Pianistas Dmitrijus Golovanovas: „Klausydami mano muzikos žmonės anksčiau ar vėliau pasikeis“

  • 2019 m. gruodžio 18 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Dmitrijus Golovanovas – vienas aktyviausių ir įdomiausių šių dienų Lietuvos džiazo pianistų. Universalus, puikia grojimo technika ir plačia artikuliacija pasižymintis muzikantas ir kompozitorius. 2005–2006 m. stažavosi F. Mendelssohno-Bartholdy aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje Leipcige. 2007 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje iki šiol dėsto. D. Golovanovas yra išleidęs du solinius albumus – „Me“ ir „Dedication“. Tai uolus ir kuklus kūrėjas, kuriam muzika yra daugiau nei amatas. Nuolat ieškodamas naujų kūrybinių impulsų D. Golovanovas dreifuoja ne tik tarp skirtingų žanrų, bet ir tarp akustikos bei elektronikos. Pianisto kūrybine ašimi spėjęs tapti akustinis fortepijono garsas vis dažniau organiškai persipina su subtiliais elektroniniais sąskambiais.

2007 m. D. Golovanovas tapo „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso nugalėtoju, 2008 m. – džiazo pianistų konkurso „Jazz Improvizacija“ Grand Prix laimėtoju. 2012 m. pateko į prestižinio „Montreux Solo Jazz Piano“ konkurso Šveicarijoje pusfinalį, o 2013 m. prasibrovė į „European Jazz Competition“ Roterdame finalą. Su skirtingais kolektyvais pianistas koncertavo daugelyje šalių, grojo festivaliuose „Pori Jazz“ (Suomija), „London Jazz“ (Jungtinė Karalystė), „Jazz Jamboree“ (Lenkija), „Montreux Jazz“ (Šveicarija), „12 points“ (Airija), „Brugge Jazz“ (Belgija), „North Sea Jazz Around the City“ (Olandija) ir kt.


Esate minėjęs, kad savo paties įrašus vertinate kritiškai, o kiekvienas jūsų albumas brandinamas gana ilgai. Nemanote, kad perfekcionizmas gali būti pavojingas?

Tam tikra prasme esu perfekcionistas ir sutinku, jog tai gali būti pavojinga. Mano įsitikinimu, tai glaudžiai susiję su muzikos poveikiu gyvenimui. Laikausi požiūrio, kad niekas negali mūsų išmokyti groti, tik mes patys galime to išmokti. Aš, kaip pedagogas, galiu perduoti tam tikras žinias, parodyti, kaip derėtų lavinti įgūdžius, galiu pakreipti žmogų kuria nors linkme, bet tik pats žmogus, imdamasis veiklos, suformuoja neuronines jungtis savo smegenyse. Tam būtina motyvacija. Tiems, kurie pasirenka džiazą ar klasikinę kryptį, akstinas būna ne komercinis kūrybos aspektas. Tokius žmones į priekį veda noras gerai groti.

Noras groti gerai turi lydėti kasdien, norime būti geresniais nei vakar, norime sugroti geriau nei vakar. Būtent tokį perfekcionizmą puoselėju. Noriu, kad mano muzika būtų geresnė klausytojams, bet man pačiam. Suprantu, kad grodamas, klausydamasis, analizuodamas save ir aplinką turiu erdvės žengti žingsnį ir padaryti geriau. Toks perfekcionizmas, manau, yra pakankamai sveikas, nes priešingu atveju tiesiog sakyčiau, kad nieko negaliu, nieko nemoku ir sedėčiau nieko neveikdamas.

Sakydamas „pavojingas“ turėjau omeny, jog žmonės, linkę į perfekcionizmą, nesugeba užbaigti darbų.

Tam tikra prasme tai nutiko su pirmaisiais mano albumais. Mano debiutinis įrašas pasirodė 2014 m., man tuo metu buvo 31-eri. Šiais laikais tai gana vėlus metas debiutui. Tiesiog nesijaučiau pasiruošęs kažką įrašyti. Bet dabar pasipylė albumai (juokiasi).

Siekiate, kad kiekvienas albumas taptų geresnis. Turite omeny techninę pusę?

