Robertas Semeniukas: „Šiais laikais sunkiausia – pasirinkti“

  • 2019 m. gruodžio 2 d.

Kalbino Rūta Paitian

Soliniai debiutai ištinka ir profesionalus. Nesvarbu, kiek metų koncertuota didžiosiose Lietuvos ir užsienio scenose. Patirtys ir istorijos nugula įvairiais pavidalais, o kai kurias iš jų – galima ir išgirsti. Kalbamės su folkroko grupės „Žalvarinis“ įkūrėju Robertu Semeniuku, ką tik išleidusiu debiutinį solinį albumą „Backstage Stories“.


Kaip prisistatytumėte tiems, kurie jūsų nepažįsta?

Esu dainuojantis gitaristas, kuriantis autorinę muziką. Kas mėgsta roką, tas turėtų su pasimėgavimu klausytis mano naujo albumo „Backstage Stories“.

Profesionalioje muzikoje atsidūrėte 1999 m. Kaip į ją atėjote?

Užaugau chorvedės ir roko gitaristo šeimoje, tad į muziką ėjau nuo ankstyvos vaikystės. Penkerių pradėjau dainuoti „Ąžuoliuko“ chore. Aišku, prieš savo valią. Tėvai vesdavo ten, kur jiems atrodydavo, kad reikia. Metus ar dvejus aš ten dainavau, o vėliau pradėjau mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Joje rimti dėdės, remdamiesi mano turimais duomenimis, nusprendė, kad būsiu chorvedys. Taip pat dainavau, grojau fortepijonu. Dar vaikystėje man labai patiko Freddie Mercury – maniau, būtų smagu daryti gyvenime tai, ką daro šis bičas. Klausydavausi tėvo plokštelių, kasečių. Labai pamėgau grupę „Queen“, vėliau atsirado „Guns N' Roses“, „Metallica“ ir „AC/DC“... Paauglystėje, būdamas 14–15 metų, nusprendžiau, jog ateityje tikrai būsiu muzikantu.

Užsiminėte, kad jūsų abu tėvai muzikantai. Ar nebuvo paauglystėje momento, kai norėjosi maištauti ir daryti kažką priešingo, nei tėvai?

Mano tėvai išsiskyrę, tėtis jau seniausiai muziką yra pametęs, aš augau su mama. Ji nukreipė mane mokytis groti pianinu. Menų mokykloje visus muštravo groti, dainuoti, šešias dienas per savaitę būdavai muzikoje. Atsibodo, todėl ir mečiau. Dvejus metus išvis buvau be muzikos. Gatvė, nekokia chebra, visi tie klasikiniai paaugliui būdingi atributai, bet po metų, pusantrų grįžo tas muzikinis alkis. Pradėjau klausyti roko muzikos, mokiausi groti gitara. Tai nesutapo su mano mamos požiūriu – jai grojimas gitara atrodė nerimta. Tik vėliau mama pakeitė nuomonę. Neklausydavau to, ką man sakydavo iš šono, darydavau tai, kas buvo mano širdyje.

Ilgą laiką dirbote su įvairiais muzikiniais projektais. Kuris iš jų jums buvo įdomiausias?

Man iš esmės patinka muzikinis-kūrybinis procesas. Tų projektų esu visokiausių priragavęs. Jie visi įdomūs, skirtingi, savotiški ir brangūs. Galėčiau išskirti kelis. Ilgiausiai vykdytas projektas – iki šiol gyvuojanti ir koncertuojanti grupė „Žalvarinis“. Ją sukūriau 2001-aisiais. Apkeliavome nemažai užsienio. Buvome JAV, Kinijoje, Didžiojoje Britanijoje ir t. t. Šis projektas – ypatingas, ilgametis, jam atiduota daug laiko. Bet ne ką mažiau įdomu groti Marijono Mikutavičiaus grupėje. Didelės arenos, didelės auditorijos. Smagu, kad ne tik prisidedu kaip gitaristas, bet ir galiu kurti muziką, prodiusuoti, esu kai kurių Marijono dainų bendraautoris.

Ar drąsu teigti, kad jūsų albumas „Backstage Stories“ yra visų 20 metų kūrybinis projektas?

Tam tikra prasme – taip ir yra. Aš jį ir pavadinau taip, tarsi mano solinis albumas būtų užklasinė veikla. Užkulisių istorijos kaupiasi jau seniai. Tiksliai neatsimenu, kada sukūriau pirmą instrumentinę gitarinę roko kompoziciją. Buvo kažkokių ankstyvų bandymų (gal 2008, 2011–2012 m.), eskizų, demo įrašų, pavienių kūrinių. Tai vyko palaipsniui, ne nuo pat mano karjeros pradžios. Po truputį atėjo noras įrašyti kažką kitokio nei kituose projektuose. Norėjau kurti gitarinę-instrumentinę muziką, tokią, kokią kuria mano mylimi gitaristai: Joe Satrianni, Steve’as Vai, Jeffas Beckas, Slashas ir kiti. Instrumentinė muzika mane žiauriai veža. Taip ir pribrendau albumui, kuris susideda iš 20 senesnių ir naujesnių kompozicijų. Albumas labai eklektiškas. Jame yra ne tik roko, bet ir bliuzo, pop, repo. Koncentruotas darbas su albumu truko apie dvejus metus

Tiek su Marijonu, tiek su „Žalvariniu“ jums yra tekę nemažai albumų išleisti, tad leidybos niuansai – gerai pažįstami. Kuo skiriasi solinio albumo leidimo procesas nuo ankstesnių?

Skiriasi galbūt tuo, kad šįsyk labai mėgavausi visu procesu. Dariau taip, kaip noriu, kaip įsivaizduoju. Dabar nereikėjo su niekuo derintis ar prisitaikyti. Tiesiog samdžiau muzikantus, kviečiau draugus, kolegas, atlikėjus prisijungti prie šio projekto, norėjosi iš jų išspausti tai, ką jie sugeba geriausiai. Tad iš tos techninės pusės man buvo labai lengva. Na, taip pat esu išleidęs penkis „Žalvarinio“ albumus. 2014 m. išleidau albumą „Gyvas“ – tai buvo pirmasis mano išleistas kompaktinis diskas, o 2016 m. – „Teka“. 2018 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui dedikavome albumą „Einam tolyn“, surizikavau išleisti dvigubą vinilą – ir man, ir grupei tai buvo pirmasis vinilas. Labai įdomi nauja patirtis. Šiuo metu jaučiuosi kaip senas vilkas, nes jau žinau, kaip išleisti kompaktą, kaip išleisti vinilą, žinau, su kuo reikia bendrauti, kaip viskas vyksta, kokie yra terminai bei finansai. Iš tikrųjų „Backstage Stories“ – jau trečiasis mano vinilas ir tikrai ne paskutinis.

Albume „Backstage Stories“ daugiau dėmesio skiriate melodinėms kompozicijoms nei vokalui. Papasakokite apie jį plačiau.

Albumas susideda iš 20 kompozicijų, iš jų – 8 vokaliniai kūriniai, kuriuos atlieku aš, kaip pagrindinis vokalistas, su kviestiniais. Įrašuose dalyvavo: Kastytis Sarnickas-Kastetas („G&G Sindikatas“), Sigita Jonynaitė, Justė Kraujelytė, Vytautas Bikus, Aleksandr Belkin, Tadas Žukauskas, Domas Žostautas, Jonas Lengvinas, Sergej Makidon, Giedrius Balčiūnas (Mr. Jumbo), Veronika Povilionienė, Marijonas Mikutavičius, Vilija Matačiūnaitė, Jonas Čepulis, Kotryna Stasikėlė, Alex Ten, Eglė Gadeikytė, Mantvydas Čiuplys, Paulius Jaskūnas, Kristina Morozova, Janet Ježerytė, Michail Levin.

Skirtingi žanrai, skirtingi tempai, nuotaikos, ritmikos. Daug visko. Na, bet albumą vis tiek galima vadinti roko darbu, nes dominuoja roko pradas, gitariniai rifai. Taip pat išskirtinis momentas, kad uždainavau kaip solistas, nes grupėje „Žalvarinis“ esu pritariamasis vokalas. Tekstus kūriau aš ir Andrius Kairys. Labai daug žmonių, daug kolektyvinio darbo, tad mielai klausosi visas albumas. Jau sulaukiau gerų atsiliepimų, tikiuosi, kad ir plačiau pasklis ir patiks.

