Marijus Bernotas-Marukas: „Muzika yra mano vienintelis ir mylimiausias sportas“

  • 2019 m. gruodžio 27 d.

Domininkas Kunčinas (ore.lt)

Lietuvos muzikos scenoje atlikėjai dažniausiai melancholiški kaip rūpintojėliai ar dramatiški kaip hamletai. Linksma (savi)ironija paprastai nurašoma į žemesnę lygą, nors, žinia, gerą komediją sukurti gerokai sunkiau nei dramą. Žinoma, šiame žanre galima nusivažiuoti į primityvias agitbrigadines linksmybes. Vos keletas atlikėjų išsiskiria šioje teritorijoje. Vienas tokių – Marijus Bernotas-Marukas, ilgametis grupės „Sportas“ ir kitų projektų lyderis, savo muzikinį gyvenimą pradėjęs praėjusio amžiaus pabaigoje.

Specialiai MO muziejaus parodai „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ išleistame kompaktiniame diske „Faksimilis ir draugai“ įtrauktas „Studio Maruko“ projekto „Humanos Lyga“ kūrinys „Promo merginos“. Informacinių technologijų magistras galėtų daug papasakoti apie tą laikmetį. 1998 m. M. Bernotas darbo reikalais keliavo į JAV – Minesotos valstijoje stažavosi IBM laboratorijose. IBM kompiuterius 10 dešimtmečio pradžioje buvo galima konvertuoti į kelių kambarių butą. Tai buvo laikai, kai lėktuvuose dar buvo rūkoma, o norint instaliuoti „Windows 95“ prireikdavo ne vieno floppy disko. Vis dėlto šiandien Marukas yra alternatyvios muzikos kūrėjas, o ne programuotojas.

Viskas prasidėjo nuo pankroko su draugais, reivo muzikos eksperimentų savadarbe aparatūra (dalį jų galima rasti platformoje „Pakartot“) ir amžiaus sandūroje susikūrusio projekto „Sportas“, kurio internete pasklidę kūriniai skambėjo visose studentų šventėse ir bendrabučiuose. Paklaustas apie pavadinimą, M. Bernotas viename interviu sakė: „Tiesiog netoli repeticijų studijos buvo sporto prekių parduotuvė. Nuolat matydavome užrašą „Sportas“.“ Tame pačiame interviu grupės stilių jis apibūdino kaip disco funk electro punk. Grupėje per visą istoriją grojo keliolika muzikantų, tarp jų ir dainininkas, poetas Domantas Razauskas, slapyvardžiu Bertranas Kanta, filmo „Anarchija Žirmūnuose“ režisierius ir scenaristas Saulius Drunga-Smalkė ir dabartinis „The Roop“ gitaristas Mantas Banišauskas-Lynčas.

2004-aisiais „Sportas“ laimėjo pirmąją vietą LRT Top 10 su daina „Policija“, o po kelerių metų 20 savo hitų sudėjo į vienintelį oficialų grupės albumą „Žemiau juostos“. Grupė su ironiškąja „Beibi“ nusifilmavo juostoje „Perspektyvi pora“ (rež. Kęstutis Gudavičius).

Pastaruoju metu Marukas daugiausia dėmesio skiria savo soliniam projektui „Studio Maruko“, kur žongliruoja kiču, ironija ir synthpop melodijomis. Prieš mėnesį paskelbtas kartu su „Crucial Features“ vokaliste Meda Kaunaityte įrašytas projekto „Šaltasis Vievis“ kūrinys „7 vyrai“. Kartais pasirodo ir dar vienas kūrėjo alter ego Rick Marukiewitcz.


Daugelis tave žino kaip 2001 m. įkurtos grupės „Sportas“ lyderį, tačiau tavo muzikinė karjera prasidėjo gerokai anksčiau. Kaip Marijus Bernotas tapo Maruku?

Kokia dar muzikinė karjera?.. Tai veikiau gyvenimo stilius, jei dar tiksliau: būti muzikantu yra dievų prakeiksmas. Savotiškos ligos atvejis, kai negali negroti ir esi ne tik priverstas pirkti brangius žaisliukus, generuojančius širdžiai mielus garsus, bet dar ir kentėti idiotus, turinčius gyvenime svarbesnių planų nei tavo kūryba.

