Kiaulė ir metalas: trumpai apie įdomiausius 2019-ųjų Lietuvos metalo įrašus

  • 2020 m. sausio 22 d.

Vitalijus Gailius

Subkultūros nyksta, 2014 m. konstatavo britų leidinys „The Guardian“. O štai pastaraisiais metais tenka stebėti vis mažėjantį roko muzikos vardų skaičių didžiųjų festivalių plakatuose. Juos keičia hiphopo, R&B, elektroninės muzikos atlikėjai. Rodos, kalbėti apie metalą, gerokai radikalesnį nei rokas, nėra pats tinkamiausias metas. Bet velniop tendencijas ir žvilgtelėkime į tai, ką įdomaus pasiūlė Lietuvos sunkiosios muzikos scena praėjusiais Žiurkės metais.

Metalo muzikos duomenų bazės „Metal-Archives“ duomenimis, Lietuvoje 2019 m. pasirodė viso labo 15 metalo įrašų. Iš jų septyni pilnagrojai. Skaičiai nėra įspūdingi. Žinoma, ši duombazė fiksuoja ne viską. Antai šiame straipsnyje minimo „McLoud“ albumo ten nerasite. Žvilgtelėjus pas kaimynus, vaizdas toks: Latvijoje 11 įrašų (7 pilnagrojai), o štai Estijoje 27 įrašai (13 pilnagrojų). Baltijos fronte nieko naujo: estai ir vėl mus lenkia. Bet, viliuosi, tik kiekybiškai, ne kokybiškai.

Apžvelgti visus pernai pasirodžiusius leidinius nebūtų racionalu ir, veikiausiai, nuobodu. Taigi, apžvelgsiu septynis, kurie, mano nuomone, verti platesnio pristatymo ir atidesnio sunkiosios muzikos gerbėjo žvilgsnio.


„Dissimulation“ – „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“

Bene daugiausia šurmulio sunkiosios muzikos gerbėjų gretose sukėlė kultinių anykštėnų „Dissimulation“ albumas „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“. Nors lietuviškojo metalo scenos korifėjus paliko bosistas/vokalistas Venomous, kolektyvas nesudėjo instrumentų į futliarus. Likę nariai, būgnininkas Stabmeldys ir gitaristas Nekrofagas, tęsia juodąją Baranausko gimtinės epopėją. Tiesa, ne vieni. Albumo įrašymo procese dalyvavo puikiai sunkiosios muzikos gerbėjams pažįstami vyrukai – Kauno mistikų „Nahash“ lyderis Heyatha (Vytautas Stankus) ir grupės „Luctus“ vedlys Komanderis L. (Simonas Jurkevičius).

„Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“ prasideda ištrauka iš filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“, kurioje girdime Evangelijos pagal Luką žodžius: „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“ Po šios tūkstantmetę žmonijos istoriją menančios ir aktualumo nepraradusios sentencijos pasigirsta pajuodinto thrash metalo stiliumi sukaltas „Golemas“. Mistinės žydų folkloro būtybės, kurią galėdavę sukurti tik asmenys, turintys artimą ryšį su Dievu, vardu pavadintas kūrinys atveria klodus interpretacijoms ir sąsajų su įžangoje girdėtais Evangelijos žodžiais paieškoms.

Akivaizdu, kad naujasis anykštėnų darbas ženklina tam tikrą idėjinį lūžį kolektyvo istorijoje. Lyginant su ankstesniaisiais įrašais, „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“ – kur kas konceptualesnis, daugiau sluoksnių savyje slepiantis darbas, kuriame apstu nuorodų į mitologinius ir religinius tekstus. Žinoma, turiu omeny būtent tekstinę albumo pusę, už kurią atsakingas Stabmeldys. O jis tikrai turi ką paporinti hermeneutiniais ar epistemologiniais klausimais. Regis, ankstesniems albumams būdingą antireliginį kursą ima keisti labiau religinis dėmuo. Jis nėra apibrėžtas konkrečia religine doktrina, bet slinktys link dieviškumo, kad ir kokiu jis pavidalu besireikštų, juntamas.

