Diskusija | Rašyti apie muziką – azartas, „špilkos“ ir „like’ai“

  • 2020 m. kovo 19 d.

Tirštame žiniasklaidos ir socialinių medijų lauke kas dieną prakošiama masė informacijos, kurioje šiokią tokią, deja, visada per mažą vietą užima muzikai skirtas turinys raštu ir žodžiu. Ne paviršutiniškas ir įžūliai reklaminis, o stiprus, drąsus ir nepriklausomas. Šių metų Vilniaus knygų mugėje Lietuvos muzikos informacijos centro inicijuotoje diskusijoje apie tai buvo pakviesti pakalbėti skirtingų muzikos krypčių praktikai. Rašymas ir kalbėjimas apie muziką, apžvalginis ir kritinis, autorinis ir tarpasmeninis turinys, jo kūrybinis procesas ir vieta mūsų sociume  tokiais pjūviais diskutavo muzikantas, laidų vedėjas, poetas DOMANTAS RAZAUSKAS, internetinės alternatyvos platformos ore.lt redaktorius DOMININKAS KUNČINAS ir muzikologė RASA MURAUSKAITĖ. Pokalbį moderavo muzikos kritikė EMILIJA VISOCKAITĖ.

Rašytinį diskusijos tekstą parengė GAJA KLIŠYTĖ.


Emilija: Kai sugalvoju idėją tekstui, visada apima pirminis entuziazmas, tačiau kai ateina laikas rašyti, pradedu atidėlioti (plauti langus, lankstyti drabužius, skaityti feisbuką). Tai gana įtemptas laikas. Bet pagaliau įsirašius būna akimirka, kai viskas susidėlioja, lygtis išsisprendžia ir galvoji: ne veltui kankinausi. O kaip jūs rašote? Ar būna, kad tekstą parašote lengvai? Koks jausmas apima parašius? Ar apima pasitenkinimas?

Rasa: Galiu susitapatinti su tuo, ką pasakoji, šie jausmai man labai pažįstami. Pati galėčiau išskirti daugybę skirtingų tekstų kategorijų – vieni pasirašo labai lengvai, kiti sunkiau... Man asmeniškai ilgiausiai trunka ir daugiausiai emocijų sukelia kritikos rašymas, nes visada norisi muziką įtraukti į tinkamą kontekstą, kuris būtų aktualus ne tik siauram ratui (nes daugiausia man tenka rašyti apie vadinamąją akademinę, profesionaliąją muziką). Gyvenant šiame skubančiame pasaulyje, ne visada tenka pajusti, kad radai būtent tą raktą, kurio norėjai. Tai tos prokrastinacijos, tų emocijų, to galvojimo, kad čia nieko neišeina ir kad tavo darbas bevertis, pasitaiko nemažai, bet, lygiai taip pat, pasitaiko tokių darbų, kurie viską atperka.

Domininkas: Man gal šiek tiek lengviau, nes profesionaliai nedirbu nuolatinio žurnalistinio darbo ir rašau tik apie tai, kas man patinka, kas domina. Kartais labai sunku pradėti, bet kai parašau kelis pirmus sakinius, vėliau tenka save stabdyti, sakiniai ima rastis vienas po kito. Jei pradedu ieškoti prasmės, kam tekstai rašomi ir kas juos skaito, būna visaip. Kai tekstą paskelbi internetinėje svetainėje ar jis išspausdinamas žurnale, tų like’ų nematai. Gal sunkiau, kai tekstas atsiranda feisbuke ir jį pamėgsta vos du žmonės. Tačiau nereikia sureikšminti socialinių tinklų, nes, tikiu, yra nemažai tokių žmonių, kaip aš, kurie labai retai spaudžia patiktukus.

Rasa: Įsiterpsiu, kad su tuo, apie ką man tenka rašyti, surinkti 40–50 like’ų jau labai neblogas rezultatas (juokiasi).

