Nestereotipinės tūba ir birbynė

  • 2020 m. balandžio 23 d.

Susirašinėjo Justina Paltanavičiūtė

Stereotipai įsišakniję ir muzikos pasaulyje, kuriame pasigirsta diskriminuojančio atspalvio juokelių apie tai, kad altas atsirado tuomet, kai girtas meistras ant smuiko futliaro uždėjo stygas, mušamiesiems tenka ilgai mokytis vien tam, kad simfonijoje vieną kartą sumuštų lėkštėmis, tūba galima tik „pupsėti“, o liaudies muzikos instrumentai tinkamiausi kaimo kapeloms. Panašūs juokeliai nejučia formuoja nuomonę, kad vieni instrumentai gali daugiau, o kitų galimybės – ribotos.

„Liūdno likimo“ instrumentus pasirinkę tūbininkas SIMONAS KAUPINIS ir birbynininkas LAURYNAS VAITKUS mano visaip kitaip – groja juk ne pats instrumentas, o atlikėjas. Sakytumei, abu savose muzikinėse sferose laužo stereotipus, bet patys nuo tokių epitetų atsiriboja, šiokią tokią savo mylimų instrumentų diskriminaciją muzikos instrumentų hierarchijoje paaiškindami kol kas gana trumpa jų istorija.

S. Kaupinis tūba groja džiazo grupėse „Kanalizacija“, „Ąžuoliniai Berželiai“, „Laivo troupe“ ir klezmerio ansamblyje „Rakija Klezmer Orkestar“, taip pat dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose kaip solistas ir kitų ansamblių narys. L. Vaitkus yra populiariosios instrumentinės grupės „Subtilu-Z“ narys, o šalia kolektyvinės muzikinės veiklos groja ir solo – neseniai startavo jo projektas „B.WIND music“, kuriame birbynės garsais suskamba mėgstamiausių atlikėjo kompozicijų koveriai. Apie visa tai – elektroniniais laiškais susirašėme su muzikantais.


Tūba ir birbynė nėra tie standartiniai instrumentai, kuriais susidomėję vaikai ateina į muzikos mokyklas. Kuo jie sužavėjo jus dar tuomet, kai tik pradėjote eiti muzikos keliu?

Simonas Kaupinis: Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje buvo (tebegyvuojantis) orkestras „Septima“, vadovaujamas maestro Vytauto Skripkausko. Žinojau, kad orkestras neretai keliauja koncertuoti į Prancūziją, Ispaniją, o man tuo metu tai buvo itin trokštami, nepažinti kraštai. Tūba pradžioje atrodė kone lengviausias kelias patekti į orkestrą ir gastroliuoti. Bet po pirmos kelionės penktoje klasėje, kai teko žygiuoti su tūba karštyje ir gavau saulės smūgį, lengviausiu keliu to nebevadinau.

Laurynas Vaitkus: Mano kelias buvo gana paprastas. Užsimaniau groti – neturėjau labai didelių lūkesčių, kuriuos siečiau su konkrečiu instrumentu, tiesiog norėjosi prisiliesti prie muzikos. Stodamas į muzikos mokyklą pageidavimų sąraše rašiau, berods, saksofoną ir sintezatorių – visiškai standartiškai – ir dabar juk dauguma vaikų nori groti saksofonu, gitara, pianinu ar sintezatoriumi. Bet buvo vienas keblumėlis – tuomet man jau buvo trylika metų, o tokio amžiaus vaikus muzikos mokyklos jau priima nelabai noriai, tad galimybės groti pasirinktais instrumentais negavau. Vietoj to sulaukiau pasiūlymo groti birbyne, nes šio instrumento klasėje buvo laisvų vietų. Ir štai – dabar esu didelis šio instrumento fanas ir darau viską, kad žmonės jį pažintų ir pamiltų. Ir, beje, dirbu toje pačioje Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“, kuri mane užaugino.

Kuo išskirtiniai, patrauklūs ir įdomūs šie instrumentai?

