Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Gyventi vien iš kūrybos – kiekvieno kompozitoriaus svajonė. Netoli jos yra kūrėja Egidija Medekšaitė, po kompozicijos studijų LMTA Daramo universitete Anglijoje įgijusi kompozicijos daktaro laipsnį ir ten pasilikusi. Užsienio kontekstuose jai sekasi gerai – visai neseniai dvi premjeros suskambo „Totally Thames 2019“ ir „Listenpony“ festivaliuose Londone, o nuo kūrybos ir intensyvių repeticijų likusį laiką užpildo pedagoginis darbas. Itin racionaliai muzikinius audinius pinanti kompozitorė savo muzikoje suderina neįtikėtinai skirtingus komponentus: indų ragas, tekstilės audinių struktūras ir lietuvišką požiūrį į komponavimą. Visa tai E. Medekšaitę lyg ir atitolintų nuo romantizuotos kūrėjo klišės, kita vertus, pati sako, jog kurti jai taip pat natūralu kaip ir kvėpuoti.

---

Studijavote ne tik kompoziciją, bet ir tekstilės dizainą – iš pažiūros visai skirtingas meno šakas. Kaip į vientisą muzikinę drobę jos liejasi kūryboje?

Mano kūriniuose tekstilę ir muziką suartina ne tik garsinė / vizualinė idėja, bet ir bendri elementai: struktūra, dinamika, ritmas, tembras, spalvos, sluoksniai, intensyvumas, sukuriantys savitas jų kodavimo sistemas. Studijuodama šias sritis suvokiau, jog muzikoje yra kur kas lengviau susisteminti pradinę audinio sandarą nei baigtinį rezultatą. Tekstilė, kaip ir muzika, susideda iš gausybės dalykų, kurie iš pažiūros atrodo labai paprasti, bet iš tikrųjų reikalauja daug žinių ir suvokimo, kaip vieną sistemą galima papildyti kita. Vis dėlto tekstilės audinių motyvus perkeldama į muziką nesitikiu, kad klausytojas atpažins audinio pynimą ar raštą. Man kur kas svarbiau, kaip kūrinio struktūra perteikia idėją, kaip ji susijungia su audiniu, kiek paveikios yra muzikinės struktūros ir kiek jos atspindi kūrinio emociją. Jeigu pavyksta įgyvendinti ragos koncepciją, kai audinio struktūra yra analogiška komponavimo principui, klausytojas tiesiog pajunta atitinkamą emociją.

Jūsų kūryba prisodrinta indiškų motyvų, pasireiškiančių įvairiausiais parametrais. Kuo jums įdomios ragos ir kokiais aspektais jas išskleidžiate kūryboje?

Indų muzikinis mąstymas man labai artimas: jame kiekvienas garsas turi savitą reikšmę, emociją, spalvą ir charakterį, o toks principas lengvai pritaikomas ir tekstilės šifravimui. Indų muzikinės idėjos ir ragos koncepcija turi daug bendrų savybių su pačiu tekstilės audiniu – jo tekstūra, spalva ir struktūra. Mane ypač žavi pati indų muzikos kūrimo sistema, kur ragoje nurodytos dermės veikia tarsi kelrodis – analogiškai tekstilės audinys muzikoje tampa atspirties tašku. Kiekviena raga turi tam tikrą savo atlikimo laiką, o tekstilė ir jos spalva irgi turi savitą reikšmę. Paralelių galima įžvelgti išties daug: net ir indų ragos talos, tembrinės inspiracijos, intensyvumas ir kiti elementai atsispindi skirtinguose audinio elementuose.

Kurdama visus šiuos principus savaip supinu į vientisą muzikinį audinį: kompozicijoje „Megh Malhar“ naudoju ragos dermę ir struktūrą, „Akashoje“ – dermę, tembrines asociacijas ir struktūrą, „Shri“ – dermę ir kiekvienos natos „apdainavimą“, taip pat būdingą indų muzikai, „Praktishoje“ – indų melodikos ornamentus, kurie šiek tiek primena mūsiškius barokiškuosius, tačiau kiekvienas indiškasis turi savitą reikšmę. Tikriausiai kiekviename mano kūrinyje galima rasti skirtingų indiškosios ragos savybių ar bent jau jos koncepcijos atspindžių.

