Įsiklausyti į aplinką: kitoks Dominyko Digimo laiko pojūtis

  • 2020 m. gegužės 14 d.

Susirašinėjo Justina Paltanavičiūtė

Dominyko Digimo kūryboje, regis, telpa visa pasaulio ramybė. Ir tikrai ne todėl, kad jo muzika ramaus tempo – pastaruoju metu kompozitorius koncentruojasi į garso ekologijos reiškinį, todėl kaskart, vaikščiodamas po miestą ar mišką, įdėmiai klausosi aplinkos garsų, stengdamasis pajusti aplinkos ir savo vidinį ritmą. Toks meditatyvus laiko pojūtis atsispindi ir jo kūriniuose. Nors tai skamba labai romantiškai, romantizmo Dominyko muzikoje maža – savo muziką jis organizuoja gana griežtomis struktūromis, kurios leidžia išgryninti muzikinę mintį, įgaunančią melancholišką, kartais intravertišką atspalvį. Tad toji jo muzikos ramybė pasiekta labai sąmoningai ir organiškai dera su kompozitoriaus pasaulėjauta.

D. Digimas visai neseniai baigė kompozicijos studijas LMTA, tačiau jo kūrybinėje biografijoje – nuolat lietuviškuose ir tarptautiniuose festivaliuose skambantys kūriniai, ne vienas apdovanojimas, daugybė bendrų projektų su vaizdo menininkais, teatro ir kino kūrėjais, taip pat – įvairių muzikinių projektų organizavimas. Tačiau šį kartą su juo susirašėme ne apie aktyvų muzikinį gyvenimą, o apie gilesnes jo kūrybos plotmes – laiką, santykį su aplinka ir pasižvalgymus po žmogaus pasąmonę.


Kalbamės įpusėjus karantinui, kuris smarkiai pakeitė kiekvieno kasdienybę. Itin keblioje situacijoje atsidūrė menininkai, kurių daugeliui gresia dar ir finansiniai sunkumai. Kaip karantinas pakeitė tavo gyvenimą?

Neabejotinai viskas pasikeitė. Šį pavasarį laukė pora premjerų teatre, nebylaus muzikinio filmo „Why does this appear?“ premjera „Long play“ festivalyje Niujorke, „This Order Goes Wrong“ turas Lietuvoje ir pristatymas „Classical:NEXT“ Roterdame. Kasdienybė tapo labiau koncentruota į naujus kūrinius, ateities planus – niekas nestovi vietoje, bet, manau, kiekvienas turime pasidžiaugti šia fermata mūsų kasdieniame bėgime. O dėl finansų... Tikrai laukia nemažai iššūkių, tačiau kultūros sektoriuje veikiantys žmonės visada su jais susiduria. Tad svarbu neprarasti kūrybinės minties ir leidžiant laiką namie, per daug neprisivalgius, skirti laiko naujiems skaitiniams, nepabaigtiems darbams.

„Kai tavo protas visiškai švarus nuo minčių – per garsą gali pajusti nematomus dalykus“, – tai tavo citata, šiandien skambanti beveik simboliškai. Vis dėlto paimta iš kito konteksto – iliustruoja tavo muzikinius garsovaizdžius: įrašytus aplinkos garsus, kurių siūlai klausytis atskirai ar miksuoti.  Švari mintis išties įmanoma ar tai tik siekiamybė, utopija?

Gyvenant šiame laike tai labai sudėtinga. O kad švari mintis virstų kasdienybe, savo gyvenime reikėtų daug ką keisti. Garsovaizdžio klausymo ir garsinių pasivaikščiojimų praktika tam pokyčiui gali būti naudinga – savo dėmesį nukreipdamas į tave supantį garsyną, tyrinėji, giliniesi ir atrandi tai, ką anksčiau praleisdavai pro ausis, susilieji su tave supančiais miesto ar gamtos ritmais.

Kraštovaizdžiai veikiausiai yra pastaruoju metu tavo garsinių temų lauke atsidūrusios garso ekologijos atspindys. Kas yra garso ekologija?

Garso ekologija – tai XX a. 7 dešimtmečio antroje pusėje užgimusios studijos, tyrinėjančios garsovaizdį ir jo pokyčius: žmogaus santykį su aplinka ir šio santykio padarinius garse. Tam tikros su garso ekologija susijusios praktikos man visada buvo artimos ir tapo labai mielu pomėgiu. Šiuo metu į tai žvelgiu iš ganėtinai kompozitoriškos perspektyvos – atlikdamas aplinkos įrašus, bandau gilintis į miesto garsovaizdyje esančius gamtos ritmus ir žmogaus įtaką jų kaitai.

