Robertas Semeniukas: „Amerikoje laikas yra brangiausia valiuta“
- 2020 m. kovo 3 d.
Kalbino Rūta Giniūnaitė
Pernai muzikantas ir kompozitorius Robertas Semeniukas pristatė debiutinį solo albumą „Backstage Stories“. Pats juokavo, kad gal ne visi pažįsta „Žalvarinio“ įkūrėją, bet atėjo laikas nusiimti kaukę ir paleisti savo solinę kūrybą į dienos šviesą. Ir ne tik Lietuvoje – Roberto albumas buvo gerai sutiktas Amerikos apžvalgininkų. Neseniai jis grįžo iš Kalifornijos, kur kartu su dizaineriu Rapolu Gražiu pristatė naujas „Lava Drops“ gitaras didžiausioje pasaulyje muzikos industrijos parodoje „NAMM Show“. Tai viena svarbiausių švenčių, kurioje gali prasilenkti su „Guns N‘ Roses“ gitaristu ar būti pakalbintas CNN žurnalistų.
Robertas Semeniukas papasakojo apie 120-tąjį kartą vykstantį renginį ir amerikietiško muzikos verslo ypatumus.
„NAMM Show“ („National Association of Music Merchants“) – viena didžiausių muzikos industrijos prekybinių parodų, vykstanti daugiau nei šimtą metų. Kuo ji ypatinga?
1900-taisiais buvo surengta pirmoji mugė, kuri keliavo po valstijas ir galų gale persikėlė į Los Andželą. Pirmiausia žavi įspūdinga vieta: mugė dydžiu prilygsta dešimčiai „Siemens“ arenų, viskas vyksta per tris aukštus. Daugiau nei 100 tūkst. lankytojų, muzikos instrumentų gamintojai, muzikantai, prodiuseriai, vadybininkai iš viso pasaulio susirenka į vieną vietą. Visko apeiti tiesiog fiziškai neįmanoma.
Keliavome kartu su gitarų dizaineriu R. Gražiu: jis pristatė naujas gitaras, o aš demonstravau jo sukurtus instrumentus. Rapolas turėjo stendą išskirtinėje zonoje, kurioje surinkti vienetiniai, prabangūs rankų darbo instrumentai. Keturias dienas praleidome tarp pasaulinio lygio meistrų. Pavyzdžiui, šalia mūsų stendą turėjo dizaineris, pagaminęs gitarą legendiniam bliuzo muzikantui Albertui Kingui. Geras jausmas būti šalia tokių žmonių.
Kadangi Rapolas pagamino gitarą iš gintaro, stendas sulaukė daug dėmesio. Jo „The Black Amber Drop“ instrumentas – išskirtinis. Antrąją dieną atkeliavo CNN ir rengė reportažą apie lietuvišką gitarą, kuria grojau prieš kamerą, o Rapolas pasakojo jos istoriją. Žinant, kad tai viena didžiausių žiniasklaidos priemonių, kūnu bėgiojo šiurpuliukai.
Kalifornijoje buvau pirmą kartą, tad viskas buvo įspūdinga: nuotaika, klimatas, požiūris. Pati mugė jau buvo didelis potyris, o kur dar miestas, filmuose matytos lokacijos! Viskas buvo įdomu lyg mažam vaikui.
Pati mugė tikriausiai nėra tik instrumentų pristatymas, bet ir terpė megzti naudingas pažintis?
Teisingai. Pirmiausia, ten vyksta daug paskaitų ir konferencijų. Šiemet daug kalbėta apie tai, kaip dirbti su socialiniais tinklais, auginti savo auditoriją. Vienas svarbiausių akcentų buvo internetinis verslas, rekomendacijos, patarimai, kaip save pateikti pasaulinėje industrijoje.
Ta vieta unikali tuo, jog gali apžiūrėti instrumentų naujoves ir pamatyti gyvas muzikos legendas. Į mūsų stendą užsuko „Guns N‘ Roses“ ir „Nine Inch Nails“ gitaristas Robinas Finckas, pačiupinėjo gitarą ir negailėjo gerų žodžių.
Galima susipažinti su kūrėjais, muzikantais, festivalių rengėjais. Visi, kurie susiję su didžiuoju muzikos verslu atvažiuoja į „NAMM Show“ ir dalijasi patirtimi. Tokios mugės šiek tiek atveria duris ir į pasaulinę rinką.
Pats esate daug kur koncertavęs užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Kinijoje, Amerikoje ir kitur. Mugėje užmezgėte naudingų kontaktų tolimesniems koncertams?
Taip, tikrai. Atsitiko keli dalykai, dėl kurių labai džiaugiuosi. Grojau viename privačiame renginyje, į kurį susirinko daug muzikos verslo svečių, ten pristatinėjau „Lava Drops“ gitaras. Jei pačioje mugėje aš vaikščiojau su telefonu ir viską filmavau, mano pasirodymų metu pats buvau filmuojamas ir fotografuojamas. Buvo įspūdinga suprasti, kad tai, ką sukūriau, taip šiltai priima Holivudo žvaigždės. Grodamas pakėliau akis ir suvokiau, kad visi tie žmonės savo dėmesį skiria man.
Kaip pristatėte Lietuvą tiems, su kuriais teko pasišnekučiuoti?
Amerikoje laikas yra brangiausia valiuta. Spaudžiant ranką nėra jokių ilgų įžangų – visi iškart prisistato ir kalba apie svarbiausius reikalus. Nesvarbu, ar tai muzika, ar kinas, ar pramogų pasaulis. Visi stengiasi užmegzti verslui naudingus ryšius ir iškart klausia: o kaip mes galime bendradarbiauti ir būti naudingi vienas kitam?