S. K.: Tūba savyje turi daug galios ir gelmės. Kita vertus – tai tiesiog santechnika.

L. V.: Visų pirma, birbynė yra vienintelis toks instrumentas pasaulyje, o ir lietuvių liaudies muzikos kontekstuose ji – išskirtinė. Šis instrumentas patrauklus ir išskirtinis tam tikru paprastumu – omenyje turiu vizualinį aspektą. Be to, birbynė pasižymi visiškai neribotomis techninėmis galimybėmis. Koncertuodamas užsienyje sulaukiu labai daug nusistebėjimų, kaip tokiu paprastu instrumentu galima išgauti tiek skirtingų niuansų ir groti kur kas sudėtingesnę nei liaudies melodijos muziką. Žmonėms atrodo, jog techniškai paslankūs yra tik tie instrumentai, kurie turi sudėtingą konstrukciją – daug klapanų, klavišų, ventilių. Ir, žinoma, mane itin žavi birbynės tembras. Aš pats groju tenorine, kurios tembras kiek primena saksofoną, bet yra gerokai švelnesnis, primena klarnetą, bet yra sodresnis, panašus į duduką, bet tvirtesnis. Taip galima tęsti iki begalybės.

Stereotipiškai manoma, kad tūba ir birbynė – vienpusiški ir techniškai nelabai paslankūs instrumentai. Bet jūsų muzikinė veikla sufleruoja ką kita. Laužote stereotipus ar tie stereotipai – neteisingi?

S. K.: Kai mokiausi LMTA prof. Laimono Masevičiaus tūbų klasėje, šį stereotipą laužė kone kiekvienas studijuojantis, jau nekalbant apie patį dėstytoją. Būdami aukšto virtuoziškumo lygio, tūbininkai daro įspūdį visiems negirdėjusiems šio instrumento kitokiame nei orkestro kontekste. Man pačiam tiesiog įdomu, kur dar galima panaudoti tūbą, kokį dar tembrą galima atrasti. Turtinant muzikinį žodyną, atsiranda platesnių saviraiškos galimybių.

L. V.: Vienpusiškumas būdingas daugeliui instrumentų. Tarkime, saksofonas irgi vienpusiškas, nes įvairiuose ansambliuose dažniausiai atlieka solines partijas. Akordeonas ar fortepijonas – tai jau dvipusiški instrumentai, nes jie gali būti ir soliniai, ir akompanuojantys, priklauso nuo to, kokiu aspektu vertiname instrumento vienpusiškumą. Bet, jeigu rimtai, aš nemanau, kad birbynė yra vienpusiškas instrumentas: ja galima groti visiškai visokią muziką – nuo folkloro iki sunkiojo roko, kur naudojantis šiuolaikinėmis garso apdorojimo priemonėmis įmanoma išgauti neįtikėtinų garso atspalvių. O techninės galimybės labai priklauso nuo atlikėjo.

Taip, galbūt kai kurie pučiamieji turi labiau išvystytą klapanų sistemą, kuri, priklausomai nuo tau patogios pozicijos, leidžia juos panaudoti daug plačiau. Tačiau grojant birbyne taip pat galima rasti begales pirštuočių kombinacijų, kurios palengvina techniškai sudėtingas vietas. Tikriausiai problema yra ta, kad mes, birbynininkai, patys nesame išsamiai ištyrinėję šio instrumento galimybių, nes instrumentas dar jaunas – jo profesionalus kelias prasidėjo 1950-aisiais, tai yra viso labo septyniasdešimt metų. Tad mums dar viskas prieš akis – tikiu, kad atlikėjų bendradarbiavimas su gamintojais padės patobulinti ir patį instrumentą.

Kodėl ir tūba, ir birbynė – ne tokie populiarūs instrumentai? Lyginant su gitara, smuiku, fortepijonu ar kitais, jie – nepelnytai užmiršti.

S. K.: Nemanyčiau, kad tūba užmiršta. Priešingai – šiuolaikiniai kompozitoriai gana noriai žaidžia įvairiomis atlikėjų sudėtimis, neretai į ansamblius įtraukdami ir tūbą. Žinoma, solo muzikos šiam instrumentui nėra tiek kiek smuikui ar fortepijonui, bet taip galbūt yra ir dėl to, kad tūba yra dar labai jaunas instrumentas – atsirado tik 1835-aisiais, o solo kompozicijas tūbai pradėta rašyti tik XX a. viduryje. Mano nuomone, tūba dar nepasiekė savo pripažinimo kulminacijos, bet tampa vis populiaresnė skirtinguose žanruose.

L. V.: Birbynė yra nepelnytai užmiršta todėl, kad dažniausiai naudojama folklorinės muzikos kontekstuose, ypač viešai transliuojamose televizijos ar radijo laidose, kur neretai pasitaiko muzikinė saviveikla, ir gana ribota. Aš manau, kad mes, profesionalūs muzikantai, per mažai reiškiamės viešai – per mažai einame į eterį, kad būtume girdimi platesnei auditorijai. Nepakankamai visuomenei pristatome klasikinės, džiazo ar kokybiškos populiariosios muzikos, atliekamos šiuo instrumentu. Lietuviškas kuklumas šiek tiek kenkia šio instrumento sklaidai.

