Garso inžinierius Tomas Verbaitis: „Esu priemonė atlikėjui tobulėti“

  • 2019 m. spalio 27 d.

Kalbino Domininkas Kunčinas

Pastarąjį kartą Tomą Verbaitį kaip žiūrovą mačiau koncerte „Nugrotas kalnas“. Grupės „Arklio galia“, „Daujotas“, „shishi“, „Ministry of Echology“ ir kitos surengė atsisveikinimo su savo repeticijų patalpomis koncertą buvusiuose Profsąjungų rūmuose Vilniuje, kurie netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus vardan Nacionalinės koncertų salės. Nors Tomas, geriau žinomas tiesiog kaip Verbaitis, tą vakarą nedirbo, vis tiek sukiojosi aplink garso pultą. Anot jo, mielai eitų į koncertus, bet dažniausiai juose dirba – Verbaitis yra žinomas garso inžinierius, atsakingas už grupių „Garbanotas“, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“ ir kitų atlikėjų skambesį koncertuose, taip pat įgarsinantis daugumą renginių pogrindiniame klube „XI20“ bei Kirtimų kultūros namuose. „Dar patinka dirbti su „shishi“ – gaila, kad retai pavyksta. Labai mėgstu šią grupę ir, manau, suteikiu jai tvirtumo“, – prideda Verbaitis.

T. Verbaitis universitete įgijo programuotojo specialybę, gana ilgai juo ir dirbo, o prieš 5 metus su bendraminčių komanda Singapūre netgi vystė startuolio konceptą. Pastarajam neiššovus, Verbaitis ėmė rūpintis muzikos atlikėjais: „Kažkuriuo metu supratau, kad nebenoriu eiti į kontorą. Kaip tik tada pradėjau gauti vis daugiau pasiūlymų garsinti ir pasakiau: fuck it. Nors pinigas buvo neblogas, bet džiaugsmo nebuvo. Man patinka būti garso inžinieriumi, nes anksčiau iš ofiso eidavau pavargęs ir piktas, o dabar grįžtu pavargęs ir linksmas. Tiesa, dėl darbo vakarais ir naktimis susikertu su pasauliu. Mano vaikas pradėjo eiti į darželį ir aš jo nebesutinku. Ryte, kai jis išeina, noriu miego, o vakare, kai grįžta, išeinu dirbt. Truputį gaila, bet atsigriebiu sekmadieniais, jeigu nereikia važiuot namo iš, tarkim, Klaipėdos. XLR’ai (elektros jungtis profesionalioje garso įrangoje, – D. K.) kaip žaislai vaikams jau praeitas etapas, o su mikrofonais žaisti dar per anksti , nes jie – trapūs. Nenoriu vaikams nieko brukti, tiesiog tų daiktų yra aplink.“

Dar besimokydamas Vilniaus licėjuje, T. Verbaitis pasinėrė į pankroko sceną: grojo grupėje „Vieversėliai“, organizavo festivalius „Durnių laivas“, leido fanzinus („pasidaryk pats“ leidinius) „Ar plaunat kojines?“ ir „Va taip“, prisidėjo prie kitos veiklos. Apie 1994-uosius prisijungė prie legendinės pankroko grupės „Turboreanimacija“, kurioje grojo bosine gitara ir kartu įrašė keturis albumus. Vėliau vaikinas prisijungė prie lietuviško ska-punk pionierių „dr. Green“ ir grojo su jais iki pat išsiskirstymo 2008-aisiais. Būtent šioje grupėje Verbaitis pradėjo derinti muzikanto ir garsisto pareigas, tačiau tokiai situacijai puikiai tiko posakis apie batsiuvį ir jo batus – dažnai nepavykdavo nei gerai įgarsinti, nei gerai sugroti. Išsiskirsčius „dr. Green“, Verbaitis prisijungė prie audiovizualinio projekto „Snapsounds“, kurio sumanymas labai paprastas: „Išsirenkam grupę, ji išsirenka dainą, mes gražiai įrašom ir nufilmuojam jos atlikimą.“ 2010-ųjų rudenį „Snapsounds“ paviešino pirmąjį savo kūrinį – grupės „Make It Real project“ klipą „F.I.N.“. Prieš pusmetį pasirodė naujausias „Snapsounds“ darbas – „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ kūrinys „Juoda baranka“.

