Karantinas, draudimai ir nerimas: kuo gyvena koncertų rengėjai?

  • 2020 m. gegužės 18 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Karantino metu uždraudus renginius, muzikos industrija priversta keistis. Koncertai pastaruosius du mėnesius keliasi į internetą, aerodromą ir atlikėjų miegamuosius, o repeticijos (ne)vyksta per dviejų metrų atstumą su kaukėmis ir pirštinėmis. Gal šis laikas ir gali būti skirtas menininkų kūrybai, bet koncertų organizatoriai ir vadybininkai dėl ateities nerimauja. Dėl finansų, darbo vietų išsaugojimo ir pasikeitusių klausytojų įpročių.

Mintimis apie pakoreguotą dienotvarkę ir renginių planus dalinasi muzikos vadybininkas JUSTAS ČEKUOLIS („G&G Sindikatas“, Giedrė Kilčiauskienė, „Happyendless“), koncertų agentūros „Fors Event“ vadovas VALDAS PETREIKIS ir koncertų agentūros „8 Days A Week“ įkūrėjas MARTYNAS BUTKEVIČIUS.


Pasikeitusi dienotvarkė

J. Čekuolis: Jausmas toks, lyg važiuočiau automobiliu 120 km/h greičiu ir trenkčiausi į sieną. Sustojome čia ir dabar, bet daugelis nesupranta, kad mūsų versle darbai planuojami metams, dvejiem į priekį. Dabar bandome nusipurtyti nežinomybę ir suvokti, kur turime keliauti. Ką nors prognozuoti yra beviltiškas reikalas – versijų daug, bet belieka sėdėti ir skaičiuoti nuostolius. Džiugina tai, kad atlikėjai skiria daugiau laiko kūrybai, buvimui su šeima, nes mūsų darbas kartais to neleidžia. Randame, ką veikti, ir atliekame darbus, kuriems neradome laiko anksčiau.

M. Butkevičius: Pasikeitė tik terminai. Užuot planavęs šių metų koncertus, planuoju 2021-ųjų, nes turai yra perkeliami ar visiškai atšaukiami. Kasdien bendraujame su atlikėjais, vadybininkais, leidyba. Jie irgi gyvena tuo pačiu laukimu, kada galės be baimės išeiti į sceną. Visa muzikos industrija nežino, kas bus.

V. Petreikis: Niekada neįsivaizdavau, kad mano diena gali taip pasikeisti. Jaučiuosi lyg per ilgose atostogose, o didžiausia problema ta, kad nėra apčiuopiamo atspirties taško. Vien balandį turėjo įvykti 20 mūsų suplanuotų koncertų, o dabar neturime aiškaus atsakymo nei atlikėjams, nei komandai. Negalime planuoti, kur kelsime koncertus, nes kai kurie lietuviškų koncertų pavyzdžiai parodė, kad renginius reikės nukelti dar kartą, o tai labai sunku.

Nerimas ir psichologinė būsena

M. Butkevičius: Aš pats nerimo nejaučiu, nes dabartinė situacija yra laikina. Mes tai išspręsime, bet nemažai žmonių pasiduoda ir išeina iš industrijos – pavargsta emociškai, psichologiškai, nusibosta nežinia, laukimas. Vien praėjusią savaitę trys pažįstami vadybininkai iš Jungtinės Karalystės pakeitė darbus.

Sunkiausia muzikantams. Vieni tą „išprotėjimą“ nukreipia į kūrybą, kiti užsiima nauja veikla, treti liko tinginiais. Groti kūrinius internetu nesudėtinga, bet pažiūrėsime, kiek atlikėjų sukurs ką nors naujo. Kai visa tai baigsis, bus daug gero ir blogo turinio. Lietuvoje bus didžiulis renginių perteklius ir jausime didžiulę konkurenciją tarp renginių organizatorių.