Domantas: Aš išskirtinai rašau iš noro pasidalinti tuo, ką vertingo atrandu pats, net jeigu tai perskaitys tik artimiausi draugai, šeima ar bendraminčiai, todėl like’ai man nelabai ką reiškia. Jei dabar tas tekstas ir nuskęs, galbūt išplauks kada nors vėliau. Rašant man labai svarbi emocija. Man niekada nepatikdavo tekstai, kurie yra apžvalginiai, anotacinio pobūdžio, kuriuose kalbama tik apie tai, kas išleista, kada išleista, kas naujo pasirodė, kada pasirodė, kada galima bus įsigyti. Arba sausi akademiniai, kritiniai rašiniai, kurie, žinoma, taip pat yra reikalingi ir turi savo vietą. Aš prie reiškinio visuomet prieinu labai asmeniškai – albumas turi kalbėti visų pirma man ir per mano asmeninę patirtį, ir būtent ta patirtimi aš noriu pasidalyti.

Nesu gyvenime rašęs nei apie vieną man nepatinkantį, nejaudinantį albumą, muzikinį reiškinį. Nesu kritikas, esu gyrėjas ir man norisi girti arba, tiksliau sakant, dalytis. Taip, emocija, jausmas trunka įvairiai, būna, nešiojiesi galvoje tą tekstą, kaip dainą, kelerius metus ir staiga vieną dieną jis ištrykšta per kelias minutes. Būna, kad pastraipa veja pastraipą ir įvyksta grandininė reakcija, kai viskas dėliojasi savaime. Gal kolegos pritars, bet sunkiausia yra rašyti apie tai, ką labiausiai myli, kas tau itin artima ir taip su tavimi susiję, kad tos emocijos jau žodžiais nebeperteikiamos – tuomet pradedi jausti kalbos ribotumą, savotišką absurdo jausmą.

Rašant man labai patinka vartoti nemuzikinius palyginimus, nes nesu muzikologas ir niekada nepretendavau į muzikologines žinias, tačiau kažkokie palyginimai iš visai kitos srities, man atrodo, muzikai atveria naujas dureles, ją klausant arba apie ją skaitant. Pavyzdžiui, spalvos. Prancūzų dekadentas, poetas Arthuras Rimbaud spalvas taikė balsėms ir priebalsėms, apie eilėraštį galvodavo spalviškai, man taip pat kūrinį kartais norisi lyginti su spalvų palete, galbūt tai skamba šiek tiek patosiškai, bet dažnu atveju yra tikslu, nes pasakyti „pilka“ yra daugiau, nei pasakyti „neįdomu“. Taigi emocijos, įspūdžiai, išgyvenimai yra kertinis dalykas rašant.

Emilija: Jūs abu užsiminėte, kad skaitytojų like’ai – ne itin jaudinantis veiksnys rašant. Man įdomu, ar tai ateina su patirtimi? Nes mane like’ai labai veikia ir demotyvuoja, jei jų mažiau, nei tikėjausi. Nes rašau ne sau – rašau, kad kažką išpopuliarinčiau, atkreipčiau dėmesį, noriu savo rašymu prisidėt prie tos muzikinės kultūros plėtimo.

Domantas: Nežinau, man visuomet taip buvo. Tarkim, vedant radijo laidą, manęs klausia, ar norėčiau sužinoti reitingą, ir aš visada atsisakau – nenoriu, nes mane tai labai trikdytų. Tas ryšys su klausytoju yra visai kitoks. Kai nuvažiuoji į Radviliškį, Joniškį ar Anykščius, prieina koks vyresnis žmogus ir sako: „Žinote, aš klausau tą laidą, skaitau tą tekstą ir man ne viskas patinka“. Būtent tokiame santykyje atrandu tai, ko man trūksta bendrame paveiksle, pamatau, kas buvo nutylėta, pasislėpę... Tai daug didesnis komplimentas negu kažkokie reitingai ar like’ai. Dažnai sakau, kad asmeninė žmogaus reakcija arba supratimas, kad tu jam pravėrei muzikinį pasaulėvaizdį, pasaulėgarsį, yra daug reikšmingesnis nei pamatymas tų dviejų šimtų ar dvidešimt patiktukų.

