Grupė „shishi“: „Jeigu mums patinka – grojame“

  • 2020 m. vasario 9 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Trise į repeticiją jos pirmą kartą atėjo prieš trejus metus. Tiesa, subėgusios iš skirtingų grupių – „Umiko“, „Kotori“, „Ministry of Echology“, „Homechestra“ „Elle G“ ir kitų. Į rankas paėmusios bosą, elektrinę gitarą ir būgnus, kuriais nemokėjo groti, nusprendė kurti grupę. Taip atsirado „shishi“ – kolektyvas, kurio pavadinimas kiniškai reiškia namus saugančią gerąją dvasią – liūtą su šuns kojomis ir uodega.

Merginų alternatyvioje lietuviškoje scenoje daug neturime. Dabartinė karta užaugo su popgrupėmis, kurioms ant scenos nereikėjo nei vieno instrumento. „shishi“ nori įkvėpti jaunas merginas nebijoti paimti instrumentų į rankas, groti, eksperimentuoti ir nekreipti dėmesio į primetamus standartus. „Esu girdėjusi, kad scenoje mums reikėtų būti labiau sexy. Pats ir būk, jei tau norisi, mums to nereikia ir visai nerūpi“, – pasakoja dvi iš trijų „shishi“ narių – Dominyka Kriščiūnaitė (bosas) ir Giedrė Nalivaikaitė (gitara).

Tiesa, neseniai keitėsi grupės sudėtis – Eleną Neniškytę grupėje pakeitė nauja narė Kamilė Griušytė (būgnai).


Visos atėjote iš skirtingų grupių ir žanrų. Prisimenate savo pirmąją repeticiją ir koncertą?

Giedrė: Atėjau pagroti su Dominyka ir nežinojau, kad turime būgnininkę. Juodvi su Elena kartu jau grojo ir turėjo tam tikrų „eskizų“ dainoms. Kadangi dainuoju, norėjau prisijungti ir pabandyti kurti kartu. Nemokėjau groti gitara, bet merginos sakė: pabandyk, tau pavyks.

Prisimenu, prieš pirmąjį oficialų koncertą pasidarėme generalinę repeticiją studijoje, nes vėliau turėjome groti „Tilto namų“ festivalyje. Susikvietėme tuos, kurių nuomonė mums svarbiausia, ir visi atėjo! Buvo labai labai baisu.

Dominyka: Tai buvo viena baisiausių dienų mano gyvenime. Niekada ant scenos nebuvau grojusi ir dainavusi tuo pačiu metu. Nežinojome, ar mums pavyks, ar nugalės panika – juk iš pradžių nei viena nemokėjome groti savo instrumentais. Išmokėme Giedrę paspausti kelis gitaros akordus, tada staiga, visos trys, savo kreivomis rankomis pradėjome daryti kažką prasmingo. Aplankė geras jausmas.

Nesulaukdavote replikų iš šono: kas per grupė, jei dar net groti nemoka...

Dominyka: Tai buvo labai akivaizdus dalykas. Taip, mes nemokame groti, ir ką? Nenorėjome nieko įrodyti, tiesiog norėjome groti. Ir vis dar grojame.

Giedrė: Nelabai klausiau tokių kalbų, tik pati sau tai sakiau. Niekas nebandė atkalbėti ir demotyvuoti. Man atrodo, visi kaip tik džiaugėsi, kad bandome ir mokomės. Pirmuose koncertuose daug draugų ir muzikantų mus labai palaikė, pamokė. Apsupome save gerų žmonių burbulu.

Ko prisiklausėte paauglystėje ir kas padėjo jums muzikinį pagrindą?

Dominyka: Pradėjau nuo Britney Spears, Celine Dion, Madonnos, Cher, Eminemo, Dr. Dre. Lauryn Hill buvo viena svarbiausių ir mylimiausių atlikėjų.