Atmintin giliai įstrigo vienas pokalbis su duduku grojančiu armėnu, kuris pasakojo, koks nuostabus yra jo instrumentas – kaip jis grojo solo su orkestru Astoro Piazzollos kompozicijas, net bandė improvizuoti. Ir visa tai pasakojo su tokiu užsidegimu! Klausiausi ir stebėjausi – juk birbynė tikrai daug profesionalesnis instrumentas: ji yra chromatinė, o dudukas – diatoninis, ir jo diapazonas tikriausiai dvigubai siauresnis nei birbynės. Birbyne juk galima groti viską, ką tik sugalvoji, nieko nėra neįmanomo. Bet niekada negirdėjau birbynininko kalbant apie savo instrumentą taip, kaip apie jį kalbėjo dudukininkas – mes niekada nekeliame savo instrumento į tokias aukštumas. Tad visiems birbynininkams, taip pat ir sau, labai linkėčiau žinią apie savo instrumentą skleisti su tokiu pačiu užsidegimu, kaip tą darė mano sutiktas armėnas, o standartinį lietuvišką kuklumą čia reikėtų pamiršti.

Tūbą įprasčiau girdėti klasikinės muzikos kontekstuose, o birbynę – liaudies muzikoje. Tačiau jūs renkatės kitus žanrus: džiazą ar laisvąją improvizaciją tūba ir populiariąją muziką birbyne. Ar yra skirtumas šiais instrumentais grojant skirtingų žanrų muziką?

S. K.: Grojant klasiką būtina apsivilkti baltus marškinius. Žinoma, ir visi kiti stilistiniai skirtumai, nesvarbu kokiu instrumentu muzikantas begrotų. Net jeigu mano funkcija muzikoje bus „pupsėti“, skirtinguose žanruose „pupsėsiu“ skirtingai.

L. V.: Manau, kad skirtumas toks pats, kaip ir grojant bet kuriuo kitu instrumentu – jis būdingas ne pačiam instrumentui, o žanrui ir jo atlikimui. Klausytojas didžiausią skirtumą tikriausiai jaučia tuomet, kai birbyne groji ką nors, kas įprastai grojama klasikiniais instrumentais – tiesiog nustembama: kaip taip galima? Bet visada sakiau ir sakysiu, kad groja ne instrumentas, o atlikėjas. Vienas man labai imponuojantis klezmerio klarnetininkas kartą labai įtaigiai pasakė: „Instrumentas yra sielos mikrofonas, įgarsinantis tai, kas tavo viduje.“ Ši citata labai gerai iliustruoja mano mintį. Taip, instrumentas padeda išryškinti tam tikrą muziką dėl tam tikrų fizikinių savybių, sukuriančių tembrą, bet tik tiek.

Ar šiuolaikiniam muzikantui svarbu (jei išvis verta) identifikuoti save kaip tam tikro žanro ar stiliaus atlikėją?

S. K.: Tikrai nesvarbu, nebent labai norisi.

L. V.: Šis klausimas man ypač sunkus. Su grupe „Subtilu-Z“ drauge grojame jau daugiau nei dešimt metų, bet iki šiol negalime tiksliai įvardyti savo atliekamos muzikos stiliaus. Man asmeniškai labai svarbu groti tai, kas tikrai patinka – tai gali būti klasika, džiazas, popsas ar dar kas nors. Tikriausiai tuomet, kai atlikėjas groja kažkokio labai konkretaus stiliaus muziką, jam lengviau rasti savo auditoriją, festivalius ir panašiai. Kita vertus, yra pavojus, jog klausytojų ratas susiaurės.

Šiandien dauguma atlikėjų ir kūrėjų mėgsta sakyti, kad muzikos kategorizacija į tam tikrus žanrus nebėra aktuali, be to, trukdo ir pačiam kūrybiniam procesui: žanrai ir stiliai – nebesvarbu, svarbu – tik muzika. Kaip manote jūs?

S. K.: Priklauso nuo konteksto. Skirstymas į stilius ir žanrus muzikos kritikams gali padėti itin tiksliai įvardyti aprašomąjį. Aktyviems klausytojams, atlikėjams ar melomanams stiliaus įvardijimo nepakanka, tada kalbama pavardėmis, pavyzdžiui: „O, jis frazuoja kaip Frisellis“, „kažkokia thomyorkiška melancholija...“, „koks sodrus brodzmanniškas garso tembras“. Taip net atlikėjai gali tapti žanrais.