Domininkas: Mano atveju taip pat šiek tiek lengviau, nes nerašau visiems ir gana aiškiai įsivaizduoju savo auditoriją – daugumą tų žmonių kiekvieną savaitgalį matau viename ar kitame renginyje. Įsivaizduoju, tikrai sunkiau rašyti į tokius tinklalapius kaip „15min“, kai tavo publika yra nuo labai besidominčio muzika žmogaus iki visai ja nesidominčio ir dėl to kyla daugiau klausimų ir nesusipratimų. Norisi tikėti, kad rašau labiau kokybinei nei kiekybinei auditorijai.

Emilija: Rasa, noriu paklausti tavęs apie koncertų, kūrinių recenzijas. Kaip tau pavyksta įveikti baimę rašant mažai bendruomenei, kai pažįsti, nuolat sutinki tuos žmones, apie kuriuos rašai?

Rasa: Žinoma, tai nėra paprasta, bet mane dažniausiai pagauna azartas. Man smagu, jei tai, apie ką rašau, susilaukia kokios nors reakcijos ir įžiebia diskusiją. Būna, susilaukiu skambučių su klausimais, dėl ko parašiau būtent taip, o ne kitaip, arba mane užblokuoja feisbuke. Nesiekiu kritikuoti vien norėdama pasirodyti, bet norisi pažvelgti plačiau, pastebėti, kad ne viskas pas mus yra taip tobula, kaip bandoma nupiešti, todėl įmesti į tekstą vieną kitą špilką yra labai sveika.

Emilija: Kai parašo atlikėjas ir klausia mano adreso, nes nori atvežti savo naują albumą, mano pirma reakcija būna neigiama, nes tas daikto paėmimas mane įpareigoja, jaučiuosi spiriama jį pagirti. Daug kalbama apie suvaržymus, priklausant kokioms nors institucijoms, priverstinį rašymą apie tai, ko reikalauja didžiųjų tinklalapių redaktoriai. Mano nepriklausomumas man pačiai yra didelė vertybė, tačiau kai recenzuoju albumus, vis tiek užsimezga ryšys ir tada nebesijaučiu laisva, jaudinuosi, kad žmogus įsižeis, jei neparašysiu arba parašysiu neigiamai.

Iš dalies tai lemia nepasitikėjimas savimi, kita vertus, Lietuvoje paplitęs suvokimas, kad teksto autorius yra aptarnaujantis personalas: atlikėjus puikiausiai tenkina, jei savo tekste tiesiog perpasakoji jų pranešimus spaudai ar pristatai faktus: groja tiek metų, antras albumas, 10 dainų, 50 minučių trukmė, įvairi stilistika, pasirodys kitą savaitę. Bet jei vargsti, ieškai asmeninio santykio, bandai tą muziką išgyventi, suvokti, aprašyti, kaip Domantas sakė, spalvomis, išryškinti, kas gerai ir kas blogai, dažnai muzikantai liks nepatenkinti, nes neva nesupratai, ką autorius norėjo pasakyti.

Domantas: Papildyčiau, kad išties pasitaiko labai neetiškų atlikėjų, kurie nejaučia tam tikros ribos ir bruka tau per prievartą savo produktą, reikalaudami, kad tu apie tai paskelbtum. Kai bandai paaiškinti, kad jis jau dalyvavo kelis kartus laidoje ir jau buvo kalbėta apie jo projektus, prasideda įsižeidimai. Mane labiausiai atstumia, kai žmogus įkyriai prašosi pats. Tai ženklas, kad kažkas negerai su pačia muzika, nes paprastai muzika šneka aiškiai. Kitas dalykas – vadyba, viešųjų ryšių darbas, bet kai pats kūrėjas pradeda kištis, atsiranda labai daug nesmagumo.

Rasa: Mano atveju dažniausiai būna taip: sulaukiu kvietimų į koncertą su potekste, kad gal galėčiau apie jį parašyti, bet visad sakau: negalvokit, kad jei priimsiu kvietimą, aš be išimties rašysiu tik gerai. Ir tada reakcija, aišku, būna įvairi.

