Rudens ir gyvenimo apžvalga pagal Šaruką Joneikį

  • 2019 m. lapkričio 3 d.

Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Praeitais metais, maždaug tuo pačiu metu, spalį, su draugais iškylavome ant žolės. Šiais metais ruduo tiesiog ištiko ir teko skubiai prisiminti visus šildymosi būdus. Į šildančių dalykų kategoriją tikrai galima įtraukti pokalbio žanrą, ypač su tam tikrais žmonėmis – tikslingai kreipiausi į grupės „Garbanotas“ vokalistą, grafiką, poetą, slaptąjį Vilniaus chuliganą Šarūną Joneikį. Kaip visada, kalba sukosi ne tik apie muziką, bet ir apie vaikystės ir paauglystės įspūdžius, keliones, brolį Mantą, Šaruko solo muzikos paraštes „Soundcloude“ ir dar kai ką. Su tekstu šį sykį – visas retrospektyvus nuotraukų albumas, o pačioje pabaigoje – kad šildymasis tęstųsi – rekomendacija rudens grojaraščiui.


Paauglystėje palietei kaži kokį kabelį ir tave nutrenkė elektra. Kokia laimė, kad likai gyvas. Sunku įsivaizduoti Vilniaus kultūrą be Šaruko – ypač turint omeny, kad gyventi kultūrinį (kultūringą) gyvenimą pradėjai labai anksti.

Atsimenu, kad vaikystėje labai dažnai prašydavau tėčio, kad jis iš plastilino man nulipdytų liūtą arba nupieštų riterį su šarvais. Tai, matyt, čia ir buvo pati pradžia, kai pajutau, kad žmogus gali kurti visokius dalykus ir jie jame apsigyvena. Tada gyvenau pas močiutę, Kalvarijų rajone. Ir ten labai daug laiko praleidau lipdydamas, piešdamas ir niūniuodamas sau panosėj. Gal tai ir buvo pati pradžia mano kultūros.

Niekada nepamiršiu „YouTube“ klipo, pasirodžiusio po „Garbanoto Bosisto“ vardu: bažnyčios rūsys, antrame plane kabo medinis Nukryžiuotasis, o tu tamsiais akiniais dainuoji: „Hey Charlie, let's go to the candy mountain“ – ir taip visi supranta, kad esate psichodelinio roko grupė. Atrodo, tarsi tai būtų buvęs labai ryškus ir savitas gyvenimo etapas. Kaip susiklostė tokios aplinkybės?

Mūsų šeima visai daug išgyveno visokiausių sunkumų ir tėvukai ieškodami atsakymų nuėjo į Bernardinų bažnyčią, kurioje tikriausiai surado tuo metu reikalingą ramybę. O mes, būdami dar visai maži vaikiai, irgi pradėjom lankytis bažnyčioje, susipažinom su jaunimo bendruomene, broliais pranciškonais, kurie buvo labai jaunatviški ir pilni visokių kūrybiškų idėjų. Jie ir pasiūlė mums prisijungti prie Bernardinų šlovinimo grupių, suburti savo „rūsio“ grupę ir mėgautis kūrybos reikalais! Po kelerių metų ten, rūsyje, ir prasidėjo „Garbanoto“ bandymai būti grupe. Taip ir susimaišė keli skirtingų paauglių pasauliai, bažnyčios aplinka ir „hey Charlie, let's go to the candy mountain“. Tai, beje, buvo mūsų pirmoji daina. Dabar ją pavadinčiau „psichodeliškai psichologinis šmaklas“.

Tu įvaldęs garsą, vaizdą ir tekstą – visi tave pažįsta kaip muzikantą, studijuoti pasirinkai grafiką, o tavo rašomi dainų žodžiai, įspūdžiai ar net trumposios feisbukinės žinutės yra tarsi šokis. Kaip būti tokiu multi? Ar viskas siejasi, ar kartais pinasi?

Pinasi, siejasi, susipina, atsipina, susipainioja, atsipainioja, susisieja ir susipina. Viskas šiam pasauly įdomu ir verta žmogaus dėmesio, kartais labai sunku pasirinkti, ką norisi panagrinėti ir kuo pasidomėti. Nuo mažens mėgau vaizdus, o ir dainuoti, šūkalioti ir visaip kaip skleisti savo balsinę išraišką pradėjau labai anksti, būdamas dar nesusivokiantis kukulis. Taip šios dvi kasos ir liko susipynusios mano kelyje. Kartais atrodo, kad ne viską suspėju, bet tada iškart pagalvoju: kur aš čia skubu ir ką turiu suspėti?! Juk turiu daryti tai, kas teikia džiugesį. Dėl to ir mėgstu susipynusius dalykus – pynutes.