Kalbant apie muzikinę albumo pusę, girdime beveik nuo „Prakeikimo“ laikų (mano įsitikinimu, ryškiausias grupės skambesio pokytis įvyko būtent šiame, po „Maro“ pasirodžiusiame albume) puikiai atpažįstamą Nekrofago gitaros braižą, kuriame daug tremolo, bei pagavią Stabmeldžio ritminę sekciją. Jei esate klausę anykštėnų anksčiau, tikrai atpažinsite, kad „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“ yra būtent jų tvarinys. Taigi, ieškoti kardinalių muzikinių pokyčių nevertėtų. Albumo struktūros atžvilgiu du vienas po kito einantys interliudai – „Egzortas“ ir „Akys“ – suskamba šiek tiek neįprastai, juolab kad po jų grįžtama prie finalinio akordo – heavy metalo stiliumi atlikto grupės „13“ kūrinio „Mes Dievai“ koverio. Tokie garsiniai viražai albumo pabaigoje sujaukia vientisumą.

Bene ryškiausias vokalo pasikeitimas. Vis dėlto buvau pratęs prie Venomous gerklų, tad albume girdimo paties Stabmeldžio bei kolegų Komanderio L. ir Heyatha atliktos vokalinės partijos šiek tiek glumina. Galbūt tai tėra pripratimas, bet Venomous, rodos, smeigdavo sodriau ir iš giliau.

Summa summarum, albumas stiprus ir patvirtinantis kultinį „Dissimulation“ statusą. Nežinau, kaip kitiems, bet man regis, kad šis darbas – tai kvietimas atsipeikėti visiems mums, kaupiantiems turtus žemėje, ir atsigręžti į nematerialiąją pasaulio pusę.

Albumą išgirsti ir įsigyti galite leidybinės kompanijos „Ledo Takas“ „Bandcamp“ puslapyje.

„Regressive“ – „Born in the Grave“

Sostinės black‘n‘roll šutvė pelnytai gali būti vadinami scenos senbuviais. Daugiau nei dešimtmetį gyvuojantis kolektyvas tik šįmet pagaliau išleido ilgai kurptą pilnagrojį albumą. Albume sugulė pora gabalų splito su kanadiečiais „Gatekrashör“ ir dar septynios iki šiol jokiu fiziniu formatu neužfiksuotos kompozicijos. Žinoma, „Regressive“ gerbėjams jos puikiai pažįstamos. Turbūt ne kartą koncerte šėlote pagal „Join Us“ ar „Chainsaw Maniac“.

Planus išleisti albumą grupė puoselėjo labai seniai, tačiau įvairios aplinkybės proceso pabaigą vis atitolindavo. Bet per aspera ad astra! Grupės branduolys Justinas ir Vytenis, sulaukę pastiprinimo – būgnininko Vytauto, galiausiai paleido į pasaulį debiutinį albumą. Thrash, speed ir black metalo simbioze pasižymintis „Regressive“ skambesys iškart verčia ieškoti paralelių su tokiomis kapelomis kaip „Midnight“ ar „Toxik Holocaust“. O giliau galima apčiuopti pirmosios black metalo bangos bei naujosios britiškojo sunkiojo metalo bangos (NWOBHM – New Wave of British Heavy Metal) įtakų. Purvinas black rock‘n‘rollas visu gražumu! Vytenio soliakai, kaip ir gyvuose pasirodymuose, skamba labai solidžiai ir puikiai dera su mėsingu Justino boso skambesiu. Beje, Justino vokalo maniera retkarčiais verčia prisiminti Cronosą (Conradą Thomą Lantą) iš žanro klasikų „Venom“.

Kiek labiau atsipūsti galima per vidutinio tempo „Born in the Grave“ bei kiek melancholiška gaida dvelkiantį „The Fear“. Būtent pastarasis iškrinta iš bendros albumo nuotaikos. Išgirdus įžanginę „The Fear“ gitaros partiją, galima pamanyti, kad grotuvas iškrėtė pokštą ir paleido kažką iš „Paradise Lost“ repertuaro.