Ar kada nors jūsų kūrybą girdėjo patys indai? Įdomu, ar eilinis indas atpažintų tam tikrus kūrybinio mąstymo principus?

Daug savo kūrinių skelbiu „SoundCloud“ platformoje. Mačiau, kad kažkas iš Kalkutos ir Varanasio klausėsi mano kompozicijos „Megh Malhar“, tačiau jokių komentarų negavau. Bet, manau, tam tikrus komponavimo principus tikrai atpažintų – indai muziką girdi ir išgyvena visai kitaip nei mes: garsų klausosi šruti principu. Kiekvienas mikrotonas yra labai svarbus, nes turi savitą energiją, reikšmę ir emociją. Sunku pasakyti, kaip indai girdi ir suvokia europietišką muziką, ypač šiuolaikinę, bet labai tikiuosi, kad juos įtikintų manasis skirtingų emocijų, atmosferų, spalvų ir tembrų perteikimas muzikoje. Dažnai komponuoju remdamasi ragos struktūra, kai pradedama lėtai, viduryje tempas intensyvėja, o pabaigoje – greita kulminacija. Tokia kūrinio dinamika jiems turėtų būti atpažįstama.

Akivaizdu – muziką komponuojate labai struktūriškai, tačiau estetiškai ji labiau primena meditacijos pliūpsnius nei racionalų muzikinį darinį. Toks stilius jums – racionali siekiamybė ar veikiau sukontroliuota emocijų tėkmė?

Mano kompozicijų struktūra išties visuomet yra labai griežta, o kokia yra melodijų kaita, kokia dinamika, ritmas ir kiti muzikiniai elementai – priklauso nuo audinio. Ne visi kūriniai skamba kaip viena tėkmė: „Praktisha“ – gryna ritminių motyvų konstrukcija, o kurdama „Akasha“ skirtingai naudojau tembrinius efektus ir juos jungiau į vientisą audinį.

Muzikinė audinio struktūra pasiteisina tuomet, kai tam tikra prasme išeina iš savo rėmų, nes galiausiai – tai tik komponavimo procesas, o kūrinio emociją ir dramaturgiją sukuria garsinės kombinacijos. Žiūrėdami į audinį mes juk matome bendrą vaizdą: spalvas, jų kaitą, ornamentus, o kaip viskas sujungta – galime suprasti tik jį išardę. Tokią viziją kiek įmanoma tiksliau bandau įgyvendinti kiekviename savo kūrinyje – kartais tikrai ilgai užtrunku, kol surandu specifinius garsus, reikiamą tempą, dinamiką bei idėją ir sujungiu juos į vientisą būseną. Tai nėra vien šablonas, kurį galėčiau perkelti iš vieno kūrinio į kitą – ne tik patys audiniai skirtingi, bet ir jų spalvos, deriniai, struktūros. Kiekvieno audinio savitumo suradimas ir perteikimas muzika reikalauja laiko – mąstymo ir ieškojimo procesas kartais būna labai ilgas.

Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas? Imatės racionalaus darbo nuo ryto ar ilgai ir romantiškai brandinate idėjas?

Romantiškai idėjų seniai nebebrandinu, kur kas daugiau laiko skiriu idėjos išgryninimui ir darbui su muzikine medžiaga. Kurti mėgstu vienumoje – dažniausiai tarsi vienuolė užsidarau savo kūrybos patalpoje, atsiriboju nuo aplinkos, draugų, bendravimo, nebeklausau jokios muzikos. Kitaip tariant, gyvenu vien kūrybos procesu, net buities darbai ilgam laikui atsiduria antrame plane. Manau, kad pirmojo eskizo kūryba yra labai racionalus darbas, o po jo seka idėjos „darkymas“, kuris kartais pasiteisina, o kartais ne. Man patinka dirbti vėlai vakare ar pirmoje nakties pusėje, tačiau, jeigu reikia, galiu dirbti ir nuo ryto iki vakaro.

Kiek realus yra romantizuoto kūrėjo paveikslas? Ar jis egzistuoja tik fantazijose?