Jei kalba pasisuko apie poeziją – atsimenu, kai sužinojau, kas yra dvimetrinio užrašo POEZIJA ant geležinkelio viaduko sienos autorius. Kas rytą pro ten važiuodavau į mokyklą, buvo tarsi atskaitos taškas: „Vėluosim – prie poezijos šiandien kamštis.“ Kur yra „chuliganiškų“ idėjų šaknys?

Ak, norėčiau, kad tai būtų mano poezija. O gal tai mano, tik lunatikuojant? Paslėptieji hobiai – tegul jie ir lieka sekretais.

Tavo gyvenime būta daug kelionių. Kokį maršrutą norėtum pakartoti, kokio – niekada gyvenime, kokį nuoširdžiai pasiūlytum drąsiam turistui?

Nepasakyčiau, kad labai daug, bet būta. Įvairių, ir žemiškų, ir kosminių. Atsimenu, kad keliaudavom su tėčiu, mama ir broliu į Lenkijos, Slovakijos kalnus kopinėt. Mes su Mantu buvom dar maži pieniai ir kopimas į kalnus buvo visai didelis iššūkis. Stačios perėjos, visokie slenksčiai, tarpekliai su grandinėmis, akmeniniai tilteliai virš prarajų ir kopėtėlės į nežinią. Tai buvo didžiausios baimės, kurias tuo metu mano maža galvelė sugalvojo ir suprato. Visi šie objektai buvo mūsų su Mantu apverkti, bet su tėvukų pagalba sėkmingai įveikti. Tokią kelionę patirčiau dar daug kartų. Norėčiau sugebėt keliaut ten, kur didžiausios mano baimės, ir jas įveikt, net jeigu tos baimės mano galvoje. Manau, kad tai pasiūlyčiau ir drąsiam turistui. O maršruto, kurio niekada nenorėčiau pakartot neturiu. Visos kelionės, kurios tuo metu atrodė netinkamos, absurdiškos ar nereikalingos, dabar pasirodo kaip būtinos savipažinimo dalys.

Brolis – tavo kūrybinių sumanymų bendrininkas. Kaip apibūdintum judviejų su Mantu ryšį? Kodėl kai kurie suaugę broliai ir sesės gyvena skirtingose planetose, o kiti – kas vaikystėje, kai net mažiausias amžiaus skirtumas yra reikšmingas, atrodo neįmanoma – laiką leidžia tame pačiame draugų rate ir kuria sutampančias, viena kitą papildančias idėjas?

Tai bendrininkai! Labai sunkiai apsibūdina kraujo ryšys, matyt, taip ir yra – kraujo bendrininkai! Aišku, vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje buvo visaip. Vaikystėje labai stipriai mušdavomės. Kai susipykdavom per kašiuką ar fuliuką, tai žiauriai susikuldavom. Kiemo vaikai galvodavo, kad mes iš vaikų namų, nes buvom tokie ganėtinai pasiutę kiemo bambyzai. Kai Mantas tapo paauglys, nenorėjo, kad jo mažasis brolis eitų kartu su juo į vakaruškas ir darytų jam gėdą, o vėliau man būdavo visai keista, kad su mano kietekais draugais nori ir mano vyresnysis brolis susitikt.

Bet laikui bėgant tas kelerių metų skirtumas tampa nebereikšmingas. Aš iš Manto labai daug ko išmokau. Nuo paprastų mokyklinių užduočių iki pasaulio vingrybių. Man patinka jo mintys ir kaip jos iškeliauja į pasaulį. Žodžiu, muzika, vaizdu. Stebėdamas jį galiu augti pats, kai ką pasiskolinti, kai ką pakeisti, bet augti, judėti, tekėti kaip kraujas, matyt! Tikiuosi, kad ir mano kai kurie pasaulėžiūrai jam į širdelę krenta! (Juokinga.) Galų gale, muzikinis ir net vizualus skonis yra visai panašūs – tai, atrodo, santykis visai lengvai gali vykti! Kartais, aišku, nepavyksta, bet visko būna visko ir reikia – pynutės!

Kaip / ar keitėsi tavo muzikinis skonis? Kokius mėgtus įrašus dabar prisimeni su šypsena? Ko klausaisi dabar?

