Užgeso kompozitoriaus Vidmanto Bartulio gyvybė

  • 2020 m. sausio 30 d.

Eidamas 66-uosius metus Palangoje mirė kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatos Vidmantas Bartulis. Jis priklausė vadinamajai 1968-ųjų Lietuvos kompozitorių kartai, kuriai taip pat priskiriami Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis. Šios kartos kūrėjai aštuntajame dešimtmetyje kategoriškai atmetė bet kokias ideologines normas ir rinkosi tai, kas liudijo jų individualumą bei nepriklausomybę – romantinę pasaulėjautą, ekologiją ar minimalizmą.


Kompozitorius Vidmantas Bartulis (g. 1954) Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę baigė 1980 metais. Trejus metus dėstė Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1982–1993 m. dirbo Kauno dramos teatre muzikos dalies vedėju, 1999–2003 m. – Kauno dramos teatro vadovu. Ilgus metus buvo Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pavaduotojas meno reikalams. 2001–2007 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui bei naujosios muzikos festivaliui „Iš arti“. 1996 metais Vidmantas Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2005 metais kompozitorius išrinktas iškiliausiu Kauno miesto menininku.

2003 metais Vidmantas Bartulis laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija „Nelaimėlis Jobas“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi; 2012 m. tarp šio paties konkurso laureatų pateko jo kompozicija „Auksiniai angelai“ dviem styginių kvartetams, 2014 m. – „Liūdnai tįstantis peizažas“ styginių kvartetui, o 2015 m. už stiliaus grynumą apdovanojimą pelnė kompozicija „Voyage du Silence“ baritonui, violončelei ir fortepijonui (ž. P. Eluard’o). 

Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove Vidmanto Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Jis galėjo rašyti bet ką – nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių ir t.t. Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė intravertiškumu, kontempliatyvumu, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu, poslinkiu minimalizmo link ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams. Didelė teatro kompozitoriaus patirtis vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties „dramas“ – efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Daugelyje savo kompozicijų Bartulis atsigręždavo į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose.

Vykdant kompozitoriaus valią, laidotuvės vyks artimųjų būryje.


       

0