Manau, jog įkvėpimas menininkui suteikia romantizmo, nes tai yra varomoji kūrybos jėga, be kurios darbas taptų monotoniškas. Įkvėpimas – tai tas neapčiuopiamas veiksnys, kuris nuskraidina menininką į kitą erdvę ir panaikina laiko ir realybės pojūtį, bet tai tikrai nėra sėdėjimas po medžiu ir svajojimas. Man kartais tenka naudoti žadintuvą, kad kūryba nesitęstų visą naktį – kitą dieną būtų labai sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Kas tampa jūsų įkvėpimo šaltiniais?

Nežinau kodėl, bet kiekvieną kartą inspiracijos šaltiniai vis kiti – jais tampa parodos, kelionės, pažintys, koncertai, knygos, filmai, atsitiktinumai. Neseniai iš pažįstamų gavau krūvą šiuolaikinės muzikos žurnalo „Contact“ leidinių iš 1971–1990 metų. Turėjau galimybę pasinerti į įvairių kompozitorių gyvenimus – asmenines detales, svarbius gyvenimo momentus, aplinkybes. Visa tai man suteikė daug kūrybinio patoso – labai mėgstu panagrinėti skirtingų rašymo stilių ypatumus, turinio prioritetus, nes tai priverčia apie daug ką pamąstyti.

Esate kompozitorė moteris. Ar tai svarbu kuriant? Juk kūryba, grindžiama griežtomis struktūromis, vis dar stereotipiškai siejama su vyrais.

Nemanau, kad faktas, jog esu moteris, daro kokią nors įtaką mano kūrybai. Laikausi nuomonės, kad lytis nėra svarbi jokios kūrybos kontekstuose, kaip neturi reikšmės ir socialinis statusas, religinės pažiūros ar etninė grupė.

Tiesa, su tais stereotipais savo kūrybinėje praktikoje susidurti visgi tenka. Kai mane pirmą atrinko į „Pasaulio muzikos dienas“ Bratislavoje 2008-aisiais, komisija buvo įsitikinusi, kad esu vyras, o pamatę, jog aš moteris, didžiai nustebo. Abejoju, ar teisinga manyti, kad moterys rašo lyrišką ir emocionalią muziką. Labai daug vyrų kuria sentimentalias, lyriškas ir emocionalias kompozicijas. Manyčiau, kad kūrybos procesus ir jo etapus kiekvienas kūrėjas išgyvena labai panašiai, nepriklausomai nuo to, kokios lyties yra.

Vis dėlto esate pirmoji lietuvių kompozitorė, įgijusi kompozicijos daktaro laipsnį. Šis faktas – taip pat nėra labai svarbus?

Tai vertinu tik kaip istorinį faktą, pernelyg nesureikšminu. LMTA ilgai nebuvo kompozicijos doktorantūros studijų – jos atsirado netrukus po to, kai apsigyniau doktoratą Darame. Studijuodama kompozicijos bakalaure ir magistrantūroje pas prof. Rytį Mažulį buvau vienintelė moteris šalia kolegų vyrų, bet niekuomet nejaučiau, kad dėl to būčiau išskiriama, nes kūryboje vertinamas individualumas, idėjos, interesų laukas. Lietuvoje kompozitorių apskritai yra gana nedaug, tad bendruomeniškumas ypač svarbus.

Kiek jūsų kūrybos procesuose reikšmingas klausytojas? Ar svarbu, kad jūsų muzika būtų suprasta ir įvertinta ne tik profesionalų?

Kai buvau studentė, klausytojų atžvilgiu buvau kur kas radikalesnė – kūriniai juos dažnai išvesdavo iš kantrybės. Kartą kavinėje „Cafe de Paris“ grojome kartu su Arturu Bumšteinu – publika tiesiog negalėjo klausytis mano kūrinio, prisodrinto „aršių“ garsų. Išties net neatsimenu, kuo viskas baigėsi, bet greičiausiai tiesiog nusprendėme pasirodymą baigti. Bet būna ir priešingai: neseniai rengiau popietės koncertą Berike prie Tvido, į kurį susirinko daug pagyvenusio amžiaus žmonių. Programoje skambėjo tik klasikinė muzika ir vienas šiuolaikinis kūrinys – manasis „Megh Malhar“. Prieš koncertą nusiteikiau, kad „baigsis blogai“, nes auditorija akivaizdžiai nebuvo labai pratusi prie šiuolaikinės muzikos, tad nustebau, kai įvyko atvirkščiai – po koncerto sulaukiau daug padėkų už kūrinį, suteiktas emocijas, patirtį. Tuomet supratau, kad tai buvo tik mano pačios išankstinis nusistatymas prieš klausytoją.

