Vis dar netylant diskusijoms apie lyčių nelygybę ir Lietuvos visuomenėje įsišaknijusius stereotipus apie vyriškas ir moteriškas „prievoles“, įdomu stebėti, kaip per ilgesnį laiką kinta padėtis tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, dar praeito amžiaus viduryje kompozicija buvo laikoma vyriška profesija, o šiandien Lietuvoje šios srities atstovių skaičius sparčiai vejasi atstovų. Tačiau iš devyniolikos Nacionalinę premiją pelniusių kompozitorių laureatės yra tik trys.

Dvi skirtingų kartų kompozitorės, Nacionaline premija apdovanotos Onutė Narbutaitė ir Raminta Šerkšnytė festivalio „Muzikos ruduo“ inicijuotame pokalbyje dalinasi savo patirtimis ir pasvarstymais, kaip moteriška tapatybė (ne)veikia jų kūryboje.

Parengė Paulina Nalivaikaitė

---

Onutė Narbutaitė: Ką reiškia būti moterimi kompozitore? Tai reiškia būti moterimi ir būti kompozitore – tiesą sakant, nieko daugiau, nes man atrodo, kad mentaliai nėra jokio skirtumo – jis egzistuoja nebent socialinėje plotmėje. Ir galiu pastebėti, kad analogiški klausimai kitų profesijų atstovėms jei ir būna užduodami, tai gerokai rečiau – ką reiškia būti moterimi architekte, chirurge, matematike, nors šios profesijos moterų akiratyje atsirado kur kas vėliau, jei prisiminsime kompozitores Hildegardą fon Bingen, Klarą Schumann, Francescą Caccini, Barbarą Strozzi. Kad ir liaudies dainos – jas daugiausia kūrė moterys. Taigi istoriškai kompozitorė nėra labai naujas dalykas, tik kažkodėl muzikos sferoje tai akcentuojama. Tačiau bent jau gerai, kad lietuvių kalboje yra žodis „kompozitorė“, ne taip kaip anglų kalboje, kur prie „composer“ reikia pridėti „female“, kas man labai keistai skamba.

Raminta Šerkšnytė: Man irgi tai skamba keistai. Situacija Lietuvoje dabar visai kitokia, net Šarūnas Nakas yra siūlęs žodį „kompozitorius“ pakeisti į „kompozitorė“ (juokiasi). Man atrodo, tai sustabarėjusios liekanos iš senų laikų, kai šeimose būdavo daug vaikų, moterų padėtis buvo daug sudėtingesnė ir tikrai buvo sunkiau užsiimti profesionalia kūryba. Bet apskritai kūryba yra prigimtinė tiek vyrų, tiek moterų dalis – moterys nuo seno savo kūrybiškumą išreikšdavo ir liaudies dainomis, ir siuvimu, siuvinėjimu, audimu.

O. N.: Taip, anuomet išvis buvo neįsivaizduojama moters vieša veikla. Bet gyvenimiškoje plotmėje moterys visada buvo gal netgi kūrybiškesnės, daugelis garsių menininkų mini, kad jiems buvo reikšmingos juos supusios moterys – ir išsilavinusios, ir kūrybiškos dvasios. Tiesiog buvo kitokia aplinka – moterys kompozitorės nesusidūrė su meninės veiklos globa, viską turėjo padaryti pačios, nebuvo „deivės“, kurioms viskas aukojama ir leidžiama, kurios gali gerti ir naktimis negrįžti. Tarp kitko, tai, kad vyrams yra leidžiama daugiau, visuomenės sąmonėje išliko – moteris turi išlaikyti „moters įvaizdį“, nes jai atleidžiama bus daug sunkiau.

R. Š.: Na, gal išskyrus popmuziką, kurioje toks įvaizdis tarsi „privalomas“.

O. N.: Skirtumai kūryboje, jos procese yra ne dėl skirtingų lyčių, o dėl skirtingų asmenybių – ir vyrai, ir moterys turi įvairiausius charakterius, išsilavinimą, skonį.

