Kompozitorius Anatolijus Šenderovas savo žydišką kilmę įprasmino kūryboje – sąskambiais, tekstais, temomis. Su kompozitoriumi nemažai bendravęs perkusininkas Arkadijus Gotesmanas taip pat didžiuojasi savo žydiška kilme ir rūpinasi savo tautos kultūros sklaida, jau dešimtmetį organizuodamas žydų muzikai dedikuotą festivalį.

Šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“ paskutinį savo koncertą dedikuoja šį pavasarį išėjusio A. Šenderovo atminimui. Koncerte „Švęsti“, kuris simboliškai kviečia džiaugtis gyvenimu ir jį švęsti, kol esame gyvi, skambės keturi šio kompozitoriaus kūriniai. Drauge su kitais žymiais Lietuvos atlikėjais (Petru Vyšniausku, Judita Leitaite, Raimundu Sviackevičiumi, styginių kvartetu „Chordos“ ir kantoriumi Shmueliu Yatomu) Vilniaus choralinėje sinagogoje gros ir A. Gotesmanas. Muzikantas pasakoja apie tai, ką žydų muzikinė kultūra reiškia pasauliui, Lietuvai, kalba apie žydų muzikos tradicijas ir prisimena A. Šenderovą, kurį vadina savo mokytoju ir draugu.

Parengė Paulina Nalivaikaitė

---

Apie kilmės reikšmę sau pačiam | „bibliotekos“

Neskirstau žmonių į atskiras „bibliotekas“ – visi mes esame iš tos pačios. Žiūrint iš religinės pusės, žinoma, yra savi įsakymai, mintys, malda. Be abejo, didžiuojuosi turtinga tautos istorija ir žmonėmis, kurie kažką nuveikė. O kaip žmonės juk esame iš esmės vienodi.

Apie žydų muzikavimo tradicijas | klezmeriai

Viena iš pirmųjų tradicijų buvo klezmerių muzika – linksmoji folkloro muzika, prasidėjusi nuo vestuvių muzikavimo. Jose trys muzikantai grodavo smuiku, klarnetu ir akordeonu ar būgnu. Vėliau ribos išsiplėtė ir klezmerių muzikantai buvo ne tik vestuvių, bet ir gatvės muzikantai, kurie keliaudavo po pasaulį. Tai virto ekspedicija, kurioje buvo „sandėliuojama“ visa muzikinė informacija: dainos, žodžiai ir kt. Dabar šios muzikos labai daug, ji profesionali. Dėl žydų migracijos į Niujorką klezmerių muzika pasiekė sceną, kurioje gana sėkmingai ir profesionaliai skamba. Ji egzistuoja ir dabar, daug eksperimentuojama. Vėliau atsirado daug klasikinės muzikos. Galime didžiuotis, kad Jaša Heifetzas kilęs iš Vilniaus. Paties J. Heifetzo tėvas ir dėdė buvo klezmeriai. Pirma muzika, su kuria jis susidūrė ir bandė groti, buvo būtent ši.

Apie žydų kūrėjus muzikos istorijos panoramoje | sugrąžinta praeitis

Aš apskritai didžiuojuosi žmonėmis, kurie kažką veikia – kartais net neturėdami asmeninio gyvenimo, atsidavę iki paskutinės dienos. Kaip gali būti įvertinta Alfredo Schnittke’s, Igorio Stravinskio, Gijos Kančelio įtaka? Ji didžiulė. Yra daugybė muzikos pasaulį paveikusių kūrėjų, tarp jų ir A. Šenderovas. Jis darė milžinišką įtaką Lietuvos kultūrai, jau nekalbant apie tai, kad jo muzika pasakoja istoriją. Dėl jo sukurtos oratorijos „Šma Israel“ (1997), kurioje ir man teko groti, pirmąkart po 70–80 metų į Lietuvą atvažiavo tikras kantorius. Anatolijaus muzika tuomet turėjo milžinišką poveikį visiems atlikėjams – mes tarsi grįžome į istorinį praeities laiką, kai muzika galėjo taip skambėti, ir pajutome, kad visa tai, kas buvo prarasta, vėl egzistuos ir gyvens.

