Įgarsintos judėjimo perspektyvos | Vytauto Germanavičiaus muzikos albumas

  • 2020 m. kovo 27 d.

Rasa Murauskaitė

Naujo Vytauto Germanavičiaus CD „Minimal Mobile“ sąmoningai klausiausi skirtingose vietose ir skirtingais būdais: atidžiai, su ausinėmis, namie ir... automobilyje. Pastaroji erdvė gali atrodyti visai netinkama įsiklausymo ir koncentracijos paprastai reikalaujančiai šiuolaikinei muzikai, tačiau man yra tekę sutikti ne vieną žmogų, prisipažinusį, kad naujosios muzikos diskai neretai nugula jų mašinose, kur su džiaugsmu jie ir pasineria į šviežias garsines patirtis. Aš – ne išimtis.

Skirtingi kontekstai leidžia skirtingai patirti klausomus kūrinius. Juk toks ir yra (ar bent jau turėtų būti) šiuolaikinės muzikos pliusas – ji paprastai daugiasluoksnė, perskaitoma keliais lygmenimis. Vieniems būtina ieškoti paslėptų sąsajų, sudėtingų struktūrų, kitiems gi muzikos klausytis užtenka paprasčiau – be didžiulės analitinės ambicijos. Ir puiku. Taip šiuolaikinė muzika ir atsiranda arčiau „visos kitos muzikos“, negąsdindama būtinybe išmanyti šimtmečius muzikos istorijos vien tam, kad galėtumei suprasti kiek kitaip nei įprasta sudėliotus garsus.

Visgi V. Germanavičiaus minimalistinės (terminas turėtų būti taikomas sąlygiškai – grynojo minimalizmo čia kaip ir nerasime, o kai kurie kūriniai teišlaiko nedidelius šiam stiliui būdingų bruožų potėpius) muzikos rinktinė nėra reikli. Čia sudėtų kūrinių galime klausytis ramiai, su pasimėgavimu, be gilesnės analizės, bet rasime ir erdvės gilesnių vidinių poslinkių paieškoms. Bent jau savotišką paties kompozitoriaus stilistinę evoliuciją – rinktinės kūriniai gimę per daugiau nei 25-erius metus – šis rinkinys mums sekti išties leidžia.

Geresnės analizės – kūrybinio pjūvio, įkontekstinant V. Germanavičiaus kūrybą istoriniais rakursais – nei disko tekstų autorė Vita Gruodytė, tikrai neparašyčiau – jos sodrus tekstas atveria platų žvilgsnį į šio kompozitoriaus kūrybą, jo santykį su lietuviškąja kūrybine tradicija ir apskritai minimalizmo vietą joje. Tad telieka pasidalinti kritine klausymosi patirties refleksija, galbūt atversiančia dar keletą šio naujo muzikinio leidinio detalių.

Pats minimalizmas savaime susijęs su judėjimu, o šis, nors skirtingai interpretuotas, aptariamoje rinktinėje man rodėsi kaip esminis vidinės logikos elementas. Judėjimą, kelionę CD turinyje galime pastebėti ir mikro, ir makro lygmenyse, skirtingose formose – tai tiesmukesnėse (kaip pirmasis kūrinys „Perpetuum mobile“), tai daugiau giluminėse, sunkiau užčiuopiamose, fiksuojančiose amžiną žmogiškosios būties judėjimą per slenkantį laiką, vidinius asmenybės augimo procesus, ar tiesiog – keliones per skirtingas erdves (kaip ciklo „Labyrinthus Umbrarum“ dalys, parašytos skirtingose Europos sostinėse), nuo kurių pastaruoju metu priverstinai ilsimės. Todėl skirtingos klausymosi situacijos, sąlygotos netapačių erdvių, natūraliai tampa dar viena svarbia kūrinių recepcijos dalimi.

Minėtasis kūrinys „Perpetuum mobile“ svarbus keliais aspektais. Visų pirma, ši tema – vis pasirodo įvairių lietuvių kompozitorių kūryboje (į galvą pirmiausia šauna Broniaus Kutavičiaus ar Jurgio Juozapaičio kompozicijos). Antra, šis V. Germanavičiaus kūrinys diske įrašytas pirmasis, o ir pats seniausias, sukomponuotas dar 1989 m. Tad visai nenuostabu, kad formos, medžiagos traktuotės, raiškos atžvilgiais tai gal paprastesnis, lengviau į stilistinius klasikinio minimalizmo rėmus sutalpinamas kūrinys. Visgi ne visai gryną atsidėjimą šiai stilistinei krypčiai galima įspėti iš to, kad jam būdingas nuolatinis augimas, nevengiama ir kontrastų. Kai kurios aštresnės ritminės struktūros, rodos, perimtos iš džiazo muzikos, byloja apie paties V. Germanavičiaus studijų patirtis, na, o kai kurios melodinės struktūros dvelkia ir Tolimaisiais Rytais, kurių įtakų įvairiausiais formatais kituose „Minimal Mobile“ kūriniuose taip pat netrūksta.