Supratau, kad reikia užsukti į Kaliforniją dažniau, nes ten galima nuveikti labai daug. Nuvykęs „pasitikrinau“ savo muziką ir supratau, kad einu teisingu keliu: mano naujas albumas „Backstage Stories“ ten sulaukė teigiamų recenzijų, nepaisant to, kad dainuoju lietuviškai. Parodžiau albumą radijo stotims, žurnalams. Daug kas nustebo, nes nebuvo girdėję nieko iš Lietuvos, o gitarų muzika amerikiečiams yra labai artima. „NAMM Show“ pamačiau, kad visi Kalifornijoje groja gerai – nuo paauglio iki suaugusiojo, visur girdi kokybę.
Paminėjote kitokį amerikiečių bendravimą verslo klausimais. Ar yra daugiau muzikos industrijos skirtumų tarp Amerikos ir Lietuvos?
Sudėtingas klausimas, nes pats neužmezgiau kontakto su leidybine kompanija, kuri galėtų leisti mano muziką. Labai viliuosi, kad tai atsitiks. Supratau tik vieną dalyką: norėdamas ten ką nors nuveikti, turi ten gyventi, suktis bendrame rate ir bendrauti su muzikos industrijos atstovais. Kaip ir Lietuvoje: juk negali sėdėti namuose ir nesiųsti jokios žinutės apie savo muziką. Svarbiausias yra gyvas bendravimas – Holivude visi vieni kitus pažįsta: „Grammy“ laimėtojai, leidėjai, instrumentų gamintojai. Lietuvoje juk irgi tas pats, tik JAV rinka didesnė. Visur reikia kurti ir priminti apie save.
Esate minėjęs, kad JAV jums – tarsi antrieji namai. Kodėl?
Jaučiuosi ten namuose kaip kūrėjas: galiu būti kuo tik noriu, mano muzika ten šiltai priimama. Man, kaip menininkui, tai stiprus stimulas nesustoti ir kurti. Lietuvoje viskas lokalu, niūru, trūksta palaikymo vienas kitam – norėtųsi tą keisti. Amerikoje gali įkvėpti pilnus plaučius laisvės ir mėgautis atmosfera: muzikiniais klubais, koncertais, susitikimais. Viskas yra aukšto lygio.
Didžioji dalis muzikos, su kuria augau, atkeliavo iš Amerikos. Kažkada susirgau „Guns N‘ Roses“ bacila, svajojau nukeliauti į jų kraštą ir suvokti, iš kur atsiranda tokia muzika. Nežinau, ar norėčiau ten gyventi, bet iš Amerikos į Vilnių grįžtu pasikrovęs idėjų pusei metų: noriu kurti, rašyti, rengti naujus projektus.
Skatinčiau visus muzikantus daugiau keliauti, būti atviresniems ir mažiau niurzgėti. Reikia palaikyti kolegas muzikantus, nesvarbu, koks jų žanras bebūtų. Visuomet perklausau kolegų kompaktinį diską nuo pradžios iki galo, nes žinau, kaip tai svarbu kūrėjui. Reikia pradėti nuo gero žodžio vienas kitam, pasidalinimo socialiniuose tinkluose. Mažiau pavydėti. Kuo daugiau keliauju ir susipažįstu su svarbiais atlikėjais, tuo paprastesnis tampu. Prisimenu Jono Meko žodžius: turime užaugti dideli, kad taptume mažesni. Mes esame labai susireikšminę, iš aukštai žiūrime net į kolegas, bet reikia išrauti iš savęs pavydą.
Ką po „NAMM Show“ norėtumėte keisti Lietuvos muzikos versle?
Neseniai praūžė Vilniaus knygų mugė, kurioje turėjau galimybę pristatyti savo muziką. Šį kartą pasekiau „NAMM Show“ pavyzdžiu: atsivežiau instrumentų, džeminau su kitais muzikantais ir bandžiau perteikti tos šventės nuotaiką.
Norėčiau, kad Vilniaus knygų mugės Muzikos salė taptų panaši į „NAMM“. Ne savo dydžiu, bet principu, kad tai būtų ne vien albumų pristatymai ar koncertai. Pirmiausia, galėtume pradėti nuo Baltijos šalių muzikos instrumentų gamintojų susitikimo. Iš mažos Muzikos salės galėtų išsivystyti Muzikos mugė, kuri vyktų kartą per metus ar rečiau. Būtų labai gera sulaukti gamintojų, organizatorių, leidybinių kompanijų iš užsienio. Taip būtų sudaromi kontraktai, žinia apie mūsų muziką pasklistų toliau. Tai atneštų naudos ne tik muzikantams, bet ir klausytojams.
Šiemet Knygų mugė įsileido kultūrų centrus. Tai buvo pirmas kartas, kai jie galėjo pabendrauti su didžiųjų miestų muzikantais ir suvokti, kokia įvairi muzika Lietuvoje. Alternatyva pas mus prieinama tik didmiesčiuose, todėl kultūrinis lygis provincijose dar žemas. Apmaudu, kad vyksta fonograminiai koncertai – juk tai nėra Lietuvos muzikos veidas. Reikia edukuoti publiką, taip žmonės pamažu suvoks, kad egzistuoja ne vien pigus popsas, bet ir bliuzas, rokas, džiazas. Komunikacija ir turėtų būti Muzikos salės prioritetas.
Užuot rengę bereikšmius ir surežisuotus muzikos apdovanojimus, galėtume organizuoti gerą muzikos šventę ir pagaliau padaryti kažką prasmingo. Tegul nesupyksta organizatoriai, bet kas iš to, jei Lietuvos muzikos atstovai apdovanoja patys save?