Tomas prisimena: „Dar grodamas pradėjau domėtis garsu ir treniravausi. Paskui pradėjau garsinti  „GreenClub“ koncertus. Pradėjau ir užsižaidžiau. Tai, kad buvau muzikantas, aišku, padėjo. Kad ir liaudies muzikantas mėgėjas ir neišmanai muzikos teorijos, bet esi grojęs kartu su žmonėmis ir žinai, koks tai jausmas. Būtent tą jausmą ir bandau įgarsinti, „kad tai būtų panašu į muziką“ (grupės „Turboreanimacija“ dainos teksto citata, – D. K.). Kai esi kūręs ir grojęs muziką, supranti, kas toje pynėje pinasi ir kokie visų elementų vaidmenys: kas viename ar kitame kūrinyje ar ansamblyje atlieka būgnų vaidmenį, kas boso, kas harmoninį ar pagrindinį vaidmenį. Vėliau taip pat supratau: jeigu ant scenos kas nors matosi, tai turi girdėtis. Kaip pas K. Stanislavskį, jei ant sienos pirmame veiksme kabo šautuvas, paskutiniame veiksme jis turi iššauti.“

Šimtai įgarsintų „dr. Green“ ir „GreenClub“  koncertų, koncertai „pasidaryk pats“ stovykloje „Darom“, kiti renginiai – praktikos buvo daug, o kaip teorija? Programuotojo išsilavinimas pravertė atsiradus skaitmeniniams pultams, kurie jungiami tinklais, atsirado audio-over-IP sistemų. Buvusiam tinklo inžinieriui TCP IP tinklai, jų įranga ir radijas – nugaros smegenų lygio užsiėmimas.

„Gali kaip beždžionė kišti ten, kur lenda, ir atsiminti, jog XLR’o įėjimas ir išėjimas skirtingai atrodo. Bet reikia suprasti, kas yra viduje, – samprotauja Verbaitis. – Žinoma, gali išmokti ir mygtukų paspaudimus bei rankenėlių pasukimus atlikti automatiškai. Arba gali suprast, kaip, kas, kodėl, tuomet pats suprojektuoti sistemas ir parinkt joms komponentus. Čia, mano galva, yra jau teorinis supratimo momentas. O kitas teorinis aspektas yra akustinis ir psichoakustinis. Akustinis yra garso šaltinis erdvėje, o psichoakustinis – tai, ką girdi žmogus ir kaip jam jaučiasi. Pastarasis man yra labai įdomus ir sunkus, bet internetas ir amazonas yra didūs – skaitai knygas ir išmoksti. Dar yra muzikos teorijos aspektas, bet aš cheatinu, nes dažniausiai dirbu su pop ir roko grupėmis, kur viskas aišku – tie patys dalyviai, kurie kūrinio rėmuose iš esmės nesikeičia. Jeigu reikėtų garsinti simfoninį orkestrą, turbūt būčiau žioplas, nors... galiu įgarsinti bet ką, tik man bus daugiau ar mažiau baisu. O baisu todėl, kad esu priedėlis prie sistemos ir negaliu sugadinti pasirodymo – tai palieku patiems atlikėjams. Esu mediumo personalas, stengiuosi ištransliuoti artisto viziją.“