R. Š.: Dar pažvelkime, kokia situacija Lietuvoje: prisiminkime, kas šiuo metu vadovauja muzikos įstaigoms – Filharmonijai, Muzikos informacijos centrui, kas dvi kadencijas vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai… Galiausiai, ir Lietuvos valstybei 10 metų vadovavo moteris. Aš tai siečiau su matriarchato tradicija, kuri senovės Lietuvoje buvo labai stipri. Lyčių nelygybės klausimai gal svarbesni kitose šalyse.

O. N.: Ir labiau Vakarų, Pietų pusėje. Skandinavijoje nuo seno moterys stiprios, mūsų mentalitetai šiek tiek „susišaukia“. Dar sugrįžtant prie kompozicijos – man rodos, nuo tavo, Raminta, kartoje išvis nebėra šios problemos. Kai aš įstojau, iš pradžių teko susidurti su kai kurių asmenų nepalankiu požiūriu, be to, mano muzikai buvo priklijuotos tam tikros klišės, kurios velkasi iki šių dienų ir neturi nieko bendro su realybe.

R. Š.: Galbūt taip lengviau – priklijuoti etiketes, pritempti prie tam tikrų stereotipų. Bet, man atrodo, jei reikėtų nežinant lyties vertinti anoniminę kūrybą, būtų sunku atpažinti, vyro ji ar moters – juk tokia asmenybių įvairovė.

O. N.: Viskas labiau susiję su vietos tradicijomis, mokyklomis – amerikiečių, vokiečių, britų. Tai buvo ryšku ir šių metų „Gaidos“ festivalyje – vyras ar moteris, bet anglosaksiška ar germaniška tradicija tikrai jaučiasi. Beje, 1998 metais esu dalyvavusi moterų festivalyje „Frau Musica (Nova)“ Kiolne. Ten skambėjo nuo Meredith Monk iki Pauline Oliveros, daugybės garsių europiečių ir jaunų kompozitorių kūryba – labai skirtinga muzika. Ir tai buvo vienas stipriausių festivalių, kokiame apskritai teko dalyvauti. Bet patys organizatoriai ėmė kalbėti, kad galbūt laikas nustoti jį rengti, nes nebėra prasmės išskirti moteris iš bendro konteksto. O kaip tau, Raminta – ar sąvoką „moteriškumas“ sieji su kūrybos bruožais?

R. Š.: Aš apie tai negalvoju, nebent paklausia per interviu.

O. N.: Nebent buityje kyla problemų – kai turi šeimą, vaikų, bet tikrai ne mentalinėje, kūrybinėje plotmėje. Ir visgi įdomu, ar susidūrei su didesniais reikalavimais ar kitokiu tavo kūrybos vertinimu vien dėl to, kad esi moteris?

R. Š.: Lyg ir nesusidūriau, nes jei vyras tikrai brandus ir inteligentiškas, jis vienodai pagarbiai žiūri į muziką ir neskirsto jos pagal lytis.

O. N.: Štai šioje vietoje atsiranda šioks toks kartų skirtumas – visgi mus skiria beveik 20 metų. Kai pradėjau studijas, pati kartais jaučiau „kitokį“ požiūrį. Kai kuriems mano kolegoms vyrukams „pachaltūrinimas“, skubotas parašymas buvo tarsi lengviau atleidžiami. O aš jaučiau, kad negaliu sau to leisti, turėjau būti tame pačiame lygyje ar net pasistiebti, kad būčiau vienodai vertinama. Tačiau ilgainiui, žinoma, tai pasikeitė ir tokių dalykų tikrai nebejaučiu. Tiesa, buvo paskirų atvejų – jau buvau seniai subrendusi, bet vienas žmogus visada nustebdavo išgirdęs mano gerai parašytą kūrinį. Beje, paauglystėje buvau arši feministė, net stodama į kompoziciją sulaukiau ir atkalbinėjimų, ir nuostabos, neva tai – vyriška sritis. Arba esu gavusi „komplimentą“ – kad mano muzika vyriška. Dabar feminizmas man, kaip kompozitorei, nėra aktualus, bet suprantu, kad yra sričių, kur jis gali būti svarbus. Tačiau siauras, aršusis feminizmas man visai nepatinka, esu už normalų santykį ir harmoniją tarp abiejų lyčių.

