius stalus, nieko nesusigaudau, apima bejėgiškumo jausmas. Ko gero, prietaisai ir laidai nėra mano stiprioji pusė? Traukia betarpiškos, žalios emocijos, emocionalios patirtys, pop ir roko muzikos performatyvumas ar teatras. Nors, pavyzdžiui, populiarioji muzika nebėra tokia emocionali kaip seniau.

Nežinau, gal dėl to, kad užaugau Vilniaus Pašilaičių rajone ir mano giminėje nėra menininkų, man kartais patinka paprasti cheesy (angl. pigūs, mieli, sentimentalūs) dalykai. Akademiniai menininkai paprastai to bijo: štai Darmštato kursuose dalyviai prisistatymui buvo paprašyti parodyti savo mėgstamiausią dainą. Pirmasis vaikinas užleido kažkokį performansą, kur nuogas vyras intensyviai šnopavo ir raitėsi (?!). Tada atėjo mano eilė ir degdama gėda, kad mano skonis ne toks rafinuotas, užleidau Bobo Dylano „Knockin’ On Heaven’s Door“. Bet reiktų nesislapstyti, turėti drąsos nesigėdyti paprastumo ar emocionalumo. Apskritai kartais pagalvoju, kad stiprus būtų elitinės ir populiariosios kultūrų mišinys.

Alternatyvaus meno atstovai rizikuoja būti sukritikuoti. O ir suprantančių, įvertinančių tokį meną gana mažai?

Argi ne paradoksas, kad alternatyvūs menininkai pasirodo tik siauram nejautrių bendraminčių rateliui? Štai noise atlikėja „Pharmakon“ rėkia ir voliojasi ant žemės ir tie dešimt ją stebinčių, nuo meninių įspūdžių atšipusių žiūrovų snobiškai vertina. Tokių pasirodymų poveikis būtų daug stipresnis televizijos ar prekybos centro aplinkoje. Ir atvirkščiai, snobų rately vestuvių muzikantas būtų daug didesnis performansas nei toji rėkianti mergina ar subtili elektronika. Mane domina kontekstų sukeitimas.

Jeigu paklausčiau, kaip kuria Raimonda? Kas jai įdomiausia kūrybiniame procese? Ar būna, kad kankina kūrybinės kančios, o gal viskas klostosi kaip sviestu patepta?

Jei skirstytume žmones į mąstytojus ir darytojus, tai esu visiška mąstytoja – operuoju idėjų lygmenyje, bet nesiseka praktiniai dalykai. Mano didžioji problema, kad galvoje viską matau visiškai aiškiai (pavyzdžiui, įsivaizduoju, kokios muzikos noriu), bet negebu to perkelt į realybę. Nesvarbu, kad kompoziciją studijuoju jau dešimt metų, kaskart prisėdusi prie naujo kūrinio nežinau visiškai ničnieko, daužau galvą į sieną, staugiu, blaškausi po kambarį ir nenutuokiu, ką daryti. Kiekvieną paskaitą ateinu ir sakau: „Naaa, nuo praeitos paskaitos nieko neparašiau, bet! Užtat PAGALVOJAU, kad...“ ir pažeriu šūsnį samprotavimų bei idėjų. Kitą paskaitą vėl tas pats: idėjų vis daugėja, ant popieriaus – nieko. Taip praeina semestras, o kūrinio kaip nėra, taip nėra. Dėstytojai nevilty. Manau, kad man lengviau kalbėti apie meną, nei daryti.

Šiuo metu vieši Austrijoje. Ar tai susiję su tavo kūrybine veikla?

Nuo 2018 m. rudens Mozarteumo universitete Zalcburge studijuoju elektroninės muzikos kompoziciją podiplominėse studijose. Austrijoje pirmą kartą atsidūriau dar 2012 m. per „Erasmus“ mainus Vienos muzikos universitete. Po to semestro grįžau Lietuvon, bet vis pagalvodavau, kaip norėtųsi ir vėl pagyventi užsienyje, tik nežinojau nei kur, nei kaip. Tuomet 2017 m. pasitaikė galimybė dalyvauti „Crossroads“ festivalyje Zalcburge – ten susidraugavau su vietine jaunų kompozitorių ir muzikų bendruomene. Tuo pat metu LMTA atmetė mano paraišką antrajai „Erasmus“ išvykai ir kolega iš Zalcburgo pametėjo mintį atvažiuoti čia, į Mozarteumą, podiplominėms studijoms! Nutariau pasimokyti būtent elektroninės muzikos, nes, kaip minėjau, neturėjau su ja patirties, turbūt ji manęs anksčiau netraukė ir dėl to šiuolaikinių kompozitorių kontekste jausdavausi nevisaverte, apribotų galimybių.

