Kalbino Rasa Murauskaitė

„The Art of Metal“ skamba tarsi nuoroda į naują sunkiojo metalo grupės programą, bet iš tikrųjų tai – šviežias šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ projektas, kurio iniciatorius – ansamblio klarnetininkas Artūras Kažimėkas. Šis projektas skirtas pažinčiai su retu mūsų scenose instrumentu – kontrabosiniu klarnetu, kurio panaudojimo šiuolaikinėje muzikoje galimybėmis Artūras domisi jau kurį laiką.

Gruodžio 6 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ ir gruodžio 13 d. Kauno menininkų namuose vyks koncertai, kurių metu A. Kažimėkas atliks geriausius užsienio kompozitorių kūrinius kontrabosiniam klarnetui ir sėkmingiausias kūrybinių dirbtuvių metu parašytas lietuvių autorių kompozicijas. Plačiau apie retą instrumentą, savo susidomėjimą juo ir projektą „The Art of Metal“ pasakoja pats Artūras.

---

Papasakok plačiau apie patį instrumentą – kontrabosinį klarnetą. Kodėl, tavo nuomone, jis dar gana retai pastebimas lietuviškoje scenoje? Kada pats susidomėjai galimybe įsigyti šį instrumentą ir pristatyti jį Lietuvoje?

Kontrabosinis klarnetas – tas pats klarnetas, kokį visi pažįstame, tik daug didesnis, skambantis dviem oktavomis žemiau ir dešimt kartų brangesnis. Nors instrumentas buvo sukurtas 1808 m., 100 metų jis nebuvo labai reikalingas, mažai kur pritapo, kol Charlesui Houvenaghelui XX a. pradžioje pavyko sukurti išmanesnį, iš metalo pagamintą šio instrumento modelį. Tokio tipo klarnetą, kokį sukūrė Houvenaghelas, aš ir pristatysiu projekte „The Art of Metal“.

Instrumentas retas, net ne kiekviena šalis gali pasigirti tokį turinti. Lietuvoje šių instrumentų yra du – vienas pas mane, antrąjį turi Liudas Mockūnas, taip pat naudojantis jį savo koncertinėje veikloje. Kodėl taip yra? Matyt, yra kelios priežastys. Pirma, ne visai subalansuotas kainos ir praktinio panaudojimo santykis. Turime bosinį klarnetą, kuris iš medinių pučiamųjų turi didžiausias galimybes – plačiausią diapazoną, didžiulį multifonikų pasirinkimą, daugybę išplėstinių technikų ir efektų galimybių. O kontrabosinis klarnetas ypatingas tuo, kad turi itin žemą registrą ir galingą tembrą. Klarnetininkai savo veikloje daugiau dėmesio skiria bosiniam klarnetui, o kontrabosinis – savotiškas veiklos pratęsimas. Visgi būtent pastarojo paklausa labai sparčiai auga.

Mokykloje visą laiką grojau su Bb klarnetu, o įstojęs į akademiją gavau pasiūlymą groti bosiniu – jis iškart man prilipo. Kontrabosinis klarnetas buvo kitas natūralus žingsnis. Tarp pučiamųjų instrumentų šiuolaikinės muzikos atlikėjų yra šioks toks „pakraipos“ aspektas – žmonėms norisi lipti arba aukštyn (altiniai, pikolo instrumentai), arba žemyn (bosiniai, kontrabosiniai, subkontrabosiniai) instrumentai. Aš jaučiu, kad žemesni tembrai man įdomiausi ir norisi atlikti būtent jiems parašytą muziką. Taigi, susižavėjęs žemų tembrų skambesiu, nusprendžiau investuoti į kontrabosinį klarnetą ir paskatinti naujų kūrinių šiam instrumentui atsiradimą Lietuvoje.

Pats esi klarnetininkas, puikiai išmanai instrumentą. Visgi ar groti kontrabosiniu klarnetu buvo iššūkis? Jei taip, kodėl?

