Kas tas vyrukas, grojantis bandža?

  • 2020 m. balandžio 18 d.

Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Matyt, visas Lietuvoje esančias bandžas būtų galima suskaičiuoti neužtrukus. O indie, shoegaze’o ar roko scenoje? Lygiai viena. Už tos bandžos stovi įsimintino veido jaunuolis vardu Antoni Silvestrovič. Jis bandža sumanė groti pamatęs, kaip koncerte ja pritariama Adelei, viską išmoko pats, o, svarbiausia, susipažino su daugybe muzikos scenos kolegų vienu drąsiu sakiniu: „Labas, aš groju bandža.“ Bemaž dešimt muzikos grupių Antonio ir išskirtinio jo instrumento nenorėjo paleisti, tad bandžos partija papildė koncertų programas bei kartu leidosi į kūrybinius nuotykius. Antonis bus matytas ne tik klausytojams ar muzikų bendruomenei, bet ir kelių šimtų miestų praeiviams, pastebėjusiems įvairiose vietose užklijuotus lipdukus su besišypsančio vyruko veidu. Ši meninė akcija Antonį yra pavertusi kone mitine persona. Malonu su juo pasikalbėti. Teletiltas nusitiesia iki St. Andrews Škotijoje, kur Antoni šiuo metu kremta Dirbtinio intelekto programos magistrą.


Ar studijuodamas turi laiko pagroti bandža?

Žinok, kartais net neturiu laiko pavalgyti. Man patinka St. Andrews mokymosi modelis – paskaitų nėra labai daug, bet jose apžvelgiama viskas ir tuomet reikia ruošti namų darbus. Visada taikau į aukščiausią pažymį. Niekad neišeina jo gauti, bet svarbu bent taikyti į tą pusę. Tad laboratorijoje praleidžiu nuo dešimties iki dvylikos valandų per dieną.

Ši sritis tau dabar aktualiausia. Muzika lieka poilsiui?

Klausau muzikos dirbdamas – nemažai laiko užima išmoktų dalykų kartojimas, programavimas, tad muzika netrukdo fokusuotis. Visada muzikos klausausi albumais.

Įdomu, su kokia muzika geriausiai sekasi nagrinėti dirbtinį intelektą.

Na, jeigu ne tyla bibliotekoje, tai... Rudenį atradau Dayglow ir jo albumą „Fuzzybrain“. Man patinka „Heaters“ – groja space roką su surf roko užuominomis, o šis žanras man labai patinka. Jų muzika užgožia erdvę, joje nėra tuštumų, tad jeigu aplink laboratorijoje kas nors kalbasi – klausantis „Heaters“ nieko nesigirdi. Tuomet atradau „Half Alive“ – gal jutubėje matei jų gerą klipą „Still Feel“? Visas albumas labai nice. Taip pat ir „Tame Impala“ beveik ką tik išleido naują albumą. Dar man patinka Billie Eilish.

Įdomu – Billie Eilish yra popkultūros superžvaigždė, bet pradeda naują tradiciją. Pirmiausia, neseniai mes patys buvome tokio amžiaus, kad bet ką darydami buvome „patys jauniausi“, tai labai keista suprasti, kad jau yra jaunesnių. Nauja karta puoselėja naują etiką. Anksčiau superžvaigždė buvo Bruno Marsas ir neatrodė, kad jis labai artimas kaip asmenybė, negali su juo tapatintis. O dabar, nors ir čia dalyvauja didžiulės prodiuserinės kompanijos ir milžiniški pinigai, Billie Eilish uždavė „žemišką“ superžvaigdžių toną.

Nestebėjau jos pakankamai daug, bet tikrai galiu tave suprasti. Visai sutinku. Atrodo, kad ji yra tas kietas draugas, su kuriuo dar nesusipažinai. Draugų draugas, apie kurį visi kalba, o tau tereikia į dar vieną vakarėlį nueiti ir susipažinsi. Taip atrodo iš jos interviu.