Tai buvo gana spontaniškas sprendimas? Ar stipresnis savęs kaip kompozitorės suvokimas?

Įdomu tai, kad tik tuomet, aštuntaisiais kompozicijos studijų metais, suvokiau save kaip kompozitorę pagal profesiją ir kad čia reikia dirbti bei siekti karjeros kaip bet kuriame kitame darbe! Iki tol buvau labai pasimetusi, verkšlendavau, kad nežinau, negaliu kurti, o dabar pagaliau tiksliai žinau, ko noriu – rezultatų gal dar nėra, bet nebeketinu sustoti.

Jau ketverius metus studijuoji meno doktorantūroje LMTA. Akademinis pasaulis tau nesvetimas. Tavo doktorantūros teorinio darbo tema – „Tercinių trigarsių (triadų) neo-rymaniškoji interpretacija: transformacijos į komponavimo sistemą perspektyva“. Kaip suderini precizikos reikalaujančius darbus su tarsi įgimta nesuvaržoma energija ir laisve kurti?

Visada buvau moksliukė, tiesą sakant, kiti dalykai mokykloje sekėsi puikiai, o muzikiniai – vidutiniškai. Spėji teisingai: biurokratiškos precizikos nemėgstu, bet labai traukia atrasti reiškinių vidinius dėsnius, struktūras. Trigarsiai / triados mano dėmesį prikaustė dar bakalauro studijų metais, kai prekompozicinėje stadijoje lipdžiau struktūrą vien iš triadų. Pastebėjau jų gebėjimą jungtis į sekas ir tinklus, tarsi į galimybių medį, nepriklausomai nuo tonacinio konteksto. Tačiau tenka pripažinti, kad po ~7 metų šio fenomeno tyrimų jau numestas paslapties šydas ir suvokta, kad magiškos formulės tiesiog žerti kūrinius vieną po kito neegzistuoja.

Tavo kūryba studijų metais pasižymi ypatingu dėmesiu kūrinio prekompozicinei medžiagai. Kūriniai sutelkti, galime sakyti, nepriekaištingi ir sulaukia tarptautinės sėkmės: kūrinys „Chromatografija“ akordeonų ansambliui įtrauktas į 2017 m. Franko J. Oteri sudarytą dvigubą kompaktinę plokštelę „XXI a. Lietuvos kompozicinės muzikos antologija“, 2014 m. „Prime Galaxy“ styginių kvartetui skamba tarptautinėje kompozitorių tribūnoje „Rostrum of Composers“, ką jau kalbėti apie įvairiuose akademinės ir elektroninės muzikos festivaliuose pristatomus tavo kūrinius. Sakytume, kuri tarp dviejų polių – kūrybinės laisvės ir kūrybos strategavimo.

Ko gero, tie du poliai – popdiva ir uždara moksliukė – koegzistuoja kaip dvi asmenybės pusės. (Štai ir naujausiame performansų projekte esu sukūrusi alter ego būtybę.) Išties kaskart komponuodama (gal kaip ir visi kompozitoriai?) susiduriu su dilema: laikytis griežtos sistemos ar veikti iš klausos, intuicijos. Juolab kad doktorantūros studijų metu tarsi privalau kūryboje ieškoti, kaip čia dar galima atskleisti trigarsių jungčių galimybes, bet tiesa ta, kad meno praktika visais laikais eina pirmiau teorinių apibendrinimų. Taip nutiko ir man: susidomėjimas teorija kilo iš praktinių pastebėjimų, tačiau dabar, teberengiant teorinį tiriamąjį darbą, kūryba (bent jau jos dalis) nuvingiavo į naujus horizontus ir ta neo-rymaniška sistema, žadėjusi atverti galimybes, priešingai – ima varžyti.

Tavo muzikinis kelias iš šalies gali pasirodyti itin sklandus... Gebi suderinti tau įdomias veiklas, kuri įvairią muziką, rašai. Kuri daug! Ar būna, kad kūrybos pasidaro per daug?

Dėl sklandumo tikrai nesutikčiau – ne kartą buvo, kad per metus neparašiau nei vieno kūrinio. O per daug man pasidaro ne kūrybos, o idėjų. Viskas, viskas mane domina. Toks jausmas, kad viduje gyvena būrys skirtingų asmenybių ir negaliu su tuo interesų srautu susitvarkyti, nes smegenyse maišosi dirbtinis intelektas, socialiniai tinklai, deepfake, glitchas, autostereogramos, videomenas, šiuolaikinis menas, masinių pramogų kultūra, šokis, mada, filosofija, psichologija, astronomija, tranzavimas, hipiai, bitnikai, metalas, subkultūros, viduramžiai, fantastika, steampunk, distopijos. Beje, apie distopijas – dabartinė pandemijos situacija kaip niekad įkvepia literatūrinei kūrybai – užsirašinėju, kas įdomaus pasauly vyksta, realybė pamėtėja tokių dalykų, kokių niekaip nebūčiau sugalvojus.