Emilija: Mūsų pokalbyje nuskambėjo keletas profesinių savęs įvardijimų: Domantas žodį „kritikas“ bandė pakeisti į „gyrėjas“, man pačiai vis dar yra keblus savęs pavadinimo klausimas. Dabar dažnai visi vadinami apžvalgininkais, bet man tai labiau reiškia žurnalistą, kuris aprašo svarbiausius įvykius ir gal metų gale pristato kokią suvestinę. Recenzijos, probleminiai tekstai į tai tikrai neįeina. Taigi kaip jūs save vadinate, kas, jūsų nuomone, yra kritikas?

Domininkas: Kritiku savęs nevadinčiau, pastaruoju metu mano mėgstamiausias žanras yra interviu, ir manau, kad labiausiai pasisekęs interviu būna tada, kai žmogus atsiskleidžia. O vertinti kritiškai? Kuo toliau, tuo mažiau jaučiuosi turintis teisę, kompetencijos, išmanymo, todėl renkuosi tiesiog išsakyti savo nuomonę ir jauseną. Nėra geros ar blogos muzikos – tai labai subjektyvūs dalykai. Kažkieno požiūriu muzika gali būti tragiška, tačiau socialinė ar politinė žinutė – aktuali ir svarbi. Mano galva, muzika daugeliu atžvilgių turėtų būti kažkas daugiau nei profesionaliai ir preciziškai sudėliotas bei atliktas natų rinkinys.

Domantas: Interviu žanras yra nuostabus tuo, kad klausime gali užslėpti kritiką ar abejonę, kurią klausytojas supras. Pavyzdžiui, grupė bando pristatyti naują dainą anglų kalba, o ten girdisi baisus akcentas, tačiau jie aiškina, koks tai bus puikus produktas užsienio klausytojams. Tada paprašai, kad jie paaiškintų tokio sprendimo priežastis ir galiausiai atlikėjas prieina tašką, kai nebeturi atsakymo. Nesugebėjimą atsakyti į klausimą klausytojas supras kaip kritiką. Audiointerviu šiuo atžvilgiu yra labai geras žanras, nes girdi, kaip pašnekovas kalba, kaip virpa jo balsas, girdi, kaip jis neužtikrintai ar užtikrintai kalba, reaguoja į tam tikrą klausimą. Manau, visi šie niuansai persiduoda ir klausytojui, kuris gali suprasti, ar kūrėjas atsako už savo kūrinį, ar gyvena tuo, ar jam tai tiesiog kažkokie žaidimėliai, pramogos forma ir tiek.

Emilija: Ar galima sakyti, kad kalbinate tik jums įdomius, artimesnius atlikėjus, ar būna ir taip, kad kalbatės su tokiais, kuriems rašytumėte neigiamą recenziją?

Domininkas: Aš asmeniškai renkuosi sau įdomesnius, nes trūksta laiko dar ir tiems blogiems. Informaciniame lauke tiek daug neigiamo triukšmo, kad norisi bent šiek tiek jį atskiesti pozityviais dalykais. Stengiuosi suteikti žodį tiems, kurių idėjas po kelerių metų nekaltai savinsis popkultūra.

Domantas: Žurnalistas Edmundas Jakilaitis yra pasakęs, kad jam būtų smalsu pakalbinti Vladimirą Putiną. Mes visi turime atlikėjų ar kūrėjų, su kuriais netapatiname savo skonio, bet mums būtų visai smalsu pakamantinėti vieną ar kitą žmogų tam tikrame kontekste. Tikrai kada nors pakalbinsiu Aleksą Lemaną – su jo muzika saves netapatinu, bet jo pasirodymai yra užburiantys ir man be galo smalsu.

Domininkas: Žinoma, visada sveika išeiti iš komforto zonos ir atsisakyti išankstinio skeptiško požiūrio… Vietoje jo būtų galima apie Lemaną ar kurį kitą atskleisti visai naujų dalykų.

