Daugiau nei 200 spektaklių muziką sukūręs kompozitorius Faustas Latėnas sako mėgstantis teatrą už tai, kad jis išprovokuoja kitokiems, nei įprasta, muzikiniams darbams. Kompozitorius pelnytai gali būti vadinamas lietuvių teatro muzikos veidu – kūrėjas apdovanotas Nacionaline premija už Lietuvos teatro skambesį ir už muziką, kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę.

Šį penktadienį, lapkričio 15 d., startuosiantis festivalis „Muzikos ruduo“ apie muzikos ir teatro sankirtas pakvietė pasikalbėti Faustą Latėną ir jaunosios kartos aktorių bei režisierių Paulių Markevičių. Jau pripažintas kūrėjas ir sparčiai kylantis menininkas – apie lietuvių muzikos teatrui tradiciją ir muzikos poveikį aktoriams bei publikai.

Parengė Paulina Nalivaikaitė

---

Faustas Latėnas: Reikėtų žinoti teatro muzikos istoriją Lietuvos kontekste – kodėl ji mums tokia svarbi. Juk kone kiekvienam spektakliui muziką kuria kompozitorius ir dažnai labai garsus. Teatrui yra rašę Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Vidmantas Bartulis, Julius Juzeliūnas, Eduardas Balsys. Režisieriai kažkodėl juto poreikį, kad jų spektakliuose būtų daug muzikos. Kitur anuomet buvo tokia mada – spektaklio muzikinis apipavidalinimas: kas nors pagal temą parinkdavo tinkamą muziką ir grodavo. O lietuviškame teatre muzika buvo rašoma specialiai. Mūsų teatras ir režisieriai išsiskyrė tuo, kad spektaklis nebuvo teksto iliustracija – jį kurdavo kaip savo meno kūrinį. Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Donatas Banionis – jie spektaklyje kurdavo savo viziją. Dėl to ir išsivystė lyg atskiras žanras – lietuvių muzika teatrui. Parašyta masė geros muzikos, kartais spektaklių temos perauga ir į koncertinius kūrinius.

Be to, atsirado visai kitoks režisieriaus požiūris į artistą – jis ne vien buitiškai pavaizduoja vyksmą ir išsako tekstą. Net ir pagal tą pačią pjesę pastatytuose skirtingų režisierių spektakliuose vystoma kiekvieno režisieriaus vizija ir jis ieško kompozitoriaus, kuris padės atskleisti būtent jo viziją. Su Nekrošiumi bendradarbiaujame nuo pat jo kūrybos pradžios. Bet man įdomu, o ką tau duoda muzika? Nes būna, kad aktoriai repeticijose dažnai net negirdi muzikos, yra pernelyg užsiėmę sava kūryba. Nors, pavyzdžiui, Eglė Gabrėnaitė pasakojo, kad per repeticiją pavargusi sėdėdama ir ilsėdamasi staiga suprato girdinti muziką ir ši jai vėl suteikė jėgų, įkvėpė.

Paulius Markevičius: Teatre muzika patiria kitokias duotybes ir kitokius iššūkius, ji tarsi apribota konkrečių scenų laiko, temų, spalvų, kurios sintezėje su aktoriais ir dramaturgija turi bendrus taškus. Ir režisieriaus vizija turbūt įspraudžia į tam tikrus rėmus – kaip ir kino, taip ir teatro muzika nėra atskiras kūrinys, nešantis savą istoriją ir temą. Ir įdomu, kad lietuvių klasikai puikiai sugebėjo ir sugeba kurti teatrui – tai pamatinis dalykas, kad teatras būtų ne vien realistinis, bet atvertų platesnes supratimo, sąmoningumo erdves.

F. L.: Kad ir mano paminėti Balakauskas ar Bajoras – jų muzikos kalba buvo ypač šiuolaikiška, neiliustratyvi. Vien tokia muzikos kalba diktuoja kitokių sprendimų paiešką režisieriui ir scenografui. Ji negali skambėti buitinėje aplinkoje. Anuomet buvome jauni kaip tu – protestuojantys, laužantys tradicijas, truputį bijantys; kiekviena karta turi savo revoliucionierius – nežinau, už ką ar prieš ką jūs dabar kovojate, bet tuomet toks teatras buvo revoliucingas. Apskritai man įdomiau ne vien saviraiška, o medžiagos prasmė ir giluma, ką toji muzika duoda žmogui.