Kokie kūrybos vėjai numatyti ateityje? Galbūt turi kokių nors smagių planų? Ar būsi atvira gyvenimo siunčiamiems netikėtumams?

Myliu netikėtumus. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, arba, kaip perfrazavo Mortonas Feldmanas, kompozitorius planuoja, muzika juokiasi. Vis dėlto mano artimiausi planai – pabaigti doktorantūros studijas ir parašyti trumpametražę operą. Labai džiaugiuosi būdama atrinkta dalyvauti Mozarteumo universiteto organizuojamame operos projekte – man tai didelė galimybė! Atvirai tariant, nemėgstu šiuolaikinės operos, todėl ketinu kurti alternatyviai, atsisakyti Sprechgesang ar atonaliai spygaujančio soprano ir vietoj to pasitelkti vien tik chorą ir gyvąją elektroniką.

O tolimesni – profesionaliai mokytis dainavimo ir vaidybos, nes teorijos ir tekstų rašymai išvargino. O kad jau klausi apie smagius planus... Nežinau, ar turėčiau sakyti, bet norėčiau kada sudalyvauti „Eurovizijoje“! Čia toks guilty pleasure (angl. gėdingas malonumas).

Didesnį dėmesį ir toliau skirsi individualiai kūrybai?

Įdomus dalykas – visada buvau tokia atskalūnė, o šiais metais pastebiu, kad visai norisi bendradarbiavimo, tad pasvajoju daugiau dirbti su vizualiojo meno kūrėjais ar suburti kolektyvą. Labai norėčiau kada dėstyti universitete. Taip pat išbandyti jėgas radijuje ar televizijoje bei socialinėje veikloje. Kartais jaučiu, kad gyvenu savo menininko burbule, steriliame idėjų pasaulyje – matau prasmę pamėginti, pasitelkus meną, praskaidrinti kasdienybę sunkumų patiriantiems visuomenės sluoksniams.

Studijuodama kompoziciją turėjai gana griežtą ir reiklų dėstytoją –  mokeisi profesoriaus Ričardo Kabelio klasėje. Tavo akademinėje muzikoje atrandame su nepaprastu tikslumu įgyvendintas idėjas, drąsą ir kompozicinę švarą – kūriniai gimsta iš prekompozicijos (iš anksto paruošta medžiaga, nulemianti darbo eigą, muzikos kalbą, nepaliekanti erdvės eksperimentavimams, – red. past.), padiktuojančios kūrinio struktūrą. Ar dar kuri taip kaip studijų metais? Taip kaip kurdavai profesoriaus klasėje?

Ko gero, būtent profesoriui turiu būti dėkinga už tai, kad idėjos grynumas iki šiol yra mano kūrybos siekiamybė. Visuomet pirmiausia mąstau, apie ką bus naujasis kūrinys, išgryninu idėją. Tačiau tolesnis kūrybos procesas pakito. Nebėra taip, kad taikyčiau skaičių seką, o muzikinį rezultatą išgirsčiau tik darbo pabaigoje, per koncertą („ak tai štai, kaip tai skamba“). Noriu turėti daugiau asmeninės, o ne sistemos kontrolės, tad stengiuosi įsivaizduoti skambesį arba prisirašau variantų ir bandau atsirinkti iš klausos. Tai yra struktūruoti ne abstrakčius skaičius, o konkrečią muzikinę medžiagą.

Vadinasi, dabar labiau pasitiki savimi, savo klausa, vidiniu „aš“?

Pastaruoju metu suvokiu, kad mane muzikoje domina du dalykai: 1) nuoseklūs daugiasluoksniai procesai, kai kažkas susiformuoja, palaipsniui išnyra iš gelmių ir išyra; palaipsniui deformuojasi ar persiformuoja (metamorfozė), ir 2) netikėtumas, klaida, glitch (esu apsėsta glitch koncepcijos), humoras, ironija, beprotybė, absurdas, paradoksas, gaivalas, spontaniškumas. Suvedus šiuos dalykus į viena turbūt išeina išprotėjęs organizmas.

Išprotėjęs, vadinasi, keistas?

Mane labai traukia keisti, ekscentriški dalykai, kažkas random (angl. atsitiktinis, netikėtas). Sesė neseniai nusistebėjo: „Atrodo, visą gyvenimą praleidau su Raimonda, tiek metų miegojom viename kambaryje, o vis tiek kaskart ji sugeba iškrėsti kažką random, ko net aš nesitikiu.“


0