Po „Perpetuum mobile“ skamba, priešingai, – pats „jauniausias“ CD kūrinys „Kažkur virš vandenų nutįsta garso siūlas“. Jis visai kitoks – kitaip nei gana nuosekliai dėliojamo „Perpetuum mobile“, šio kūrinio medžiaga sukomponuota tarsi iš fragmentų, nuotrupų it kokia puantilistinė tapyba. Iš šių muzikinių skiaučių formuojamas dviejų instrumentų – smuiko (Ingrida Armonaitė) ir fortepijono (Indrė Baikštytė) dialogas. Tačiau „amžinąjį judėjimą“ ir čia galime girdėti, nors ir su pertrūkiais, tarsi atodūsiais. Kai kurie opuso epizodai pasižymi tembriniu aštrumu, kraštutinių instrumentų registrų naudojimu. Tai vienas tų disko kūrinių, kurių tiesmukai minimalizmui priskirti negalima. „Kažkur virš vandenų nutįsta garso siūlas“ veikiau žymi kompozitoriaus nuolatinę vidinę evoliuciją, atsisakant atsidėti vienintelei technologinei krypčiai.

Kompozicijoje „13 haiku“ kompozitorius išsaugo delikačią manierą, kuri būdinga pačiam poetiniam žanrui. Kūrinys kiek primena improvizaciją – šį jausmą turbūt sukelia tai, jog dviejų dalių „13 haiku“ sudaro atitinkamai šeši ir septyni haiku, kurie atspindi skirtingus poetinius įvaizdžius. Tolimųjų Rytų estetika ir šis poetinis žanras kompozitoriui, akivaizdu, buvo artimas apie 2010 m. – pagal haiku tekstus gimė ir dar vienas jo kūrinys, „Šiąnakt mano šešėlis išnyksta sienoje“. Jį ypač išraiškingai įgrojo smuikininkė Rusnė Mataitytė. Pati kompozicinė medžiaga – tai ekspresyvus žvilgsnis į solo instrumentą ir jo raiškos galimybes. Kompozicijoje rasime visko po truputį – dinamiškai kinta nuotaikos, atvirai žiūrima į skirtingų grojimo technikų naudojimą. Tačiau justi ir pauzių, atokvėpių prasmė. Tyla – tarsi atidaryta erdvė nuskambėjusio garso gilesnei recepcijai.

„Balsai iš niekur“ išsiskiria iš bendro CD konteksto. Neabejotinai tai lemia ir tembrika – kompozicija parašyta saksofonams, o ir vidinė nuotaika kitokia nei likusių rinktinės kūrinių. Ši kompozicija primena nerimstantį miestą, kai garsai subėga tarsi iš visų pusių į vieną, kiek chaotišką sąskambį. Chaosas, triukšmas, laisvė – apie tai byloja šis kūrinys.

Rinktinę „Minimal Mobile“ užbaigia trijų dalių „Labyrinthus Umbrarum“, taikliai įkūnijantis mano minėtą judėjimo, kelionės motyvą. Trys savarankiškos šio kūrinio dalys parašytos skirtingose Europos sostinėse – Vilniuje, Vienoje ir Briuselyje. Pastarajame mieste sudėtos „Vijos gijos“ – 2013 m. parašytas kūrinys, kuriame netrūksta tradiciniam minimalizmui būdingos muzikinės kalbos. Kompozitorius čia atveria ir savo ryšį su europietiškąja tradicija, panaudodamas kitų kūrinių citatas. „Byrančios arkos“ naudoja simbolišką septyneto įvaizdį – septynios vaizduojamos arkos, septyni kūrinio epizodai, kurių pirmasis – lėtas, pasikartojantis, tarsi aidas lėtai skubančio laiko monotonijos. Ant fortepijono partijos laikosi laisvės ištroškęs, išsikalbėti ir išsibūti siekiantis smuikas. Šį epizodą staiga keičia guvus, įaudrintas fragmentas. Skirtingais garsais ir jausmais išbyra šis laikas. Trečioji „Labyrinthus Umbrarum“ ciklo dalis „Trupantys žodžiai“ išnyra iš tolio – horizonte dar sunkiai matomo, pamažėl artėjančio. Medžiagos dėliojimo principai artimi pirmajai ciklo daliai. Repeticijos čia aiškiai užbaigiamos, frazių pabaigas tarsi užaštrinant. Vėlgi, nesibijoma nuolatos augti, tarsi judėti kulminacijos link. Į šį kūrinį kompozitorius, panašu, žvelgia tarsi į žaidimą, išsibandydamas pasirinktų instrumentų tembrus, išgaunamus garsus, repeticijos kuriamą primygtinumo įspūdį. Kūrinio (o ir CD) pabaiga – ne sodrus „viskas“, o, veikiau, lengvas „laukite tęsinio“.

„Minimal Mobile“ nepavadinčiau apologetiško minimalizmo apraiška, veikiau – vienu vieno kūrėjo biografijos puslapiu, kuriame minimalizmas sumišęs su daugybe kitų muzikinių ir kultūrinių įtakų. Tad ir klausytis šio CD galima įvairiai – tiek įsigilinus, ieškant slaptų prasmių ir poprasmių, tiek paprastai, neįpareigotai, panyrant į garsus, kurie neturėtų išgąsdinti net ir šiuolaikine muzika netreniruotų ausų.


0