P. M.: Repeticijų metu dirbant su literatūra, kartais ji būna tokia, kad, rodos, reikia atplėšti nuo buitinio lygio ir pakelti iki kažko aukštesnio apie gyvenimo prasmes. O tuomet išgirsti muziką ir ji viską taip „sužemina“, supaprastina, nuleidžia ant žemės. Ir tada pasakai sau: stop, vadinasi, nėra ko taip giliai kapstyti, kelk tą mintį nekėlęs, „aukščiau“ nebus. O kartais dirbi su monologu ir nerandi priėjimo – trūksta patirties ar pažinumo, ir muzika padeda surasti raktą. Kartą nutiko taip, kad pamiršau tekstą, bet girdžiu, kad stygos skausmingai „pjauna“, ir man galvoje prasidėjo virsmai, grįžo tekstas – muzika gali „pakelti“. Smagu, kai įvyksta dialogas, kai muzika gali padėti suprasti, kokioje tonacijoje, spalvoje mes kalbame.

F .L.: O kada geriausia įvesti muziką repeticijų metu?

P. M.: Ne per anksti, nes iš pradžių ne visada sugebi ją įvertinti, pasiimti iš jos tą pakylėjimo jausmą.

F. L.: Man didžiausias „peilis“ – kai prasideda pirmosios repeticijos, dar be kompozitoriaus muzikos, ir režisierius sako: „man patinka, kad kas nors grotų, tai dabar tegul skamba bet kas, kad tik skambėtų“. Bet tuomet sakau, kad geriau išvis būti tyloje, nes artistas berepetuodamas jau persisunkia tuo, ką girdi, o tada ateina kompozitorius su savo muzika – kartais trys dienos prieš, pasitaiko ir tokių atvejų. Ir kur tą muziką dėti, kai jau viskas sugalvota? Todėl manau, kad kompozitoriaus muziką reikėtų girdėti apie mėnesį prieš premjerą. Idealu, jei skambanti muzika kuriančiam scenoje žmogui padeda, bet jei trukdo, irgi svarbu nebijoti pasakyti.

P. M.: Kartais būna, kad sakai šviesų monologą apie meilę, o muzika „muša“ visai priešingai ir galvoji, kad ji su tekstu prasilenkia. O režisierius sako – viskas gerai, tęsk. Ir tik po kurio laiko supranti, kad tos priešpriešos puikiai veikia ir gali tekstą papildyti.

F. L.: Be to, meilę mes galime suvokti skirtingai – aktorius vienaip, o kompozitorius gal išvis tos meilės nepatyręs, nežino, kas tai yra, primityviai įsivaizduoja. O kaip muzikoje išreikšti, kad meilė – tai kai žvilgsniai susitinka ir tu nebežinai, ką daryti?.. Tokių momentų scenoje vis tiek norisi. Jūsų išraiškas, reakcijas mato žiūrovai iki 9–10 eilės, o ką daryti tiems, kas sėdi toliau? Čia ir padeda muzika, muzikinis jūsų emocijos siuntimas.

P. M.: Kita vertus, nemažai šiandienos pastatymų, ypač jaunosios kartos, muzika ateina iš populiariosios, klubinės kultūros. Kartais atrodo, kad skamba ne kuriančio žmogaus, o programiniai muzikos gabalėliai – ir girdi, kad jie atsikartoja, nėra giliau ieškoma, galbūt patingima. Pop ir klubinės kultūros mada ateina iš gyvenimo, o teatre nevirsta niekuo daugiau nei atkartojimu. Ką apie tai manote?

F. L.: Visi mes gyvename tam tikroje aplinkoje, po repeticijų kažkur einame, „tūsinamės“. Anksčiau buvo vadinamoji bohema – visi susirinkdavo dalintis meno įspūdžiais, o dabartinis „tūsas“ vyksta paprasčiau, nediskutuojama apie romanus ar paveikslus. Bohema buvo aplinka, kur kompozitoriai kalbėdavo apie savo rimtus kūrinius, režisieriai diskutuodavo apie pastatymus ir, nors tas buvimas vykdavo pusiau atsipalaidavimo atmosferoje, jis visada buvo apgaubtas diskusijų apie meną. Anuomet buvo toks primityvios „čiastuškinės“ muzikos ansamblis „Armonika“ – nežinau, kaip mūsų diskusijos būtų galėjusios vykti jos fone. O dabar klubinė muzika savo poveikiu – kaip anksčiau tas „Armonikos“ ansamblis.