Dabar peržvelgus, ši daugiametė ligos retrospektyva atrodo visai nenuobodi. Mano muzikavimo startas susijęs su paauglyste. Ši sutapo su perestroika, Sovietų Sąjungos griūtimi, informacijos iš Vakarų antplūdžiu. Pagaliau prasidėjo sukriošusios saldofonų ir asocialių psichopatų sistemos traukuliai. Visuomenė viešai prakalbo apie nuolatinį melą, karą Afganistane, Černobylį, korupciją, skurdą. Natūralu, kad bet koks menas, kaip protesto forma, buvo laimingas pabėgimas nuo skurdžios realybės į paralelinę geresnių jausmų erdvę.

Kalbant apie pravardę – Maruku mane beveik prieš 30 metų pavadino Žygis iš pankroko grupės „SC“. Pirmosios repeticijos vyko apie metro pločio ir kokių trijų metrų ilgio daugiabučio rūsyje Justiniškėse. Visai nemokėjom groti anei gitarų susiderinti, bet alternatyvios muzikos scenoje būti tikrai norėjom. Muzikinio įdirbio ir instrumentų beveik nebuvo. Pradėjau pankroko grupėse ir kūriau elektroninės muzikos solo projektus, o dabar groju šlykštų popsą, nuo kurio, tikiuosi, ne vienas yra apsivėmęs.

Pradėjai nuo Vilniaus pankroko scenos su grupe „Už tėvą“ ir vėliau, grodamas reivą, buvai artimesnis šiai, o ne šokių muzikos scenai...

Grupė „Už tėvą“ yra jau kitas mano muzikinės raidos etapas. Dalį žinomų „Sporto“ hitų (įskaitant ir „Lipnių maharadžos pirštų“ gabalą „Ak, jeigu išsipildytų“) parašiau būtent šiuo etapu, apie 1993–1994 m. Tada pradėjau studentauti ir dirbti sargu. Iš sargo algos komiso parduotuvėje įpirkau Rytų Vokietijoje pagamintą gitarą, kolonėlę „Venta“, fūzą, flendžerį, rusišką pultą, magnetofoną, o dar vėliau – vieną pirmųjų kompiuterinių garso kortų. Pats pavadinimas „Už tėvą“ buvo kaip tribute legendiniam Nėriui Pečiūrai. Jis kadaise turėjo grupę „Už tėvynę“, kurią užskaitau kaip lietuviško synthpop klasiką. N. Pečiūros gabalų paklausęs supratau, kad sintezatoriai ir ironiški tekstai yra tai, ko man reikia.

Kaip „Už tėvą“ lyderis, buvau nuožmus kaip Siouxsee Sioux (britų pankroko klasikų „Siouxsie & the Banshees“ lyderė, – D. K.): kūriau visus tekstus ir melodijas, vyko normalios repeticijos, pavyko surinkti ir pakenčiamą aparatūrą. Dainas dažnai rašydavau naktimis, savo sargavimo vietoje. Man atrodo, esi pas mane darbe kartą buvęs – repetavome prieš koncertą, kur trise su Smalke (Vilniaus pogrindžio scenos veikėjas Saulius Drunga, grojęs grupėse „Zima“, „Verslo riziko rezervas“, „Tai Ką?“, „Sportas“ ir kt., – D. K.) grojome vaikų darželyje. Tą koncertą filmavo amžinątilsį Vytautas Kernagis.

Susiformavusioje grupėje kartu su manimi grojo bosistas Edvo („Lipnūs maharadžos pirštai“, „SC“, „Vonia“, „Turbinos“, „Toro Bravo“ ir kt. projektai, dabar – „Žvėrys Įvairūs“, – D. K.) bei legendinis andergraundo būgnininkas, kinomanas bei visoks kitoks gotičnas iškrypėlis Smalkė. Dar „Už tėvą“ grojo puikus žmogus, toks labai gotikinis bičas Audrius „Kalakutas“ iš grupės „Distrofikai“. Teatleidžia tie, kurių nepaminėjau. Realiai sugrojom kokius du koncertus, po to atguliau pusmečiui į ligos patalą, o tuo metu grupės nariai išsilakstė kas kur. „Už tėvą“ išnyko ir atsigavo tik įrašui rinkiniui „Radiją įjungė“ (1996 m. išleista kasetė buvo pirmas ir vienintelis leiblo „Medžiai Po Lietu“ leidinys, – D. K.). Be to, šiame rinkinyje mano elektroninė muzika skamba „SC“ ir „Stereo Radijo“ kūriniuose.

„Sportą“ galima vadinti post-punk kolektyvu?