Smagu, kad kolektyvas pagaliau įrašė debiutinį albumą, kurio turinys itin smagus ir verčiantis pasileisti plaukus. Tačiau neapleidžia mintis, kad, jei albumas būtų pasirodęs 2010–2012 m., dėmesio jam tektų daugiau. Deja, black‘n‘rollas toli gražu nėra ant bangos, tiesą sakant, net ir tie patys „Midnight“, kurie, regis, įpūtė šiam žanrui šviežio oro, visgi netapo megažvaigždėmis.

Albumą išgirsti ir įsigyti galite grupės „Bandcamp“ puslapyje.

„McLoud“ – „NYNX“

Jei reikėtų skirti metų apdovanojimą už tarptautiškumą, jis, be didesnių dvejonių, atitektų nenuoramų šutvei „McLoud“. Užmegzti ryšiai su „Gojira“ lyderiu Joe Duplantier ir jo pirštų prikišimas prie „NYNX“ albumo prodiusavimo šiuos vilniečius, kadais apdainavusius tuštinimąsi per lietų, švelnias kataliko rankas bei panos mušimo meną, iškėlė į solidaus tinklalapio „Metal Injection“ naujienų srautą.

Nors skaitydamas interviu su grupės vokalistu Luku Malinausku tarp muzikinių įtakų šio vardo neaptikau, tačiau man „McLoud“ norisi vadinti lietuviškaisiais „Faith No More“. Žinoma, „Faith No More“ kiek labiau sofistikuoti, bet, žvelgiant į skambesio eklektiškumą ar įvaizdį, paralelių atrasti galima. Ypač jei žvilgtelėtume į San Fransisko scenos atstovų kūrybą nuo tada, kai prie jų prisijungė Mike’as Pattonas. Antai „McLoud“ klipas kūriniui „Bodyguard Superstar“ iškart atmintyje susisieja su „Faith No More“ kūrinių „Ashes To Ashes“ ar „Evidence“ klipais. Tikrai esama estetinio bendrumo tarp šių grupių. Bet turbūt esmė ta, kad tiek vieni, tiek kiti yra lyg ir metalistai, bet ne metalistai, todėl nėra apsijuosę jokiomis konservatyviomis žanrų grandinėmis ir leidžia sau kur kas daugiau.

Naująjį opusą „NYNX“ laikyčiau svarbiu tašku maklaudų karjeroje, ir ne tik dėl to, kad pavyko pritraukti tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Pirmiausia, su trečiuoju įrašu „McLoud“ „išduoda“ lietuviškumą ir vokalistas Lukas imasi suokti vien tik angliškai. Teko girdėti nuogąstavimų, kad dėl to dingo sarkazmo, ironijos ir sociopolitinės kritikos pritvinkusių nenormatyvine lietuvių kalba parašytų tekstų žavesys. Taip, tiesos yra, nes didelė dalis tekstų buvo padiktuota lietuviškų realijų ir turėjo aiškias nuorodas į vietinius skaudulius. Tačiau „NYNX“ stebime priešingas tendencijas: lokaliai aktualūs motyvai traukiasi šešėlin, todėl perėjimas į anglų kalba atrodo dėsningas. Be to, nerimauti nėra ko, tekstai išlieka tokie pat nurauti, tik dabar jau ir užsienio klausytojų ausys gali suprasti, su kuo turi reikalų.

„NYNX“, kaip ir ankstesni albumai, išlieka žanriškai eklektiškas, bet juntama ryškėjanti elektronikos ir hiphopo įtaka. Ar dėl to albumas tampa neįdomus ir sunkiai klausomas? Priešingai. Skirtingų stilių dedamosios sugulė į darnų, kiek tai įmanoma „McLoud“ kūrybos kontekste, albumą. Šitie vaikinai fantazijos stoka nesiskundžia. Kūrinyje „Liberal Penis“ netikėtai iš kolonėlių pasigirstantys kultinio dueto „TATU“ šlagerio „Nas ne dagoniat“ ir rusų roko legendų „DDT“ hito „Eta vsio“ fragmentai prašosi ovacijų. Bet yra vienas labai blogas dalykas – tai albumo trukmė. Vos 29 minutės. Maklaudai, ar jūs rimtai? Norėtųsi tikrai daugiau.