Daugybę pusių. Muzika – daugiasluoksnis dalykas. Ji gali būti geresnė iš techninės, atlikimo ar polėkio pusės. Antai klausydamas pirmųjų albumų, kuriuose dalyvavau kaip samdomas muzikantas, jaučiu vidinę įtampą, atsakomybę, kurią turėjau išpildyti tuo metu, o dabar pasirodančiuose albumuose jau girdžiu muzikavimo laisvę tokią, kokią aš ją patiriu koncertuose ar repeticijose. Man be galo džiugu, kad galiu tai pajusti įraše.

Anksčiau, kai man pasakydavo „sėsk, įrašinėjame“, susikaustydavau ir galvodavau: „O Dieve, ką man dabar daryti“ (juokiasi). Dabar tai visai nebegąsdina. Taigi, tai viena iš krypčių, kur galima tobulėti. Taip pat galima tobulėti garsine prasme. Šiuo metu daugiausia dirbu su garso režisieriumi Artūru Bieliausku, kuris puikiai žino, ką ir kaip reikia daryti, todėl nuolat siekiame paties geriausio skambesio. Lygiai tas pats ir su dizainu. Tobulėjimo krypčių yra daug.

Užsiminėte, kad pedagogikoje jūsų užduotis – nukreipti. Kaip susiformavo tokia mintis? Semiatės idėjų iš kitų pedagogų?

Kai mokiausi pats, buvau labiau proto žmogus. Intensyviai analizuodavau procesus savo viduje, taip pat aplinkinius žmones. Turėjau daug skirtingų mokytojų. Ir gerų, ir blogų. Tam, kad suprasčiau, kas yra gerai, o kas blogai, analizuodavau ir jų darbą.

Pedagoginį darbą dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Pirmieji penkeri buvo tikrai faini, nors buvo ir klaidų ar tiksliau dalykų, kurių nepastebėdavau. Dabar semiuosi informacijos iš tų pačių žmonių, kurie mokosi iš manęs. Jie visi ateina su skirtingais tikslais, motyvacijomis, galimybėmis, technikomis bei žiniomis.

Muzika – labai individualus dalykas. Galiu pasakyti, ką aš grodamas mąstau, paaiškinti, kaip groju, bet visa tai neturi prasmės, jei pats žmogus nepradeda groti. Kad jis tam ryžtųsi, turiu surasti prie jo priėjimą. Save matau kaip pedagogą, kuris sužino, kaip muzika veikia žmogaus smegenis, ir tada pamažu ima vesti žmogų iki taško, kuriame jis jau galės pats groti. Žinoma, nėra taip, kad vos išvydęs žmogų iškart žinau, kaip prie jo prieiti. Reikia su juo pabūti, pažinti. Darbo metu, kaip kartais sakau savo mokiniams, aš žinau, ką jie galvoja daug geriau nei jie patys, nes jie dar nesuvokia tų minčių, o aš jas jau esu išgyvenęs ir matęs ne vieną tai perėjusį žmogų. Gerai suprantu, kur mano mokiniai yra ir kur jie bus kitą dieną, todėl pamažu juos kreipiu reikiama linkme.

Pats mokymosi procesas, žvelgiant paprastai, tėra tam tikrų įgūdžių (grojimo, atlikimo, mąstymo ir kt.) formavimas. Žinau, kaip žmogus turi mąstyti norėdamas groti, ką jis turi daryti su pirštais – būtent tuos įgūdžius ir bandau suformuoti. Vieni labiau linkę skaityti iš natų, kiti atkartoti iš klausos, tretiems tai yra tiesiog meditacijos, atsipalaidavimo būdas – taip ieškau būdų prieiti prie kiekvieno.

Esate tarytum tarpinės būsenos muzikantas. Nesate siejamas nei vien su klasikiniu, nei vien su laisvuoju džiazu. Sąmoningai to siekiate?