Pastaruoju metu savo socialinių tinklų paskyrose vis pasidalini ir įvairių kraštovaizdžių nuotraukomis. Jos kelia asociacijų su tavo muzika, o ir pats savo kūrinius dažnai apibūdini tarsi paveikslus. Šios sąsajos – sąmoningos ar netyčinės?

Prieš pradedant rašyti kūrinį dažnai kyla toks sunkiai apčiuopiamas tuščios drobės vaizdinys. Būdai, kuriais ją pildau, gal kiek panašūs į tuos, kuriuos naudoja tapytojai. Dažniau mąstau apie atskirus garsinius sluoksnius ir jų tarpusavio santykius nei apie kokią pagrindinę temą ir jos plėtotę. Man patinka kurti skirtingo tankio ir intensyvumo garsines tekstūras – galbūt tai ir sukuria tam tikra prasme statiško, bet gyvo paveikslo įspūdį. Kalbant apie konkretesnį garso ir vaizdo santykį, besiskleidžiantį garso ir vaizdo projekcijos samplaikoje, man, kaip ir tikriausiai daugeliui, svarbu, kad abu komponentai vienas kitą papildytų konceptualiai ir nesikirstų estetiškai. Tas puikiai pavyksta mano ir Kristijono Dirsės meniniame bendradarbiavime. Kad kūrinio išbaigtumui reikalinga vaizdo projekcija, tampa aišku jau pradedant vystytis kūrinio idėjai – visada kuriu galvodamas apie santykį su vaizdu, dirbdami su Kristijonu visada tai aptariame.

Klausantis tavo muzikinių kraštovaizdžių, norom nenorom kyla asociacijų su O. Messiaenu – veikiausiai dėl to, kad ir tu (nors kitu būdu) fiksuoji gana daug paukščių čiulbesio. Koks tavo santykis su jo pasaulėžiūra?

Tiesą pasakius, niekada apie tai nepagalvojau. Studijuojant kompoziciją, pirmaisiais metais, O. Messiaeno muzika visuomet buvo šalia, kartkartėmis pasirodo mano grojaraštyje ir dabar. Jo gyvenime ir kūryboje labiausiai mane žavi absoliutus vienis to, kuo gyveni, ką kuri ir kuo esi kiekvieną dieną. Tokia ramybė ir nuoširdumas sau pačiam galėtų būti kiekvieno mūsų siekiamybė.

Man regis, vienokie ar kitokie gamtos motyvai tavo kūryboje figūruoja gana dažnai, bet nėra romantizuoti – veikiau įgauna tam tikrą filosofinį pavidalą. Tu ir gamta: kas ir kaip jus sieja?

Natūralūs procesai gamtoje visada bus tikri, nesuvaidinti ir originalesni nei bet kurio kompozitoriaus bandymai ją atvaizduoti savo muzikoje. Mano santykis su gamta dvejopas: esu stebėtojas, kurio tam tikri maži pastebėjimai skirtingais pavidalais nugula į partitūras, kita vertus, pats esu viso to vyksmo, kurį vadiname gamta, maža dalis. Pastaruoju metu, esamomis sąlygomis, stengiuosi kiek įmanoma daugiau patirti, išgirsti gamtos mieste: ausimis suvokti, kiek ji yra įrėminta ir užgožta žmogiškojo garsyno, bet, nepaisant to, besistengianti nepranykti.

„Jeigu įsiklausytumėme į garsus, kurie daugelio mūsų kasdienybėje yra triukšmas, galėtumėme priartėti prie būsenos, kai beveik galime paliesti laiką“,  – dar viena tavo citata. Kas tau yra laikas ir ar jis tikrai paliečiamas?

Laikas – tai toks reiškinys, kuris priklauso nuo daugelio kintamųjų. Laiko pojūtis visada kinta ir neturėdami papildomo dėmens ar atskaitos taško mes jo neapskaičiuosime. Taip pat niekada nesuvoksime laiko pradžios ir juo labiau pabaigos, tad galime tik susitapatinti su jo tėkme, pajusdami aplinkos ir savo vidinį ritmą, – tai leistų prie jo prisiliesti.

Kas yra muzikinis laikas ir kuo jis skiriasi nuo šiaip laiko?

Čia būtų galima daug plėstis... Kiekvienas muzikos kūrinys yra tarsi gyvas organizmas su unikalių savybių komplektu, kuris ir nulemia tai, kaip mes jį patiriame. Muzikinis-patiriamasis laikas mus atitraukia nuo kasdienio laiko, taip pat nuo kasdienių mūsų ritmų, suteikdamas galimybę patirti save kiek kitaip nei įprasta.