Kaip suprantate iš mano dainuškų, hardcore / punk nėra ta muzika, dėl kurios alpstu. Kaip ir techno, reivas, repas. Man prie širdies visada buvo ne monotoniškas kalimas, o melodija ir tekstas. Matyt, nuo ABBA, bitlų ir Vince’o Clarke’o (žymus synthpop kūrėjas, grojęs „Depeche Mode“, „Yazoo“, „Erasure“ ir kituose projektuose, – D. K.) užsikrėčiau. Todėl melodingas postpankas man artimesnis už tą grubesnę muziką. Jei melodija išeina per saldi, mane gelbsti juoda satyra ar šlykštesnis balso tembras. To išmokau iš „Sa-sa“ („Karnavalo pramonės“ kūrybinio susivienijimo vokalinis-letalinis-fekalinis-instrumentalinis ansamblis“, susikūręs Vilniuje 1982 m., – D. K.). Kalbant apie kitas muzikines įtakas, patarčiau jaunimui nedelsiant pasidomėti grupe „The Residents“ – jų albumai „Eskimo“ ir „The Third Reich and Roll“ daug davė mano muzikinėms durnystėms. Nors dauguma rezidentų sąskambių gali sunervinti įprastinį klausytoją, tačiau tokie aštrūs, disonuojantys, išsišokantys garso siurprizai mane labai intriguoja. Vis dėlto mano galvoje dažniau gimsta ryškios synthpop melodijos.

Nesu tūsų žmogus, esu intravertas ir man ilgam pradingti yra norma. Mano dabartinis credo yra deliverint ir neužknist. Stengiuosi groti kuo mažiau – bet kaip išeina, taip išeina.

Koks jausmas, kai jaunimas dabar atranda tai, ką grojai beveik prieš 25 metus? Turiu omeny „Vienoje planetos sistemoje“ laikus...

Aišku, džiugu, kai entuziastai kapstosi ankstyvojoje kūryboje ir malonu, jei tūlas muzikinių lobių ieškotojas prieina, pasisveikina ir už tą kūrybą padėkoja. Jei jį prajuokino „Vaikų reivo“ chiptune garsų traukuliai – tai ženklas, kad autoriaus pranešimas pasiekė klausytoją. Jei klausydamas ar prisimindamas juokiesi – vadinasi, daina pavyko. Deja, daug failų su melodijomis iškeliavo šiukšliadėžėn – paprasčiausiai pritrūko pinigų laikmenoms. Vos gavęs „normalų“ darbą, už 50 senų litų nusipirkau CD-R diską ir į jį įsirašiau nedidelę dalį savo kūrybos. Dar ir dabar panaudoju kai kuriuos garsus iš to seno kaip žemė CD-R’o. Išsaugojau keletą garsų, kurtų rankų darbo sempleriu, kurį pagal mano schemą sulitavo jau minėtas Edvo. Prietaisą reikėdavo jungti į spausdintuvo prievadą, o garsams į kompiuterį įrašyti pats parašiau DOS’inę programą. Tuo metu su savo galimybėmis ir muzikinio išsilavinimo stoka dariau geriausiai, kaip galėjau. Gailiuosi tik dėl techninių žinių stygiaus. Jei turėčiau laiko mašiną, grįžčiau į 10 dešimtmetį ir pirmiausia įsigyčiau studijines kolonėles – įrašai būtų daug geresni nei su rusiškomis. Tarp kitko, esu vienas pirmųjų žmonių Lietuvoje, nusipirkusių grooveboxą. Gal dėl to trumpai pagrojau vienoje garsioje lietuviško britpopo grupėje.

Galima sakyti, priklausai tam tikrai „subkultūrai“ – vestuvių muzikantams. Ne tik lankaisi festivaliuose Švėkšnoje, bet ir kaip „Studio Maruko“ groji įvairiose šventėse. Ką turėtų žinoti kiekvienas vestuvių muzikantas?

Na, tenka vestuvėse pagroti. Hipsteriams, aitišnikams, alternatyvščikams, kreizi personoms. Tiems, kuriems reikia prikolo, maišto prieš tėvus, kam reikia 9x Lietuvos vibracijų ir punk požiūrio į dalykus. Vestuvių muzikantų subkultūrai nepriklausau: fonogramų failų apsikeitimo schemose nedalyvauju, pagal užsakymą dainų neatlieku, nesėdžiu įjungęs dirbtinę šypseną po aštuonias valandas. Taigi, mano santykis su vestuvių muzika yra toks pats kaip Sido Viciouso „My Way“ santykis su Franko Sinatros „My Way“. Kiek žinau, vestuvėse groja ir kai kurios geros alternatyvinės grupės. Ir tai yra labai gerai.