Lietuva gana maža ir muzikantų nėra tiek daug. Žmonės, pradėję gerai groti, sulaukia kvietimų prisijungti prie įvairių projektų, groti tiek free, tiek ne free džiazą, ypač jei jie pajėgūs tai daryti. Kai buvau 22–23 metų, trūko pianistų, kurie galėtų groti laisvąjį džiazą bei apskritai rimtesnę, intelektualesnę muziką. Atsitiktinai pradėjau groti su Janu Maksimowicziumi, Liudu Mockūnu, Arkadijumi Gotesmanu ir kitais. Taip pasukau į free džiazo pusę, bet tuo metu grodavau ir su „Magic Mushrooms“, kurių muzika plaukiojo tarp elektroninio fanko, dramenbeiso ir t. t. Man įdomūs įvairiausi žanrai. Atėjęs dirbti į LMTA dėsčiau vokalo specialybę. Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors dėstysiu vokalistams.

Būnant klavišinininku turėtų būti sudėtinga dirbti su vokalistais.

Sudėtinga, bet labai įdomu. Daug kalbėdavausi su savo studentais, konsultuodavausi su labiau patyrusiais kolegomis. Ir labai daug išmokau. Dirbdamas su vokalistais ėmiau suprasti, kaip veikia muzikanto smegenys, nes balsas – tai instrumentas arčiausiai mūsų kūno, tai pats kūnas.

Vėliau teko darbuotis su bigbendu. Studijuodamas maniau, kad nemėgstu bigbendų, tačiau padirbėjęs supratau, jog tai be galo įdomus dalykas, kuriame labai svarbus tarpusavio santykis tarp muzikantų ir dirigento. Taip pat teko dėstyti ritmikos kursą. Pradžioje dirbau labiau klasikiniu metodu, bet pastebėjau, kad studentai nepatobulėja. Stebėdamas ritmikos kursus Danijos ritminės muzikos konservatorijoje, suvokiau, kad reikia keisti prieigą, ir ritmiką ėmiau dėstyti per kūno koordinaciją. Tai, mano manymu, daug vertingesnis ir produktyvesnis būdas.

Laisvasis, modernusis, meinstryminis džiazas – man viskas įdomu. Norėtųsi sukurti kažką seksteto pavidalu. Štai, dabar sėdim ir fone groja regis. Jei kas pakviestų, mielai pagročiau ir tokio stiliaus muziką. Kūrybiškai man tai gal ir nėra labai įdomu, bet toji nuotaika labai patinka. Norėčiau groti salsos grupėje, nors šokti man ir nepatinka. Žinoma, problema yra laikas. Jei būtų pakankamai laiko, turėčiau šešis ar septynis aktyvius projektus.

Klausant jūsų kūrybos man asmeniškai atrodo, kad esate linkęs į melancholiškesnį, kontempliatyvesnį garsą. Rodos, jums artimesnis minoras nei mažoras.

Manyčiau, atvirkščiai. Sutinku, kad tamsesnės spalvos mano kūryboje esama, bet aš pats save matau aštriai dramatiškai. Negalėčiau to pavadinti melancholija, labiau gal tokiu mąsliu grojimu, kai žmogus žvalgosi aplink, apmąsto, kas vyksta, bet pats nedalyvauja. Vėl galime prisiminti perfekcionizmą, nes man norisi, kad pasaulis būtų kitoks, ir stengiuosi apie tai kalbėti pasitelkdamas muziką. Būtent todėl joje nėra tiek daug mažorinių gaidų, o jei jos ir atsiranda, tai, ko gero, būna ironiškos ar sarkastiškos.

Štai vakar klube „Jazz Cellar“ grojau su italu klarnetininku Giordano Carnevale. Jis publikai pasakojo, kad yra trys bliuzo rūšys: pirmoji – groji, nes neturi pinigų, antroji – groji, nes tave paliko mergina, ir trečioji – groji, nes neturi pinigų ir tave paliko mergina. O man galvon šovė, kad Lietuvoje turime ir daugiau bliuzo rūšių, pavyzdžiui, kai neturi pinigų, tave paliko mergina ir yra lapkričio vidurys, taigi dargana tęsis dar kelis mėnesius. Toji ironija yra linksma, bet gili, ir aš jos nevengiu muzikoje.

