Povilas Vaitkevičius

Spalio 12 dieną kultūros baro „Kablys“ patalpose vykęs „Soundium: Enabled 2019“ gana konkrečiai pozicionuoja savo formatą bei pateiktį. Internetinėje erdvėje šis renginys dažniausiai įvardijamas tiesiog garso technologijų muge. Reikėtų patikslinti, jog šios technologijos – tai įvairūs garsynus generuojantys aparatai, kurių nemažą dalį galima įsigyti organizatoriams priklausančiose pardavimo vietose. Taigi minėtasis „mugės“ terminas čia tiktų kuo puikiausiai, bet pastarojo vyksmo atveju tai nėra tik „marketinginis užganėdinimas“ skubėti į konkrečius prekybos taškus (aišku, tą paneigti būtų sunku), tačiau ir kiek platesnis „smalsumo turgus“.

Tai iliustruoja pavyzdžiai, jog šalia įprasto aparatų kontingento buvo įmanoma aptikti ir labiau nišinių egzempliorių: nuo legendomis apipinto tarybinio analoginio sintezatoriaus „Polivoks“ ar keistą estetiką suponuojančių sensorių, įmontuotų į lėlių galvas, iki mechaninio kontakto būdu garsą kuriančio agregato iš preparuoto patefono. Visgi didžiausią dalį sudarė įsigytina produkcija.

Pagrindinė salė priminė savotišką žaidimų aikštelę, kurioje, nutaikius progą, galima prieiti prie išvaizda ar mirksinčiomis lemputėmis sudominusio agregato ir pabandyti iš šiojo išgauti kokius nors garsus. Tos pačios salės sceninėje dalyje vyko su DJ darbo specifika susiję pasakojimai bei pamokos. Atrodytų, ši dviejų vyksmų komplektacija vienoje patalpoje rizikavo vienas kitam trukdyti, betgi, net ir vyraujant mugės tipo šurmuliui, absoliuti dauguma palinkusiųjų prie aparatų naudojosi ausinėmis, tad tokios problemos nebuvo.

Tekste užsiminus apie dizaino sąvoką, atsiranda gera proga paminėti interviu su Kimu Bjørnu – paskaitininku, muzikantu bei dizaineriu iš Kopenhagos, besidominčiu žmonių tarpusavio ryšiais bei santykiu tarp žmogaus ir aparato. „Soundium: Enabled“ metu buvo galima įsigyti ir jo knygą, kurioje nagrinėjami paplitę aparatų naudosenos standartai. Be paskaitų, rašymo bei workshopų, Kimas užsiima ir muzika – tai liudija išleisti šeši ambiento muzikos albumai.

Keliaudamas autorius susitinka su įvairių sričių kūrėjais, ne išimtis ir šįkart – Kimas Bjørnas kalbintas dizainerio Jono Liugailos. Tokia specifika pagilino pokalbio temą – kaip muzikinio aparato dizainas papildo bei iškomunikuoja savo garsines funkcijas interesantui. Pats pokalbis vystėsi laisva ir optimistine nata, problemiškesnių minties posūkių neversdamas sunkinančiomis aplinkybėmis. Natūralu, jog vyravo leitmotyvas apie garso per se išgavimo būdą, apmąstymus, kaip tai veikia esamas (dizainerių sukurtas) interface’as. Apžvelgtas galimas vartotojo požiūris į lengvai perprantamą versus beveik loginio uždavinio sprendimo reikalaujantį kelią aparato funkcijoms suvokti.

Suprantama, jog funkcinis sandas tokiame pokalbyje skamba pirmąja nata, tačiau asmeniškai norėjosi ir kiek filosofiškesnio indėlio. Taip, mintis panašių aibių link krypo užsiminus apie tai, ar gerai, jog tiek daug žmonių dabar nori kurti muziką, juk ir instrumentų pasiūlos skalė dabar – itin plati. K. Bjørno nuomone, tai yra gerai, kadangi kurdamas muziką asmuo patenka į atskirą pasaulį, kuriame vyrauja nebe kasdienybės reikalai, o kažkas daugiau, kas savo ruožtu gali kažką suteikti ir kitiems.

Būtent šioje vietoje kelčiau klausimą apie sąvokas, kadangi pastaruoju metu šioji neaprėpiama galimybių aibė „muzikos kūrimą“ verčia tiesiog „garsų darymu“. Pasiūlos jūra užtvindo pačią save, todėl atsiranda visuotinio suvienodėjimo rizika. Aišku, tai tikriausiai buvo minima iš pozityvaus požiūrio taško, nors ir pats pašnekovas minėjo, jog 7 dešimtmetyje muzikos kūrimas reiškė visiškai ką kita negu dabar. Protestą ar išraiškos poreikį keičia noras būti matomam bei pripažintam. Atsiminčiau dar kilusias mintis dėl muzikos, kaip amato, santykio su realiu aparatu bei touchscreeno galimybėmis – jei neklystu, toks klausimas nuskambėjo būtent iš publikos. Vaizdo dizainas lemia funkcionalumą ir čia, tačiau tasai „apčiuopiamasis“ funkcionalumas save gali atskleisti tik realiame aparate. Iš esmės pokalbis nuskambėjo šviežiai, nuotaikingai ir, sakyčiau, kompaktiškai bei optimistiškai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog nesudalyvavau visose paskaitose, kadangi pagrindinėje salėje šnaranti aparatų jūra tiesiog reikalavo suteikti daugiau laiko jos tyrinėjimui, todėl į „Bastl“ portabilių sintezatorinių modulių ir kitos produkcijos pristatymą patekau tik šiojo pabaigoje. Betgi rūpima informacija lengvai pasiekiama internetu.