L. V.: Manyčiau, kad kategorizuoti visai verta, nes nemaža dalis klausytojų ieško kažko konkretaus: klasikos, operos, džiazo, svingo, roko, šokių muzikos ir panašiai. Yra dar ir tokių, kurie ieško kažko naujo, neaiškaus ir negirdėto, tad jiems tinka atlikėjai, netelpantys į tradicinių žanrų rėmus. Nors apskritai lyg ir jaučiu, kad daugėja tos, pavadinkime, neaiškios muzikos, nes daugelis atlikėjų dabar bando sukurti kažką naujo, negirdėto, neįprasto. Muzikoje man ypač imponuoja dabar labai populiarus garso ir tembro spalvų ieškojimas, kai būtent šiuo būdu – derinant skirtingus instrumentus ar elektroniškai apdorojant garsą – kuriamas naujas skambesys.

Kiek šiandieniam muzikantui yra svarbus profesionalus muzikinis išsilavinimas? Dažnas nevengia pasisakyti apie muzikos mokymosi įstaigų neprofesionalumą, senamadiškumą, ribotą požiūrį į muziką, sakydamas, kad mokytis galima iš draugų, virtualių pamokų internete ar pasimokius groti vienu instrumentu savarankiškai žinias ir įgūdžius pritaikyti kitam.

S. K.: Na, man didelę įtaką padarė LMTA sutikti žmonės. Užtenka vien kelių dėstytojų autoritetų, bent kelių bendraminčių ir galima labai daug išmokti, nuveikti. Man juos lengviau buvo rasti akademijoje, nei šiaip sutikti kur nors prie Vilnelės.

L. V.: Mokytis groti vienu instrumentu, o žinias ir įgūdžius pritaikyti kitam, yra normalus ir net sveikintinas dalykas, nes mokomasi yra muzikos, ir muzika visiems instrumentams yra ta pati, skiriasi tik instrumento valdymas. Sakykime, aš išmokau vairuoti lengvąjį automobilį, tad užsinorėjus vairuoti autobusą nereikės kelių eismo taisyklių mokytis iš naujo – pakaks patobulinti žinias konkrečioms autobuso vairavimo ypatybėms išsiaiškinti, priprasti prie jo didelių gabaritų ir t. t. Muzikoje labai panašiai. Kas kita – muzikinis išsilavinimas, kuris, manau, reikalingas, nes leidžia darbą atlikti greičiau ir kokybiškiau. Net ir muzikalumas įgyjamas per praktiką, nuo vaikystės kasdien muzikuojant ir taip ugdant vidinę muzikos kalbą.

Kur dar be mokymosi įstaigų atlikėjas turėtų ieškoti įkvėpimo ar žinių?

S. K.: Tūbos mokytojas Antanas Ladyga B. Dvariono muzikos mokykloje visada sakydavo, kad tikras tūbistas turi domėtis viskuo: daile, architektūra, skulptūra, literatūra ir t. t. Jeigu tikėsime, kad viskas pasaulyje yra susiję, įkvėpimo atlikėjas gali ieškoti tiesiog bet kur – svarbiausias gal yra pats nenutrūkstamas ieškojimo procesas.

L. V.: Bet koks akiračio praplėtimas padeda įvairiose gyvenimo situacijose. Dažnai gautas žinias pritaikai daugelyje sferų. Jeigu eini muziko keliu ir tobulėji profesiniais klausimais, įgytas žinias pritaikai konkrečiai muzikoje. Tačiau tikrai atsiras dalykų, kuriuos pritaikysi ir kitur gyvenime. Lygiai taip pat ir tobulindamasis kokioje nors kitoje srityje, rasi ką pritaikyti muzikoje. Kažkada nuėjau į garso režisūros kursus, nes buvo tiesiog smalsu, bet net neįsivaizdavau, kad tiek daug šios sferos subtilybių galėsiu pritaikyti grodamas – sužinojau tai, ko niekas nesakė LMTA, buvo labai naudinga.

Ar svarbu atlikėjui turėti autoritetų?