Ar, jūsų manymu, egzistuoja mados tarp akademinės muzikos klausytojų? Kas galėtų nulemti, ar kūrinys jiems patinka, ar ne?

Šiuo metu muzikos įvairovė be galo plati, tad klausytojas gali lengvai pasirinkti ar atsirinkti tai, kas jam patinka. Kiekvienas juk yra individualus, o tai reiškia, jog turi savitą gebėjimą susitapatinti su muzika, savaip ją patirti. Profesionalus muzikantas ar klausytojas girdi daugiau nei eilinis klausytojas, nes turi patirties muziką analizuoti, girdėti ir išskirti tam tikrus muzikinius elementus. Iš tiesų nėra lengva klausytis šiuolaikinės muzikos, nes joje mažai įprastesnių muzikos elementų, padedančių ją suvokti empiriškai. Vis dėlto manau, jog šiuolaikiniai akademiniai kompozitoriai diktuoja madas nepataikaudami klausytojui.

Kurį laiką gyvenate Darame. Kokia buvo gyvenimo emigracijoje pradžia – nebuvo sunku įsilieti į vietos muzikinį gyvenimą?

Daramas savo dydžiu prilygsta Marijampolei. Skirtumas tik tas, kad tai viduramžių miestas, saugomas UNESCO. Čia vyksta tik keletas šiuolaikinės muzikos festivalių ir koncertų, o kadangi visi vieni kitus pažįsta, įsilieti nebuvo labai sudėtinga. Žinoma, visada taip jau būna, kad tai, kas yra aplinkui, tarsi ir vertinama mažiau – norisi dalyvauti festivaliuose, kurie rengiami didžiuosiuose Anglijos ir Škotijos miestuose.

Ar nenuobodu būnant menininke gyventi nedideliame mieste? Juk tikriausiai norisi būti aktyvesnio kultūrinio gyvenimo sūkuryje.

Nors Daramas ir nedidelis, veiksmo čia netrūksta – kartą metuose vyksta didžiausias visoje Jungtinėje Karalystėje šviesų festivalis „Lumiere“, pučiamųjų instrumentų, knygų, mokslo, teatro, kino, šiuolaikinės muzikos festivaliai, kas savaitę rengiami nemokami popietės koncertai. O jeigu pajuntu poreikį plėsti akiratį, keliauju į Niukaslą – Kauno dydžio miestą, į kurį kelionė trunka penkiolika minučių.

Galėtumėte palyginti lietuviškąjį ir angliškąjį šiuolaikinės muzikos kontekstą?

Sunku lyginti, nes visai kitokie mastai ir apimtys. Daramas yra netoli Škotijos, tad kiekvienais metais stengiuosi nuvažiuoti į „Tectonics“ festivalį Glazge, kurį apibūdinčiau kaip viso savaitgalio maratoną. Šio renginio programa labai intensyvi – per vieną dieną įvyksta 6–7 skirtingų žanrų koncertai – pasirinkimas labai platus: nuo improvizacinės ar elektroninės muzikos iki simfoninės ar kamerinės. Tokia skirtingų stilių gausa reikalauja ilgo „virškinimo“. Rengiama ir labai daug pokalbių su kompozitoriais, kurių premjeros vyksta šiame festivalyje. Labai panašus ir Hudersfildo festivalis, kurį irgi labai mėgstu – šis vyksta savaitėmis, bet programa irgi labai plati ir įvairi.

Lietuvoje muzikinių festivalių spektras irgi yra gana platus – kasmet vyksta akademiškoji „Gaida“, visuomet siūlanti įspūdingą programą, savą tradiciją jau turi „Jauna muzika“, vis randasi ir kitų, jaunų kompozitorių organizuojamų festivalių. Neabejoju, kad Lietuvos klausytojas turi ne ką mažiau galimybių išgirsti šiuolaikinės muzikos naujoves nei britų ar škotų akademinės muzikos gerbėjai.