Esame įpratę matyti garso operatorius išdidžiai stovinčius prie didžiulių daugiakanalių valdymo pultų, tačiau šiandien daugumai vidutinio dydžio koncertų įgarsinti užtenka planšetės ir tam tikrų garso valdymo programų. Verbaitis spėjo padirbėti ir su stacionariais pultais. Netgi praėjusią vasarą festivalyje „Braille Satellite“ su tokiu pultu garsino „Planeta Polar“. Garso operatoriaus nuomone, abu variantai turi privalumų: „Garsindamas su planšete gali ateiti prie pat scenos, ateiti pas tuos, kas labiausiai tos grupės norėjo. Su pultu negali ateit, bet čia kitoks fizinis kontaktas. Man labiau patinka dirbti prie pulto: gali paimti dešimt feiderių ir juos sumakaluot, o su planšete turi viso labo du nykščius. Žinoma, dažniausiai visų dešimties pirštų vienu metu nenaudoji, bet gali padaryti truputį jautriau. Nežinia, kiek to reikia, bet prie pulto jaučiuosi labiau kontroliuojantis situaciją. Kur geriausias garsas? Turbūt ten, kur stovi garsistas. Neįmanoma idealiai padengti visos patalpos, visada bus gerų ir blogų vietų, su planšete gali bent iš dalies išlaikyti balansą. Priklauso nuo to, ko ateini į koncertą: jei gero garso, tuomet greičiausiai prie garsisto jis bus geriausias, bet ten nebūtinai gerai matysis atlikėjas ir tikš jo prakaitas.“

Sakoma, kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą, bet, Verbaičio nuomone, apie muziką būtina šnekėtis, nes tik taip garso operatorius gali suprasti, ką nori pasakyti atlikėjas: „Jei atlikėjas mokėtų tai pasakyti, jis būtų prodiuseris. Pats manausi esąs melomanas, klausau visokios muzikos, o tie grojantys žmonės dažnai kažką primena. Be to, manau, esu ne tik melomanas, bet ir menotyrininkas (juokiasi). Šio žodžio išmokau iš menotyrininko Vlado Dieninio – įspūdinga, kaip gražiai jis moka suprantamai papasakoti apie kokį nors meninį reiškinį. Todėl domiuosi kalbėjimu apie muziką – kaip išsiversti terminus „punčas“, „moščius“, „mėsa“, „fainai“, „tamsa“ ir panašius į praktinius veiksmus rankenėlėmis. Tuomet galiu padaryt, kad girdėtųsi ne vien tai, kas matosi, bet ir suteikti tam tikrą estetiką. Be to, kad esu melomanas ir wannabe menotyrininkas, manau, esu ir skoningas bičas.

Gan rūpestingai 10 metų atgarsinau šimtus grupių klube „XI20“, daug važinėjome ir grojome kartu su įvairiomis grupėmis, mačiau įvairių roko muzikos estetikų ir, manau, šiek tiek jas atpažįstu. Turiu kurpalių kolekciją, ant kurių galiu užtempinėti atlikėjus, kurie, deja, nėra tokie jau unikalūs. Neslepiu to ir sakau jiems. Žinai, good artists steal, todėl sąžiningas atlikėjas neprieštaraus, jis pasakos apie savo įtakas. Nesakys, nuėmiau tą ir tą – tą sakytų geras amatininkas. Geras menininkas sakys: „Tas ir tas mane veža“, o jis savaip atrajoja savo patirtis. Savo ruožtu galiu paimti iš tų įtakų ir įkvėpimų geras vietas, jas panaudot ir apžaist.

Kita svarbi mano darbo dalis – atgalinis ryšys. Vienas tokių yra nuotraukos instagrame su įspūdžiais, kaip jaučiausi viename ar kitame koncerte. Dažniausiai rašau #malonudirbt, nes man patinka šitas darbas. Nebent atlikėjai yra visiškai bjaurūs tipai, su kuriais nemalonu šnekėtis, kurie nereaguoja į prašymus nepalikti gitaros ant scenos, kai vedu laidą. Jei ironiškai parašau #kamtaipdaryt – atlikėjas turėtų susimąstyt. Arba #youareonlyasgoodasyourdrummer, bet šitą rašau, kai būgnininkas iš tiesų yra prastas. Nes su geru būgnininku gali groti bet ką, vis tiek kažkas galės šokti. Man patinka haštagai kaip klasifikatorius, paskui kažkas gal nuvilnija arba gal pataikai į kokią nors nesąmonę, kurią jau yra parašęs internete Žilvinas Jagėla (grupės „Arklio galia“ lyderis, – D. K.).