S. K.: Autoritetai labai svarbūs – jie lyg savotiškas atspindys, ko galima siekti vienu ar kitu aspektu. Svarbu neįsitverti vieno autoriteto, nepradėti kopijuoti – tik pasisemti reikiamą įkvėpimo dalį. Kiek atsimenu, mane visada supo autoritetai: tėvai, muzikos mokyklos mokytojai, dėstytojai, bendraminčiai draugai, todėl sektinų pavyzdžių sąmoningai ieškoti netenka iki šiol, jie patys sugeba sublyksėti.

L. V.: Svarbūs. Sunku būtų gyvenime kažką gero nuveikti vien tik iš savęs. Iš kitų gautas įkvėpimas gali duoti labai daug. Man asmeniškai daugelis autoritetų yra džiazo muzikantai, nors pats jo negroju. Žavi jų laisvė, nes scenoje man ji irgi labai svarbi.

Kas, jūsų nuomone, yra profesionalus muzikantas?

S. K.: Kai mane mažiuką atvesdavo į vyresnio brolio fortepijono atsiskaitymus muzikos mokykloje, kažkodėl galvodavau: „...ir aš taip galėčiau...“, nors nebuvau lietęs fortepijono klavišų. Jeigu klausotės atlikėjo ir šis jausmas neapima – klausotės profesionalo.

L. V.: Profesionalas yra tas, kuris iš savo atliekamo darbo valgo duoną. Ir tai aš sakau pusiau juokais, pusiau rimtai. Tarkime, jeigu esi baigęs mokslus ir puikiai groji, bet sėdi užsidaręs kambaryje ir nesugebi savęs reprezentuoti, tai vargiai gali vadintis profesionalu. Profesionalas turi visapusiškai save atiduoti publikai.

Ar kada nors abejojate savo pasirinkimu eiti profesionalaus muzikanto keliu? Tokios abejonės – normalu ir įprasta ar visgi tinkamai pasirinkus jų būti neturėtų?

S. K.: Lengvų abejonių bangų būna visada ir, matyt, visiems, bet po tokių ateina kitokios, dar didesnės bangos, kai jokių klausimų nebekyla. Kol kas atrodo, kad priklausomybė nuo muzikos dar vis didėja. Nešk savo tūbą ir tikėk.

L. V.: Taip, ir ne kartą. O ar tai normalu? Nežinau… Bet žinau, kad, kai jau sau neuždavinėji jokių egzistencinių klausimų, tikriausiai būsi priėjęs liepto galą. Sunkesniais momentais labai svarbu sugebėti atsisukti atgal ir pažiūrėti, ką esi nuveikęs – šitai dažnai nuramina. Be to, abejonės dažnai padeda tobulėti, imtis naujų veiksmų ar veiklų. Tad vis dėlto mano atsakymas tikriausiai būtų – taip, tai normalu.

Kas jums yra improvizacija?

S. K.: Džiaugsmas ir skausmas, chaosas ir sistema, tragedija ir komedija, laisvė ir kalėjimas. Jei rimtai – tai savotiška visko visuma.

L. V.: Scenoje improvizuoju mažai – kur kas dažniau studijoje, kurdamas sau partijas. Paskui jas gryninu ir lieka melodija arba jos gairės, tarp kurių scenoje sau leidžiu „pavaikščioti į šonus“. Bet šiaip nesu džiazistas.

Kiek improvizacijoje svarbi intuicija ir kūrybiškumas ir kiek – teorinės žinios?

S. K.: Sakyčiau, visų svarbiausia yra harmonija – vidurys tarp grynos intuicijos, atlikėjo sąmoningumo, klausymo, techninių galimybių. Improvizacijoje svarbu viskas!

L. V.: Teorinės žinios yra pagrindas, vien tik remdamasis intuicija toli nenuvažiuosi. Būna dienų, kai intuicija tiesiog liejasi laisvai, ir viskas, ką groji, skamba tiesiog puikiai. Bet ką daryti, jeigu pasitaiko diena, kai, kaip krepšininkams, nekrenta? Tuomet tave gali išgelbėti tik teorinės žinios.

Koks yra sėkmingo ir laimingo muzikos atlikėjo receptas?

S. K.: Mano sėkmingiausias receptas kol kas buvo šokoladinis pyragas su riešutais. Jam itin svarbus didelis cukraus kiekis.

L. V.: Daryti! Daryti tai, kas tikrai patinka! Svarbiausia turėti tikslą, juo tikėti ir nuosekliai eiti jo link. Žingsnelis po žingsnelio, diena po dienos. Ir svarbu daryti dėl idėjos – dėl jos išpildymo, bet ne dėl pelno. Tuomet ateina ir pelnas, tik ne iš karto.


0