Kažkada su tarptautiniu ansambliu grojome „Suk, suk ratelį“. Aš jiems išverčiau tekstą ir tas „turn, turn the wheel“ nuskambėjo visai kitaip. Man tai pasirodė toks vergo bliuzas, kai neturi pinigų, tave paliko mergina ir tu suki kažkokį beprasmišką ratą... Tai lyg ir juokinga, bet iš kitos pusės visai rimta. Mūsų regione daugybė žmonių dirba beprasmiškus darbus. Nesame Vokietija, nemokame įprasminti savo veiklos. Ir tai liūdina.

Be to, bandau paversti savo muziką estetiškai priimtina platesniam klausytojų ratui. Manau, kad klausydami mano muzikos žmonės anksčiau ar vėliau pasikeis, todėl nesistengiu kurti drastiško free džiazo ar per koncertą pasakyti kažkokią supergilią mintį, nes ne visi gali tai suprasti. Siekdamas šviesti, edukuoti žmones, noriu pasiekti platesnį ratą žmonių ir padaryti tai jiems suprantama kalba.

Milesas Davisas yra sakęs, kad jis nori groti tūkstantinėms minioms, bet negroti popmuzikos. Mano tikslai, tam tikra prasme, panašūs. Nesiekiu tūkstantinių minių, bet, jei jos ateitų, priimčiau atvira širdimi. Lietuvos kontekste džiazas yra gana siaura niša, stengiuosi, kad jis būtų populiaresnis. Nenoriu atmušti klausytojų nuo šios muzikos, bet ir nesiekiu prisitaikyti prie jų norų. Net labiausiai pramoginiuose projektuose stengiuosi išlaikyti identitetą ir per muziką skleisti tas mintis, kuriomis gyvenu.

Prisimenu Matsą Gustafssoną, kuris atėjo į laisvąjį džiazą / improvizacinę muziką iš pankroko scenos. Ar klausydavotės roko, elektronikos, ar nuo mažų dienų džiazas buvo svarbiausias stilius?

Tėtis buvo ir tebėra džiazo mylėtojas. Namie skambėdavo arba džiazas, arba toji muzika, kuri, kaip dabar suprantu, buvo labai glaudžiai susijusi su džiazu, tarkim, Laimos Vaikulės muzika – jos grupėje visuomet grodavo džiazo muzikantai.

Paauglystėje buvo visko. Šiek tiek lengvo metalo, rusiškos ir lietuviškos estrados, bet iš esmės džiazas visuomet buvo šalia. B. Dvariono muzikos mokykloje patekau į estrados skyrių ir mane paėmė į džiazo ansamblį. Pradžioje pas Sigitą Giedraitį, vėliau pas Arūną Navaką, Olegą Molokojedovą. Galima sakyti, nuolat buvau supamas džiazo. Lūžis įvyko 16–17 metų. Muzikos istorijos pamokose pas Jūratę Kučinskaitę išgirdau Michelio Petrucciani kūrinį „Brazilian Suite“. Iškart galvoje užsidegė lemputė ir supratau, kad noriu groti būtent taip. Nuo to laiko pradėjau labai daug ir tikslingai dirbti.

Vėliau, žinoma, įtaką daugiausia darė pianistai, bet, jei reiktų paminėti ryškiausias, sakyčiau, kad tai buvo saksofonininkas Janas Maksimowiczius, su kuriuo labai daug kalbėdavomės apie muziką ir mūsų ginčuose gimdavo tiesa. JAV pianistas Richie Beirachas buvo mano dėstytojas, kai metus mokiausi Vokietijoje, – keletas jo paskaitų esmingai pakeitė mano suvokimą apie muziką, instrumentą, grojimą ir apie tai, kas vyksta mano galvoje. Na, o pastaruoju metu imponuoja po 2000-ųjų pasirodę Keitho Jarretto albumai, kuriuose jis grįžo labiau prie free džiazo ir akademinės improvizacijos, kuri nėra tokia lyriška ir melodinga. Jo albumai kažką užgavo mano viduje ir leido suprasti tai, ko negaliu įvardyti žodžiais.

Pastaraisiais metais vis dažniau galima jus pamatyti grojantį elektroniniais instrumentais, semplinant garsus. Kada atsirado poreikis iš akustikos žengti į elektroniką?