Kalbant apie susipažinimus – turi išskirtinumą. Dar nesu sutikusi kito žmogaus, kuris būtų tiesiog priėjęs prie daugybės „vardų“ Lietuvoje ir pasakęs: „Labas, aš Antoni, groju bandža.“ Šitas tavo sakinys – hitinis.

Kai tik pradėjau groti bandža, tai buvo labai gera taktika – nieko nepažinojau, norėjau susipažinti, tad į galvą geresnis būdas neatėjo.

Juk taip ėmei groti su daugeliu grupių.

„Kūjeliai“, „Timid Kooky“, „Baltasis Kiras“, „Movo“ buvo tie, prie kurių priėjau – su jais ėmėme draugauti arba kartu groti. Tačiau man labai malonu, kad daug žmonių yra priėję ir prie manęs. Su jais dažniausiai užsimegzdavo dar stipresnės draugystės.

Pirmą kartą tave pamačiau kokiais 2014-aisiais, visiems buvo labai įdomu, iš kur...

...iš kur „Baltasis Kiras“ ištraukė tokį su bandža (šypsosi).

„Kiro“ vokalistas Tautvydas sako nuo scenos: „Pristatau Antonį.“ Atsimenu, iš vardo, išvaizdos ir instrumento pasirinkimo nusprendžiau – matyt, atvarė iš kokios Kalifornijos...

Na, taip – kai Antoni, o ne Antanas.

Taigi, su kuo esi grojęs?

Bent vieną kartą? (šypsosi) Be jau minėtų, Šarūnas Petrutis, buvome subūrę grupę „Ša“ su JakaTeka, „Kamanių šilelis“, „Kedrostuburas“... Šitie kaip tik netrukus išleis labai gerą dainą, pavadinimu „Jau po dešimt“ apie triukšmingus kaimynus – joje išgirsit ir bandžą. Dar grojau su Clotilde Solange Rigaud, „Strings of Earth“. Su „Timid Kooky“ ir „Abii“ džeminome studijoje.

Visi būrėsi į kompanijas, grupes, o tu likai nepriklausomas. Galėjai laisvai rinktis tai su vienais, tai su kitais. Kaip pradėjai groti bandža?

Jeigu tiesiai šviesiai – klausiausi Adelės koncerto iš Londono Royal Albert Hall, per vieną gabalą jai pritarė bandža. Man tėvai vaikystėje dovanas dovanodavo tik kartą per metus, galėdavau išsirinkti, ko noriu, ir gaudavau per gimtadienį. Labai gera strategija – vaikai ima mąstyti, ko jiems reikia iš tikrųjų. Tą gimtadienį nežinojau, ko man reikia, nes lyg ir viską jau turėjau. Pagalvojau, kad būtų juokas groti bandža. Tai va – tai įvyko, kai man buvo 17 metų.

Ir išmokai groti pats?

Taip, internete yra labai daug gerų pamokų. Nesakyčiau, kad groju puikiai, bet tikrai pakankamai gerai, kad galėčiau groti kartu su kitais.

Tu ir bandža tapote neatsiejami.

Taip. Nors moku groti ir kitais instrumentais.

Stebiuosi, kad tai tavo pirmas interviu – juk net tavęs nepažįstantis žmogus pasakys, kad esi kažkur matytas. Dėl netikėtų aplinkybių: visame pasaulyje yra priklijuoti bent keli šimtai lipdukų su tavo veidu. Ir dabar, kai kalbamės, žiūriu į tolį – bam, vienas Antonis prieš akis, ant dviračio. Atsimenu, tuos lipdukus vieni kitiems dalindavom kaip dyleriai... Kas iš kišenės, kas iš piniginės. Visą galeriją galima rasti tavo feisbuke, albume „surask Antonį“.

Mano geras draugas Danielius Šermukšnis turėjo padaryti plakatą grafikos baigiamajam darbui. Mokėmės kartu Naujosios Vilnios J. Vienožinskio dailės mokykloje. Jam gimė idėja padaryti plakatą, kuriame aš tiesiog šypsausi. Vėliau jis nusprendė šį plakatą perkelti į lipduko formą. Pradėjome klijuoti ir dalinti juos dėl smagumo, ir štai, jau turime beveik 300 nuotraukų iš viso pasaulio.