Vis dar bandau su juo susidraugauti. Šie koncertai bus ypatingas iššūkis, nes visą programą grosiu būtent kontrabosiniu klarnetu. Grojimas šiuo instrumentu reikalauja labai didelių fizinių pastangų, didesnės ištvermės, nei grojant kitais klarnetų šeimos instrumentais.

Ar yra kompozitorių, kurių kūryboje šis instrumentas išnaudotas plačiau? Kas jie tokie, kokie įdomiausi, reprezentatyviausi kūriniai?

Šiais laikais vis daugiau kompozitorių naudoja šį instrumentą orkestriniuose kūriniuose. Pernai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru teko atlikti kontrabosinio klarneto partiją Esa-Pekka Saloneno fortepijoniniame koncerte. Taip pat jis populiarus gerai žinomų kompozitorių Thomaso Adèso, Phillipo Glasso, Louiso Andriesseno, Johno Adamso ir Magnuso Lindbergo kompozicijose. Labai sparčiai daugėja kūrinių ansambliui, kurių sudėtyje yra šis instrumentas. Soliniuose kūriniuose dažniausiai kompozitoriai derina šio instrumento tembrą su elektronika.

Garsesnius solinius kūrinius šiam instrumentui yra parašę prancūzai Raphaëlis Cendo („Décombres“), Yannas Robinas („Art of Metal“ I, II, III), Gérardas Grisey’us („Anubis-Nout“) ir daugelis kitų. Pastebiu, kad nuolatos gimsta naujų kompozicijų šiam instrumentui. Taigi, galima sakyti, kad dabar šio instrumento aukso amžius – nagrinėjant repertuarą akivaizdu, kad maždaug prieš 50 metų kompozitoriai atkreipė dėmesį į šį instrumentą, o šiandien jo dar trigubai daugiau.

Projekto pavadinimas „The Art of Metal“ savotiškai intriguoja. Kas tai per nuoroda?

Labai dažnai išgirstu frazę: „Klarnetas – aksominio skambesio.“ Man tai nėra artima, nelabai mėgstu perdėtai „romantišką“ garsą. Projektas skirtas aštresniam, „metaliniam“ skambesiui, kuris per metalinį instrumento kūną ir yra išgaunamas. Pavadinimas perimtas iš vieno skambėsiančių kūrinių, Y. Robino „Art of Metal“. Autorius pasakoja, kad kūrinio koncepcija susidėliojo metaforiškai galvojant apie pačią metalo idėją, kuri asocijuojasi su jėga, galia, energija, tvirtumu, žvilgesiu. Galima sakyti, tokios asociacijos mane patį traukia prie žemesnių instrumentų – tai kažkuo nepaaiškinamai sava. Ta linkme kryptingai ir judu.

Kas įkvėpė šį projektą?

Būtent Y. Robino kūrinys. 2016 ir 2017 m. kartu su kitais „Synaesthesis“ ansamblio nariais vykome tobulintis į „International Summer Academy“ meistriškumo kursus Austrijoje. Ten sutikau nuostabius klarnetininkus Benjaminą Dieltjensą iš „Ictus Ensemble“ ir Oliverį Vivaresą is „Klangforum Wien“. Jų atstovaujami ansambliai yra ryškūs lyderiai Europos šiuolaikinės muzikos scenoje. Tie kursai buvo fantastiška profesinė patirtis ne tik man, bet ir visiems kartu vykusiems ansamblio nariams. Kursuose kompozitoriams dėstė ir minėtas Y. Robinas. Jo kūryba mane pribloškė – nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Iškart po kursų su ansamblio altininke Monika Kiknadze ir pianiste Marta Finkelštein atlikome jo trio „Fterà“, kuris tapo nuolatine ansamblio repertuaro dalimi. Toliau gilindamasis sužinojau, kad jis yra parašęs kūrinį kontrabosiniam klarnetui. Šis sužavėjo instrumento galimybių išnaudojimu ir paskatino jį paimti į savo rankas.

Papasakok plačiau, kas vyks šio projekto renginių metu.

Projekto pagrindinis tikslas – visavertis kontrabosinio klarneto integravimas į Lietuvos kultūros kontekstą. Veiklos bus dvejopos – tai kūrybinės dirbtuvės kompozitoriams ir koncertai gruodžio 6 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje ir gruodžio 13 d. Kauno menininkų namuose. Kūrybinėse dirbtuvėse pakvietėme kompozitorius į pristatomąją paskaitą ir praktines dirbtuves. Pirmojo susitikimo metu autoriams pristačiau instrumento diapazono galimybes ir efektus. Kito susitikimo metu dirbsime prie jų eskizų, norimų išbandyti idėjų. Mane nudžiugino labai rimta kompozitorių komanda: Dominykas Digimas, Beata Juchnevič, Jonas Jurkūnas, Linas Rupšlaukis, Andrius Šiurys, Marius Salynas. Toliau dirbsime prie jų kūrinių ir, priklausomai nuo kūrybinės stadijos, idėjų ir pačių autorių noro, kai kurie jų kūriniai nuskambės ir koncertuose. Džiaugiuosi, kad kompozitoriai ieško skirtingų prieičių prie instrumento – vieni dirba su elektronika, kiti su grafine notacija ar improvizacija. Ši projekto dalis man labai svarbi, nes norisi skatinti kompozitorius išbandyti savo idėjas, taip pat atverti galimybę naudoti instrumentą ir toliau, tiek solo kūriniams, tiek rašant „Synaesthesis“ ansambliui, kuris užima didžiąją mano meninės veiklos dalį.

Tavo, kaip atlikėjo, nuomone, ko reikia kompozitoriui, kad perprastų šį instrumentą? Ar jis lengvai „pasiduoda eksperimentams“?

Kompozitoriui reikia dieną praleisti su atlikėju. Iš tikrųjų tai – autoriaus kūrybingumo ir įsigilinimo į instrumento galimybes klausimas. Nors parengiau šio instrumento galimybių pristatymą, visgi dabar, jau matydamas, ką kompozitoriai rašo, pats stebiuosi ir turiu bandyti aiškintis, ar vienas ar kitas dalykas yra įmanomi. Tai man iššūkis ir dėl to, kad kartais tenka ieškoti priėjimo prie man pačiam naujų idėjų. Visgi „Synaesthesis“ ansamblyje, atlikdami šiuolaikinę muziką, nuolat susiduriame su kūriniais, kuriuose turi suprasti, kad autorius eksperimentuoja, norėdamas įdomesnio rezultato. Tenka prisitaikyti arba priimti atlikėjo sprendimus, kurie tarnauja ne tiksliausiam autoriaus užrašyto teksto įgyvendinimui, bet tam, kad būtų tiksliausiai išreikšta kūrinyje slypinti idėja.

Ar yra numatyta panašaus tipo projektų ateityje?

Pirmiausia, norisi džiaugtis ir visą dėmesį sutelkti į dabar vykstantį procesą. Dėl jo turiu dėkoti „Synaesthesis“, kurie skatino ir palaikė mano individualaus projekto idėją. Taip pat esu dėkingas ir Lietuvos kompozitorių sąjungai, kuri įsileido į savo erdvę kūrybinėms dirbtuvėms, ir Lietuvos kultūros tarybai, kurios finansavimas leidžia projektą vykdyti.

„The Art of Metal“ man svarbiausia pasidalinti instrumento tembru ir galimybėmis su klausytojais, kurie galės tiesiogiai ir įvairiapusiškai susidurti su kontrabosinio klarneto skambesiu, kuris gal ir juos sužavės taip kaip mane. Priklausomai nuo šio projekto sėkmės ir mano savijautos scenoje, galimai inicijuosiu ir kitus solinius koncertus, toliau bendradarbiausiu su autoriais, jiems rašant tiek solo instrumentui, tiek naudojant jį kūriniuose „Synaesthesis“ ansambliui.