Į Švėkšnos vestuvių muzikantų festivalį važiuoju tik kaip į workshopą. Ten pasisemiu naujų idėjų, pažiūriu, kaip atrodo provincijos žmonės. Man nesvetima kokį kartą per metus nuvykti į žvalgybą bjauraus popso koncerte. Teko kartą net į Katunskytės ir Maniko (populiarūs šlagerių atlikėjai Vitalija Katunskytė ir Aidas Manikas, – D. K.) koncertą Jonavoje nuvažiuoti. Tai tas Manikas nuo scenos Jonavos kultūrnamyje susirinkusių seneliukų auditorijai pasakė: „Niekada negalvokite, kad neateis rytojus…“ Spooky! Tačiau kiekvienas chaltūrščikas turi žinoti, kad jis niekada netaps „Studio Maruko“.

Esi minėjęs, kad vieni tavo įkvėpėjų yra „Kardiofonas“ ir „Antis“. Kaip vertini dabartinę šių atlikėjų veiklą: „Kardiofonas“ leidžia vinilą su vienu nauju (ar restauruotu?) gabalu ir Manfredo remiksu, o A. Kaušpėdas dainuoja projekte „KAnDIs“ su V. Diawara?

Informacija keičiasi su laiku. Bėgant laikui, atsiradus galimybei nemokamai klausytis įvairiausios muzikos, keičiasi ir įtakos. Iš senesnių ilgam galvoje išliks kažkas iš „Depeche Mode“, „Kino“, „Zvuki mu“, „ABBA“, Serge’o Gainsbourg’o, jugoslaviško synthpop. Iš „Kardiofono“ liko tik nostalgija. Naujame gabale, kurio laukiau, yra kažkokie tekstai apie „Rolling Stones“, kurie man visiškai nebeaktualūs. O ir „Antis“ seniai išskrido. Kaušpėdas taptų nuoširdus, nebent jei bankrutuotų, prasigertų ir virstų valkata.

Vienas tavo kūrybos leitmotyvų – ironiškas įvairiausių archetipų panaudojimas tekstuose, melodijose ar dainavimo manieroje. Dėlioji savotiškus popkultūros koliažus?

Esu sudėliojęs ir tikrą popkultūros koliažą – padariau jį iš Lietuvos estrados žvaigždžių kūno dalių. Išėjo toks siurrealistinis monstras. Jį atspausdinau ir kartais rodau savo koncertuose, vietoje antro žmogaus ant scenos. O muzikinis koliažas daromas taip: imi liaudies motyvą, estrados atlikėjo narcizą, aging musician neviltį, perleidi viską per avangardo prizmę, sudedi akcentus ant teksto ir uždedi šokamą bytą. Taip ir gaunam „Studio Maruko“ dainą.

Savo laiku buvai įstojęs TS-LKD partiją, tačiau pastaruoju metu krataisi bet kokios politikos. Kodėl taip pasikeitė požiūris?

Oi, dieviškas naivume! Paskaičiau Machiavelli „Valdovą“ ir išėjau iš ten. Tačiau viduje esu patriotas – savo kiemo, miesto, šalies, planetos, miškų ir klonių. Deja, nėra tokios partijos, kuri man tiktų, ir vargu ar artimiausiu metu atsiras. Gal kada nors koks genijus sukurtų Orwello mylėtojų partiją? Bet vėlgi, neaišku, ar tokia partija būtų konstruktyvi, ar tik rinktų balsus, dejuodama apie blogą sistemą. Politinio konservatyvumo tikriausiai išmokau iš Morissey (britų dainininkas, buvęs indie grupės „The Smiths“ vokalistas, pasižymintis aštriais politiniais pasisakymais, – D. K.).

Rašei fantastinius pasakojimus, bendrauji su astronomų klubo nariais ir sakai, jog „kiekvienas žmogus privalo nors kartą pro teleskopą pamatyti Saturną savo akimis“. Kaip manai, ar mes „čia“ vieni?