Kažkada stebėjau paauglius: jie sėdėjo ant suoliuko, o kažkas ėjo pro šalį garsiai leisdamas muziką ir tie paaugliai lyg nejučia pradėjo judėti į ritmą. Pagalvojau, kaip giliai ši muzika jiems jau įsėdusi į sąmonę, kad tas ritmas sužadina judėjimą, lyg pusiau roboto. Jei jau esi kompozitorius, pirmiausia turi mokėti muzikinę abėcėlę. Turi žinoti muzikos istoriją, kuo skiriasi Vivaldis nuo Bacho, romantikai nuo klasikų. Muzikoje turi būti melodija – net afrikiečių muzikoje, tik būgnus teturinčioje, tiek melodijos yra. O jei atneši tik kompiuterinį ritmą... Parašyk kokią nors melodiją ir pasakysiu, kas tu toks – tai panašu, kaip paprašyti, kad muzikantas pagrotų lėtą melodiją: greitai, techniškai grojančių gali rasti daug, bet labiausiai įtraukia tas, kuris moka pagroti lėtą melodiją – tada ir pamatai, neša jis energiją ar ne. Man patinka teatras, nes jis mane išprovokuoja visai kitokiems muzikiniams darbams. Nežinau, kaip teatras gali išprovokuoti artistą? Ar būna, kad darbas su kokiu nors režisieriumi tavyje kažką uždega?

P. M.: Vienareikšmiškai. Bet dar sugrįšiu prie minties apie lėtą melodiją. Iki šiol prisimenu, kaip jūs su Nekrošiumi „Hamletą“ kūrėte: atrodo, vos keli motyvai – taip paprasta, kelios natos, smulkus pasikeitimas, bet tu nuginkluotas, o tavo fantazija išlaisvinta. Tas pats galioja ir dirbant su režisieriais – ateina idėjos, ką reikia pabandyti dabar ar ateityje, ko neužmiršti ir panašiai.

F. L.: Pastaruoju metu aš baiminuosi eiti žiūrėti spektaklių – susiruoši, įsivaizduoji, kaip turėtų būti, o kartais tokiu prasčiokizmu nuo pat pradžių padvelkia... Pamenu Valentiną Masalskį – jis gali scenoje tiesiog stovėti ir nieko nedaryti, bet vien tuo laukimu sukuria intrigą. Tyla repeticijų metu ar spektaklyje artistą gali labai sugluminti. Kartais muzikoje naudoju tylą, o artistai sako, kad pasijunta kaip pliki, lieka vieni su savimi. Svarbu pajausti, kaip su artistu gali bendrauti tyloje, akimis – tiek daug gali jam pasakyti. Muzikos nebuvimas kartais brangesnis nei betikslis zyzimas, ūžimas. Ar tikrai reikia iliustruoti mašinos ūžimą ar traukinį?

P. M.: Man labai įdomus dar vienas klausimas: kompozitoriui atidavus muzikos įrašus, jo kūryba lieka su garso įranga ir garso režisieriumi, kuris ir bus atsakingas, kaip muzika skambės spektaklyje. Ar pasitikite? Kokius jausmus jums tai kelia?

F. L.: Muziką man sudėtinga atiduoti. Laisvai ją atiduodu dviem atvejais: kai matau, kad vis tiek nieko gero iš spektaklio nebus ir repeticijose būti nenoriu, o garso režisierius, jei jis turi skonį, muziką sudėlios tinkamai. Kitas atvejis – taip būdavo tik su Nekrošiumi ir tebėra su Banioniu bei keletu rusų režisierių – kai režisierius iš anksto žino, ko jam reikia, prieš tai ilgai kartu dirbate ir jis jau žino, ką naudos. Kai žinai, kad režisierius dar geriau už tave sudėlios muziką. Šiaip jos numesti, palikti negalima, reikia stengtis, kad muzika maksimaliai padėtų aktoriui, nebūtų trukdis.

P. M.: Labai tikiuosi, kad pavyks išeiti į „aikštelę“ su jūsų muzika.