Esi baigęs ir dailės mokyklą. Joje buvo susibūrusi net labai stipri jaunų, pašėlusių menininkų bendruomenė.

Dailės mokykla per ketverius metus man tapo antrais namais. Ten atradau savo geriausius draugus, išmokau vertinti meną, buvau įkvėptas pradėti groti bandža. Mokytojai organizuodavo labai smagų dalyką – dailės praktikas. Išvykdavom į kaimą, ten piešdavom ir tapydavom visą dieną, o vakarais grodavom ir dainuodavom. Baigiamajam darbui padariau stiklinį šviečiantį chameleoną, kuris keičia lempučių spalvą priklausomai nuo to, kur jį pastatai.

Graži tavo šeimos istorija.

Mano mama yra kilusi iš nencų genties, užaugo Sibire. Kai buvo trisdešimties, susitiko su tėčiu, lietuviu, traukinyje, nes tėtis tada dirbo kažkokioje plakatų spaustuvėje ir turėjo pinigų, keliavo po Rusiją, į Tolimuosius Rytus.

Pastebiu, kad daug muzikos pasaulio žmonių ieško savo tapatybės ir pagaliau ima ją vertinti. Domisi folkloru, savo šaknimis – jaučia, kad ten slypi kažkokia jėga. Ar esi radęs ką nors artimo nencų kultūroje?

Vaikystėje visada buvau kitoks nei aplinkiniai, bet išmokau nebijoti savęs, parodyti save. Išmokau bendruomenėje nebijoti būti kitoks. Negaliu sakyti, kad visiškai visada pasitikiu savimi – pavyzdžiui, pirmą kartą išėjęs groti ant scenos su „Kiru“ net negalėjau pajudėti, tik pirštai grojo. Kaustė stipri scenos baimė. Bet ilgainiui ėmiau pastebėti, kaip malonu išeiti iš komforto zonos ir elgtis laisvai situacijose, kuriose įprasta susivaržyti.

O ar instrumentas turi kultūrinį kontekstą? Tokį, kurį reikia perprasti, jeigu nori juo groti.

Bandža yra kilusi iš Afrikos, bet tokia bandža, kokią daugelis žino dabar, yra amerikietiška. Daugybė žmonių bandžą sieja tik su bluegrassu ir jų galvoje nėra alternatyvų šiam garsui. Pastebėjau, kad daug žmonių kvietė mane groti tik dėl to country garso.

Bet yra toks bičas Béla Flackas – turbūt daugelis sutiktų, kad jis vienas geriausių bandžistų pasaulyje. Jis bandža groja džiazą, o su savo grupe – ir ne tik. Jie bandžą įkomponuoja į dainas, kuriose, iš pirmo žvilgsnio, šis instrumentas visiškai netiktų... bet garsas nuostabus.

Atveria naujas bandžos galimybes.

Taip. Bet visgi sakyčiau, kad šis instrumentas – solinis. Jeigu gitara gali groti ir fone, ir priešakyje, tai net jei bandža grotum fone, bet šiek tiek pagarsintum – daug kas pasakytų, kad ji yra pagrindinis instrumentas.

Ar taip yra dėl tembro, ar dėl grojimo technikos?

Sakyčiau, ir dėl to, ir dėl to. Tas skambesys priverčia specifiškai ja groti. Labai populiarus stilius – tai grojimas trimis pirštais. Yra toks Earlas Scruggsas. Jeigu ne jis – bandža būtų išvis išnykusi. Tai jis sukūrė tą bluegrassinę grojimo techniką, su kuria dabar visi instrumentą sieja. Tas stilius labai tinka bandžai, jos tembrui. Grojant tiesiog kaip su gitara (strumminant), skambėtų visai prastai. Norisi natas rinkti pirštais.