Giedrė: „Mango“, „Bavarija“, „XXL“, B. Spears, Jennifer Lopez, Eminemo, Dido. Tik „Spice Girls“ fazės neturėjau. Atsimenu, kai visi pradėjo klausytis tokio lengvo rokelio, jis buvo labai neįdomus. Tada maniau, kad niekada negrosiu gitara. Vienu metu pradėjau klausytis daug a capella džiazo, vėliau „The Velvet Underground“, gospelų. Neužsisėdėjau žanre.

Dominyka: Paauglystėje prasidėjo ska, regio, pankroko ir alternatyvos era. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą, į gyvenimą atėjo džiazas ir klasika. Klasika man patinka iki šiol, tik tuo metu buvo kiek sunkiau, nes akademinė muzika buvo grūdama per prievartą. Reikėdavo klausytis milijono kūrinių, atpažinti kūrinį iš kelių sekundžių. Tai tikrai keldavo stresą.

Ar kada susidūrėte su spaudimu ar stereotipu, kaip turite atrodyti scenoje ir gyvenime?

Giedrė: Daug kas turi savo nuomonę ir ją pasako. Jei būtume vaikinai, nežinau, ar mums tą nuomonę sakytų. Kyla klausimas, ar tie žmonės jaučiasi turintys teisę tai sakyti dėl to, kad iš tikrųjų nori ar kad esame merginos alternatyvioje muzikoje.

Dominyka: Esu tik girdėjusi, kad mums scenoje reikėtų būti labiau sexy. Pats ir būk, jei tau norisi, mums to nereikia ir visiškai nerūpi.

Esate sakiusios: neaišku apskritai, ką mes grojame, bet mums tas labai patinka. Save apibūdinate kaip „rap / trash / surf / soul. Bosas, būgnai, gitara, trijų choras ir voila“. Jau išsiaiškinote, kokia jūsų muzika?

Giedrė: Nėra prasmės aiškintis, ką mes grojame. Tik patys klausytojai gali muziką sudėti į rėmus. Neturime tikslo būti vien pankroko grupe ir tada negroti lėtų dainų. Jeigu mums patinka – grojame. Aišku, gal reikėtų kažkaip aiškiau apibrėžti skambesį. Pavyzdžiui, kai būnu užsienio festivaliuose ir ten yra penkiasdešimt grupių, turiu atsirinkti, ko klausytis. Pačios savo muziką užsienyje pavadiname mermaid rock.

Kada buvo momentas, kai pasijutote pilnai funkcionuojančia grupe?

Dominyka: Supratau tai visai neseniai. Dabar, kai užlipame ant scenos, jaučiu, kad koncertas bus geras. Išmokome dirbti su instrumentais ir viena su kita, jaučiamės daug drąsiau.

Giedrė: Tie momentai mažyčiai, bet apie juos pagalvoju. Tai, kas anksčiau buvo baisu, dabar tapo įprasta. Būna, kai klausome senų repeticijų įrašų, jie paglosto savimeilę: dabar viską darome daug kartų geriau.

Įmanoma groti kartu nebūnant draugėmis?

Dominyka: Sunkiai. Gali prieš tai nebūti draugais, bet tapti jais vėliau. Daug priklauso nuo to, kaip žiūri į grupę: ar tai tik projektas, kuriame pagroji ir išeini, ar vieta, kur tau su žmonėmis gera ir nori praleisti su jais daug laiko.

Giedrė: Manau, iš komercinės pusės tai tikrai įmanoma, nes, kol pinigai veža, galima važiuoti. Bet reikia galvoti ir apie žmones. Kai kuri, turi būti labai atviras. Tik tada atsiranda ryšys. Jei jo nėra – niekas nepavyks. Aišku, nebūtina būti geriausiais draugais ir savaitgalį kartu kažkur važiuoti. Kaip tik šiandien kalbėjau su viena drauge, kuri dirba kirpėja. Ji pasakojo, kad gali dirbti kolektyve su kažkuo, ko nemėgsta. Bet jie nekuria bendro produkto. Grupėje neįmanoma nesišnekėti ir nekomunikuoti.

„Timid Kooky“ sakė, kad jiems labai svarbu išlaikyti smagumo ir žaidimo momentą grojant kartu. Kaip manote, kas grupėse tai sugadina?