Labai sunku įvardyti, kokia čia ta kaita. Gal tiesiog išsiplėtė spektras. Dabar galiu klausytis labai įvairios muzikos ir ieškoti, skirtinguose žanruose esančio, stebuklo jausmo. To, kur tiesiog pajunti, kad tave veikia ir tau geeeeeeraa! (Čia panašus jausmas, kai tėtis nulipdydavo liūtą arba nupiešdavo riterį.) Su šypsniu prisimenu Eminemą, wutangus ir „Scooter“. Dabar groja foniškasis Erikas Satie.

Retkarčiais groji DJ setus. Nežinau nei vieno jauno didžėjaus Vilniuje, kuris visą savo muzikos kolekciją būtų legaliai nusipirkęs. Tačiau esi dalyvavęs LATGA’os akcijoje prieš muzikos piratavimą. Kokia yra tavo nuomonė apie muzikos (ne)legalumą?

Anksčiau, kai klestėjo piratų laivai su kompaktiniais diskais ar kasetėmis, buvo tikrai daug muzikos vagysčių. Dabar labai daug žmonių muzikos klauso per įvairias platformas, kurios yra mokamos, taigi menininkai nelieka apvogti. Kai labai patinka daina, tada ją nusiperku (esant tokiai galimybei). Jeigu patinka visas albumas, tada ir jį nusiperku. Visai mėgstu paremt muzikantus ir nusipirkt kūrinių selekcijai, bet tikrai ne visada... Kartais tiesiog „pasiskolinu“.

Kokiu instrumentu groti dar nemoki ir norėtum išmokti? Mokslininkai teigia, kad grojimas instrumentais yra puikus sportas smegenims. Jeigu būtum sveikatos ministras ir galėtum kurti normatyvus – kokiu instrumentu groti ar kokia muzikine veikla užsiimti rekomenduotum visuomenei?

Oi, tų instrumentų tokia daugybė... Nemoku su daugeliu! Bet norėčiau išmokti groti trimitu. Kažkas mane labai žavi tuose oro instrumentuose. Įkvepi ir išpūti, o virpa, rezonuoja ir tokie garsai sklinda! O jeigu būčiau sveikatos ministras, sakyčiau, kad visi turėtų pabandyti mušamuosius. Būgnai visiškai išlaisvina kūną ir mintis paleidžia pabėgiot, ko kartais labai reikia šiame užsiėmimų pasaulyje.

Dar du klausimai – vienas apie materialias, o kitas apie dvasines vertybes. Pirmas: koks muzikinis pirkinys, tikiesi, greičiausiai atsidurs tavo rankose? Antras: koks tavo geras noras neseniai ėmė ir išsipildė?

Manau, kad mikrofono stovas! (Juokinga.) Geras man ar geras kitiems? O gal čia labai susiję? Visai neseniai einu Vingrių gatve namų link ir žiūriu, moteriškė bando išlaisvinti savo mašiną iš parkavimo spąstų. Visaip nervinasi, dairosi, kaip čia reikia pasukt tą vairą, kad nesužalotų kitų automobilų. Aš einu ir iš tolo matydamas šį vyksmą galvoju, kad norėčiau padėti jai išvairuot jos naują džipą į laisvę. Eidamas pro šalį šiek tiek stabteliu ir žvilgteliu į ją autogido žvilgsniu. Ir ji mane užkalbina, klausdama, ar nežinau, kieno čia tie automobiliai, kurie ją įkalino, o galiausiai paprašo, kad išvairuočiau jos mašiną. Man pavyksta, ji džiaugiasi, aš irgi džiaugiuosi, nes pavairavau nepažįstamo žmogaus mašiną. Aš ir moteriškė tapom laimingesni.

Papasakok apie muziką, kurią galima išgirsti tavo „SoundCloude“ – apie ką ji? Kokios inspiracijos ten skamba? Kaip išsirenki instrumentus, ritmą, syntikus?

Manyčiau, kad ten tokie eskizai ir bandymai dokumentuoti įvairias patirtis. Jau senokai nieko naujo neįkėliau, gal vis nepabaigiu arba išsigąstu, kad eskizai netikę... Arba nerandu, kaip noriu skambėti... Žodžiu, mano „Soundcloudas“ – tai tokios sąsiuvinio paraštės arba sąsiuvinio pabaiga, kur visko prikeverzota. Inspiracijos irgi visokios, šmakalinės, priklausomai nuo laiko, kada tie eskizai pakliuvo į internatinklį. Net nežinau, ar galiu taip rimtai apie tas dokumentikas kalbėti, nes jos tokios impulsyvios ir per daug nenagrinėtos. Tiesiog pajuntu, kad noriu kažko nepamiršti, ir pradedu įrašinėti.


Trumpas rudeniškas grojaraštis, kad galima būtų ir paliūdėti, ir vitamino D išgirsti:

0