Albumą išgirsti ir įsigyti galite grupės „Bandcamp“ puslapyje.

„Awakening Sun“ – „Into The Light“

Didelių ambicijų neslepiantys ir daugybę koncertų už Lietuvos ribų surengę „Awakening Sun“ pristatė trečiąjį albumą. Žvelgiant retrospektyviai, albumas skiriasi nuo bene labiausiai deathišku skambesiu pasižymėjusio „Sold Out“ ir yra artimesnis „Imbalance“ įraše girdimai krypčiai. Išliko ryškios djent / hardcore / nu metal įtakos, bet, kitaip nei ankstesniame albume, „Into the Light“ galime aptikti postmetalui būdingų detalių, pvz., gana nelauktų lyriškų proveržių. Albumas pateikia netikėtą garsų puokštę. Mintyse ima lėkti „Lamb of God“, „Gojira“, „Slipknot“ ar net „Death Angel“ vardai.

Kaip ir „Imbalance“, išlikę itin melodingi gitaros solo, taip pat begalinės jūros bendintų ir gesintų stygų, kas nepadarytų gėdos net didžiausioms nu-metal / djent žvaigždėms. Norėtųsi pastebėti, kad naujajame albume juntama stipri modernaus thrasho įtaka, t. y. tokie skambesio motyvai kaip „Testament“ albume „The Gathering“ ar dabartinės „Sepulturos“ kūryboje. Instrumentinė albumo pusė sukalta labai stipriai.

Itin nustebino kūrinys „Drowning“, kuriame girdime daug gana švarių vokalo partijų, kurios, žinoma, sušvelnina skambesį, įneša sentimentalumo, melancholijos ir patrauklumo. Tačiau, kitaip nei solidi instrumentinė albumo pusė, švaraus vokalo intarpai skamba silpnokai. Susidaro įspūdis, kad balsas tūno kažkur giliai, užspaustas, trūksta sodrumo, o reikiamos natos neišdainuojamos. Vokalo silpnybė ypač išryškėja kūriniuose „The Voice Inside“ ir „Desire“.

„Into the Light“ gali būti laikomas kokybiškiausiu grupės diskografijoje. Deja, trūksta originalumo. Matosi, kad vaikinai domisi ir seka sunkiosios muzikos tendencijas, jas įkomponuoja savo kūryboje, tačiau žanro kontekste skambesys išlieka gana klišinis.

Albumą išgirsti ir įsigyti galite grupės „Bandcamp“ puslapyje.

„Jonava“ – „Umbra & Heaven“

Kas galėtų savo grupę pavadinti devinto pagal dydį Lietuvos miesto vardu? Arba labai patriotiškai nusiteikęs vietos jaunimas, arba vietos saviveiklininkų folkloro mylėtojų kolektyvas. Nei vienas iš šių variantų nėra teisingas. „Jonava“ – tai vieno žmogaus, Ryano Fishelio iš JAV, projektas. O kad būtų dar įdomiau, reikia paminėti, kad R. Fishelis ir jo šeima yra misionieriai, vykdantys savo veiklą Lietuvoje ir, kiek pavyko iškapstyti, reziduojantys ar rezidavę būtent Jonavoje.

Spalį pasirodęs EP įdomus visų pirma ne turinio, bet idėjine prasme. Tai albumas, dedikuotas Kristui. Taigi, kalbant ekonominiais terminais, krikščioniško metalo rinka Lietuvoje, kuri iki šiol buvo monopolizuota kauniečių „Quest Rising“, turi naują žaidėją. Bet vargu ar išvysime aršią konkurencinę kovą. Priešingai, man regis, tai savotiškas pastiprinimas nišiniam metalo žanrui, juolab kad „Quest Rising“, rodos, pernelyg aktyviai nebekoncertuoja.