Būtinai stengiuosi įrašyti koncertą ir pateikti jį muzikantams. Kažkam patinka paklausyti gero koncerto, kažkam pačekint naują gabalą, kažkam analizuoti koncerto energetiką. Na, ir pašnekėti ant karštųjų apie TĄ pirmąjį įspūdį. Neužtenka tik „ai normaliai, ai fainai“. Mano galva, tai yra svarbus darbinis momentas – esu tam tikra priemonė atlikėjui tobulėti. Dažniausiai dirbu su tais, kurie man patinka, noriu, kad jie man patiktų dar labiau. Taip savotiškai juos gerinu. “

Nors Tomas „nepiešia“ savęs į afišas prie menininkų, tačiau tikisi, kad padeda paskleisti jų žinią. Kita vertus, pripažįsta, kad jo ska / dub šaknys kartais skatina vienaip ar kitaip nuspalvinti atlikėjo skambesį įvairiais efektais: „Siunčiu grupėms koncertų įrašus su visais efektais, kurių ten yra daugiau, nei girdėjosi salėje. Visada labai baisu, bet vis tiek siunčiu, nes ir jiems, ir man naudinga išgirsti komentarus. Jei grupei tie mano bajeriai nekliūna, viskas gerai. Paklausiu, tiko ar netiko, nervino ar ne, ir būtinai atsižvelgiu į pastabas. Objektyvus yra tik Dievas, o Dievo nėra, tad, be abejo, mano darbas yra subjektyvus. Didžiajame muzikos pasaulyje yra inžinieriai, žymūs tuo, jog daro tai, kas patinka visiems, bet daro tai savaip. Todėl visiškai nesinervinu, kad darau savaip. Kol žmonės nepradeda skirstytis koncerto metu dėl to, kad įgarsinau su ne tokia vizija. Galbūt mano vertė ir yra tai, kad aš got style?“

Vienas „menotyrinių“ pavyzdžių – T. Verbaičiui teko garsinti grupės „jauti“ koncertą „Vasaros terasoje“ Vilniuje. Pirmąkart pasamdytas dirbti grupės, turinčios didelį paauglių pasekėjų būrį, solo koncerte. „Klausau albumo, minties eiga patinka, albumas nepatinka, – prisimena Verbaitis. – Prieš koncertą susitinku seną pankroko scenos veikėją, ironiškai vienas kitam nusišypsome, jis pamini skatepunk (riedlenčių subkultūros ir greito, melodingo pankroko subžanro mišinys, – D. K.) ir aš suprantu, apie ką yra ši grupė. Nors jie sako kitaip ir pardavinėja terminus, bet mano archetipas yra grupės „NOFX“ 1994-ųjų albumas. Po poros mėnesių nusiunčiau jo nuorodą Džiugui („jauti“ narys Džiugas Širvys (gitara, klavišiniai, vokalas), – D. K.) ir jis atsakė, kad šitie gerai varo, gal ne visai kaip jie, bet, tipo, tinka.“

Koncertas jau įpusėjęs, grupė groja, žiūrovai ploja, bet garsistas vis tiek susirūpinęs kažką stumdo. „Dar liko 7 gabalai ir tikiuosi, kad bent trys paskutiniai skambės normaliai. Žinoma, ne visada taip blogai, – juokiasi T. Verbaitis. – Kadangi atlikėjai, su kuriais susiduriu, dažniausiai nėra top notch ultimate pro, salėje esantis balansas iš dalies yra ir mano sukurtas. Reaguoju į tai, ką jie daro, todėl dirbu viso pasirodymo metu. Stengiuosi, kad balansas salėje būtų kiek įmanoma veiksmingesnis. Kitas dalykas, tarkim, yra grupė „Sheep Got Waxed“, kurie nėra klasikinis poprokas kaip dauguma kitų, todėl su jais esu atsargesnis. Vis dėlto po kurio laiko imu atpažinti programą, išmokstu kūrinių dinamiką, galiu dar truputį patylinti tylią vietą ar dar truputį pagarsinti garsią vietą ir spėti kartu su grupe į tų dalių virsmą, tikiuosi, skoningai sustiprindamas to virsmo poveikį. Be to, garso sistemai didelį poveikį turi temperatūros ir drėgmės sąlygos. Jei koncertas geras, kambarys kaista ir drėksta ir nuo to keičiasi skambesys.“