Savo kūrinių pavadinimus dažniausiai rašai iš mažųjų raidžių. Kodėl?

Tai jau sena, bestudijuojant atsiradusi maniera, kuri tapo įpročiu. Nepaisant to, kad esu grafomanas ir man taip tiesiog gražiau, iš didžiosios raidės parašius tik vieną žodį, toji didžioji raidė žaidžia ir kaip prasminis elementas.

Tavo kūrybinėje biografijoje gausu bendrų projektų. Bendradarbiauti su kitais nesunku? Koprojektuose pagrindinę mintį tenka dalintis su kitais, o menininkai juk individualistai.

Kiekvienas ateina į žaidimo aikštelę su savo patirtimi ir mintimis, kurios tik papildo, praturtina rezultatą. Svarbu kuo ankstesnėje kūrinio stadijoje apsibrėžti, kur link visi kartu einame, ir palikti savo individualybėse vietos kompromisui. Individualizmas šiems laikams būdinga savybė – visa technologinė aplinka mus patupdo į įpročių, nukreiptų į asmeninį individualų patogumą, lauką. Ieškoti kompromiso tarp savęs ir aplinkos darosi nemenkas iššūkis mums visiems, nesvarbu –menininkas tu ar ne.

Muzikoje tau nesvetimi ir pasąmonės analizės bei savirefleksijos motyvai. Savirefleksija, ko gero, daugiau ar mažiau būdinga kiekvienam kūrėjui, tačiau ne visi ryžtasi analizuoti gilesnius pasąmonės sluoksnius. Kodėl ryžtiesi tu?

Kartą, dar studijuodamas LMTA, pasidalinau su draugu šviežiai užgimusia idėja kūriniui. Jis ją išklausęs pasakė: „Viskas gerai, bet prie ko čia tu?“ Nuo to laiko prieš kurdamas konkretų kūrinį gerai permąstau, kodėl imuosi tokios temos ir kiek ji susijusi su manimi. Galbūt todėl vienu periodu kūrybos inspiracija dažnai tapdavo tam tikri psichologiniai reiškiniai, kuriuos pastebėdavau savo kasdienybėje. Tačiau man tai niekada nebūdavo saviterapinis veiksmas, greičiau atvirkščiai – sukeldavo vis daugiau klausimų.

O ar tavo kūryba galėtų būti erdvė gilesnei klausytojo savirefleksijai?

Tai labai priklauso nuo konkretaus kūrinio. Kai kuriuose tema pateikiama labai tiesiogiai ir visi kompozicijoje veikiantys elementai yra tiesiogiai nukreipti į klausytoją / žiūrovą, pavyzdžiui, muzikos ir medijų performanse „This Order Goes Wrong“. Bet man labiau patinka traktuoti kūrinius universaliai: pavadinimas prie garso yra tik tam tikra nuoroda, ką tas garsas reiškia man, bet kitam jis gali atverti visai kitus jausmus. Tad pasitelkdamas pavadinimą ir anotacijas papasakoju ar patariu, kaip to reikia klausytis ar kaip tai girdžiu aš, bet ir palieku galimybę klausytis kitaip.

„Why does this appear?“ – taip vadinasi nebylus muzikinis filmas, kuriame, bendradarbiaudami su režisieriumi Kristijonu Dirse, gilinatės į atminties fenomeną, pasitelkdami tik garsą ir vaizdą. Kas yra nebylus muzikinis filmas – tam tikra žanrų sintezė ar atvirkščiai – neapibrėžtas žanras, muzikinė patirtis, dar vienas pasižvalgymas po žmogaus pasąmonę?

Tikriausiai beveik viskas, ką tu paminėjai. Su Kristijonu dirbdami prie multimedijinių kūrinių, žanro dažnai neapsibrėžiame. Kokia bus forma, kokios priemonės naudojamos, kokia bus kalba, kuria norime kalbėti – visa tai susiformuoja kūrybos metu. Scenarijus ir muzika šiam kūriniui parašyti pagal devynis šešių žmonių atsiminimus. Šiuo filmu tarsi klausiame dviejų klausimų: kodėl atsiminimai atsiranda, bet ir išnyksta, nuolat kinta ir taip kuria mums fikcinės praeities įvaizdį, kitaip tariant – tai, ko iš tikrųjų nebuvo, palikdami mus nuolatinėje iliuzijoje.

Psichoanalitiniai motyvai tavo kūryboje – gana dažni: jau minėto „This Order Goes Wrong“ pagrindine tema tapo panikos priepuoliai, „Security | Freedome“ kvestionuoja kūrėjo saugumą ir laisvę. Kaip atsiranda tokios temos? Iš asmeninių patirčių?

Kiek abstraktesniems kūriniams temas padiktuoja aplinka, lygiai taip pat ir tokie darbai kaip „This Order Goes Wrong“ – tai tiesioginis atspindys to, kas vyksta aplink mane. Beje, tiek „This Order Goes Wrong“, tiek „Security | Freedome“ atsirado kaip kolektyviniai darbai, kurių bendra idėja gimė diskutuojant su kūrybine komanda. Socialinių kaukių, stereotipų kūrimas būdingas mums visiems. Iš to kylantis nerimas, kad nesame tokie, kokius mus nori matyti aplinka, sukuria užburtą ratą, iš kurio pabėgti ne taip paprasta. Tai ypač aktualu meno laukui, kur kaukių kūrimas ir kūrėjo dispozicijos pateikimas dažnai būna tiesiogiai susijęs su jo karjera bei finansine situacija.

Kiek tuomet menininkas (ir apskritai menas) yra pajėgus pakeisti visuomenėje egzistuojančią neteisybę – įvairius stereotipus, diskriminaciją, kūrėjo vietą tam tikruose kontekstuose ir panašiai?

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, bet, mano nuomone, svarbiausia menininko funkcija yra skaudančias temas iškelti į paviršių. Net ir radikaliausios, politiškai ar socialiai aktyvios meninės grupės tegali joms rūpimus klausimus paversti daugiau ar mažiau viešai matomais. Bet problema, kurią stebime vykstančiuose procesuose, dažnai būna pasekmė to, kad vyksta galvoje. Meno kūrinys turbūt yra viena stipriausių formų, galinčių prisibelsti į žmogaus mąstymą ir jam parodyti kelią ar bent užuominą į tai, kad gali būti kitaip, nei kažkas seniai jam įskiepijo.

Kaip manai, ar šiandien muzikiniame pasaulyje vis dar gajūs lyčių stereotipai? Moterys kūrėjos lyg ir neigia jų egzistavimą, tačiau tam tikrų muzikinių profesijų atstovės užsimena seksistinio pobūdžio komentarų sulaukiančios.

Konkretūs stereotipai formuojasi ilgai. Į muziką jie persikelia iš kitų sričių ir, kaip istorijos suformuotų socialinės nelygybės kanonų šleifas, velkasi labai ilgai, išlikdami net ir radikaliai pasikeitusiame pasaulyje. Lyčių lygybės tema palyginti neseniai pradėta kelti į paviršių ir šioje srityje tikrai pasiekta nemažai, bet tam, kad viskas pasikeistų iš tiesų, dar reikia laiko, o kol pasikeis – būtina apie tai kalbėti. 

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie moterų kompozitorių proveržį lietuvių muzikoje. Kaip vertintum jo svarbą – aktualiau pačioms moterims ar Lietuvos muzikinei kultūrai plačiąja prasme?

Šis proveržis tikrai ryškiai matomas ir tai puiku! Turbūt daugelis su manimi sutiks, kad neįtraukti moters kompozitorės į koncerto programą ar jai mokėti mažesnį honorarą tik dėl lyties yra absurdas.

Taip išeina, kad šių dienų kontekstuose moterys kompozitorės ima dominuoti. Nesijauti diskriminuojamas būdamas vyras?

Tai, kad muzikos srityje daug kur dirba moterys, yra absoliuti norma, tad diskriminuojamas tikrai nesijaučiu. Nesu kažkokios lyčių konkurencijos šalininkas ir vienodai džiaugiuosi ir už moterų, ir už vyrų kompozitorių kūrybinius pasiekimus. Pro akis negalime praleisti jokios diskriminacijos – nei lyties, nei kokiu kitu pagrindu. Apskritai muzikiniuose kontekstuose man kur kas įdomesnės kompleksiškesnės temos nei tiesioginė diskriminacija lyties aspektu – įdomu, kokiomis meno ar muzikos lauko sąlygomis susidaro situacijos, sąlygojančios lyčių nelygybės atsiradimą, ir ką mes galime padaryti, kad to nebūtų.

Atmeskime pasikapstymus po pasąmonę, feminizmą, filosofiją ir visus kitus metamuzikinius dalykus. Kas tau svarbiausia pačioje muzikoje?

Muzika – kompleksinis menas, kiekvienas jos elementas atlieka svarbią rolę. Manau, man joje svarbiausia, kad muzikinis kūrinys būtų organiškas visomis prasmėmis ir neprieštarautų pats sau – kad vidinė logika (net jei tai laisva improvizacija) būtų neprieštaringa, bet kartu ir nenuspėjama.


0