Tam, kad instrumentas suskambėtų – jį reikia suprasti. Nes, pripažinsiu, iš pirmo žvilgsnio bandža neatrodo labai daininga.

Iš tiesų grojant vienam labai sunku palaikyti harmoniją. Yra ir kitas grojimo būdas – clawhammer (paukščio pėdos plaktukas) arba kitaip – old time banjo. Taip visi grodavo iki atsirandant „trijų pirštų“ technikai. Grojama dviem pirštais, vieno piršto nagu ir kito pagalvėle. Labai gražiai skamba, ypač kai tuo pačiu metu dar ir dainuojama.

Pabandžiau padaryti tą clawhammer, kad įsivaizduočiau – tikrai kaip paukščio nageliai. O ar tau įdomu stebėti kitus bandžistus, jų techniką? Ar apima bendrystės jausmas, kaip Larry Davidą seriale „Curb Your Enthusiasm“, kuris mojuoja kiekvienam „Prius“ automobiliui, nes tokį vairuoja pats?

Gana daug bandžistų išgirdęs galiu atkartoti. Bet yra profesionalų, kurie žiauriai kieti, pavyzdžiui, Béla Flackas – jų paklausius neįmanoma suprasti, kaip taip įmanoma groti. Kaip jie suspėja, kodėl jie taip greitai groja. Atrodo, pats greitai groji – o jie dar greičiau! Jų klausydamasis tiesiog žaviuosi. Lietuvoje bandžistų beveik nėra, sakyčiau – aš vienintelis, aktyviai pasirodantis su grupėmis. Bet jeigu su jais vis dėlto susimatome – tikrai pamojuojame vienas kitam.

Antoni, pasakyk, kaip bus – ar dirbtinis intelektas pasaulį išgelbės, ar sugriaus?

Priklauso nuo žmonių, bet turiu pasakyti vieną dalyką. Daugelis dirbtinį intelektą mato kaip gyvą padarą, kuris kažkur gyvena ir kažko nuolat mokosi, nors iš tiesų tai yra statistiniai algoritmai, kuriuos žmonės patys įjungia ir išjungia. Žmonės sugaišta nesveikus laiko kiekius, kad sujungtų DI taip, kad jis galėtų fiziniame pasaulyje kažką daryti ir mokytis, net maža klaida algoritmo veikimą gali sustabdyti. Reikia sumodeliuoti, kad skaičiai susijungtų su tikru pasauliu. Žmonės nemato to žingsnio, kurį atlieka tie tyrėjai, ir jiems atrodo, kad DI tiesiog kažkur tupi. Labai lengva tai sustabdyti. Kol kas kompiuterio galingumas nėra pakankamas, kad pasiektų žmogaus intelekto lygį. Be to, kompiuteris yra dviejų dimensijų loginė mašina, o smegenys – trijų dimensijų. Klasikinis kompiuteris, galintis pasiekti žmogaus intelektą, būtų masyvus ir labai lėtas. Sakyčiau, kad žmonėms pavojingesni yra kiti žmonės, kurie gali panaudoti algoritmus apgaulei.

Taip, juk žmogus – pavojingiausias gyvūnas pasaulyje! Taigi, ar mokslininko ir muzikanto keliai kažkur susisieja? Ar viena sritis padeda kitai?

Muzika tikrai padeda nuo streso, bet mokslas apsaugo nuo grojimo (šypsosi). Labai lengva negroti instrumentu, kai mokaisi, pamiršti pasipraktikuoti. Norėčiau išmokti groti taip, kad užtektų tik kartą išgirsti ką nors ir iškart galėčiau pakartoti.

Koks buvo pats įsimintiniausias tavo muzikinis nuotykis?

Atsimenu labai daug malonių momentų. Kartą „Saulėtų naktų“ festivalyje grojau su trimis grupėmis iš eilės – „Kūjeliais“, „Movo“ ir „Kamanių šileliu“. Viskas labai gerai pavyko, o ir vėliau priėję žmonės sakė, kad puikiai skambėjo.



0