Rasa: Dar sugrįžčiau prie to muzikos kritiko-nekritiko įvardijimo. Aš pati privengiu žodžio „muzikologė“, nes jis kažkaip visus išgąsdina, todėl dažniau prisistatau kaip muzikos kritikė arba kaip muzikos žurnalistė. Interviu man labai dažnai tenka daryti tokius, kuriuos kažkas pasiūlo, pavyzdžiui, kompozitoriaus jubiliejui skirtus ir pan. Būna, kad žmogus tau įdomesnis, būna, įdomus mažiau, bet vis toliau kalbėdamasi neretai atrandi tai, ko gal net nebūtumei apie tą žmogų pagalvojęs. Čia egzistuoja netikėtumo momentas.

Domantas: Manyčiau, nereikia bijotis žodžio „muzikologas“, man tai atrodo labai garbinga profesija. Aš pats turiu mėgstamų užsienio muzikologų, kuriais pasitikiu, kurių kritiką skaitau, klausau jų rengiamų laidų. Pas mus šiek tiek to analitinio muzikologinio žvilgsnio pasigendu. Tarsi bandome to kratytis, kalbėdami populiaresne, suprantamesne kalba, vengdami harmonijos ar ritminių piešinių aptarimo, bet kodėl gi ne, juk jei žmogus ne viską supranta, tai nėra blogai, tokiu būdu kaip tik galima jį paskatinti pasidomėti ar paieškoti kažko naujo.

Rasa: Kai kartais renkuosi kitą sinoniminį profesinį įsivardijimą, tai jokiu būdu nebūna susiję su teksto turiniu. Kartais plika muzikinė analizė nėra tikslinga. Tekstas priklauso ir nuo kūrinio, ir nuo konteksto bei auditorijos. Esu giliai įsitikinusi, kad muzika stipriai funkcionuoja mūsų sociume ir turi atsispindėti tekstuose taip, kad jie būtų aktualūs, kalbėtų apie mūsų kultūrą. Pats „muzikologo“ terminas, mano nuomone, savotiškai reikalauja tam tikro „perkrovimo“. Muzikologinė analizė gali būti labai geras dalykas, bet mums reikėtų paties termino permąstymo ir, žinoma, tai neturi reikšti teksto palengvinimų.

Emilija: Dažnai nugirstu stereotipą, kad niekas nežino, kur yra tie muzikologai ir ką jie veikia. Atsivertusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų programą įsitikinau, kad tokia programa tikrai egzistuoja, bet prikalbinti muzikologus, o tiksliau – muzikologes savarankiškai rašyti dažnai būna sunku. Rasa, gal gali papasakoti apie šias studijas? Ir ką manai apie tokį stereotipą?

Rasa: Pokalbio pradžioje klausei, kaip nebijoti rašyti tam siauram ratui, kur visi vieni kitus puikiai žino ir dažnai prasilenkia koridoriuose. Muzikologiją studijuoja gabūs, raštingi ir kūrybingi žmonės, bet, dažnu atveju, dar nuo mokyklos laikų, jiems pritrūksta drąsos. Pastebiu, kad kartais jų akiratis tarsi susiaurintas – dar mokykloje daugiau mažiau parodyta, kad egzistuoja tik harmonija, muzikos istorija, ir visa tai mes labai gerai žinome, kol išeiname už tos mokyklos sienų.

Nors baigiau muzikologiją, į ją atėjau iš paprastos vidurinės mokyklos, jokios specialios meno mokyklos nebaigiau, todėl mano išsilavinimo kelias buvo šiek tiek kitoks. Studijuojant, būdavo, kildavo klausimas, kodėl nesidomime platesniais dalykais, popkultūra, alternatyvia muzika, džiazu.