„Mano esminė prekė – ramybė ir rūpestis atlikėju. Turbūt pirmą kartą tai suvokiau 2008 metais, kai mano pažįstama Audra Čepkauskaitė netikėtai surengė „Bell Orchestre“ (projektas iš Kanados, kuriame grojo „Arcade Fire“, „The Luyas“, „Little Scream“ nariai, – D. K.) turą Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Kadangi iš jos draugų buvau arčiausiai muzikinės scenos, tapau pagalbininku, autobuso vairuotoju, techniku, garsintoju ir panašiai. Tuo metu dar nieko nesuvokiau. Galvojau, postrokas, nesąmonė, prieblanda, žmonės baltais rūbais ulduoja. Audra faina, jai žadėjau ir padėsiu, bet džiaugtis man nepriklauso. Tačiau jau po pirmo koncerto supratau, kad noriu daugiau „Bell Orchestre“ koncertų, nes fuckyeah! Sunešdavau visą aparatą į sceną, kad tik jie ateitų ir grotų. Kadangi ir pats grojau grupėje, atsimenu, kad grupė neturi būti nelaiminga. Turi būti nesušalusi, pavalgiusi ir pykti nebent ant trečiųjų šalių, o ne tarpusavyje. Noriu sudaryti tokias sąlygas, kad atlikėjas eitų ir grotų koncertą taip gerai, kaip tik gali. Taigi, pardavinėju rūpestį ir tam tikrą ramybę, kad jais bus pasirūpinta. Galima suremt galvas ir stumt tą meną pirmyn, bet iš esmės esu paslaugos tiekėjas, o klientas turi suprasti, ką aš jam tiekiu.“

Nors pinigai nekvepia, bet ne su visais atlikėjais T. Verbaičiui vienodai #malonudirbt: „Žinoma, būna visko. Šiuo atveju „muzikantai-darbininkai“ yra geresnis variantas, nes net jeigu groja neįdomiai, jie groja gerai, jų aranžuotės ir tembrai tvarkingi. Blogiausia, kai groja neįdomiai, tai atlieka prastai ir nesišneka su manimi. Tokiu atveju vis tiek darysiu geriausia, ką galiu, iki galo stumdysiu feiderius ir reguliuosiu masterio ekvalaizerį, bet daugiau nenorėsiu su jais dirbti. Žinoma, su kai kuriais nedirbčiau ir dėl ideologinių priežasčių – pavyzdžiui, fašių niekada negarsinsiu. Bet iš esmės esu linkęs pabandyt bent kartą, kad paskui argumentuotai žinočiau, kodėl to nenoriu.“

Garso operatorius nėra labai patrauklus užsiėmimas, dauguma juk nori būti scenoje. Dažniausiai niekas jo nepastebi, tačiau, jeigu kas nors blogai, kaltina garsistą... „Aš, pavyzdžiui, dirbu, nes noriu, kad grupės, kurios man patinka, dar pagrotų. Dėl ko kiti žmonės dirba šitą darbą, neįsivaizduoju, bet yra dešimt tūkstančių garso režisierių, kuriuos kažkas veža. Gal tie žmonės nori būti su muzika, nes nemoka kažko pasakyt, – svarsto Verbaitis ir prideda: – Lietuvoje man patinka, kaip dirba Vidas iš „Mexo“ („Muzikos ekspresas“ – kompleksiniai įgarsinimo, apšvietimo, vaizdo sprendimai, – D. K.), jis ramiai, gal kiek pavargusiai, sumiksuoja ir jam tai patinka daryt, nes kiti, man atrodo, neretai atidirba ir tiek. Taip pat patinka Jurgio Stasikėlio solo garsai, bet nepatinka priėjimas prie muzikos. Yra ir mažiau patyrusių kolegų, kurie nežinia ką sumiksuoja, bet jiems patinka muzika.