Mano hobiai nuolat keičiasi. Faktas, kad mirsim visi po vieną, o kas ten po check-ino – težino tik makaronų dievas. Jis dabar skrenda arbatinuku kažkur tarp Merkurijaus ir Veneros. Tarp kitko, paskutiniame „Sporto“ koncerte užsidėjau pastafari duršliką (kiaurasamtį, – D. K.) ant galvos. Gal šiuo veiksmu kaip nors prisidėjau prie teisingo tikėjimo platinimo.

Viename interviu sakei: „Žmonės, kurie dėl geros minties plaukia prieš srovę (t. y. nepasiduoda bandos jausmui, o vadovaujasi humanizmu ir sveiku protu), verti pagarbos.“ Kam pastaruoju metu jauti pagarbą?

Nepakenčiu mindfucko, brainwashingo, lipimo ant galvos, nesąžiningumo ir asmeniškumų. Nekenčiu, kai reikia šypsotis žmonėms, kuriems labiau norėčiau kirsti iš kojos į akį. Dar užknisa artistai, kurie su publika elgiasi paviršutiniškai, dainuoja pagal pilną fonogramą. Gerbiu tuos, kurie savo kūryba atneša gėrį ir kurių kūriniai papildo mūsų gyvenimus. Gerbiu ir tuos, kurie būna scenoje nematomi. Tie žmonės savo darbu, kartais neatlygintinai, išlaiko tas kelias vietas, kur galima pasiklausyti geros muzikos arba pasigrožėti (ar pasibjaurėti) kitokiais menais. Dar jaučiu pagarbą tokiems filosofams kaip Jordanas Petersonas ar Slavojus Žižekas. Taip pat – įvairiems meistriškiems mokslo šviesos skleidėjams arba kokiems nors nuoširdiems postpankininkams a la „Molchat doma“. O labiausiai už visus gerbtini žmonės yra tie, kurie, nepaisydami nūdienos informacinių šiukšlių srauto, vis dar sugeba svajoti.

„Jeigu tu ko išsigandai, tau visada padės policija“ – ar yra buvę, kad policija tau vienaip ar kitaip būtų padėjusi?

Su policija senokai neturėjau nutikimų. Bėgant dešimtmečiams ji tikriausiai pagerėjo. Mažiau kyšių, reketo, korupcijos. Nelabai tuo domiuosi. Kiek žinau, futbolo fanai kai kuriais atvejais skanduoja „Policijos“ priedainį. Bet kuriuo atveju, pigių automobilių deginimas per riaušes išniekina gražiausias idėjas.

Kokį sportą labiausiai mėgsti?

Muzika yra mano vienintelis ir mylimiausias sportas. Joje pakanka visko: ir adrenalino, ir disciplinos, ir greičio, ir tikslumo. Tačiau nekenčiu laidų, kuriose susėdę keli analfabetai vertina balais atlikėjų talentus. Muzika yra šventas dalykas ir be galo intymus. Nereikia kiaulėms duoti vertinti gurmaniškų patiekalų.

Kokia dabartiniai „Sporto“ ir „Studio Maruko“ santykiai?

Grupė „Sportas“ yra seni mieli hitukai. Visada juos atliekame su džiaugsmu. Susiformavusi grupės sudėtis laikosi jau keletą metų: Mantas, Andrejus, Vainius ir aš. Esame normaliai susigroję ir per retus koncertus susikuriame gerą vaibą sau ant scenos – visa tai publika jaučia ir pagauna. Tačiau su „Sportu“ beveik negeneruojame naujo turinio – parašom tik vieną kitą kūrinį per metus ir viskas.

„Studio Maruko“ yra mano kūrybos ateitis, naujos įžvalgos, naujos linksmybės. Tai yra mano muzikinių projektų leiblas. Man kartais padeda groti „Sporto“ nariai. Taip pat grojau gitaristo Manto gimtadienyje, kuriame jis buvo apsirengęs Jėzumi. Kuriu aranžuotes, tik nelabai turiu noro platinti įrašus – mane kol kas domina tik gyvi koncertai. Juose gaunu grįžtamąjį ryšį iš publikos. Įraše to nemoku atkurti. Gal todėl, kad neturiu prodiuserių.

Be „Sporto“ ir „Studio Maruko“, dar turiu avangardo projektą „Šaltasis Vievis“, reivo projektą, plius visokių kitų įdomių bendradarbiavimų nusimato. Rašysiu dainas, lavinsiu įgūdžius prie instrumentų ir kursiu iki paskutinio atodūsio. Kitaip, matyt, neišeis.


0