Viskas prasidėjo nuo to, kad J. Maksimowiczius keliuose projektuose paprašė pagroti elektriniais klavišais, kurie turėjo programavimo funkcijas. Tuomet judėjome labiau dramenbeiso link. Kiek vėliau mūsų gyvenimuose atsirado tie „mediniai“ kompiuteriai (juokiasi), kurie teturėjo 40 GB atminties ir veikė labai lėtai, bet anuomet buvo kažkas vau.

Iš pradžių grodavau tai, ko manęs prašydavo. Paskui, gyvenimui judant į priekį, įsigijau kompiuterį bei programinę įrangą ir ėmiausi kurti pats. Tačiau ritmų programavimas, grojimas sintezatoriais man kažkodėl neprilipo. Tai atrodė kaip vandenynas, kuriame begalės galimybių, tačiau aš neturėjau nei noro, nei didesnio pasiryžimo su tuo kažką nuveikti. Vis dėlto klausydamas daug muzikos atradau, kad yra muzikantų, kurie gyvai sempluoja garsus. Tai artima džiazo filosofijai, kad niekuomet nežinome, ką sugrosime užlipę ant scenos. Ilgainiui supratau, kad kompiuteris gali tapti puikiu scenos partneriu, gebančiu mano grojamą informaciją perdirbti ir suteikti man pačiam netikėtų atradimų. Daug metų tai dariau su trio „Infiltrators“ ir pagaliau manau, kad daugmaž įvaldžiau šią techniką ir kompiuteris mano kūryboje tapo gyvas.

Tai suvokus gimė debiutinis „Infiltrators“ albumas. Iki tol nesijaučiau subrendęs įrašui. Greitai pasirodys albumas „Beyond“, kuriame būsime tik Janas, aš ir elektronika. Šiame albume elektronika pasiekė naują brandos etapą ir atliks kur kas svarbesnį vaidmenį mūsų dialoge.

Pastebėjau, kad daugybės džiazo muzikantų (L. Mockūno, A. Gotesmano, V. Ganelino ir kt.) biografijose esama įrašų, susijusių su teatru. Jūs pats dalyvaujate „Kito kampo“ pasirodymuose. Kaip manote, kodėl teatro terpė taip traukia muzikantus?

Manau, kiekvieno motyvacija ar interesas žengti į teatro sceną gali būti skirtingas. Vienas iš aspektų – teatras sunkiai išgyvena be muzikos, todėl dalį muzikantų tarsi magnetas traukia prie savęs. Režisieriai patys vaikšto į koncertus, domisi muzika ir taip atsirenka, ko jiems reikia. A. Gotesmano ar V. Ganelino muzika labai teatrališka, todėl natūralu, kad jie atsidūrė teatre. Aš pats savęs nelaikau teatrališku atlikėju ir nekuriu muzikos spektakliams pagal užsakymą. Su „Kitu kampu“ tiesiog garsinu improvizacijas, tai gyva kūryba.

„Kitas kampas“ mane pažinojo iš kitų projektų. Pradžioje man patiko komanda, vėliau patiko ir tai, ką darome, dar vėliau įprasminau savo buvimą kūrybiškai, nes pradėjau iš jų mokytis. Mes, muzikantai, neretai groti mokomės labai ilgai. 6 metai muzikos akademijoje, prieš tai apie 10 metų muzikos mokykloje. Bet tik iš teatro išmokau valdyti publiką, suprasti ją, jausti reakcijas, kūrinių dramaturgiją.

„Kitas kampas“, kol esu jo dalis, turėjo keletą spektaklių. Vienas jų – „Durys“, deja, netapo labai populiarus, bet man paliko gilų kūrybinį pėdsaką. Maždaug pusantros valandos spektaklyje aktoriai temą, pagrindinius veikėjus imdavo iš publikos pasiūlymų ir viską darydavo čia ir dabar. Tai buvo tikrų tikriausias free džiazas teatre. Tai labai sudėtingas darbas, nežinau kitų aktorių, kurie tai sugebėtų. Viso spektaklio metu aš turėjau operuoti didžiule, net 60 GB, muzikos duombaze, taip pat groti gyvai ir nepamiršti tam tikrų paruoštų dalykų. Po spektaklio jausdavausi visiškai išsekęs, kartais net paties spektaklio metu smegenys pakibdavo. Tai buvo nepamirštama patirtis.

Teko klausytis judviejų su žmona (D. Golovanovo žmona Veronika Čičinskaitė-Golovanova – gerai žinoma džiazo vokalistė, – V. G.) interviu, kuriame sakėte, kad esate labai atsidavę muzikai ir didžiąją dalį gyvenimo užima būtent ji. O yra dar kažkas be muzikos?

Žmonės labai klaidingai supranta žodį „muzika“. Kadaise viena mokinė pasiteiravo, ką veikia muzikantas dienos metu. Tos romantikos nėra tiek daug. Turime nuolat palaikyti formą – groti, tam ir skiriu didžiąją dalį laisvo laiko, kurio, deja, daug neturiu. Auginant du mažus vaikus, laiko resursai dar mažesni. Stengiuosi visus darbus pasidaryti nuo 8 iki 17 val., kad vakarus galėčiau leisti su šeima. Tik ne visuomet taip pavyksta. Štai vakar turėjau koncertą, šiandien vėl laukia koncertas, tada dar vienas šeštadienį, o sekmadienį išskrendu koncertuoti į Izraelį, grįšiu antradienį ir kitą dieną jau suplanuoti dar du koncertai. Taigi visą savaitę šeimos beveik nematysiu. Tai nėra normalu, todėl šeštadienio rytus, kuriuos kiti žmonės galbūt skiria buičiai, aš skiriu šeimai.

Be koncertų, dar turiu privačių pamokų, dirbu LMTA, turiu tvarkyti organizacinius reikalus. Pavyzdžiui, šiandien visą valandą sugaišau suvesdamas praėjusios savaitės koncertų, už kuriuos buvau atsakingas, buhalteriją. Dar neretai tenka atvežti muzikantus, vykti į soundcheckus, atgabenti instrumentus ir t. t. Vadybiniai dalykai užima žiauriai daug laiko. Kartais tiek pat kiek ir grojimas.

Minėjote greitai pasirodysiantį jūsų ir J. Maksimowicziaus dueto albumą „Beyond“. O kokie dar darbai laukia ateityje?

Albumas su Janu jau išleistas LP formatu ir guli namie. Artimiausio rato žmonės jį jau turi. Dar laukiam atkeliaujant CD. Oficialiai albumą pristatysime Knygų mugėje, bet į prekybą paleisime anksčiau. Esu dalyvavęs kaip lyderis ar bendralyderis daugiau nei dešimtyje albumų, bet „Thousand Seconds of Our Life“ ir „Beyond“, mano asmeniniu vertinimu, yra tai, ko link ėjau visus tuos metus. Tai muzika, kurią noriu atlikti, kuri liejasi laisvai. „Beyond“ bus kitoks nei pirmtakas. 10 metų dirbome su gyva elektronika, bet priversti ją skambėti gyvai nebuvo lengva.

Horizonte – dar vienas albumas su Janu. Tik nesu tikras, ar jį pavyks įgyvendinti kitąmet. Planuojame įrašyti improvizacijas M. K. Čiurlionio muzikos temomis. Koncertuose, pristatydami M. K. Čiurlionio kūrybą, neimame, kaip įprasta Lietuvoje, pilnų kompozitoriaus darbų, bet improvizuojame tam tikrų motyvų pagrindu. Mums tai labai įdomu, tai kiek kitokia medžiaga, nei patys kuriame, bet jos skambesys mums artimas.

Dar turiu užmačių įrašyti solinį albumą – realistiškai žvelgiant, per trejus metus. Taip pat kirba mintys imtis kūrinių didesniems kolektyvams – kvintetui ar sekstetui ir, žinoma, su žmona Veronika pamažu pagalvojame apie naują įrašą – bet turbūt dar ne kitais metais. Taigi, minčių ir norų turiu kokiems penkeriems metams. Viskas priklausys nuo laiko, finansų ir techninių galimybių.


0