Laurita Peleniūtė: pažinti balsu

  • 2020 m. gegužės 12 d.

Kalbino Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Kalbamės su lietuviškos ir pasaulio etninės muzikos atlikėja Laurita Peleniūte: nuo margaspalvių skambesių, kuriamų su atlikėjais iš viso pasaulio, iki užburiančių bendrų dainavimų su projektu „Promočių giesmės“. Apie tai, kas yra ir kas nėra folkloras, apie dainavimo prigimtį ir sampratą mūsų visuomenėje ir tai, kaip kiekvienas galime perrašyti programą „aš nemoku dainuoti“.


Tavo veikla leidžia stebėti tam tikrus šiandienio lietuviškojo folkloro ir santykio su juo pokyčius. Senųjų dainų dainavimas vis dažniau vėl tampa suvokiamas kaip prigimtinis tapatybės dėmuo. Kada pajutai projekto „Promočių giesmės“ ir kitų bendrinančių dainavimo užsiėmimų poreikį tau pačiai ir kitiems?

Mokymo kelias yra tam tikra paties mokytojo mokymosi dalis. Šalia scenos, visada dirbau mokyklose, nes man tai atrodė labai prasminga: mokai vaikus – mokai ateities kartas. Kadaise skaitydama paskaitas, klausdavau mokinių, su kuo jiems asocijuojasi žodis „folkloras“. Atsakymai būdavo susiję visiškai ne su folkloru, o su asociacijomis, kurias jauni žmonės gauna iš tėvų, draugų, mokyklos, o ir „Google“ vargu ar galėtų praplėsti šią informaciją – suvokimas ateina kitu keliu.

Šiuo metu viskas šiek tiek kitaip. Gerą dešimtmetį dirbau įvairiuose projektuose su įvairaus amžiaus vaikais, taip pat mokyklose dėsčiau etnokultūrą ir pasaulio folklorą. Darbas su vaikais leido suprasti, kad ateinanti karta neturi patyriminio sąlyčio su senosiomis dainomis, jų neišgyvena, nejaučia, tam trukdo asociacijos, išankstinė nuomonė, tad tam ryšiui užmegzti reikia naujų būdų, naujų muzikos stilių, naujo požiūrio.

Su vaikais, ypač mažais, būdavo labai paprasta, jie atviri, analizuojantys. Jie labai jaučia, kai mokytojas moko to, kuo pats tiki, tada linksma mokytis kartu. Sunkiau su mūsų kartos tėvais ir mokytojais, kurie turi nepalaužiamą, nepakeičiamą nuomonę. Tai supratusi visiškai pakeičiau veiklos sritį ir išėjau mokyti didelių vaikų – suaugusiųjų. Jaučiau alkį dalintis savo jausmais ir patirtimi. Istorijos studijos suteikė pagrindo ir žinių viską pamatyti iš socialinės istorijos pusės, kitaip pažvelgti į senuosius tekstus ir jų prasmę.

Perskaičiusi mokslinį straipsnį apie tai, kad gyva daina Lietuvoje mirė prieš dvidešimtmetį, labai supykau. Užaugau toje Lietuvoje, kur žmonės kaip mokėjo, taip dainavo, nei vienas stalas neapsieidavo be dainų. Nebuvo ir kritikos – gerbtini buvo tie, kurie valdė kokį instrumentą ir progai atėjus pagrodavo. Todėl mane suėmė zlastis ir nutariau ką nors daryti. Taip gimė projektas „Promočių giesmės“, kuris kviečia dainuoti kiekvieną, o ypač tuos, kurie bijo ar nedrįsta. Pažadėjau sau, kad tai bus visiems atviras ratas ateiti dainuoti, pažinti ir iš naujo atrasti savo kultūrą. Daviau sau metus.

Po metų jau buvo vėlu sustoti, nes žmonių rinkosi vis daugiau. Prie manęs prisijungusi dizainerė Ieva Vaivaraitė-Ošikienė ėmė kurti projekto vizualiką. Kartu, ranka rankon, dirbame iki šiol – ji yra mano kūrybinė sesuo. Tada „Promočių giesmės“ įgavo didelį pagreitį. Pajutau, kaip žmonėms to reikia. Jau ketveri metai su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis vyksta tie trečiadienių susitikimai: žmonės kaskart keičiasi, vieni kitų nepažįsta, kai kurie lanko dažnai, tampa svarbia rato dalimi, kiti ateina retkarčiais. Bet dar nebuvo taip, kad sėdėčiau viena.

Ilgainiui suvokiau, kad tai, ką patiriame susirinkę be jokių lūkesčių ir tiesiog dainuodami, neįtikėtinai suartina. Rate būna nuo devynių iki septyniasdešimties žmonių, priklausomai nuo temų ir laikotarpių – niekad nežinau, kiek ir kokių bus žmonių. Tai man didelė mokykla – daryti savo darbą, kad ir kas būtų. Kas domisi, žino, kad pas mane galima ateiti padainuoti ar pasiklausyti be jokios patirties ar įsipareigojimų. Žmonės išties labiau atsisuka į savas šaknis, domisi ne tik dainomis, bet ir jų ištakomis, istorija. Manau, tai labai susiję su tuo, kad atsirado galimybė keliauti. Žmogus, matęs kitų kultūrų, lengviau suvokia Lietuvos unikalumą. Pagyvenęs svetur, patyręs savo žemės ilgesį, grįžta kaip vandens ištroškęs dainų, tradicijų ir lietuviškos gamtos. Nes čia rojus.

Lietuva yra labai maža unikali šalis ir tai galima suvokti tik iš jos išvykus. Šalis, išlaikiusi labai senas tradicijas: nekalbu apie švenčių šventimus, kalbu apie pačią lietuvio būtį ir būdą, kuris pagrindžia kasdienybę. Liepžiedžių arbata peršalus, trauklapis ant nubrozdinto vaiko kelio, žemuogės ant smilgos, grybų pintinė – nesvarbu kokių, svarbu iš miško. Išskrendančių paukščių klegesys, Užgavėnių blynai, Vėlinių žiburėliai, Kūčių vakaro tyla, parskridę pirmi gandrai – tai kelia keistų jausmų, primena namų jaukumą ir bendrą savastį. Kiek lietuvių nubausti už grybavimą Anglijoje? Ar yra kita šalis, kuri taip kvepėtų medumi, liepžiedžių arbata ir juoda duona? Mes vis dar taip arti gamtos. Daugelis tautų atkūrinėja savas tradicijas, dainas ir papročius, o mes viską turime gyva sau po kojom, savoj mažytėj žemėj: savus keturis skirtingai kvepiančius metų laikus, savas dainas ir sutartines, kuriose užrašytas mūsų protėvių gyvenimo būdas ir meilė gamtai.

Pati nemažai metų mokiau dainavimo, tad teko nuolat susidurti su įteigtu „negalėjimu“ dainuoti. Kaip manai, kas lėmė, kad dainavimas ėmė nykti tiek kaip prigimtinė kiekvieno žmogaus duotybė, tiek kaip bendrinantis, šeimą, giminę, tautą jungiantis judesys? 

Gyvenimo būdo pasikeitimas. Bendruomenių išnykimas. Daugiaaukščių namų atsiradimas. Okupacija. Sovietų kultūrinė invazija. Aš užaugau prie dainuojančių žmonių stalo – senelis su armonika ar tėtis su akordeonu būdavo švenčių vinys. Tai nebuvo mano mėgstamos dainos, bet jie dainavo. Baba mokėjo begalę dainų ir ravėdama braškes visada niūniuodavo. Visada. Vėliau atsirado kasetiniai magnetofonai, išstūmę iš užstalių gyvą dainą.

Dažna moteris seminaruose pasakoja beveik identišką istoriją, kad mokykloje buvo liepta dainuoti tyliau, nes nepataiko į natą, nedera, netinka. Tas netikimas įsirašo žmogui visam gyvenimui. Svarbu leisti sau nustoti tikėti ta pradinių klasių mokytoja, bent jau sulaukus penkiasdešimties. Leisti sau. Labai svarbu, kad aplinka tam būtų tinkama. Kad ryžtųsi tam labai sunkiam pokyčiui, žmogus turi besąlygiškai pasitikėti aplinka. Ir priimti kaip labai svarbų kiekvieną savo mažą žingsnį. Negalime visi būti vienodi, dainuoti kaip vienas. Esam unikalūs, kaip skirtingi paukščiai, turim tik mums būdingą balso spalvą, unikalią gyvenimo patirtį ir jausmus. Niekas kitas tokio balso neturi. Kad ir kaip jo nemėgtume, kiekvieno balsas yra unikalus.

Ką patartumei tiems, kurie be galo nori dainuoti, bet nedrįsta, mano, kad nemoka, negali, nepataiko?.. Nuo ko pradėti?

Leisti sau. Padaryti sprendimą. Nuo šiandien aš gyvenu su muzika. Aš esu muzika. Pasirinkti įkvepiantį mokytoją arba kelis ir pradėti nuo paprasto niūniavimo kasdien. Be didelių lūkesčių ir pasilyginimų su kitais. Dainavimas su tokiais pat žmonėmis yra puiki pradžia. Svarbu tame rate pamiršti save, savo „nemoku, negaliu, esu kitoks nei visi, visi kiti gali, o aš ne“ – tai pančiai, trukdantys išgirsti kitą, šalia sėdintį. Tik girdėdami kitus, gebėsime įsiklausyti į save. Duokite sau laiko ir nepamirškite niūniuoti. Daina galvoje nutildo taip šiais laikais visus kankinantį minčių triukšmą.

Tave galima išgirsti skirtinguose kolektyvuose. Ar galėtum papasakoti apie dabartinius savo skambesius, grupes, projektus ir naują albumą?

Tas muzikinis kelias buvo ir yra labai spalvingas, tik aš vis tebedainuoju liaudies dainą – tai parodo lietuviško paveldo universalumą pasaulio muzikoje. Dabar karantine „pakibęs“ naujas grupės „Marga muzika“ albumas, kuris, karantinui pasibaigus, turėtų išvysti pasaulį. Taip pat nesustoju su projektu „Promočių giesmės“, kuris turi ne vieną veidą – nuo uždarų seminarų, atvirų dainavimo vakarų, įmonių teambuildingų iki koncertų, kuriuose dainuoja publika. Su manimi kartu dažnai groja kompozitorius ir nuostabus smuikininkas Tadas Dešukas.

Taip pat pastarieji metai buvo labai sėkmingi mūsų naujam tarptautiniam projektui „UDU“, kuriame susipina lietuvių ir burijatų liaudies dainos. Išleidome pirmąją kompaktinę plokštelę, kuri smagiai apskriejo daugelį Europos radijo stočių. Buvo daug kelionių ir koncertų. Paskutinis turas, iš kurio grįžome su Tadu, buvo Sibire. Koncertavome Irkutske ir dainai „Zulayashie-Dūno upė“ filmavome vaizdo klipą ant Baikalo ežero ledo. Ateities planuose antras „UDU“ albumas ir kai kas, ką kiekviena lietuvė moteris norėtų turėti savo rankinėje, bet šito išduoti dar negaliu. Taip pat karantino pabaigos laukia mudviejų duetas su Tadu, kurį vadiname „Maros rijos“.

Kokios yra pačios įsimintiniausios patirtys, bendri darbai su užsienio kūrėjais?

Penkiolika metų scenoje kartu su folkroko grupe „Žalvarinis“. Tarptautinio Afrikos ir Lietuvos projekto „Malituanie“ su Baba Sissoko, Indre Jurgelevičiūte, Sauliumi Petreikiu, Victoru Diawara gimimas. Albumą įrašėme iš pirmo karto, nežinodami, nei ką dainuosime, nei kokia tai bus muzika – susipažinome po visko. Vėliau, jau ruošiantis koncertams, teko visiems mokytis iš savų įrašų. Verčiant tekstus albumo leidybai, nustėrusi skaičiau, kad dainavome apie tą patį, nesuprasdami vieni kitų kalbos. Visada tikėjau, kad muzika – universaliausia pasaulio kalba.

Vėliau laukė man pačiai nerealaus grožio projektas „Moterų giesmės“ su kompozitoriumi Linu Rimša. Filharmonijoje, grojant orkestrui ir perkusijai, atlikome bendras dainas su ukrainiete Tatjana Začikevič, gruziniškai dainuojančia Šorena, aire Erica Jennings. Muzikoje tautos pynėsi neįtikėtinai sklandžiai, kartu išlaikydamos savastį ir autentiškumą. Šį koncertą prisiminsiu visą savo gyvenimą.

Vėliau atėjo teatras. Režisieriaus Dariaus Rabašausko statytas spektaklis „4 Mortos“ Kauno miesto kameriniame teatre. Spektaklis – lyg ritualas, kuris niekad nebūna toks pat. Į teatrą atėjau kaip stoviu, su instrumentais ir dainų bagažu, kurie tapo svarbia spektaklio dalimi. „Aš juk ne aktorė“, – sakiau. „Tau tiesiog reikia būti savimi“, – kartojo režisierius. Buvau – nebuvo lengva. Tokios patirtys neįkainojamos. Jos įkvepia, keičia, skatina.

Dar vienas mano sielą sudrebinęs projektas buvo muzikinė misterija, organizuojama Aklųjų ir silpnaregių sąjungos. Tai ir teatras, ir koncertas, tik žiūrovai turėdavo užsidengti akis ir muziką patirti tamsoje su savimi. Kartu dirbo ir „Pojūčių teatras“, kvapais, garsais ir nenuspėjamais dalykais suteikdavęs muzikai kitokios magijos. Užsimerkęs viską girdi kitaip. Pamenu pasivaikščiojimą su organizatore Lina  Puodžiūniene, kuri, užrišusi man akis, vedė prie upės ir klausė, kaip ją jausčiau, jei nebūčiau niekad mačiusi upės. Įžengusi su batais į vandenį ir pajutusi tėkmę, suvokiau, kad aplink mus yra daug daugiau pasaulių, negu įsivaizduojame žiną. Aklieji kolegos mane daug ko išmokė ir įkvėpė.

Dar daug grojau ir dirbau su gruzinais – nuo vadybos iki dainų. Visada domėjausi ir rinkau kitų tautų liaudies dainas iš gyvų lūpų – jas vėliau aranžuodavome su grupe „Marga muzika“. Vėlesni mano mylimi projektai yra su ainų kilmės muzikantu Oki Kano – tai buvo mano sena svajonė, nykstant ainų tautai, tikrai nesitikėjau dar nors vieną tikrą ainą sutikti. Bet sutikau ir mes įrašėme dainą. Na, ir paskutinis „UDU“ – Buriatija ir Lietuva vienoje dainoje. Visos įsimintiniausios patirtys atėjo ne planuotai, o improvizuotai, ir tai man yra visiška magija.

Gal galėtum paminėti didžiausią įspūdį tau palikusius mokytojus? Apskritai kas tau padarė didžiausią įtaką?

Pirmiausia mano tėvai. Mano draugai Edita ir Darius, supažindinę su pasaulio muzika ir meile laisvei. Jonas ir Inija Trinkūnai, užvedę ant folkloro kelio ir išmokę skaityti senąsias dainas. Yasia Leiserach, raw voice ir movement mokytoja. Ji man nurovė stogą savo paprastumu. Subliuško visi mano vidinės sceninės personos ego balionai, statusai ir pasiekimai, įrašyti CV. Anksčiau visad jaučiau savo kelią ir stengiausi juo eiti. Bet susitikusi su ja ėmiau viską matyti daug ryškiau, lyg būčiau pagaliau nubudusi iš gilaus miego. Ir toms permainoms tada buvo labai tinkamas laikas. Ji pabudino manyje drąsą.

Mokytojai man yra visi mano draugai ir kolegos, net kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena dainuoti bijanti moteris. Jie mane formuoja kaip asmenybę ir žmogų, kuris labai glaudžiai susijęs su kitais savo paties atspindžiais. Ne visos stiprios pamokos buvo išmoktos iš gražių patirčių. Buvo daug skausmo ir neteisybės, savigraužos, klaidų ir netekčių. Tai irgi labai vertinga, dar stipriau mokanti patirtis.

Kaip vertini senosios mūsų muzikos situaciją Lietuvoje? 

Man gal kiek trūksta savitumo ir kūrybinės laisvės. Vis dar justi „pritempimas“, nes neva populiaru kažką folkiško sugrot. Dažnai besikartojančios tos pačios dainos tik parodo, kad „YouTube“ yra vienintelė muzikos paieškų svetainė naujoms dainoms surasti – tai šiek tiek nuvilia. Nes esame turtingi archyvų, etnologų surinktos medžiagos ir dainynų net internete. Nauja aranžuotė turėtų supažindinti žmones su vis naujomis, unikaliomis liaudies dainomis, ką ilgai ir darėme su „Žalvariniu“. Tą tęsiu ir šiandien savo projektuose. Nudainuoti šlageriai sukuria stereotipus. Stereotipai gąsdina. Bet daugelis vis dažniau visa savo kūryba atsigręžia į šaknis ir turim nuostabių grynuolių, kurie verti nešti Lietuvos vėliavą į pasaulio etnomuzikos padangę, kurioje Lietuva dar neištyrinėta ir nepažinta. Tam, manau, dabar tinkamiausias laikas.

Ką manai apie tokius reiškinius kaip „Duokim garo“?

„Duokim garo“ – vienintelė folklorą skleidžianti laida televizijoje. Folkloras visais savo amžiais, stiliais ir dainavimo būdais sunkiai telpa į vieną vienintelę laidą. Televizija orientuojasi į gausiausią auditoriją – senąją kartą, užaugusią su pokario romansais, kapelų muzika, atsimenančią savo tėvų ir senelių dainuotas dainas, ir tai yra nuostabu. Skirtingų kartų muzika negali tilpti į vieną laidą per savaitę jokioje šalyje ir jokioje televizijoje. Nors žinau, kad laidos komanda neriasi iš kailio, kad įtiktų kiekvienam žiūrovui. Manau, šiuolaikiniam folklorui reiktų naujos laidos. Kiek skaudu matyti jaunus žmones, manančius, kad tik televizijoje grojamas folkloras yra tikras ir vienintelis. Gąsdina tas etnokultūros susiaurinimas. Tai reiškia, jog tiesiog trūksta informacijos.

Kokia muzika, be folkloro, tave formavo?

Sunkiojo roko. Vėliau panirau į pasaulio folkloro archyvus ir vis dar neišlindau – tai neišsemiamas šulinys. Vienu metu mano grojarašyje būdavo Ozzy Osbourne’as ir „Huun huur tu“, tuvių gerklinio dainavimo grupė arba „Yat – kha“. Buvau didelė gerklinio dainavimo gerbėja. Bet negalėčiau sakyti, kad mane formavo nefolklorinė muzika.

Kuo dar gyveni?

Gyvenu gamta ir santykiais su žmonėmis. Man tai labai svarbu. Artimas ir atviras ryšys su artimiausiais žmonėmis. Atviras ir nuoširdus ryšys su kolegomis bei seminarų dalyviais, be kaukių ir patoso. Būti taip, kaip esi, ir leisti būti kitam. Mane įkvepia muzika ir tekančios upės, prie jų atsigaunu. Skirtingų metų laikų kvapai, čiulbantys paukščiai, pavasario lietus, laisvas šokis, mano šunys ir katinas, namai miške ir šeima. Savi maži ritualai, kurių, manau, kiekvienas turime. Ir, be abejo, kelionės su muzika. Kaskart grįžti vis kitoks.

Artimiausi planai, koncertai, dainavimai...

Po karantino laukia du seminarai Vilniuje ir Kaune. Seminarai, kurie skirti moterims, norinčioms nerti į sutartinių upę. Trunka mėnesį. Moterys išeina pamiršusios visus kompleksus, mokančios senąsias sutartines, žinančios, kur ir kaip jas rasti ir kaip pamokyti kitas, savam rate. Labai mėgstu šį darbą, jis man suteikia moteriškos bendrystės jausmą. Vėliau laukia „Margos muzikos“ albumo užbaigimo darbai ir nauji projektai, apie kuriuos bijau prasitarti, nes dar tik daigelio stadijoje, taigi labai jautrūs, kaip mano sodinamų pomidorų daigai.


0