„Quest Rising“ muzika tilpo į daugelio ausims priimtinesnį ir švelnesnį heavy metalą, o „Jonava“ braunasi į black metalo lauką. Tiesa, turint omeny krikščionišką idėjinį matmenį, teisingiau būtų sakyti „unblack metalo“. Tai tarytum vietinis norvegų krikščionių unblackerių „Antestor“ atitikmuo. O įdomiausia, kad tai, kiek man žinoma, pirmasis krikščioniško blacko projektas Lietuvoje.

Anot „Bandcamp“ tinklalapyje pateiktos informacijos, pagrindiniai inspiraciniai šaltiniai R. Fisheliui buvo norvegiško black metalo legendos „Emperor“, kuriuos sunskiai galėtume pritempti prie krikščionybės, ir prancūzų kompozitorius, pianistas Erikas Satie. Šis taip pat pasižymėjo labai individualizuotu santykiu su religija ir iš esmės buvo suformavęs savo paties mistifikuotą religinę kryptį, o tai vargiai derėtų su oficialia Bažnyčios politika. Dėl to šio projekto ryšius su Jėzumi Kristumi galima traktuoti kaip nekanoninius.

Klausydamasis albumo netrukus supranti, kad skambesį formavo būtent emperoriškoji tradicija, o ne E. Satie. Nors, teisingumo dėlei, vertėtų pažymėti, jog vietomis galima apčiuopti E. Satie kūrybai būdingo lyriškumo užuomazgų. Tačiau lįsti giliau į skambesio analizę nesinorėtų. Deja, ji nėra labai įspūdinga. „Umbra & Heaven“ nieko pernelyg originalaus ir dėmesį prikaustančio nesiūlo. Priešingai, gana greitai ausis ima rėžti negyvas programuotų būgnų garsas.

Albumą išgirsti ir įsigyti galite projekto „Bandcamp“ puslapyje.

„Haeiresis“ – „Emanations“

Rafinuotas ir daugiabriaunis ekstremalus metalas – būtent taip būtų galima pakrikštyti „Haeiresis“. Nuo pat kolektyvo gyvavimo pradžios buvo akivaizdu, kad „Haeiresis“ spiritus movens Saulius Bielskis turį ryškų polinkį į nekanonišką skambesį. Ankstyvuosiuose įrašuose akivaizdžiai skleidėsi radikalesniesiems elektronikos žanrams noise / ambient / industrial būdingos tekstūros ir formos, tačiau ilgainiui tai vis labiau praskiedė šaltas urbanistinis juodojo metalo garsynas.

„Emanations“, kaip ir 2018 m. pasirodęs „The Bleaking“, susideda iš trijų gabalų. Bet šįkart tik du iš jų nauji. Trečiasis „Putrescinecclesia (Nekrokatarsis)“ buvo pasirodęs 2017 m. išleistame splite „Nekrokatarsis“.

„Haeiresis“ yra vienas įdomiausių vis dar gyvuojančių lietuviškos metalo scenos kolektyvų. Lyginant paskutinį jų pilnagrojį albumą „Transparent Vibrant Shadows“ su pastaraisiais EP, akivaizdu, kad S. Bielskis su kolegomis kokybiškai žengė ne vieną ir ne du žingsnius į priekį. Mano akimis, „Haeiresis“ ištrūko iš „Thorns“ / „Mysticum“ / „Axis of Perdition“ miksą atliekančio kolektyvo ir įžengė į savitesnio garso paieškų kelią. Nežinau, ar tai paties S. Bielskio nuopelnai, bet, regis, prie kolektyvo prisijungus „Faršo“ atstovams Kirui bei Laimiui ir žinomam būgnų mušėjui Garloq (Mindaugui Luneckui) „Haeiresis“ ėmė skambėti daug įtikinamiau.

Itin stebina Kiro vokalas. Jei iki tol vokalai „Haeiresis“ kūryboje buvo bene blankiausia dalis, dabar jie tampa kone esminiais. Įvairiais efektais papuoštas Kiro vokalas tampa visiška beprotybe, atskiru instrumentu, sukuriančiu psichodelinį matmenį. Atrodo, kad tau į ausis rėktų „Mayhem“ Attilos, „Esoteric“ Grego ir Willemo Niemarkto iš „Urfaust“ bendras vaikas.