R. Š.: Man tai labai tolima, feminizmu tikrai nesidomiu.

O. N.: O ar svarstei, kas tau pačiai yra moteriška tapatybė, moteriškumas?

R. Š.: Kūryboje tikrai nekeliu tokio klausimo. Tačiau aišku, kad moters ir vyro psichologija labai skiriasi, tad moteriai vieni žanrai gali būti artimesni, natūralu, kad interesų sferos gali skirtis. O moteriškumas plačiąja prasme? Tai žavesys ir paslaptis, kūrybiškumas. Aršios feministės mano galvoje netelpa į moteriškumo sąvoką.

O. N.: Dar pridurčiau, kad paslaptingumas moterims gana dažnai būdingas ir kūryboje – kai viskas pateikiama ne tiesmukai, o truputį paslepiant. Aš pati esu linkusi taip rašyti.

R. Š.: Moters psichologija daug sudėtingesnė nei vyro.

O. N.: Ir emocinė skalė platesnė, su daugiau niuansų. Bet yra dar viena savybė, kuri tradiciškai nepriskiriama moterims ir visgi ryški per amžius – tai stiprybė. Žvelgiant į istoriją, moterys dažnai buvo net stipresnės už vyrus ir juos palaikydavo.

R. Š.: Absoliučiai sutinku. Neseniai žiūrėjau filmą apie Klarą Schumann – jos gyvenimo istorija tiesiog sukrečianti: 8 vaikai, vyras, baigęs gyvenimą psichiatrijos ligoninėje, – ir ji visa tai atlaikė, būdama ir pianistė, ir kompozitorė, ir organizatorė.

O. N.: Ir moterys, kurios XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje pradėjo užsiimti viešomis veiklomis, turėjo būti pasiutusiai stiprios ir užsispyrusios, nes reikėjo atlaikyti didžiulį visuomenės spaudimą. O dėl moteriškumo pati niekada neturėjau kompleksų. Feminizmas kartais pateikia priešingai – lyg turėtum moteriškumą prarasti, kad būtum lygiavertė vyrams. Kaip tik toks požiūris rodo paslėptą kompleksą. Bet aš jaučiuosi lygiavertė būdama moterimi, rašydama nepakeičiu lyties, netampu kitokia, nei esu.

R. Š.: Man rodos, kartais moters kūryboje gali atsispindėti jos psichologijos kompleksiškumas, daugialypumas. Ir jūsų muzikoje tai pastebima: sudėtingumas, didesnis dėmesys detalėms, įsigilinimas, neturėjimas „lengvos rankos“ – labai didelis atsakingumas.

O. N.: Kalbant apie atsakingumą, gal tai susiję ir su gyvenimiška moters patirtimi? Be abejo, kai atsiranda vaikas, jis tampa svarbiausias. Kai jam kas nors atsitinka, jokia kūryba nevyksta. Kita vertus, prisimenu, „Centones meae urbi“ premjera vyko, kai dukrai Ievai buvo 3 metukai – prižiūrėjau ją pati, neleidau į darželį. Dabar nesuprantu, kaip tą kūrinį parašiau. Bet augindama vaiką mobilizuojiesi, labiau disciplinuojiesi nei, pavyzdžiui, dabar. Beje, labai keista, bet atgal pažiūrėjusi supratau, kad, gimus Ievai, prasidėjo labai intensyvus kūrybinis periodas – tai buvo tarsi naujas kvėpavimas.