Iš tikrųjų noriu pasigirti – nei vienas gitaristas Lietuvoje nėra išleidęs vinilo, aš – pirmasis. O dvigubas vinilas – tai dviguba sėkmė. Gitarinės muzikos vaizdo klipų taip pat kol kas nebuvo, tad smagu būti pirmam. Aišku, neabejoju, kad susilauksiu ir kritikos – bus įdomu ją išgirsti. Pagyvensim, pamatysim.

Kas jus įkvepia kurti?

Narkotikai, alkoholis, merginos. Kitas klausimas? (juokiasi) Na, o jei rimtai, aš labai myliu muziką, stengiuosi visas joje būti. Gal nesu labai įdomus tipas, nes, kai manęs paklausia, koks mano hobis, atsakau – muzika. Hobis, darbas – viskas viename, viskas sukasi ratu. Dirbu su mokiniais, mokau groti gitara, užsiimu grupių, projektų vadyba, kuriu muziką, prodiusuoju kitus atlikėjus.

O įkvepia ir filmai, ir muzika, ir kiti atlikėjai, gitaros dievukai, aplankyti koncertai, kelionės. Labai mėgstu važiuoti į užsienį pasiklausyti tų atlikėjų, kurie į Lietuvą neatvažiuoja ir galbūt neatvažiuos niekada. Prisimenu, kai pirmą kartą mačiau „Guns N' Roses“ koncertą – Gdanske prieš kelerius metus. Jie mano paauglystės laikų favoritai, dėl šios grupės pradėjau groti gitara. Savo kambaryje turėjau pasikabinęs plakatų su Slashu ir vis svajojau apie tokią dieną, kai ir aš taip galėsiu groti, tačiau net slapčiausiose svajonėse neįsivaizdavau, kad galėsiu būti jų koncerte, man tai paprasčiausiai atrodė neįmanoma. Kai Gdanske juos gyvai pamačiau – per visą kūną ėjo šiurpas visas 3 valandas, o po koncerto dar pusę metų buvau lyg ant sparnų. Jie man paliko didžiulį įspūdį, pakylėjo ir pastūmėjo eiti į priekį.

Įkvepia ir aplankytos šalys, pavyzdžiui, Amerikoje jaučiuosi kaip namuose. Lietuvoje įkvepia gamta, Dzūkija, mėgstu po mišką vaikščioti, baidarėmis plaukti, dviračiais įveikti didelius atstumus. Visi šie dalykai, visos šios patirtys vėliau sugula į gitarinį rifą, melodiją, dainą ar tekstą. Yra asmenybių, kurios įkvepia ir kurias gal būtų galima vadinti autoritetais. Įrašinėdamas šį albumą, klausiausi savo mėgstamų kūrėjų, kompozitorių, gitaristų interviu. Labai patiko Steve’o Vai mintis: „Įsivaizduok, kad kuri dainą, kurios niekas neklausys ir nevertins, tad nereikia galvoti apie nesėkmę, nes gali daryti bet ką, nekompleksuok, išsilaisvink.“ Tai aš taip ir darau: kuriu ne pagal kanonus.

Ar priimate kritiką? Ar esate savikritiškas?

Kritiką priimu ir esu labai savikritiškas. Kartais net ir per daug. Pasitaiko ir nepasitikėjimo savo jėgomis akimirkų. Kita vertus, nemanau, kad tai labai blogai, blogiau yra pernelyg savimi pasitikėti. Kūryba – jautrus dalykas. Kūrėjai turi intuiciją, pajautimą. Kai abejoji ir tau išsako kritiką, tu džiaugiesi ja ir vertini. Bet kai esi šimtu procentų įsitikinęs, kad bus taip, o ne kitaip, gali išklausyti kritiką ar patarimus, tačiau darysi taip, kaip jauti.

Anksčiau keistai reaguodavau į pagyras. Esu perfekcionistas, norisi įrašų kokybės, tobulumo. Prisimenu, kai su „Žalvariniu“ išleidome pirmąjį albumą, žinojau, kad muzikaliai jis geras, tačiau garso kokybės prasme, maniau, tragiškas, nes buvo įrašinėjamas namų sąlygomis. Tad, kai jį gyrė, man visada kildavo klausimas, ar žmonės rimtai taip mano, ar tiesiog trolina? Dabar truputį kitaip į tai žiūriu, turiu daugiau patirties, tad pagyras vertinu normaliai ir jas priimu kaip palaikymą. Kūrėjui palaikymas labai svarbus. Reikia vieniems kitus girti ir palaikyti – tuo muzikantų bendruomenė ir laikosi.