Muzika taip pat visiškai įtikina! Šaltos, tamsios ir įmantrios gitaros partijos verčia suklusti ir pamažu gręžtis į prancūziškos scenos atstovus „Blut Aus Nord“ ar „Deathspell Omega“, o lėtesnės ir repetityvios dalys („Abrasive Emanations“ pabaiga) įsuka į savotišką transą, pereinantį į „Putrescinecclesia“ kūrinį, kuris iš itin meditatyvios nuotaikos perauga į įmantrių formų architektūrinį monstrą. Taigi, puikus EP, belieka tikėtis, kad pilnas albumas ne už kalnų.

EP išgirsti ir įsigyti galite grupės „Bandcmap“ puslapyje.

„Anapilin“ – „Krachas“

Kaunietiškas black metalo frontas pasipildė naujomis pajėgomis – kvartetu „Anapilin“. Jei reikėtų rinktis knygą pagal viršelį, t. y. pagal tai, kaip grupė atrodo ant scenos, turiu pripažinti, kad vargiai atsigręžčiau į šią laikinosios sostinės kompaniją. Bandymus laužti labai true estetiką vertinu atsargiai ir kritiškai. Bet grįžkime prie EP „Krachas“, privertusio suklusti.

EP pasižymi tamsia, niūria, klampia atmosfera, kaip ir pridera juodajam metalui. Grupės skambesyje atsiskleidžia raw black metalo tiesmukumas, žinoma, ne toks radikalus kaip po „Les Légions Noires“ vėliava kūrusių projektų / grupių ar „Burzum“ demo įrašuose, kurių vizitinė kortelė – klaikiai užkelti aukšti dažniai. Būtent šioje vietoje „Anapilin“ žengia kitu keliu ir duoda erdvės bosui, kuris prideda masyvumo.

„Krachas“ atveria platų skirtingų blacko krypčių spektrą. Tam tikruose epizoduose (pvz., „Krachas IV“) galima išgirsti black / death arba vadinamojo bestial black metalo proveržių, kuriems būdingos intensyvios šešioliktinių natų papliūpos, stipriai išreikštos per mušamųjų liniją. Galvoje ima šmėžuoti kanadiečiai „Blasphemy“ ar italai „Blasphemophagher“.

Šypsnį spaudžia grindcore’iniai „Kracho“ intarpai. Bet ne dėl to, kad skamba prastai, tiesiog niekaip iš galvos neiškrenta šmaikštusis ir andergraundo folkloru tapęs „Anal Safyros“ kūrinys „Gal tylaus grinduko?“. O „Anapilin“ su grindu susitvarko. Antai kūrinio „Krachas III“ baigiamojoje dalyje pasileidžiama į grindcore stiliui būdingą ritmiką, o vokalistas pademonstruoja pig squeal manierą. Netikėtas sprendimas paįvairina albumo medžiagą.

Rodos, „Krachas“ labai tamsus, bet gitaros neretai skamba darniai, o agresyvumas atskiedžiamas ryškiomis melodijomis. Tokios tendencijos verčia gręžtis į lenkiškąją blacko sceną, šiuo metu demonstruojančią puikius rezultatus. Neabejoju, kad kaimyninės šalies dainiai „Mgła“ ar „Medico Peste“ sukasi šių kauniečių grotuvuose ir yra atsakingi už melodingumo pojūtį.

„Krachas“ – įsimintinas ir pagavus įrašas. Žinoma, vadinti jį žanro ribas plečiančiu šedevru negalėtume. Atrodo, jog grupė šiuo metu formuoja savo skambesį, derindami skirtingas blacko kryptis, – kaip viskas atrodys po kelerių metų, pasakyti sunku. Tačiau, sprendžiant iš debiutinio EP turinio, potencialo išaugti į solidesnį muzikinį reiškinį yra.

EP išgirsti ir įsigyti galite grupės „Bandcamp“ puslapyje.



0