Man atrodo, jauniems muzikologams trūksta drąsos parašyti, kad kažkokiam „dėdei autoritetui“ galbūt šiandien buvo ne pats geriausias vakaras, galbūt jis netobulai sugrojo tą koncertą, kaip visiems pasitaiko. Yra žmonių, kurie studijų metais parašė recenziją ir, neduok Dieve, sako daugiau niekada neberašysiantys, nes tada juos baisiausiai užsipuolė. Taigi vienas dalykas yra švietimo sistema ir gal nepakankamai platus akiratis, o kitas – drąsa, dėl kurios turi pasistengti ir pats žmogus, ir tie, kurie su tuo dirba.

Emilija: Domantas ir dabar yra aktyvus muzikantas, Domininkas – labiau gal buvęs muzikantas. Kodėl jūs nusprendėte rašyti?

Domininkas: Na, mokykloje neblogai rašiau rašinėlius, bet viskas prasidėjo su pankroku. Pankroko kultūroje buvo įprasta rašyti ir leisti fanzinus, savadarbius žurnalus, dauginti juos kopijavimo aparatais. Mano mama dirbo jaunimo žurnale „Moksleivis“ – nenuostabu, pirmieji mano tekstai atsirado ten. Dabar gerai žinomas visuomenės veikėjas Giedrius Drukteinis už simbolinę sumą man pardavė krūvą britiškų žurnalų, „Smash Hits“ ir panašių. Interneto aušros laikais tai buvo vertybė – verčiau ir rašiau apie atlikėjus, kurių net girdėjes nebuvau. Kurį laiką grojau pats, vėliau įstojau į žurnalistiką, bet ją pabaigęs ilgai neturėjau su šia profesija nieko bendro ir retai ką nors parašydavau. Dabar mano grojimo patirtis, aišku, padeda rašyti apie koncertus, geriau suvokti procesus. Nors, kaip ten sakoma, muzikos žurnalistas – nenusisekęs muzikantas?

Labai didelę įtaką man padarė buvęs „Lietuvos ryto“ trečiadieninis priedas „Mes“, kurio redaktorius buvo a. a. Virginijus Mizaras. Tai buvo savotiškas to laiko fanzinas, nes buvo rašoma apie visiškai pogrindinius dalykus. Dabar tokio leidinio labai trūksta.

Domantas: Aš studijavau Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Filologijoje yra gerokai įprasčiau, kad rašytojas ar poetas kartu yra ir kritikas. Man gana greitai pasidarė aišku, kad labiausiai mėgstu stačia galva nerti giliai į kontekstus. Todėl man neretai šypseną kelia jauni žmonės, kurie apie kokį nors albumą rašo, jog tai labai nauja ir originalu. Į tokias pagyras norisi sėsti ir rašyti atsakymą, būtent apie kontekstą. Mes labai dažnai užsidarome savo žanrų induose, rėmuose, ir dažnas akademikas nė nesileidžia į kalbas, kad tarkim „Led Zeppelin“ jau irgi yra klasika, kurią taip pat galima tyrinėti atitinkamuose kontekstuose. Tarkim, aš galiu nežinoti tam tikrų konkrečių faktų apie kokį nors reperį, bet aš žinosiu apie repo kontekstus, kaip žanras vystėsi, tuomet ir pats atlikėjas supranta, kad aš galbūt jo paties gerai nežinau, bet žinau jo kontekstą, ir tie kontekstai mums tampa bendra smėlio aikštele kartu žaisti kalbantis arba man vienam žaisti rašant tekstą.

Rasa: Man neatrodo labai aktualus akademikų ir neakademikų skirstymas. Žmonės su akademiniu išsilavinimu turėtų pabandyti parašyti profesonalų tekstų apie tą „kitą“ muziką. Dirbu su tam tikromis muzikos žiniasklaidos priemonėmis kaip redaktorė ir, būna, ieškau autorių, kurie neturėtų akademinio išsilavinimo, bet norėtų parašyti apie akademinės muzikos koncertus, nes tai yra nepaprastai įdomu. Man atrodo, kad muzika yra muzika, ir tas griežtas skirstymas baugina vienus ar kitus žengti į jiems mažiau žinomą lauką. Dėl to ir pati muzika, ir pati muzikos refleksija labai daug praranda.

0