Ar, jūsų nuomone, Lietuvos muzikantų bendruomenė draugiška?

Visokių yra muzikantų, kaip ir įvairiausių karjeros darymo principų. Esu susidūręs su įvairiais variantais. Anksčiau, iki interneto įsigalėjimo, muzikantų bendruomenės tarpusavio santykiai buvo visai kitokie nei dabar. Gal ne tik muzikantų, bet ir apskritai menininkų. Buvo viskas susimaišę: ir dailininkai, ir muzikantai, ir skulptoriai – visi krūvoje, visi kartu festivaliuose, tokia bohema. Dabar to nėra, šiuo metu vyrauja susvetimėjimas. Feisbukas, čatai, netikras gyvenimas, visi tokie poseriai pasidarę. Vieni kitus bando užgožti, vytis ir pan. Man irgi reikia reikštis socialiniuose tinkluose, tačiau darau tai iš inercijos ir būtinumo. Tokios žaidimo taisyklės. Pasaulis įsielektrinęs, daug netikrumo, mažai nuoširdumo, nėra kontakto akis į akį, gyvo bendravimo – aš to pasiilgstu. Tarp muzikantų jau beveik nebelikę to tarpusavio bendravimo, visi sulindę į savo burbulus daro biznį. Pasižiūrėjus į jaunus muzikantus matyti, kad jie totalūs pragmatikai, jiems rūpi tik pinigai. Menas, muzika – antrame plane.

Kaip vertinate roko padėtį Lietuvoje?

Roko situacija Lietuvoje yra įtempta. Nors roko grupių daug, deja, ne visos jos išlieka. Vienos atsiranda, įsitvirtina, tačiau kitoms ne taip pasiseka. Pritrūksta motyvacijos, užsispyrimo. Norint būti roko muzikantu, reikia daug ir sunkiai dirbti. Neužtenka tiesiog norėti. Yra senbuvių kaip „Biplan, „Bix“, „Rebelheart“. Yra naujesnių, bet jau ilgaamžių grupių, pavyzdžiui, „Colours of Bubbles“. Man labai patiko pirmasis „Garbanoto“ albumas, atrodė tokie ledzepeliniški. Džiaugiuosi, kad vis dar groja, net jei žanras gal ir ne mano.

Kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti su būsimaisiais muzikantais, nežinančiais, nuo ko pradėti?

Aš palinkėčiau jaunimui, kuris nori sieti savo gyvenimą su muzika – atsirinkti, ko tikrai nori. Tai labai sunku šiais laikais, kai visko yra perteklius. Gali greitai išmokti groti gitara, saksofonu, būgnais, žiesti puodus, šokti, dainuoti. Tad mano palinkėjimas – atrasti tai, kas tikrai tave veža. O kai atrasite – nebijoti pasipriešinimo iš šono, kurį gali išreikšti mokytojai, tėvai, draugai. Nesvarbu, kiek kartų kartos, kad muzikuoti neapsimoka, tai yra absoliuti nesąmonė. Kaip gali neapsimokėti dalykas, kuris tau yra be galo svarbus? Šiais laikais sunkiausia – pasirinkti, o kai pasirenki – laikytis ir tikėti. Svajonės pildosi, jas pildyti yra labai paprasta – tiesiog reikia atkakliai ir sunkiai dirbti.

Kokie jūsų ateities planai?

Šį sykį sugalvojau taip: albumo pristatymo koncertinio turo nedarau, skaitmeninėse platformose albumas pasirodė lapkričio 20 d., o susitikimą su gerbėjais rengiu gruodžio 5 d. „Naujuose Vėjuose“. Negrosime, nedainuosime, tiesiog klausysimės muzikos iš vinilų ir kalbėsimės. Koncertus planuoju kitais metais. Vasario 1 d. apšildysiu Vinnie Moore’ą, kur pagrosiu 40 min. savo „Backstage Stories“ kompozicijų. Sausį vyksiu į Los Andželą, kur filmuosiu vaizdo klipą vienam savo kūriniui. Svajoju apie didelį koncertą su daug muzikantų, svečių, televizija. Pasakysiu – neišsipildys. Pagroti klube 100–200 žmonių aš galiu bet kada, noriu didesnių dalykų, nes manau, kad jau esu tam subrendęs.


0