Giedrė: Patys muzikantai. Būna, visi žaidžia kartu ir tada kažkas vienas nori žaisti kitą žaidimą – išeiti dainuoti ar groti solo. Arba kažkas pradeda per rimtai žiūrėti į savo veiklą. Nesakau, kad mes žiūrime į muziką tik kaip į žaidimą – juk ateiname į repeticijas, planuojame koncertus. Bet leidžiame viena kitai išsakyti pastabas, be to neaugtume. Visada yra sunku kritiką išklausyti ir priimti, bet ji turi būti išsakyta vardan grupės.

Kas jums šiuo metu labai nepatinka lietuviškoje scenoje?

Dominyka: Tai, kad alternatyvi muzika vis dar sunkiai priimama plačiosios visuomenės. Didžiosioms radijo stotims ji neįdomi, neatitinka jų popmuzikos standartų. Alternatyvą groja tik LRT Opus ir Start FM... Mes turime labai daug geros muzikos, kuri nepakankamai pristatoma visuomenei. Galėtų būti kokia nors laida, pavyzdžiui, „Lietuvos alternatyvus š**as“. Gal kas nors išgirdęs sakytų: „O, čia visai nieko!“

Giedrė: Gal tik Free Finga skamba daugiau kur, nes tai intelektualesnis popsas, ritmenbliuzas, bet savo mąstysena jis tapatinasi su alternatyva. Viskas yra kova dėl pinigų: šalis maža, o klausytojų nėra. Atrodo, jei nenueisi į televiziją, nepasikelsi savo reitingų, tavęs nebus niekur. Kol kas atrodo, kad tai vienintelis kelias: kažkurioje vietoje turi lįsti į komerciją. Jei vėl būtų koks nors visuotinis pasipriešinimo judėjimas, roko muzika vėl būtų aktuali. Su popsu taip nepavyktų, nes iš esmės jis – apie nieką.

Dominyka: Na, kaip... apie meilę.

Giedrė: Gal, jei būtų grupė, kurią labai pripažintų užsienyje, klausytojai suprastų, ką turi.

Dominyka: Trūksta ir elementarios sklaidos. Pavyzdžiui, mūsų elektronikos prodiuserio Brokenchord pats „Radiohead“ lyderis Thomas Yorke’as paprašė remiksuoti jo kūrinį. Ar girdėjome apie tai? Ne. Pati neseniai sužinojau. Reikia daugiau kalbėti apie tokias sėkmės istorijas. Dar Alina Orlova daug labiau vertinama užsienyje nei čia. Bet mes turim daug daugiau gerų pavyzdžių: „Timid Kooky“, „Arklio Galia“, „Lapkričio 20-osios orkestras“, Kabloonak. Mūsų scena labai graži ir įvairi.

Giedrė: Dar Domas Strupinskas, Paulius Kilbauskas, Münpauzn, „Egomašina“. Junior A pabandė Lietuvoje – nepavyko. Kai pripažino užsienis, BBC radijas, tapo aktualu ir mūsiškiams. Dabar jis renka pilnas sales.

Kaip koncertuose jus priima vyresnė publika?

Dominyka: Patinka, kai ištraukia pavyzdžių iš savo laikų ir džiaugiasi, kad „shishi“ primena jaunystę. Prisimenu, vienas vyras atėjo ir sakė niekada negirdėjęs tokios muzikos, bet jam labai patiko.

Giedrė: Visada džiaugiuosi, kai paauglės merginos stebi mus ant scenos. Esame pavyzdys, kad, jei tik nori, įmanoma kurti merginų grupę, elgtis scenoje kaip nori. Aš augdama klausiau „Mango“ ir nemačiau, kad Lietuvoje merginos išvis kuo nors grotų – buvo sunku susikurti viziją, kuo noriu būti.

Ko „shishi“ palinkėtų „shishi“?

Giedrė: Išsieksportuoti į užsienį. Pasaulis juk labai didelis su labai daug scenų.

Dominyka: Ir neišsemiamos draugystės!



0