Apie žydų kūrėjus Lietuvoje | džiazas, kinas, estrada ir du taksi

Nesu didelis žinovas, tačiau kai kurių nepaminėti neįmanoma. Tai Viačeslavas Ganelinas, padaręs didžiulę įtaką Lietuvos džiazui, kinematografijai ir teatro muzikai, sukūręs muziką maždaug šimtui filmų. Šiemet šis kūrėjas švęs 75 metų jubiliejų. Dar ponas Danielius Dolskis, kuris sukūrė savo kultūrinį lauką, jo dainos skamba iki šiol. Taip pat Benjaminas Gorbulskis, turėjęs bene didžiausią įtaką Lietuvos estradai. Beje, jis buvo labai juokingas žmogus. Pamenu, kartą išėjęs iš „Neringos“ kavinės išsikvietė du taksi – viename važiavo jo natos, o kitame – jo lazdelė. Jis gyveno Žvėryne, tad nuo „Neringos“ iki namų ėjo pėsčiomis.

Yra daug ryškių žmonių, turinčių žydiško kraujo: Arturas Bumšteinas, Rafailas Karpis, Vitalijus Neugasimovas, Davidas Geringas, turintis Lietuvos pilietybę. Aš pats mušu būgnus, dalyvauju įvairiuose projektuose ir turiu klezmerių muzikos festivalį „Jewish Art Festival in Lithuania“, kuris gimė 2009 m., kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Garbė man bus groti „Muzikos rudens“ koncerte, skirtame Anatolijaus atminimui. Jame giedos ir kantorius, kuris dalyvavo paskutiniame A. Šenderovo koncerte filharmonijoje. Jis atliks maldą. Tai žmogus, išmanantis tikrąją giedojimo techniką.

Apie kantorių tradiciją Vilniuje | miesto turtai

Kalbant apie žydų muziką, Vilnius yra labai turtingas miestas. Kadaise šalia sinagogos čia veikė svarbiausia pasaulyje kantorių akademija. Vilniuje parašyta apie 70 procentų visos dainuojamosios, gal net folklorinės žydų muzikos. Anatolijus Šenderovas taip pat tai žinojo ir buvo parengęs keletą programų – vieną iš jų atliko Liora Grodnikaitė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Yra išlikusių natų, rankraščių.

Apie A. Šenderovą kaip kūrėją ir žmogų | gyvenimo spalvos

Jei išvardinčiau pavadinimus visų kūrinių, kuriuos teko ir teks atlikti, išeitų nuostabus filmas ir sapnas. Pvz., „… after Chagall“ – kūrinys, parašytas styginių kvartetui, klarnetui ir mušamiesiems: ant fortepijono, kurio dangtis nuimamas, dedama plyta su stovu, ant kurio kabo raižyto stiklo skirtingų spalvų gabaliukai – jais ir groju. Kai Anatolijus sumanė šį kūrinį, visi kartu galvojome, kaip kiekvienas galėtų sudalyvauti kūrybos procese. Tą stovą sugalvojau aš.

Pavasarį LNOBT buvo pristatytas baletas „Frančeska“. Tai buvo baletmeisterės Ritos Stundytės idėja, kuriai ji pasirinko Anatolijaus muziką. Balandį įvyko premjera Vilniuje, o gegužės pabaigoje – Izraelyje. Taigi dvi labai giminingos šalys inscenizavo Holokausto temą, kuri labai natūraliai derėjo su Anatolijaus muzika. O kur dar baletas „Dezdemona“ ir daugelis kitų kūrinių…

Anatolijus man buvo kaip mokytojas ir draugas. Jis ne tik buvo puikus kūrėjas – gebėjo išauginti labai skanias braškes ir vynuoges, buvo puikus ūkininkas, galėjo iškepti bulkyčių. Negaliu pasakyti vienareikšmiškai, koks buvo Anatolijus – galiu tik pasakyti, kad tai buvo žmogus, kuris savo parašyto kūrinio niekada gyvenime nepalikdavo. Visi jo kūriniai buvo jo vaikai, anūkai. Jis skambindavo, kalbėdavo su visais, kaip geriau padaryti. Tai žmogus, kuris kūrė muziką namuose Nemenčinėje, bet kartais su savo mažu folksvagenu atvažiuodavo į Vilnių pasivaikščioti, dalyvaudavo visuose koncertuose, svarbiuose savo draugų, kolegų įvykiuose. Turbūt nebūčiau įžengęs į akademinės muzikos sceną ir nesijausčiau joje taip gerai, jei ne Anatolijus. Manau, kad šio žmogaus gyvenimo spalvos buvo ypatingos ir man didelė garbė, kad turėjau tokią laimę, kad iš aukščiau man buvo lemta susitikti šitą žmogų ir jį išlydėti į paskutinę kelionę.