Anglijoje susilaukiate gana nemažai dėmesio. Ten jo – daugiau nei čia, Lietuvoje?

Sunku pasakyti, ar jo daugiau Anglijoje, ar Lietuvoje. Manau, priklauso nuo konkretaus užsakymo, laimėto konkurso ar finansinių aspektų – kiek konkretus festivalis skiria pinigų sklaidai. Lietuvos kultūros atašė Londone Justė Kostikovaitė visuomet inicijuoja spaudos pranešimus apie lietuvių menininkų veiklą Jungtinėje Karalystėje, būtent jos dėka naujienos pasiekia ir Lietuvą – taip vyksta tolimesnis projektų viešinimas. Naujausias straipsnis apie mane pasirodė „Tempo“ – prestižiniame Kembridžo universiteto žurnale apie akademinę muziką: esu pirmoji lietuvių kompozitorė, atsidūrusi tarp šiuolaikinės muzikos gigantų. Iš tiesų toks pasiūlymas ir įvertinimas man buvo labai netikėtas ir malonus.

Ar nejaučiate „mažos šalies komplekso“? Daugelis menininkų prisipažįsta tarptautiniuose kontekstuose vis dar besijaučią esantys iš niekam nežinomos šalies, nors Lietuva pasaulyje žymi ne vien dėl krepšinio.

Niekada nejaučiau „mažos šalies komplekso“. Šiaurės Anglijoje išties mažai kas žino, kur yra Lietuva, bet manau, jog čia jų išsilavinimo problema – ne mano.

Lietuviškumas kūryboje jums svarbus?

Sutartinių ar kitokio folkloro kūryboje nenaudoju, tad nemanau, kad tas lietuviškumas mano kūryboje skleidžiasi kokiu nors apčiuopiamesniu pavidalu. Tačiau mano komponavimo procesai ir požiūris į kūrybą, o tikriausiai ir pats muzikos stilius yra artimi lietuviškajai kompozitorių mokyklai: mano muzikinį mąstymą formavo pirmieji kompozicijos potyriai su muzikos mokytoja Eugenija Žakiene, kompozicijos bakalauro ir magistro studijos pas R. Mažulį, pokalbiai su kompozitoriais Martinu Vilumu, Arturu Bumšteinu, susitikimai su Ričardu Kabeliu, Linu Paulauskiu, Rūta Gaidamavičiūte, Vidmantu Bartuliu. Šiuo aspektu tam tikras lietuviškumo įspaudas liks visam laikui ne tik kaip kūrėjai, bet ir kaip asmenybei.

Jūsų interesų lauke – daug tarpdisciplininių projektų. Kodėl jie jums įdomesni nei gryni žanrai?

NeIšskiriu nei vieno iš menų, man įdomu dirbti su viskuo, kas siejasi su muzika. Negalėčiau pasakyti, kad tarpdisciplininiai projektai man įdomesni – tiesiog jų visai kita specifika: tai komandinis darbas, pagrįstas įvairaus pobūdžio bendradarbiavimu: bendro sprendimo paieškos man suteikia naujų iššūkių ir naujos patirties. Kita vertus, darbas su skirtingais projektais ne tik praplečia kompozitoriaus akiratį, bet ir gerokai praturtina kasdienybę.

Esate kūrusi garso takelius animaciniams filmams – ne toks dažnas reiškinys tarp akademinių kompozitorių. Kuo ypatinga ši sfera?

Animacija, filmai ir teatras man yra sfera, apipinta magija ir paslaptimi – kai užgęsta šviesos, žiūrovas nukeliamas į kitą erdvę. Tuomet supranti, kad teatre, kine, taip pat ir animacijoje, vaizdo ir garso betarpiškumas sustiprina žiūrovo emocinį suvokimą, o menininkų užduotis čia – viską sulieti į vientisą darinį taip, jog atrodytų, kad viskas taip ir turi būti – ne daugiau ir ne mažiau. Todėl man ir patinka dirbti su vaizdu – keliu sau užduotį sukurti garsą, kuris kvėpuotų tokiu pačiu ritmu kaip ir vaizdas. Šiuo aspektu rasčiau gana daug paralelių ir su savo mylimais tekstilės audiniais.

Jūsų kūryba skamba daugybėje tarptautinių festivalių, kurių geografija – labai plati. Tai didelė sėkmė ar veikiau šiuolaikinio kompozitoriaus kasdienybė?

Manau, į viena susideda daug aplinkybių: norint, kad muzika skambėtų skirtinguose šiuolaikinės muzikos festivaliuose, reikia pasiekti, kad ji būtų įdomi ne tik pačiam kompozitoriui, bet ir festivalio organizatoriams, atlikėjams, klausytojams. O ir pats kompozitorius turi padirbėti su kur kas žemiškesniais – organizaciniais – reikalais: ne tik domėtis įvairiais konkursais, bet ir juose dalyvauti, supažindinti festivalių organizatorius su savo muzika, juk kitaip šie neturės galimybės apie tave sužinoti. Tiesa, kartais būna ir kitaip: kokiam nors ansambliui patinka parašytas kūrinys ir jis jį pats pristato skirtinguose festivaliuose. Šiais laikais kompozitoriai tikrai turi daug galimybių dalyvauti skirtingo pobūdžio projektuose ir taip save populiarinti, nors, žinoma, sėkmės faktoriaus nuneigti irgi nedrįsčiau.

Neseniai jūsų kompozicija „Shri“ skambėjo festivalyje „Totally Thames 2019“ Londone. Laikote tai svarbiu įvykiu savo karjeroje? Be to, jūsų kūrybinėje biografijoje – nemažai įvairių apdovanojimų, tarp kurių – ir „Auksinis scenos kryžius“. Kiek jie jums reikšmingi?

„Totally Thames 2019“ paskelbė konkursą, kuriame dalyvavo 70 kompozitorių, tačiau atsirinko tik vieną – užsakymas atiteko man. Tuo metu kaip tik nieko nekūriau, tad man tai buvo tarsi dovana iš dangaus, kaip ir vėliau laimėtas užsakymas festivaliui „Listenpony“, kuriame taip pat neseniai įvyko mano kūrinio premjera. Be abejo, man tai labai svarbu, nes tai – galimybė kurti toliau, gyventi muzika, daryti tai, kas man svarbu, kas įkvepia. Man neišeina muzikos rašyti „į stalčių“ – privalau turėti tikslą ir atlikėją, kuriam mano muzika būtų įdomi. Be to, laimėti konkursai ir festivalių užsakymai taip pat suteikia galimybę dirbti su gerais atlikėjais, plėsti akiratį, kaupti patirtį, susitikti su kitais kompozitoriais ir, be abejo, praskaidrinti savo kasdienybę. Meluočiau sakydama, kad apdovanojimai man nerūpi. Nors esu linkusi sutikti su teiginiu, kad muzika nėra sportas, vis dėlto įvertinimai suteikia pasitikėjimo savimi bei praktinės naudos: laimėjus George’o Butterwortho konkursą, radosi daug daugiau sklaidos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, o tai leido žmonėms sužinoti, kas aš tokia, kad apskritai esu ir kuriu, susipažinti su mano muzika.

Akademinės muzikos kompozitorius – patogi profesija šiuolaikiniame pasaulyje? Ar – pašaukimas?

Manau, kiekviena profesija turi savo pranašumų ir trūkumų. Ir net neabejoju, kad tai – pašaukimas. Juk būtų labai sunku ką nors priversti užsiimti kūryba, kuri reikalauja daug dėmesio, susikaupimo, žinių ir įkvėpimo. Turi mylėti ir tikėti tuo, ką darai. Būdamas kompozitoriumi, turi gyventi muzika, negailėti jai nei laiko, nei energijos. Nemanau, kad laisvai samdomo menininko profesija yra patogi – visada tenka galvoti, kaip sumokėti mokesčius ir išgyventi. Nors pati tikrai negaliu skųstis, nes kūrybą sugebu suderinti su svajonėmis ir buitimi: kai pabaigiu kurti, prasideda intensyvios repeticijos, tuomet premjera, o paskui – laikas atokvėpiui, kurio metu jau pradedu galvoti – o kas toliau? Negaliu nerašyti muzikos, nes man tai taip pat natūralu kaip ir kvėpuoti, jausti, gyventi.