Vienas pažįstamas sako, kad viską darau kaip Steve’as Albini, bet jis – labiau studijinis žmogus. Skaitydavau Dave’o Rato, dirbusio su „Red Hot Chili Peppers“, tinklaraštį, kur jis noriai pasakodavo, ką veikia su garso sistemomis. Deja, neturėjau daug progų pašnekėt su gyvo garso inžinieriais iš užsienio. Tarkim, „XI20“ grojo amerikiečiai „Algiers“ ir atsivežė tokį storą anglišką dėdžių Dave’ą Dixą. Jis man buvo geras priminimas, kaip viską daryti protingiau. Jis tvėrė grožį, o aš tam sudariau sąlygas. Lietuvoje daug tarsi gerų garso inžinierių, bet jie dirba didelėse įmonėse, garsinančiose didelius renginius dideliame lauke su didele aparatūra ir kuria vienodą „didelio subo ir raiškaus vokalo“ estetiką. Esu prieš tokį skambesį, nes tai – nemuzikalu.“

Nuolat dirbdamas su muzika, Tomas vis dar randa laiko jos paklausyti ir džiaugiasi neseniai atradęs grupės „ZZ Top“ kūrybą: „1973 metų albumas „Tres Hombres“ original vinyl mix – rekomenduoju. Jie buvo jauni bičai ir drąsiai grojo savo dainas. Dabar niekas sau taip neleistų. Vietomis puskreiviai skamba, bet jie nekreipia dėmesio. Toks drąsumas nuneša visus kreivumus į antrą planą – būtent dėl to, man atrodo, kažkas ir yra mėgstama. Klausydamas, žinoma, analizuoju. Domiuosi, kaip kas padaryta, kaip sugrota. Muzikantai gali man papasakot apie akordų subtilybes ar keistus sprendimus, o aš girdžiu daug kitų įdomių sprendimų – mes vieni kitus papildome. Iš šių metų atlikėjų man kažkodėl patinka Billie Eilish. Madingas šiuolaikinis paauglių chaosas ir eklektika, bet kažkas ten yra. Mėgstu spotifajuj paklausyti inžinierių grojaraščių, ką jie įrašinėjo ar sumiksavo per 30 metų. Ten ir grupių atrandu. Man tik baisu, kad vis tiek patenku į tą lobyną, kur viskas primena muziką, ant kurios užaugau ir kurią pats grojau. Palyginus mažai klausausi aktualios, madingos šiuolaikinės muzikos, kurioje lyg ir visi pinigai sukasi. Tą pastebiu ir nesu iki galo patenkintas, bet, deja, labai tuo nesirūpinu. Edukacine prasme turėčiau daugiau tai daryti.“

Verbaičio nuomone, esminė Lietuvos muzikos scenos bėda ta, jog čia buvo labai stipri džiazo mokykla, visi yra solistai, bet trūksta ansamblių, kurie grotų kartu ir kurių tikslas būtų ne įmantrus instrumentalas, o tiesiog geriausios pasaulyje dainos.

Pabaigoje Verbaitis prisipažįsta, kad jį domina ir studijinis darbas, norėtų ten padirbėti dažniau, nors yra labiau veiksmo, o ne studijos žmogus: „Man atrodo, artėju prie tokio etapo, kad ir studijoje pavyktų pastatyti visus feiderius ant nulio ir išgaut ne grubų miksą, o visai gerą tikros muzikos momentą.“


0