Tačiau pasilikau stebėti „Renegades of Bump“ apdovanojimų bei nugalėtojų kūrybos pavyzdžių. Renginio metu kūrėjai (vengčiau pristatymo metu naudoto skamboko termino „prodiuseriai“), gavę organizatorių pateiktą sample packą (garsų rinkinį), turėjo porą valandų sukurti ir konkursui pateikti garsinę struktūrą. Vėlgi, išties draugiškas organizatorių gestas, kai iniciatyvumas skatinamas galimais prizais. Negirdėjęs pateiktų semplų turinio originalaus skambesio, vengčiau pretenduoti būti itin tikslus, tačiau, klausant laimėjusių kūrinių, kiek stebino girdimų semplų bei bytų (ritminių struktūrų) standartiškumas. Tai būtų sunkoka pavadinti kažkokiu meinstryminiu skambesiu, tačiau svarbu, jog girdėjosi ganėtinai defaultiniai (elektroninės) muzikos kontekste naudojami sąskambiai. Neapleido įtarimas, jog tai – konkrečių aparatų daugmaž defaultiniai garsai, o ne apskritai labiau netipiniai sąskambiai, kurie galbūt galėjo lemti ir įdomesnius kūrybinius rezultatus.

Visai smalsiai nusiteikus laukta būsimos „Local Discussion“, kurios paantraštė apibūdino šią kaip „Autentiškumo paieškas technologinio (pro)greso, globalizacijos ir suvienodėjimo akivaizdoje“. Žmonių čia buvo daugiau negu kitose, kuriose teko būti. Tai siečiau su kai kurių dalyvaujančių asmenų plačiau žinomais vardais bei atitinkamomis muzikos scenomis: Free Finga, Reyna Deyna (aka Rugilė Desnystė), Leonas Somovas bei Vladas Dieninis. Deja, tenka pripažinti, jog diskusijos pavadinimas bemaž neatspindėjo paties vyksmo. Nuskambėjo pavienių įdomesnių minčių, pastebėjimų apie „nematomus“ žmones bei procesus, esančius už viešumoje matomų individų ar reiškinių, tačiau iš esmės vyravo padrikoki ir šabloniški pasakojimai „kodėl pradėjau groti ir kaip atradau muziką“ ar elementarūs komentarai, kuriuos išsakyti galėtų bet kuris labiau muzika besidomintis žmogus, nebūdamas – paradoksaliai – tuo labiau matomu individu, pakviestu į diskusiją. Vėlgi, atrodė, kad daugiausia kalbama apie procesą bei „garsus“, o pati muzika savaime, jos galios bei reikšmės paliekamos kažkur antrose eilėse.

Aišku, galima sakyti, jog muzika kalba pati už save. Tam ir atėjo laikas, prasidėjus gyviems pasirodymams. Pirmasis iš jų – Vyčio Purono, kuriančio pseudonimu „Bleach Cult“. Autorius pristatomas kaip garso dizaineris ir anksčiau veiklios lo-fi synthpop grupės „Soy Farm“ narys. Aprašyme figūruojantis užrašas, jog čia dalyvauja „modulinis sintezatorius ir mikrofonas“, visiškai atitiko tikrovę. Deja, tenka išreikšti tam tikrą nepasitenkinimą garso trukdžiais, išlįsdavusiais pasirodymo metu, tačiau suskambę garsai netgi tokioje situacijoje patraukė ausį. Saikingas (akcentuoju) sekvensoriaus naudojimas, pagaulios ritminės struktūros, efemeriškas vokalas ir švelni, pakibusi atmosfera. Tarsi kažkas būtų perkėlęs JAV minimal-electropunk legendas „Suicide“ į svaigią, ambientu alsuojančią erdvę. Svarbu, jog muzika nestovėjo vietoje, o vystėsi, pulsacijos kito, neprarasdamos pagavumo bei atmosferos.

Kitas projektas – Lauryno Jukonio „Girnų Giesmės“ atseikėjo su kaupu tiek muzikos, tiek garso. Aparatūros galimybės pagaliau buvo atvertos bemaž pilnai, užtvindant salę nerimastinga, sūkuriuosna įtraukiančia noise-drone (arba dronoise) atmosfera. Iškilo mintis apie garso galią bei vokišką sąvoką macht, kuri filosofiniame kontekste išreiškia kai ką daugiau negu tai, ką signifikuoja. „Girnų Giesmių“ pasirodymo garsyną vadinčiau labiausiai nutolusiu nuo standartinių aparatūros presetų bei skambesio – būtent todėl tai veikė itin gaivalingai. Tai nebe žaidimas aparato siūlomomis garsų paletėmis, o tektoninio dydžio gamtos įskambėjimas, kurio suvaldymui ir pateikimui reikalingos ne tik techninės žinios, bet ir specifinė intuicija. Kad ir kaip postmoderniosios minties teorijose būtų vengiama tokios nuotaikos apibendrinimų, fakto, jog nuskambėjusi muzika pasiekė daugiau negu teoriniai išvedžiojimai, neįmanoma nutildyti.

Reziumuojant, „Soundium: Enabled 2019“ laikyčiau user friendly, šiek tiek rinkodaros nuspalvintu renginiu, kuriame galima susitikti su panašių interesų žmonėmis, pasidomėti bei išbandyti aparatūrą bei galbūt permąstyti požiūrį į muziką ar garsą apskritai. Apraše teigiama: „Vis dėlto svarbiausias „Soundium: Enabled“ elementas yra renginio dalyvis (TU) su savo unikaliu požiūriu į kūrybinį procesą“, todėl tikėčiausi, kad ateityje požiūrio unikalumo kvestija dar labiau integruosis į renginio programą.

---

„Soundium: Enabled 2019“. Foto: Toma Kaliukevičiūtė, „soundium.lt“: