Saulių Urbonavičių-Samą ir Vykintą Baltaką kalbina Rasa Murauskaitė

Paskutinę dieną prieš viruso sukeltą priverstinę pauzę Kompozitorių namuose pokalbiui susitikome su dviem muzikos profesionalais, kurie atstovauja skirtingiems muzikos žanrams, – roko muzikantu, grupės „Bix“ lyderiu, prodiuseriu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu ir kompozitoriumi, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Mastrichto konservatorijos profesoriumi Vykintu Baltaku. Susitikome tam, kad dekonstruotume vis sunkiau apibrėžiamą muzikos profesionalo sąvoką, tačiau gyvas pokalbis nuvilnijo gerokai platesnės kultūrinės kraujo apytakos problematikos link.

---

Produktai ir nupopsėjimas

Susitikimą noriu pradėti nuo klausimo, kylančio iš asmeninės patirties. Dirbu su studentais, kurių didelė dalis nėra muzikantai, tačiau mano dėstoma disciplina – muzikinė. Įžanginėje paskaitoje visuomet pasakau, kad daugiausia dėmesio skirsime vadinamajai „akademinei“ arba „profesionaliajai“ muzikai. Kartais po šių paskaitų prie manęs prieina studentai ir užduoda tą patį klausimą: „Dėstytoja, o galite patikslinti, kas yra profesionalioji muzika?“ Tad ir aš jūsų norėčiau paprašyti „patikslinti“, iš savų perspektyvų, ką galime vadinti profesionalia muzika?

Vykintas Baltakas. Sudėtingas klausimas.

Saulius Urbonavičius-Samas. Keblus. Dažniausiai įsivaizduojame, kad profesionalus muzikantas turi baigti mokslus. Nesvarbu, ar kompozitoriumi, ar pianistu, ar smuikininku taps, gros orkestre arba bus dirigentas – baigus mokslus, tave laikys profesionalu. Tačiau, sprogus pramoginei muzikai, į muziką pradėjo ateiti žmonės „iš gatvės“, nežinantys daugelio muzikinio pasaulio vardų, nepažįstantys natų ir jomis negalintys užrašyti savo muzikos, tačiau tapę superžvaigždėmis ir iš muzikos gyvenantys. Tad galbūt mums tą muzikos profesionalo apibrėžimą jau reikia pasikeisti?

Apskritai, apie muziką ir muzikantus mūsų visuomenėje galvojama keistai. Muzikantas? O koks čia darbas? Už ką jam pinigus mokėt? Pasikalbėjus su žmonėmis, kurie su muzika nėra susidūrę, akivaizdu, kad jie nesuvokia, kas yra kūrybinis procesas. Nesupranta, kiek tai kainuoja, kiek žmogus turi skirti laiko, kad pasiektų tam tikrą lygį, pradėtų kurti dainas. Kalbėti galima daug, tačiau koks yra galutinis tikslas?

Mūsų tikslas – skirtingos perspektyvos. Veikiate skirtinguose muzikos laukuose, kuriuose labai skirtingai žvelgiama tiek į pačią muziką, tiek į su ja susijusias sąvokas. Galų gale, gal toks skirstymas, apie kurį kalbu, taip pat nebereikalingas? Apie tai irgi galime kalbėtis.

V. B. Pas mus į viską žiūrima per daug schematiškai. Būna, žmogus, studijavęs muziką, vėliau gal groja orkestre, tačiau viduje su muzika turi mažai ką bendro – tampa „biurokratiniu darbininku“. Kita vertus, yra žmonių, kurie muzikos nestudijavo, bet pasinėrė į kūrybą šimtu procentų. Lietuvoje dažnai sakoma, kad jei nestudijavai, tai tu – ne profesionalas. Aišku, egzistuoja kitas kraštutinumas. Būna ir taip, kad ateina žmogus, tris mėnesius pagrojęs gitara garaže, ir jau sakosi esąs muzikantas, nors jo muzikinis žinojimas labai skurdus. Tą taip pat reikia pastebėti ir atskirti.

S. U. Manau, tas pats kiekvienoj srity. Tiek akademinėje muzikoje yra muzikantų, kurie moka džyrinti smuiką, gauna už tai pinigus, o muzika jiems – buvus nebuvus. Lygiai tas pats ir popmuzikoje – pilna savimi perdėtai pasitikinčių žmonių, kurie šiukšlina erdvę. Dabar save parodyti – plačios galimybės. Jeigu anksčiau iki įrašų studijos alkūnėmis, kruvinais keliais braudavomės, kad tik leistų įsirašyti, tai dabar kiekvienas paauglys gali atsisėsti prie kompiuterio. Galimybės neišsemiamos, ypač – elektroninės muzikos. Egzistuoja didžiulė laisvė ir priemonių prieinamumas. Tai atneša ir daug teigiamų dalykų, naujų srovių į muziką. Kartais nestandartinio mąstymo žmogus, nesugadintas akademinio mąstymo, atneša daug naujo. Tačiau matome ir didžiulį srautą vidutinybių, kuriančių vadinamąją „madingą muziką“. Per šį sluoksnį talentams labai sunku prasimušti. Tai – naujas iššūkis.

V. B. Atsimušame į komercinį produkavimą, kuris su muzika neturi nieko bendro. Produkuojamos žvaigždės, orientuojantis į perkamiausią produktą. Neva išsiaiškinus, ko žmonės nori, pagal tai kuriamas produktas. Tokiems kaip aš, kurie savęs negali vadinti populiariosios muzikos žinovais, labai sunku tame lauke surasti tai, kas įdomu ir gerai. Įsijungi radiją, klausaisi ir galvoji: negi muzika nepasikeitė per 30 metų? Toks įspūdis ir kyla dėl to, kad daugiausia orientuojamasi tik į produktą.

S. U. Dažnai muzika naudojama tik kaip verslas. Tos pačios natos, kurios kai kuriems – šventas dalykas, kitiems – visai ne šventos. Daug kam natos yra tik pinigai. Tokie žmonės dažniausiai ir valdo masines medijas, radijo stotis. Prieš 10–15 metų Lietuvoje radijo stočių buvo panašiai kaip ir šiandien, tačiau jos visos buvo skirtingos. Kiekviena stengėsi išsiskirti, leisti daugiau lietuviškos muzikos. Kas atsitiko šiandien? Kai imta žiūrėti tik į reitingus – ar stotį įjungia, ar išjungia, kai liko tik lentelės ir grafikai, visos radijo stotys pasidarė vienodos. Kokį lietuvišką radiją šiandien beįsijungtum, visi groja tą patį. Žmogui, kuris muzika giliau nesidomi, atrodo, kad tai ir yra toji gera muzika.

V. B. Kažkada norėjau parašyti straipsnį „Lietuviškos kultūros supopsinimas“, mat panašūs dalykai vyksta ir klasikinėje muzikoje. Tik pinigai nebyra – jų trūksta. Pažiūrėkite į orkestrų programas – vien popsas. Tikros kūrybos, tų pačių klasikinių kūrinių, kurie būtų rimtesnis iššūkis, – nėra. Grojame tą patį Čaikovskį – nieko prieš jį neturiu, tačiau yra jo gilių kūrinių, yra ir „čiastuškų“.

S. U. O žinai, dėl ko? Dabar visas pasaulis suformatuotas. Anksčiau mus formatavo santvarka – buvo nurodyta, kad toks turi būti tarybinis žmogus, tokia tarybinė muzika, menas. Socrealizmas ir viskas. Dabar tą patį daro verslas. Tik jie tą daro fainai, kūrybiškai, įtraukdami mus į žaidimą. Todėl ir orkestrai pasirenka formatą, kuris leidžia parduoti bilietus. Neformatas neleidžia. Mūsų pasaulyje ne formato grupėms išgyventi nėra beveik jokių šansų. Jos priverstos groti koverius, programėles. Kaip aš sakau – joms tenka pasidaryti „kotletiniais muzikantais“. Kitu atveju, grojant savo muziką, bandant pasiūlyti kažką kitokio nei tai, kas „ant bangos“, muzikantai lieka autsaideriais, yra greitai eliminuojami ir suvirškinami.

V. B. Akademinė šiuolaikinė muzika turėtų ieškoti, eksperimentuoti. Kartais palyginu dabartinę kartą su paskutinio sovietmečio dešimtmečio karta – Osvaldu Balakausku, Broniumi Kutavičiumi, Feliksu Bajoru, Vytautu Barkausku, kurie, palyginus su dabartiniais jaunaisiais, buvo nepaprastai drąsūs, nors nustumti į marginalijas. Tai buvo laikotarpis, kai jie buvo laisvi. O jaunimas šiandien, jaučiu, nedrįsta – gal neduos užsakymų? Rinka maža – net rinka sunku ją vadinti. Veikia tie patys žmonės, tad vis atsitrenkiama į klišes, stereotipus.

S. U. Kiekvienas nori normaliai gyventi, pavalgyti iš to, ką daro. Muzikantai nenori eiti plauti indų ir po to muzikai turėti tik valandą per dieną. Jie norėtų atiduoti muzikai aštuonias ar dešimt valandų ir po to dar nusipirkti geresnį sumuštinį. Tačiau taip neišeina – čia ir bėda. Anksčiau į tai žiūrėdavom kiek paniekinamai, vadindavom tokius žmones konformistais. Aš iš tos kartos, kuri atėjo šokti ant perestroikos laužo, senos santvarkos lavono – galėjom daryti, ką norėjom. O ir visuomenė buvo atviresnė, viską priėmė lengviau. Jaučiuosi laimės kūdikis, kad kadaise „Bixų“ galėjo klausyti daug žmonių. Dabar neprasimuštume niekaip – būtų negerai, per sudėtinga.

V. B. Man labai padėjo tai, kad anksti išvažiavau – 1993-iaisiais. Užsienyje gyvenau iki užpraeitų metų. Pabėgimas iš nedidelio rato išlaisvino, atsirado papildomų galimybių. O šiandien dažnai pastebiu, kad studentai, atėję studijuoti kompozicijos, dažnai turi sunkiai suderinamų iliuzijų. Sako, būsiu ir labai kūrybingas, ir labai populiarus. Tik tai praktiškai neįmanoma. Vienu atveju, gali būti labai populiarus, tačiau kuo didesnę masę norėsi paliesti, tuo labiau teks gludinti savo individualumo kampus. Kita vertus, kuo labiau eisi gilyn į tikrą savo kūrybiškumą, nesvarbu, kurioje sferoje, tuo ji taps individualesnė ir mažiau suprantama plačiosioms masėms. Lieka pasirinkimo klausimas – nei vienas, nei kitas variantas nėra geras arba blogas. Klausimas, ko tu iš šio gyvenimo nori? Gyvenimas yra vienas ir man, artėjant prie 50 metų, atrodo, kad nėra prasmės daryti tai, kas man neatrodo reikšminga. Norisi iškart eiti prie esmės. Bet jeigu nori uždirbti pinigų, tada jau geriau bandeles kepti – daugiau pinigų uždirbsi (juokiasi).

S. U. Mes dabar kalbam apie jaunimą. Tu – apie savo studentus, aš – apie projektus, kuriuose sutinku daugybę žmonių, norinčių tapti žvaigždėmis. Žmogus nori kažką versti, griauti, nori revoliucijos muzikoje, tačiau kita jo dalis nori būti populiariu. Dažnai skaudžiai nudegama, kai pasirodo pirmoji daina ir jaunas atlikėjas pamato, kad niekam neįdomu, nesiseka – viskas nėra taip lengva, kaip atrodo. Būna, pradėdami kurti pasakoja, kaip sukurs tokį „naujovišką gabalą“, tik įdės truputį „madingų ritmų“. Tokiu atveju visada sakau: jeigu žiūrėsi, kas dabar madinga, visuomet būsi jau atsilikęs nuo kitų. Visą laiką vysies ir būsi tik C kategorijos žvaigždė. A kategorijos žvaigždės siūlo kažką naujo ir tai tampa mada. Jie kitus vedasi paskui save, pataiko į laikmetį. Reikia jausti, kas vyksta su žmonėmis, ko jiems reikia. Muzika – tik išraiška.

Štai Billie Eilish – mergaitė iš miegamojo. Graži pelenės istorija, nors už jos, aišku, stovi dideli dėdės, didelės leidybinės kompanijos. Tačiau kur viso to esmė? Jie suprato, kad dabar daugybei jaunų žmonių depresūcha. Natūrali „perprodukcija“ – visko per daug, jaunuoliai jaučiasi užguiti, informacija atakuoja, jie nebežino, ką daryti, ir užsidaro depresijoj, liūdesy. Tai iššovė – atsirado nauja mada, generuojanti daug pinigų. Šiaip tai, ką Eilish kuria, nėra madinga. Jai galėjo pasakyti, kad nieko nebus – geriau įdėk gerą beatą, kuris dabar ant bangos. Tačiau, jeigu taip būtų darę, nieko nebūtų įvykę. Dabar ji padiktavo naują madą, kuria visi seka. Tie visi – jau atsilikę. Reikia laukti, kol vėl kažkas pajus, ko trūksta žmonėms. Muzika yra visur, visur ir visokios jos reikia.

Gerai, kad didžiosios šalys turi savo muzikinę politiką. Švedai yra pavyzdys – ten muzika yra stipri ekonomikos šaka. Todėl ir matome, kaip švedai uzurpavo visą pasaulį – daugelyje muzikos sričių jie neaplenkiami. Po ABBA sėkmės jie suvokė, kad muzika yra pramonės šaka, todėl į ją investuoja. Pas mus nėra tokio mąstymo.

V. B. Pas mus mąstoma provincialiai. Vadovaujamasi lokaliais parametrais. Lyginamas Jonas su Petru, bet ne Jonas su Johnu. Prancūzų institutas, Goethe's institutas, Lenkų kultūros centras Vilniuje – jie visi stipriai remia savo muzikos atlikimą čia. Tą pačią lietuvišką muziką, kurios kokybė nėra bloga, būtų galima gerokai plačiau parodyti. Kartais užtenka poros tūkstančių eurų, kad ji galėtų būti grojama. Tačiau viskas kol kas palikta atsitiktinumui – nėra reikšmingų postūmių.

S. U. Galėtume mesti akmenį į valdininkijos daržą. Mūsų valdžia – trumparegė. Dažnai daug dalykų priklauso nuo vieno Kultūros ministerijoje sėdinčio klerko, kuris duos arba neduos pinigų talentui. Galbūt duos savo giminaičiui, draugui ar kokiam žymiam, saugiam variantui. Jeigu nėra žymių pavardžių, traukinys nevažiuoja. Vadinasi, jaunam iš niekur atėjusiam žmogui šansų – labai mažai. Tai – mūsų provincialumo rykštė, nors talentingų muzikų turime daug. Aišku, nesakyčiau, kad mūsų popmuzikos lygis aukštas. Kiek metų daužom galvas dėl „Eurovizijos“ ir nieko negalim pasiūlyti, perkam švediškas dainuškas. Vadinu jas sveriamom – gerai „sukaltos“, bet nieko nepaliečia.

Ypač po šių metų sėkmių turbūt galime sakyti, kad lietuvių profesionalioji muzika pasaulyje yra gerokai labiau matoma, nei populiarioji.

V. B. Kitaip turbūt būti ir negali – egzistuojame tik 30 metų. Anksčiau, jei kažkas ir būdavo grojama, tai niekas nežinojo, kad tai – iš Lietuvos. Galų gale, judėjimo laisvė – žmonės studijuoja, dirba užsienyje. Tik to struktūrinio postūmio trūksta. Svarbus elementas ir atlikėjai. Iki šiol netgi šiame namelyje (pokalbis vyko Lietuvos kompozitorių sąjungoje, – R. M.) būdavo gana sunkiai suprantamas kompozitorių ir atlikėjų ryšys – jeigu pastarųjų nebus, kompozitoriai neturės, kam rašyti. Jeigu jau kompozitorių lopšy to nesupranta, tai ką kalbėti apie kitus? Daug dalykų susideda, o kol kas, ką turim – tik individualiomis pastangomis.

S. U. Prasimušam tik asmenybių, vienetų dėka. Mūsų politika – nuo arklo, tad ir kultūra suprantama tik kaip pasilinksminimas. Ką veikia muzikantas? Nieko – neaaria, nekasa, nekala, negręžia.

Kraujo apytaka, arba nėra, kur groti

Visgi grįžkime prie pokalbio ašies – klausimo, kas yra muzikos profesionalas? Saulius minėjo, kad mūsų popmuzikos lygis, nors ir gerėja, dar nėra labai aukštas. Kiek tai galime sieti su faktu, kad Lietuvoje nelabai turime populiariosios muzikos studijų? Pasižiūrėkime į Vakarus – JAV, Vakarų Europos šalys gerokai rimčiau žiūri į šios srities ugdymą. Pas mus viskas daugiau mažiau palikta saviugdai.

S. U. Ne čia bėda. Studijos tokioj mažoj šaly nepadės. Tuo labiau kad dabar yra galimybių – važiuok į Angliją, Vokietiją, pasimokyk, jei tik nori. Su „Bixais“ apvažiavom visą pasaulį, matėme, kaip verda kultūra Prancūzijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kitur. Svarbiausia – apytaka, kraujo apytaka. Pas mus jos nėra. Kiek turime gyvos muzikos klubų? Vokietijoje toks miestelis kaip Vilnius turėtų jų 20–30. Įvairiai muzikai – džiazui, rokui, metalui, dar kažkam. Ką turim Vilniuj? Vieną „Tamstą“? Neturime mažų salių. Jeigu negali surinkti arenos, tai beveik neturi, kur koncertuoti. Kultūrkes okupavo komerciniai „Domino“ spektakliukai – nėra datos, kada kam nors pagroti. Neturime mažų klubelių, kur šimtas, keli šimtai žmonių tilptų, kur keistųsi grupės. Taip yra Londone, JAV – vyksta koncertas po koncerto, groja daugybė grupių, kurios viena kitą mato, konkuruoja. Tada vyksta apykaita.

V. B. Pas juos tai – natūralu, bet teikia pastebėti, kad ir Lietuvoje apytaka gerėja. Apskritai, geras pavadinimas – „kraujo apytakos“ terminas galėtų tapti kultūros politikos ašimi. Jeigu bus apytaka, atsiras ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, pagrindinė Lietuvos ansamblių tinklo idėja buvo rengti periodinius šiuolaikinės muzikos atlikimus. Anksčiau būdavo, kad šiuolaikinę muziką grodavo „Gaidos“, „Jaunos muzikos“ festivaliuose – maždaug kas pusę metų. Dabar atlikimų daugėja, tačiau tikro koncertinio gyvenimo nėra. Egzistuojame beveik dešimtmetį, o periodiškumas vis dar – neįmanoma misija.

S. U. Atrodo, kad populiariajai muzikai turėtų būti paprasčiau, bet ne. Dabar populiarūs didžėjai – dvi kolonkės ir viskas. Pigiau. O gyvai muzikai reikia mikrofonų, garsisto, dar kažko. Galbūt visuomenė nejaučia gyvos muzikos poreikio? Neįaugo ši kultūra mums į kraują, o dabar dar ir nyksta dėl ekonominių dalykų. Kiek kartų Vilniuje gali sugroti?

V. B. Mums būna, kad paruošiame sudėtingą programą. Muzikantai sėdi prie sudėtingos medžiagos mėnesių mėnesius. Pagroja Vilniuje – viskas. Duok Dieve, dar į Kauną ar Klaipėdą už savikainą nuvažiuos. Kažkada galvojau, kad tai spręsti būtų galima kaip Beniliukso šalyse – koncertuoji iškart keliose valstybėse. Tai ir mums galėtų būti sprendimas – koncertai ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.

S. U. Vėlgi pasigendu mūsų Kultūros ministerijos indėlio – galėtų tiesti tiltus, o sėdi paskendę savo popieriukuose. Kol kas mums sunkiai ir su latviais sekasi, su estais išvis nesusikalbame, nes jie orientuoti į Skandinaviją, suomius. Pas juos viskas gerai – nuvažiavus, iškart matyti, kad lygis kitas. Latvijoje irgi neblogai. Bet jie turėjo Raimondą Paulą, kuris latviams atvėrė visus kelius – ne tik į Sovietų Sąjungą, bet ir kitur. Mes neturėjom nė vienos tarptautinės žvaigždės. Raimondas Paulas, Laima Vaikulė – kokie jie bebūtų, bet jau tada atverdavo duris ir kitiems talentams. Atsimenu, kad Stasys Povilaitis galėjo tokiu tapti – Maskvoje jis buvo žvaigždžių žvaigždė. Tik alkoholis jam stipriai pamaišė.

Taigi tapome labai provincialūs. Gaila, su lenkais taip pat nepalaikome gerų ryšių – nesutariame dėl istorinių dalykų. O ten neblogai išvystyta klubų sistema, šalis didelė. Dabar tenka virti savose sultyse, ir dėl to liūdna. Reikėtų daugiau ambicijų.

V. B. Visų pirma, reikia sukurti instrumentus, infrastruktūrą, kuri padėtų tai kraujo apytakai, pramuštų kelius, kuriuos patys muzikantai toliau galėtų vystyti. Geras pavyzdys – „Erasmus“ programos. Iš pradžių tai buvo tik idėja ir pinigų maišelis. Tačiau kiek galimybių tai atveria tiek studentams, tiek dėstytojams! Tokių priemonių ir reikia.

Bet ar gali kas nors esmingai keistis, kai pati visuomenė turbūt tam nėra subrendusi? Dažniausiai patys žmogumi imame domėtis, tik pamatę jį televizijos ekrane ar išgirdę, kad jį šlovina pasaulis.

S. U. Matyt, tai tik utopija. Tačiau norisi bandyti įtikinti visuomenę, o kartu ir valdžią, kad kultūra yra lygiai taip pat kieta kaip ir krepšinis. Norisi tikėjimo savo kultūra ir tuo, kad ja galime nustebinti pasaulį. Turime talentų – koks mūsų teatras, koks džiazas! Bet ir jie po truputį ima mirinėti. Kažkada lietuviškas džiazas išvis buvo vau, tačiau jis ima dusti. Yra keli festivaliai, kurie atsiveža daug žvaigždžių, tačiau džiazo klubų, kur mūsiškiai galėtų groti, turime labai mažai. 

V. B. Tiems, kurie kalba tik ekonominiais terminais, galima pasakyti, kad kultūra – taip pat svarbi ekonomikos dalis. Tas pats Lietuvos ansamblių tinklas į Lietuvą atvežė dvigubai daugiau pinigų, negu iš jos gavo. Tačiau nenoriu būti negatyvus. Nors daugiau nei 20 metų Lietuvoje negyvenau, tačiau pastarąjį dešimtmetį aktyviai čia dalyvavau įvairiose veiklose, sekiau procesus ir man atrodo, kad kaita pozityvi. Galbūt tik norisi visko greičiau. Reikia pačių žmonių platesnio mąstymo, bet mentalitetas negali keistis labai greitai.

S. U. Aš taip pat nesu labai negatyvus, tik tiek, kad čia gyvenu ir viskas mane skaudžiau veikia. Visgi matau, kas įvyko per tuos metus, kaip paaugome. Viskas keičiasi į gera, bet matau ir skaudžių vietų.

V. B. Ką tik kalbėjomės apie žmones, kurie muzikantais susidomi tik tada, kai pamato televizijoje ar užsienio spaudoje. Tai – paprastas snobizmas. Tačiau, jeigu kas nors pamato Asmik Grigorian, tai nebūtinai eis į operą. Šiandien yra šiuolaikinės muzikos festivalių, kurie kelerius metus iš eilės groja vien tik minimalizmą. Tikslas turėtų būti lavinti žmogų, kad jis netaptų snobu ir būtų atviras. Tokia turėtų būti pradinė idėja, o žmonės vėliau jau atsirinks.

Pinigai ir diplomai

Nemažai kalbėjomės apie ekonominį aspektą, kuris dažnai paliečiamas ir kalbant apie tai, ką galime vadinti muzikos profesionalu. Sakoma, kad iš esmės yra du pagrindiniai veiksniai, kurie leidžia kalbėti apie profesionalumą – viena vertus, išsilavinimas, kurį nebūtinai turi populiariosios muzikos kūrėjai ar atlikėjai; kita vertus, atlygis, kuris gaunamas už muzikinę veiklą. Jį ne visada gauna, pavyzdžiui, šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjai. Kiek jums esmingi atrodo šie elementai?

S. U. Aš sau į šį klausimą atsakiau labai paprastai. Jeigu žmogus didžiąją darbo savaitės dalį skiria muzikai, iš to gauna atlygį ir gali pragyventi, jis gali būti vadinamas muzikos profesionalu. Aišku, yra išskirtinių atvejų. Jei esi avangardistas, nori laužyti taisykles, kartais gali tekti, kad išgyventum, dirbti indų plovėju. Tačiau, paprastai kalbant, jeigu per dieną aštuonias valandas atiduodi muzikai, gauni kokį nors atlygį, manau – esi profesionalas.

V. B. Kas yra muzikinė partitūra? Natos. Natos su muzika turi mažai ką bendro, jos – tarsi instrukcija. Tam tikru metu turi paspausti tam tikrą mygtuką, kitu metu – kitą. Tai tavęs muzikantu nepadaro. Yra daug nuolat grojančių, bet nebūtinai muzikantų. Kartais juokauju, kad, pavyzdžiui, būna tokių orkestrinių partijų, kurių atlikėjai, belaukdami savo pirmosios natos, spėja perskaityti visas žinias, sužinoti futbolo rezultatus, tada pagaliau pagroti tą vieną natą ir taip po pusvalandžio – jau ir antrą. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet apie visą pasaulį. Tačiau noriu pabrėžti, kad žinojimas, kada ir kaip nuspausti reikiamą klavišą, dar nieko nepadaro muzikantu.

Išsilavinimas suteikia raštingumą – tai svarbu. Jis nėra beprasmis. Bet ir išsilavinimas išsilavinimui nelygu. Kiti neturi oficialaus išsilavinimo, bet turi žinių, kokių jokioje akademijoje negausi. Ar tai – ne išsilavinimas? Apskritai mokymasis svarbu ir jis niekada nesibaigia. Jeigu kas nors sako, kad jau yra susiformavęs, man tokio žmogaus labai gaila.

Profesionalumo korta dažnai žaidžia tie, kurie išsilavinimą turi. Akademinės muzikos atlikėjai mėgsta jį pabrėžti, galbūt iš dalies jausdami savotišką pasąmoningą kompleksą, kurį lemia visuomenės dėmesio jų atliekamai muzikai stoka.

S. U. Čia yra daug neteisybės. Su diplomais, grojantys klasikinę muziką tarsi vertingesni už tuos, kurie renka arenas, yra visą save atidavę muzikai – su ja meldžiasi ir užmiega. Tarsi jie – ne tokie geri ir faini, o tie su diplomais – ir faini, ir finansavimą jiems reikia duoti. Jeigu mes klasikinę muziką įmestume į tuos barščius, kuriuose verda komercinė muzika, ji neišgyventų. Taip, mes privalome remti ilgalaikę kultūrą – suprantama, bet perdėtas skirstymas nėra teisingas.

V. B. Klasikinė muzika irgi kažkada buvo populiarioji, kad ir ta pati opera.

S. U. O mes ją dabar rimtąja muzika vadinam. Ten dar reikėtų rimtos muzikos paieškoti. Aišku, yra ir labai gilios muzikos, bet yra ir popsiuko damoms. Vieningos ir teisingos nuomonės nerasime. Gal kažkas, ko šiandien nematome, po dešimties metų diktuos naujos muzikos madas, nes dabar išradinėja naują muzikinį judėjimą. Muzika negali būti formatuojama – ji visokia, pasireiškia įvairiausiais būdais. Greičiausiai visi, kurie nors kažkiek su muzika susidūrę, atskiria, kur yra kažkas vertingo, o kur ne.

Kitas krantas, kurio nesimato

Kad jau prakalbote apie muzikos skirstymą, pasvarstykime taip. Televiziniuose popmuzikos projektuose muziką komentuoja tik popscenos atstovai. Jeigu pasitaiko koks akademinės muzikos projektas ar konkursas, ten vyrauja klasikai. Ar kartais nebūtų įdomu, prasminga ar bent jau provokatyvu šiuos pasaulius šiek tiek sumaišyti, įsileisti ir tų, kuriuos laikome „svetimais“?

S. U. Neįmanoma. Muzika – kaip didžiulė jūra. Negali vienas krantas lengvai sueiti su kitu. Taip, tai tas pats vandenynas, tas pats vanduo, bet krantai – skirtingi. Ten yra vienokios uolienos, čia – kitokios. Ir nereikia to. Yra TV kanalai, kurie transliuoja komercinę muziką, bet yra ir „Mezzo“. Mes turime kultūros kanalą, „LRT Klasikos“ radijo stotį – nesame šioje srityje vargšai. Pramoginei muzikai gal sudėtingiau – jos nebeįsileidžia. Visos komercinės radijo stotys ir TV suformatuotos – apsaugok Dieve, nebus roko, nes jis šiurkštus, man radiją ar TV išjungs. Arba tas negražus, tai jo nekviesim. Klasikams nėra taip blogai, nes turime nacionalinį transliuotoją, kuris gana neblogai nušviečia situaciją. Jis dar turi ir „Opus“ kanalą, skirtą alternatyviai muzikai. Taigi, visko sumesti į vieną katilą nereikia.

V. B. Yra ir kita pusė. Mes akademijoje kartu su Liudu Mockūnu esame įsteigę šiuolaikinės muzikos programą atlikėjams. Tai – tiek grojimas iš natų, tiek improvizuota muzika. Abi sritys viena kitą labai gerai papildo. Tačiau pastebiu įdomų dalyką. Improvizacinė muzika skambesio prasme labai artima mūsiškei, skambančiai už gretimų durų. Deja, gyventojai už vienų ir kitų durų nekomunikuoja, vieni kitų nepažįsta. Šiuo atveju nėra taip, kaip tu sakai – tai nėra dvi Atlanto pusės. Jos kaip tik yra visiškai šalia ir to bendravimo man norėtųsi daugiau.

Pats sau esu radęs tokį klausymosi, analizės būdą, atribotą nuo stilių ar žanrų. Įsivaizduojant, kad muzika yra virpesys, kurio klausaisi, o forma yra to virpesio kaita laike. Jis gali judėti vienaip ar kitaip ir vienintelis klausimas yra toks – ar tas virpesys įdomus, ar ne. Daugiau nieko nereikia. Su studentais taip pat bandome atsiskirti nuo bet kokių muzikinių kategorijų, kurios dažnai trukdo išgirsti tikrąjį skambesį. Esame per daug prie jų prisirišę. Jei klasikinė muzika, tai būtinai reikia melodijos ir harmonijos, jei rokas – tai ritmo ir pan. O kas, jeigu to nebus?

S. U. Rimtoji, klasikinė muzika mums, poppasauliui, atrodo tolima – tarsi už kalnų. Tačiau tarp mūsų pačių yra daug skirstymo. Tarkim, sunkusis rokas ir metalo muzika – jie nekenčia vieni kitų. Vienas stilius geras, kitas blogas, nors visi baladoja tais pačiais būgnais ir gitarom. Bet gal tokia gamta?

V. B. Labai sudėtinga kalbėti apie eksperimentinę muziką senose kultūrose, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Jie iškart ieško to, prie ko yra pratę. Kur melodija, kur harmonija? Daug paprasčiau kokiame Dubajuje. Esu ten vedęs kursus – žmonės nepaprastai atviri, ateina visiškai neprisirišę prie kategorijų. Girdi visai kitaip, turiningiau išjaučia muziką. Žmogus iš kokios Afrikos genties, niekada klasikinės muzikos neklausęs, ją girdės visai kitaip nei mes.

S. U. Čia jau švietimo, išsilavinimo klausimai. Šiaip žmonės mėgsta patogumą. Jeigu išskirtinai muzika nesidomi, tai viską ramiai susidėlioja į stalčiukus: man tas patinka, o visa kita – blogis. Ir nebemąsto apie tai, pamiršta. Būna, kažkas jiems mokykloje įdiegia, kad klasikinė muzika yra smuikai, violončelės ir stambi ponia dainuojanti operoje. Jiems pradeda patikti hiphopas, ir viskas – daugiau niekuo nebesidomi. Negali žmonių priversti. Reikia išsilavinimo gylio, kad galėtum atviromis akimis pasižiūrėti į visus muzikos stilius ir juos priimti. Tai gali daryti tik vienetai. Platesniu mastu tai beveik nepasiekiama.

Tai kas gi tas muzikos profesionalas?

Keliaujant prie mūsų pokalbio pabaigos, grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Vieniems muzikos profesionalas yra Vykintas Baltakas, Bronius Kutavičius, kitiems – Saulius Urbonavičius, Andrius Mamontovas ir pan. Žmonėms ši sąvoka neretai tampa nuoroda, išvaduojančia nuo poreikio papildomai gilintis į muzikinius reiškinius. Tai ar galime išvesti kokią nors bendrą muzikos profesionalą apibrėžiantį vardiklį?

S. U. Žmogus, kuris gyvena muzika. Klauso, kuria, galbūt puikiai groja. Nebūtinai gyvena iš to, bet tiesiog be muzikos negali. Galbūt tai?

V. B. Tas, kuris visa esybe yra muzikoje, ne tik kartais prisiliesdamas. Tas, kuris kuria – jis ir yra profesionalas. Kitas klausimas – geras ar blogas.

S. U. Galime apibrėžimo ieškoti, lygindami su kitomis profesijomis. Vienas pagrindinių aspektų yra tai, kad turi iš to valgyti duoną, gerai atlikti savo darbą, visada mokytis, būti priekyje kitų. Net ir šaltkalvis turi nuolatos mokytis, nes keičiasi technologijos.

Paprovokuosiu. Muzikantas be išsilavinimo groti gali, bet turbūt nelabai norėtume, kad mus operuotų gydytojas be diplomo?

V. B. Dėl to, kad tokia yra teisinė sistema. Mes nenorime, kad gydytojas galėtų dirbti be oficialaus išsilavinimo. Tačiau, pavyzdžiui, visa pirmoji IT specialistų karta atėjo iš kitų sričių, mokėsi patys, kol pasidarė savo srities profesionalais.

S. U. Ir gydytojai gali būti visokie, tiesiog sistema neleidžia. Galbūt jie gydytojai iš pašaukimo, kurie žmogų gydo ne chemija. Galime ginčytis dėl alternatyvios medicinos – yra, kas padeda, yra, kas ne. Tačiau šios dvi medicinos jau baigia susitaikyti – ir agresyvūs chemikai supranta, kad ne viskas chemija, ir kiti suvokia, kad visko energijomis nesutvarkysi.

Jeigu mūsų sistema nuspręstų, kad profesionalus muzikantas negali neturėti diplomo, taip ir būtų. Niekas be diplomo negalėtų groti ir koncertų plakatuose turėtume rašyti, kas kokį išsilavinimą turi. Kitaip nebūtų galima eiti į koncertą, nes bus sugadintos ausys (juokiasi).

V. B. Profesionalumas pas mus dar per daug susietas su žanru. Pavyzdžiui, „Lietuvos“ ansamblis groja muziką, kuri neturi jokių profesionalių šaknų, tačiau gauna atlygį kaip profesionalai... O pats populiariosios muzikos apibrėžimas iškart suponuoja...

S. U. …kad ją atlieka neprofesionalai iš gatvės.

Visi gardžiai pasijuoktų, jei kas Michaelą Jacksoną pavadintų neprofesionalu.

V. B. Būtent. Profesionalumas yra buvimas muzikoje ir kokybė.

S. U. Jeigu muzikantas sukuria geros kokybės produktą, nesvarbu, ar tai nedidelis kūrinėlis, ar sudėtingiausia kompozicija, tai jis ir yra muzikos profesionalas.

---