J. Čekuolis: Pats nejaučiu didelio spaudimo, nes užsiimu vadyba ir organizuoju mažai koncertų, bet didžiosios koncertų agentūros, kurios yra sumokėjusios avansus pasaulinėms grupėms ir atlikėjams, dabar tiesiog laukia susiėmusios už galvų. Ypač tie, kurie rengia festivalius. Ačiū Dievui, pagal įstatymą nebūtina grąžinti pinigus, jei renginį galima perkelti. Tačiau tokia grupė kaip „KISS“, kuri turėjo surengti atsisveikinimo turo koncertą Kaune, į Lietuvą tikriausiai niekada negrįš…

V. Petreikis: Dabar vidinė būsena pagerėjo, bet tai tik mano perspektyva. Visi renginių organizatoriai neišvengiamai patiria labai daug įtampos. Vėl bendraudamas su kolegomis pastebėjau, jog bendravimo įgūdžiai ir dinamika po dviejų mėnesių yra pasikeitę – reikia grįžti į normalų santykį, rutiną. Rodos, visiems baigėsi ilgos atostogos ir nežinome, kaip dirbti ir gyventi.

„Drive-in“ koncertų koncepcija

J. Čekuolis: Niekas negali pakeisti tikro koncerto patirties, kai visi stovi, linguoja, šypsosi ir klausosi gyvos muzikos. „Drive-in“ koncertai yra laikinas sprendimas, bet kitaip neišeina. Karantine gyvename du mėnesius, o renginių norime. Pirmasis mūsų „drive-in“ koncertas buvo Giedrės Kilčiauskienės. Tai labai keistas, naujas jausmas, nes nežinojome, kaip reaguos žiūrovai, kaip viskas atrodys, ką patirsime. Aerodromo infrastruktūra didžiulė – ten galima sutalpinti kelis tūkstančius žmonių, bet automobilių telpa iki 250. Finansiškai – sunku ir neapsimoka. Tai didžiulis iššūkis muzikantams, nes jie girdi ne plojimus, o tik mašinų signalus, pypsėjimą, šviesas.

V. Petreikis: Palaikau žmones, kuriančius naujas kultūrines iniciatyvas, bet nemanau, kad jos ar pasirodymai internete atstos tikro koncerto patirtį. Koncertas juk yra mediumas, gyva interakcija tarp žiūrovo ir atlikėjo. „Drive-in“ koncertuose viskas transliuojama per automobilio audiosistemą, nėra gyvo garso, negalima atsistoti, judėti... Tai puikus pabandymas, bet netikiu, kad turi ilgalaikę perspektyvą – neįmanoma generuoti užtektinai pajamų iš tokių renginių.

M. Butkevičius: Nebuvau „drive-in“ koncerte, nes man tai netikra ir niekada neatstos tikros patirties, nors puikiai suprantu žmones, pasiilgusius koncertų. Mes irgi gavome pasiūlymą surengti kai kurių mūsų atstovaujamų atlikėjų koncertus šiuo formatu, bet iškart atsisakėme. Gal būtų įdomu pabandyti vieną kartą, bet aš kaip žiūrovas to nenoriu. Geriau pažiūrėsiu mėgstamo atlikėjo koncertą iš jo svetainės.

Žiūrovų solidarumas ir grąžinami pinigai už bilietus

M. Butkevičius: Perkėlę Woodkid koncertą į gruodį tikėjomės, kad atsiras norinčių susigrąžinti bilietus. Bet jų yra lygiai du – abu užsieniečiai, kurie dar nežino, ar galės atvykti į Lietuvą. Pagal įstatymą turime alternatyvų pasiūlymą suteikti bilieto vertės dovanų kuponą. Mūsų auditorija protinga ir supranta, jog visas pasaulis perkelia koncertus. Tai yra karas, nes kovoji dėl datų, laiko, atlikėjo užimtumo. Turėjome ne vieną pokalbį su Woodkid komanda, pakeitėme sąlygas, bet koncertą turėsime. „8 Days A Week“ tikslas dabar yra nieko neatšaukti.

Dėl bilietų pardavimų visiems skaudu, bet mes palaikome gerus santykius su atlikėjais, deriname kontraktus. Mokame ne iškart, o vėliau, todėl galime jaustis lanksčiai. Tačiau neįsivaizduoju, kaip jaučiasi didžiosios koncertų agentūros, kurioms reikia išlaikyti šimtų žmonių komandą.

V. Petreikis: Mes dar jaučiame mažą viltį, jog galėsime surengti mažo formato „Midsummer Vilnius“ festivalį. Jeigu sulauksime stebuklo ir Vyriausybė leis renginius bent tūkstančiui žmonių su visomis saugumo priemonėmis, pabandysime Vilniaus miestui suplanuoti 5 kokybiškus renginius.

Kalbant apie pardavimus, labai mažai žmonių norėtų grąžinti bilietus. Auditorija sąmoninga, solidari, gavome kelias piktas žinutes, bet didžioji dalis nepuolė mūsų spausti grąžinti jiems pinigus. Pranešime apie viską, kai bus aišku, ką atšauksime ir ką perkelsime.

J. Čekuolis: Kiek teko girdėti iš kolegų, žmonės iš pradžių buvo susidomėję grąžinimo galimybe, bet dabar suvokia, kad geriau bilietą pasilikti. Atsiranda palaikymas. Visi supranta, kad jei agentūra bankrutuos, koncertų nebebus. O Vyriausybė to nelabai supranta.

Valdžios parama kultūros sektoriui

J. Čekuolis: Kokia parama? Iš pinigų, skirtų infrastruktūrai, kultūros žmonės neuždirbs. O jiems gyvenimas labiausiai išslydo iš po kojų. Mūsų Vyriausybė eilinį kartą į kultūrą žiūri atmestinai. Kalbu ne tik apie muziką, bet ir apie teatrą, šokį, individualiai dirbančius asmenis. Pirmoji pagalba buvo skirta nekilnojamojo turto valdytojams. Tikrai? Ar to reikėjo? Būtų buvę labai gražu, jei valdžia, pavyzdžiui, būtų nupirkusi dalį bilietų ir taip parėmusi renginių organizatorius ir atlikėjus. Nesakau, kad reikia padengti visus nuostolius, bet bent šiek tiek – kad galėtume laikyti nosį virš vandens.

M. Butkevičius: Kultūra yra statybos. Esu labai nusivylęs sprendimu skirti didžiulius pinigus infrastruktūrai, o ne patiems kūrėjams. Bet aš netikiu, kad valdžia išgelbės kultūrą. Jie pakėlė lėktuvus ir atidarė sienas, bet neatidarė teatro su šimtu žiūrovų. Mums reikia mąstyti vietiniu lygmeniu.

V. Petreikis: Renginiai yra sudėtinga sritis. Mūsų paprastai nefinansuoja, todėl labai sunku vertinti žalą, kurią patyrėme dar net nepaskelbę apie suplanuotą renginį. Pavyzdžiui, birželį turėjome „paleisti“ festivalį „Garden“ – bet dabar net nėra įrodymo, jog jis turėjo būti.

Ar būsime ištroškę koncertų?

J. Čekuolis: Visi mes dar jaučiame baimę ir šiokį tokį nejaukumą. Kol virusui nebus sukurta vakcina, kol neturėsime jokios garantijos, kad galime būti sveiki, vis tiek bijosime. Bet kultūra juk tam ir skirta – praskaidrinti kasdienybę ir nuvyti baimę šalin.

M. Butkevičius: Mačiau ne vieną ir ne du žmones, kurie vietoj rankos paspaudimo susidaužia alkūnėmis. Tai mūsų pasirinkimas – kiekvienas esame atsakingas už save. Jei valdžia leis renginius penkiems šimtams ar tūkstančiui žmonių su ribotu atstumu, bus blogai. Aš negaliu užtikrinti pažadėto 2 metrų atstumo ir kelių kvadratinių metrų ploto vienam žmogui Šv. Kotrynos bažnyčioje. Mums reikėtų stadiono, kad galėtume išdėstyti žiūrovus kaip šachmatų partiją. Bet svarbiausia, kad auditorija norėtų po karantino eiti ten, kur bus dideli susibūrimai – koncertai, teatras, kiti renginiai.

V. Petreikis: Koncertai, teatras, opera, kitas menas mums yra gyvybiškai reikalingas. Po karantino, tikėtina, turėsime pereinamąjį laikotarpį, kai elgsimės atsargiau, naudosimės saugumo priemonėmis, nors kai kuriose koncertų erdvėse jau prieš karantiną buvo matuojama žiūrovų temperatūra. Bet tikiu, kad grįšime į ritmą. Reikia palaukti.


0